Nežinau nuo ko pradėti savo mažylio istoriją...
2007.12.14. mano dvidešimtasis gimtadienis, jo niekada turbūt nepamiršiu. Tą rytą atlikau nėštumo testą jis buvo teigiamas. Dvi rožinės juostelės. Džiaugsmas. Turbūt apie geresnę dovaną niekada negalėjau svajoti.
2007.12.20. prieš pat šventes atliekame ekoskopiją. Pamatome abu su vyru mažą burbuliuką ekrane. Penkių savaičių nėštumas. O jis jau toks gražus. Nusprendžiame per šventes paskyti tėvams, kad jie jau greit taps seneliais. Taip ir padarome. Džiaugsmo visiems suteikėm daug.
Nuo tada ir prasidėjo tikrasis mažylio laukimas. Pilvuko glostymas, pokalbiai su mažyliu ir svarstymai kas jis? Berniukas ar mergaitė? Kokį vardą reiks duoti savo vaikui? Ir t.t.
Laikas ėjo, pilvukas augo, mažylis didėjo, stiprėjo... o mano sveikata vis labiau ramybės neduodavo man tino kojos, kilo kraujo spaudimas, todėl per visą nėštumą teko ligoninėj pagulėti penkis kartus. Paskutinį kartą guldamasi jau žinojau kad guluosi paskutinį kartą į ligoninę su dideliu pilvu. Kartu buvo ir liūdna, ir džiugu. 2008.08.08. aš paskutinįjį kartą išsiruošiu į ligoninę su dramblio kojom ir dideliu kraujo spaudimu. Ligoninės priėmime vos susilaikau nesusijuokusi kai manęs paklausia „jūsų išsilavinimas“ mintyse galvoju, o jei nebaigiau nei pradinių klasių negi neleis gimdyti??? Pabaigia pildyti dokumentus keliauju į nėštumo potologijos skyrių guluosi į dvivietę palatą. Gulim su kaimyne glostom pilvukus pasidarom tyrimus abi apžiūri gydytojai ir liepia laukti tyrimų rezultatų ir savo mažylių. Laukiam, tik problema, kad nepasakė kada tai bus... kaimynę paleidžia po poros dienų gaunu kitą kaimynę su mažesniu pilvuku jei iki gimdymo dar pora mėn laukti...
2008.08.12. aš vis dar ligoninėj ... vyras parašo žinutę, kad užpylė virtuvę susinervinu (namus dar tik remontuojam ir vėluojam nuo numatyto grafiko) gryžtu namo pažiūrėti kaip ten reikalai, aišku užverda kraujas, susipykstu su kaimynu, kurio vanduo mano virtuvėj ant grindų... tai ir paskatina gimdymą, nors tada dar to nežinau. Gryžtu į ligoninę. Pamatuoja kaip ir kas vakarą spaudimą. Spaudimas sukilęs gaunu tabletę nuo spaudimo, nepadeda pradeda skaudėti galvą... naktis pusė pirmos aš dar nemiegu... pajuntu keistą jausmą pilve, kuris nori mane dusinti... tik po sekančio tokio jausmo suprantu, kad tai jau sarėmiai. Apsilankau duše išsimaudau po karštu dušu. Skausmai pradeda dažnėti jau kas 9min einu pasižadinu tą naktį budinčią akušerę, ji pikta atsibunda grubiai paklausia ko noriu, pasakau „įtariu kad gimdau“ ji „nieko tu negimdai“ ir liepia eiti į palatą susiriesti į kamuoliuką ir pamiegoti iki ryto, o pas ją ateiti tik tada kai sarėmiai bus kas 8min reguliariai. Klausau jos ir einu į palatą susiriečiu ir guliu galvos skausmas mane žudo... plyšta galva... nebežinau ką daryti gulėti nebeišeina, atsisėdu ir vis sąrėmiai užeina vėl pradedu sekti laiką laikas 7-9min nueinu į wc pamatau kraują ir suprantu, kad man išėjo kamštis. Nusiraminu, nes žinau, kad toj pamatysiu savo angeliuką. Aš vėl einu pas tą piktą tetą- akušerę ir meldžiuosi, kad tik ji nepaskytų, kad ir mano gimdyma gimdykloj priiminės ji. Nueinu pas ją per tą vis ilgėjantį kolidorių. Ji pasako „eik į palatą ateisiu tonusų įrašyti“. Išeinu į savo palatą. Kolidorius dar ilgesnis nei nueinant, sarėmiai mane kankina, o aš galvoju kaip nepažadinti ligoninėj gulinčių kitų nėščių moterų, galvoju, kad reikia joms leisti pailsėti ir save tikinu, kad aš nešauksiu busiu pavyzdinga gimdyvė. Atvažiuoja tonusu įrašymo aparatas uždeda diržus ir akušerė stebi porą min ir pro duris išeidama pasako „tu pagulėk ramiai aš einu...“ ir dar priduria “man atrodo tau tik paruošiamieji, nes kreivė fiksuoja tik mažus sarėmius“. Guliu ir bandau prisiminti kaip reikia taisyklingai kvėpuoti... nepavyksta... nei prisiminti, nei kviepuoti... netyčia pažadinu savo kaimynę ji klausia kas nutiko aš jai paaiškinu savo padėtį. Ji apsimiegojusi klausia „gal akušerę pakviesti“ pasakau kad „ji toj ateis aparatų susirinkti“ pagaliau ateina vėl apsimiegojusi, nuima aparatus ir klausia „ką su tavim daryti?“ po to pradeda dvejoti „gal gydytoją pakviesti?“ sutinku, kad gydytojas naktį apžiūrėtų pusę 4val naktį mane apžiūri budėjęs gydytojas ir pasako „6cm atsivėręs gimdos kaklelis keliamės į gimdyklą“ tada jau parskrentu kolidoriumi, kuris dar visai nesenai buvo labai ilgas, dėtis daiktų, man atneša naktinius marškinius su raišteliais, nusistebiu, kad abu yra. Susidedu daiktus prisimenu, kad vyrui į rytinę pamainą reikia keltis 4:30 ir paskambinu 4:00 vyras sako “ką jau...“ sakau „tai JAU GIMDAU“ tada jis jau prasibudinęs supranta ir atvažiuoja į Klaipėdos gimdymo namus. Pusę penkių aš jau gimdykloj nuleidžia vandenis penktą atvažiuoja vyras. Priverčiu jį masažuoti nugaros apačią kiekvieno sarėmio metu. Tada mintyse pagalvojau „tikrai ne pasėdėti fotelyje atvažiavai“. 8:00 pasikeičia pamaina ir ateina kita akušerė, smulkutė akušerė pailsėjusi su šypsena veide. Abiem su vyru patiko akušerė Kristina. Džiaugėmės, kad keitėsi pamaina nes žinojom, kad tik pailsėję žmonės dirba atidžiau ir supratingiau.
Visą nėštumą sau sakiau, kad gimdysiu lengvai ir greitai, ir man vaistų nuo skausmo tikrai neprireiks. Pradedu pavargti nuo tų skausmų kas kelias min ateina akušerė paklausti kaip sekasi sakau „noriu nuskausminimo“ sako:“epidiuro?“ atsakau, kad „ne tų kitų vaistų“ sako „gerai pakviesiu gydytoją, kad apžiūrėtų ar dar galima duoti vaistų“ taip ir dingsta... žiūrime pro langą matome kaip lauke darosi vis šviesiau ir šviesiau, ir kaip gražiai lyja, pasijuokiam, kad tai dangus verkia nes toj praras dar vieną angelėlį, kurį atiduos mums. Džiaugiamės ir tomis pušimis, kurios pro langą matosi... gražu... išgirstam gimdyvės šaukimą ir suprantam, kad dar viena gretimoj gimdykloj toj turės savo angeliuką, vėliau sužinau, kad ten mano viena bendrdarbė gimdė savo dukrytę. O mes ir toliau laukiam kada ateis gydytoja su vaistais. Kenčiam toliau sarėmius. Ir galutinai apsisprendėm dėl vardo vaikui. Pagaliau ateina akušerė su gydytoja apžiūri ir pasako, kad jau vėlu daryti nuskausminimą ir jau visi keliai atsivėrę tiek kiek reikia. Apsidžiaugiu, kad pagaliau beliko tik paskutinės minutės iki pasimatymo su mažyliu, bet nieko nesuprantu to noro stunti vis dar nėra akušerė liepia gultis ant kairiojo šono ir pakelti dešinę koją taip pralaukti kelius sarėmius, kad įsistatytų vaiko galvutė ten kur reikia. Jaučiu, kad jėgų tokiam darbui neturiu, bet vis dėl to apsiverčiu. Kuo toliau tuo sunkesni tie sarėmiai, kad skaudesni būtų negaliu to pasakyti, juos tik sunkiau pralaukti darėsi, vis tas noras stumti atėjo ir tada mačiau „gėlytes“ kai noriu, bet neleidžia liepia klausytis nurodymų klausausi nors jausmas toks, kad akušerė kinietiškai kalbėtų visitek klausausi ir bandau „suvirškinti“ žodžius. Pagaliau liepia verstis ant nugaros ir ruoštis stūmimui. Paaiškina kaip tai daryti. Pabandau pirmą kartą pasako, kad užsimerkčiau ir stumčiau stipriau. Klusniai vykdau nurodymus ir pradedu šaukti, nes atsirado „laisvos“ energijos, kurios nebuvo kaip panaudoti.
Kiek kartų stūmiau neskaičiavau, bet žinau kad nedaug ir pajutau kliuktelėjimą, lengvumą ir ryškią šviesą akyse pajutau kaip kažką padėjo ant mano pilvo pasako, kad jau galiu atsimerkti ir pradeda kažką aiškinti apie placentą, o man ji negalvoje, taigi nebesiklausau akušerės ir dar kartelį stumteliu. Tada galutinai pajuntu palengvėjimą. Kada buvo nukirpta virkštelė nepamenu tada, ne tai man rūpėjo. Vyras sakė, kad nukirpo, o kuom ir kada nemačiau... tik staiga nuėmė mano mažylį nuo mano pilvo ir nunešė po lempom aš jį matau, girdžiu jo niurzgėjimą, bet paliesti nebegaliu. Kol mane siuva su mažyliu esame atskirai tėtis taip pat nueina pas mažylį žiūri į jį džiaugiasi. Kol siuva šaukiu ne savu balsu skauda labiau nei per sarėmius šaukiu garsiau. Dabar supratau, kad skausmas sustiprėjo ne fiziškai... šaukiau, nes norėjau ir naiviai maniau, kad jei šauksiu nesius ir atneš vaikutį. Susiuva pagaliau atneša suvystyta pasvertą pamatuotą mažylį. Paguldo pirmam maitinimui tada pamačiau savo sūnaus išsigandusiais dideles mėlynas akis, matau jį bet vis dar negaliu patikėti, kad jis gyveno mano pilve, mane spardė ir kuteno. Gera pasidaro ir suprantu, kad buvo verta pasikankinti pagulėti ligoninėj, vaikščioti su sutinusiomis kojomis, kesti galvos skausmą ir kitus nepatogumus, kurie padėjo įvertinti savo sūnų.
Mano Sūnelis- Benas gimė 2008.08.13. 10val 13min 3630g svorio ir 54cm ūgio. Dabar jis šalia manęs, o aš rašau jo gyvenimo pradžios istoriją. Su sūnaus pradžia prasidėjo ir mano naujas gyvenimo etapas- aš tapau –mama. Dabar suprantu, kad man patinka būti mama ir ką tai reiškia. Patinka ryte atsibudus paimti Sūnelį ant rankų ir matyti jo šypseną. Dėl tos šypsenos galima padaryti viską.

Labai grazi ir miela istorija

Labai grazi istorija aukite diduciai ir sveikuciai

labai graži istorija sėkmės jums augant

Aukite sveikučiai

Ačiū