kažin, kada ryžotės savo atžalą palikti vieną namuose visai dienai arba pusei? Galvoju, ar, pavyzdžiui,  antroką jau ramu palikti namie?Papasakokit, kokios buvo pirmosios jūsų vaikų dienos be tėvų (per mokinių atostogas ar pan).

Man tai labai sunku buvo palikti,labai pergyvenau,kad tik nesugalvotu atidaryti durų,nes vaikšto visokie:prekiautojai,prašinėtojai ir t.t. >:(
Ir kad grįžusi būtinai užsirakintu duris,nes kartais užmiršdavo.Šiaip tai manoji nuolat man skambindavo,jai vis ko nors prireikdavo  ;),vis klausdavo ar gali tą ar aną daryti ,matyt paprasčiausiai ji jautėsi nesaugi.

ERNESTA, O TAI NUO KADA BANDEI PALIKT VIENĄ?

Pradžiai gal nuo kokių 6m.trumpam į miestą išlėkdavau,nes ji nenorėdavo.Šiaip su palikinėjimu mums didelės problemos tai nėra,nes mano mama netoliese gyvena,bet dieną ji dirba taip kad tekdavo mano panai vienai pabūti.Pernai pirmoje klasėja po pietų būdavo viena.Bet ir tai tik iki naujųjų,nes po to įšėjau į dekretą.

Šiaip tai niekur niekada nėra saugu, bet kur gali kas nors atsitikti.
Mano sūnūs namie būna vieni nuo 3 metų (mažajam). Tiesiog kitaip neišėjo... Dirbau pamainom, dieną daržely, vakare su aukle, naktį miegodavo vieni...
Pradžioje tai būdavo visko ir neužmigdavo laiku ir nenorėdavo išleisti ir man tas darbas naktį būdavo klaikus, kai mintyse tu namie su vaikais... Brrr.
Bet viskas ėjo ir praėjo. Dabar jie dideli ir kaip vaikai tai visiškai savarankiški. Ir į mokyklą patys ir pamokas patys ir susitvarko patys ir valgyti pasidaro. Aš tai patenkinta. Ir esu rami. Na būna, kad tie velniukai ką nors pridirba....  ;D  ;D ;D , bet jie tik vaikai...  ;)

mačiau, Zose, šaunūs tavo berniukai  ;), kaip suprantu-tau buvo tikrai nelengvas momentas, dideli išbandymai,  bet daug kas tik į gera, ar ne, be to, jau praeity ?

Ačiū ačiū už komplimentus.  :D Tavo šeimynėlė ne ką prastesnė  ;)
Net nežinau, Lengvute, ar sunku buvo, tiesiog nebuvo kada apie tai galvoti. Tiesiog dabar džiaugiuosi ir tiek.  ;D ;D ;D O kaip bus rytoj, bus matyt...  ;)
O tau pačiai galiu tik tiek pasakyti, kad reikia labiau vaikais pasitikėti, jie tai jaučia ir jaučiasi ir protingesni ir atsakingesni. Bent jau mano vaikams tas metodas tinka.  :D

 Siaip tai cia dar labai priklauso nuo vaiko. Mano nuo maziausiu dienu buvo labai savarankiskas. Pvz. vos pradejes vaiksciot buvo - i puoda pasisioja ir pats nori isnest. Tuomet irgi sunku buvo pradet pasitiket - ispils dar ant kilimo. Karta paprasiau kaimynes, kad nuvestu i darzeli is ryto, nes mes su vyru dirbom. Palikom dar mieganti. Nervavaus visa diena - kokia gali buti reakcija trimecio? Kas, kad paaiskinau, ka daryt nubudus. Po darbo nulekiu pas kaimyne, sakau, "kaip?" O ji sako "puikiai, isgirdau apie 7val beldima i duris, atidariau - tavo vaikas su pizama stovi ir sako: "mama su tete darbe, o as noriu i darzeli". Aprenge ir isvede kartu su savo vaikais. Kai persikraustem i kita buta, gerosios kaimynes nebebuvo, o i darba vistiek reikejo. Sunui buvo 5m. I menesi kokius 5-6k mums su vyru sutampa darbo grafikas, tai jei senelis neateidavo, tekdavo palikti viena. Skambinedavomes vos ne kas 5min, buvo baisiai neramu, bet tuo metu kitos iseities nelabai buvo, o ir vyras vis padrasindavo mane, sakydamas, kad reikia pasitiketi vaiku.

Prabalsavau kad nuo 5-6m, bet cia kalba buvo tikriausiai del visos dienos ??? arba puses, ne tokiam ilgam laikui nepalieku dar, bet porai val be problemu, va vakar palikau, barbie.com isijunge, po 2 val skambinu ar ne pasiilgo, ar man negrizt, sake kad geriau negrizciau, nes tada kompa atimsiu, blogai tas kompas tiek laiko, pati zinau, bet ka daryti

QUOTE

vakar palikau, barbie.com isijunge, po 2 val skambinu ar ne pasiilgo, ar man negrizt, sake kad geriau negrizciau, nes tada kompa atimsiu, blogai tas kompas tiek laiko, pati zinau, bet ka daryti

ir pas mus tas pats - budavo palieku kaseciu su multikais, kompiuteri ijungta (tik interneta atjungdavome, kad netycia i kokius porno saitus neuzsuktu) ir prabudavo sitaip, o dar paskambinus sakydavo - mama, man trukdai.  ;)  Mes nuo kokiu 4 metu emem palikineti- is pradziu trumpam, o 5-6 metuku isbudavo vienas visa diena ir net labai patenkintas pasilikdavo, pries grystant man namo palaistydavo geles, pasluodavo (kaip isedavo) - tikras namu seimininkas.
Nors man visada stesas budavo, kai vienas namie sededavo. Syki skambinu skambinu - neatsiliepia, taip koki 20 minuciu prasikankinau ir tada suku tevui, sakau - lek namo, kaskas atsitiko  :o - abu persigande parlekiam - jau ko neprisigalvojau, baisu ir pasakoti - o jis mobilu lovoj palikes ir kaldra netycia uzklojes, ramiausiai sedi sau prie kompo ir zaidzia  :-/
Po to ivykio susitarem, kad mobilus visada gules ant stalo ir jei maes nepaskambinsime tai valandos begyje jis pats mums skambims ir pranesines kaip laikosi - taip visiems ramiau.

As saviske 6m. su trupuciu viena palikau pusdieniui, susirgo, o kai pasakiau, kad skambinsiu seneliui kad ateitu pasipiktino, kad jau nemaza ir galetu ramiai be musu pabuti. Pabuvo, aisku kompas ir TV laika padejo praleisti, bet pasikelus buvo. Tai veliau jau ir sese pora kartu valandai isiuliau ir susitvarke, net keista buvo.

As tai savo sunuti pradejau ramiai palikineti nuo 7 metu, nes iki tol net trumpam palikti budavo beveik neimanoma - jis atirdavo didziuli stresa ir labai panikuodavo. Karta, kai jam buvo, gal kokie keturi metukai jis susirgo. Buvo ziema, salta, o man reikejo i parduotuve ir vaistine nueiti. Tai as gal visa valanda ji ruosiau, kad va, ziurek i laikrodzio rodykle, kai ji sustos cia(daviau sau 15 min, nes viskas buvo kitoj gatves puseje), tai as busiu namie. Rodos ikalbejau, pasodinau ant palanges, kad galetu mane stebeti. Specialiai palikau su pizama kad nesugalvotu isbegti, nes durys buvo tokios, kur is vidaus atsirakina. Na isejau, dar pusvalandi mojavau jam po langais, o jau matau , kad akys pilnos baimes ir panikos. Ir taip ejau ejau, kol uz kampo pasukau. Ir kazi koks jausmas man sako, kad nieko nebus, tai ir laukiu, neinu, pasislepus uz kampo. Ir girdziu klyksma didziuli, tai as tik greitai atgalios, tai isivaizduojat, ziuriu jis jau nuo laiptu darda su pizama ir i kaimyno ciabotus isilipes ;D....nepamenu kaip baigesi, tikriausiai jkazkaip vistiek isejau, labai jau seniai cia viskas buvo...Cia nuo vaiko priklauso, jei jis ramiai i tai reaguoja, galima ir anksciau palikineti.

Mano kaimyne vis pas mane atbegdavo kokiai valandelei, o vaikucius palikdavo namie ( 5m ir 1m). Visiskai ramiai, atseit, priziures vyresnysis... O pas juos ir laiptai, ir iv eletriniai prietaisai... As bijojau labiau uz ja. Cia turbut nuo pacios mamos priklauso.

Pirmoj klasej as saviski lesidavau i prailginta grupe. Tada jokio pagrindo nerimauti nebuvo. Ryte vaikas atejo i mokykla, vakare paimamas is mokyklos.

Patys baisumeliai prasidejo tada, kai sunus pradejo lankyti pamokas antroje pamainoje. As ryte iseinu i darba, ji palieku namie, o tas daro, ka nori. Draugeliai lankesi kokie tik norejo ir dare jie namuose, ka tik norejo. Dabar kai yra aukle, tas procesas gerokai kontroliuojmas.

As dabar perskaiciau jusu istorijas,siurpas per kuna tik nubego.Prisimenu ir as savo problemas anu dienu,kai dukra lanke pirmai klase. Kol dar gyvenau su pirmu vyru,abu dirbome pamainosę,tik skirtingu laiku.Tada buvo gerai,jis arba as nuvesdavom iki mokyklos.Paskiau,pabudavo viena valanda viena...aisku buvo visko,ir drauges ir....
Sunus savaitineme darzielije,buvo ramu del jo. O kai issiskiriau su vyru,nuomavausi kitame rajone,nauja mokykla,nauja aplinka.....As iseidavau i darba 5.20 ryte,o jai keltis reikejo 7ryto.Tai man buvo labai keista,ji atsikeldavo laiku(zadintuvas+mano skambutis telefonu)Prikeldavo ja.Pusryciai ant stalo virtuvije, palikdavau as.Iseidavo laiku,uzrakindavo gerai duris.Parejus isplaudavo indus nuo pusryciu,gryndis.Nors dar tik jai buvo 7metai. Dabar,gyvenu su kitu vyru,jai greit 10metu,atsakomibes jokios jau nera.Kartais paliekam ja viena ir vakare tik gristam,ir sese padaboja.Bet tada skambina i mobilu mums daznai,del smulkmenu-ar galiu ta suvalgit?...........
As manau,kad vaikui reikia kartais pabut vienam namose,reikia ugdit atsakomibes jausma.Tik aisku nevisada tai paviksta,pavizdiui, kaip mano dukrai.Jai gali sakyt,kiek tik nori , kad ta ir ta negalima,o jai ................

pritariu nuomonei, kad sprendimas palikti vaika viena namuose priklauso nuo vaiko savarankiskumo ir supratimo. Bandziau savo dukra (7 m.) palikti viena, bet buvo ir neuzrakintos durys ir draugai neaisku kokie ir is kur namuose ir pan. Bet manau todel, kad nebuvo pakankamos kontroles, kuri vaikui, pajutusiam laisve, yra labai reikalinga. Dar prisimenu pati savo vaikyste kai teciui pakeitus darba nuo nustatytu valandu prie laisvo laiko grafiko, negalejau buti tikra, kada jis gris, todel buvo daugiau drausmes ir kelis kartus uzklupta daugiau nerizikavau. Taip ir su dukra, stengiames daugiau kontroliuoti, be to ja dabar priziuri senelis.

Maniskis jau seniai pabuna vienas namuose,jei reikia,turbut nuo kokios pirmos klases.Zinoma,neaisku,ka jis veikia vienas pasilikes,bet man nors tiek ramu,jog zinau,kad jis neatidarys duru svetimiem,visada paziuri per akute,ar paklausia:kas.

Na mes iki 7 metu, tokios problemos neturejom, nes gyvenome kartu su tevais, o dar ir mano seneliai. Taigi iskylus reikalui, is tokio zmoniu pulko, vis tiek kas nors namuose budavo. Veliau isejome gyventi atskirai, taciau taip sutapo, kad kol kas auginu mazyli ir sedziu namuose pati. Va taip man patinka, kad nereikia sukti sau galvos, ka veikia ar viskas gerai ir pan. O siaip trumpam pabuna ji viena be problemu ir dar broli pasaugo (na cia kol i parduotuve salia esancia nubegu). Ziuriu cia kitos taip ramiai reguoja del to, na as tai negaliu, man tai neramu viena palikt kad ir valandai. Galbut per mazai pasitikiu, vis gi man dar tokia maziuke atrodo.......

] jurge,taip tik atrodo ,kad musu reakcija rami, o realiai mums sirdis plysta is skausmo ir baimes......
Juk nevisos turim galimibe ka nors prasyti pagalbos.Mano seima gyvena Rusijoje,o pas kitas gal, kur kaime.Tiesiog su ta mintim susitaikai ,ir gyveni........
Jei likimas duotas blogas zmogui,tai ir su prieziura buna nelaime...( neduok Dieve.. )

Tuja,as ne i tema- Tavo kleckutis labai jau grazus ,kiek ziuriu nekaip negaliu atsiziuret.

As savo ziogo vis nesiryztu palikt vieno, nors jau antrokas. Jis pas mane per daug savarankiskas. Toks savarankiskas, kad pasidaro sau valgyti, isplauna grindis, bet neuzrakina duru, per skubejima batus ne ant tos kojos apsiauna, o kaip psirengia, tai dievuleliau! Tai ir samdau aukle, kad tik namuose butu ir, kad po vaiko grindu plovimo koki kibira vandens susemtu
Jauciu, kad dar kokius metelius be prieziuros negalesiu jo palikti...

Na, ziuriu, kad ir kiek stengtumemes kontorliuoti savo panele, vis tiek "vienas namuose" mums yra labai aktuali problema.
Papasakosiu paskutini nutikima:
Taip jau susikloste aplinkybes kad dukra (7 m.) turejo penktadieni likti namuose viena. Pareiti is mokyklos, pavalgyti ir iseiti i sokiu repeticija ir treniruote.
Jau is vakaro vaika ruoseme savarankiskai dienai: pagrindines taisykles - niekam nerodyti rakto, niekam nesakyti, kad namuose viena, niekam neatidaryti duru, draugu i namus nesikviesti, patikrinti ar gerai uzrakintos durys - buvo vaiko pakartotos tris kartus, taip pat ir is ryto, iseinant i mokykla.
Viskas buvo lyg ir tvarkoje, diena susiskambinome telefonais, pasikalbejome. viskas normaliai. Vakarop grizome su vyru is darbo, dukros nera - viskas tvarkoje - tuo metu turejo buti treniruote.
Mums bebunant namuose isgirdome, kad kazkas rakina duris - galvojome dukra grizo, bet uz duru buvo jos drauge, su musu dukros shventine sunkele, iseiginiais bateliais ir su musu buto raktu , - o musu grazuole tai treniruoteje .
As jau nekalbu apie betvarke, kuria radome namie - tai palyginus tik menkniekis.
Daugiau nezinau ka pasakyti, nes man truksta zodziu.
Reiskias mano vaikas jau sako viena, o daro visai ka kita
Nzn, ner rysio su vaiku, ar kaip ten tie dalykai vadinasi

o as savo mergaiciuke pasitikedavau, kai buvo mazesne..palikdavau porai valandu, tai rasdavau viska savo vietose, nieko blogo nepridarydavo...o dabar baigia pirma klase ir kartais tenka pasilikt vienai..siaip kasdien buna su aukle..bet tai tas pats kas viena..tai oi kad pridaro..negana to, kad butas aukstyn kojom vos ne kiekviena diena apverstas buna, bet ir mano daiktus sugalvojai kartais panaudot ne pagal paskirti, sulauzo, kazkur numeta ir neberanda..tai man jau nebepatinka tas jos savarankiskumas..

Savo maziu siandie palikau 5 min viena tik iki kiosko kuris visai salia nubegau
Kai atejau toks liudnutis buvo ,net pagailo.
Tai buvo pirmos minutes kurias buvo vienas

mes saviškį pradėjom palikinėt vieną nuo 4 m. aišku iš pradžių neilgam, kol į parduotuvę nulėkdavau. vėliau 5 m. ir apie 3 val. pabūdavo vienas. nieko blogo nepridarydavo, dažnai skambindavau namo. nebuvo mums kitos išeities, bet dabar žiūriu, kad visai gerai išėjo. priprato po biški, kad yra atsakingas už namus. nieko blogo nėra pridaręs (kad tik neprisišnekėčiau), nei namus apverčia, jei neleidžiu ir vaikų neprisiveda. dabar jokių problemų palikt jį vieną, tik kartais skundžiasi, kad atsibosta vienam. o žiūriu kaimynų vaikas, kuris buvo ilgai prižiūrimas, pasilikus vienam sunku. ir buto duris vis pamiršta užrakint, eidamas į lauką. nepratęs vienas rūpintis.

Mano merginai greit bus astuoni metai. Jau antroke. Nuo pirmos klases buvo viena - vis susiskambindavome... na, kas koki pusvalandi... Dabar jau reciau.
Pabuna ilgeliau ir viena jei man reikia uztrukti darbe. Bet as vis jauciuosi kalta, kad ja palieku iki kokiu astuoniu vakaro... Na, buna gal du kartai i savaite... nes labai noriu pasportuoti po darbo... bet kol sportuoju, tai vis kaltinu save, kokia as bloga mama, kaip as tai palieku ja viena namie. Juk jinai ir taip dienu dienom viena! O vakare vel - kiek to demesio - tai indus isplauti, tai rubelius suruosti, tai valgyti pagaminti... Vis reciau paglostau ja... Nezinau... pasimetus...
Visa diena vaikas ziuri telika... nors sakau jai - eik paskaityti knygute, eik su lelytem pazaisti... Bet kai jinai viena karta, kai kalbejomes apie tai kaip mums sekasi, pasake: Mama, prisiekiu tau Gvadelupes mergele..." supratau, ka mano vaikas dienu dienom veikia... Ir juokinga, ir graudu.

Kaip įdomu pasiskaityti Mano tai labai atsakingas, visada pasižiūri ar užgesintos šviesos ir t.t., bet kad liktų vienas namie tai nei už ką nežinau, jau taip prilipęs prie tėvų, kad baisu... Jaučiu vėl eisiu pas psichologą
gal kad vienas auga, nors kiek pasikalbu, tai pilna vaikų yra savarankiški būdami vieninteliai vaikai šeimoje... Nežinia

Mano irgi prilipus... labai sunkiai pasiklieka viena, as cia dar tik pora menesiu viena vaziuoju sportuoti... o siaip tai visada ir visur su ja eidavau - i parduotuve, pas ginekologa, pas kirpeja, pas manikiuriste... tik i darba viena o nuo 17.30 visa laika iki 8.00 - kartu. Tai gal man del to ir stresas, kad jinai nebepriestaruaja likti viena namie, nei vaziuoti su manim sportuoti - jai ten nera ka veikti... bastosi is vieno kampo i kita 2 val Tai as jai vis sakydavau: pabuk namie, as tau vis paskambinsiu, pazaisi su draugem, papiesi ka nors... tai va tik neseniai ir i kalbejau... dabar pati supranta, kad namie idomiau nei sporto klube... bet vis tiek gaila, kai sedi vakare viena, spaudzia man sirdi... negaliu... ir kad kas pasakytu, kaip padaryti, kad ir vilkas sotus butu ir avys sveikos

Bet is kitos puses, tai as dziaugiuosi, kad mes viena be kitos negalim. Noriu buti jai drauge, noriu, kad jinai manimi pasitiketu

as savaji pratindavau trumpam pabuti namie nuo 7 metu, bet buvo visko, viena karta kai sukure zvakes, tai vos kambario nepadege, laiku gryzau, o dabar isaugo is kvailysciu kretimo meto, noriai lieka namie, nenori net niekur eiti, sedi prie kompo ar ziuriu telika,pamokas ruosia, tikrai del jo nebijau, zinau kad draugu neprisives, o jei ir ateis tai tik geri ir drausmingi

Когда пришлось оставить своего в мыслях его видела сгоревшим, замерзшим..... потом он меня сам успакаивал

Aš manau, kad per daug" vienas namuose" retai išeina į gerą, bet ką darysi kai nėra kitos išeities. Tačiau jeigu tik yra galimybė reikia pasirūpinti, kad būtų žmogus kuris galėtų vaiką atitraukti nuo vienatvės, nuo kompo ar dar baisiau- nuo gatvės. Gamta nemėgsta tuštumų- jos būna užpildytos , deja kartais labai blogais dalykais.

Mano sūnui 7 m. Kai jam buvo penki, likdavo namie be jokių problemų. Jam netgi atrakcija būdavo likti vienam.Bet vieną kartą užsibuvo ilgiau, nes mes grįžom gerokai vėliau negu susitarėm. Po to karto tik su didžiausiom ceremonijom ir pažadais pasilieka, ir tai trumpam. O kitos išeities neturiu, nes dirbu po pietų, o jis grįžta iki pietų. Nežinau kaip jį įkalbėt, kad jis nebijotų.

У меня нет проблем, чтоб оставить сына одного с братом (10 и 5 лет), они и дома уберут и даже что-нибудь могут приготовить

O manes kazkodel sazine negrauzia, kai palieku viena ir ne tik viena dar ir sesia uzkraunu.O jei pasiulau mociute pakviest, tai jis baisiai priestarauja, kad pats puikiai su sesia susitvarko.Na buna aisku jei teveliai i koki baliu naktini issirauna , tai tada jau pries mociute nepurkstauja.Bet jei pasakau kad grisim iki 1 ar 2 h. tai ramiai isleidzia.O geriausiai kai leidziu koki drauga nakvoti tai tada is vis jokiu problemu. na aisku maniskis jau didelis jau 13-kos.
Bet vat griztant prie tos sazines, tai vis saves klausiu, kur ji pas mane?Na del maziukes tai buna neramu, bet del sunaus jau nea.Gal negerai?

Na Era, aš įsivaizduoju, kad maniškis 13 metų irgi jau bus vienas . Gal kam ir dabar atrodo, kad 7 metų vaikas yra didelis ir turėtų jau likti, bet pas mus taip nėra... Na bet tikiuosi, kad išaugsime iš to nenoro...

Maniskis vienas jau pabuna nuo seniai, mazesni ati uzmigdydavom ir palikdavom, net neitardavo
Dabar be problemu pabuna vienas, tik kad mane kartais grauzia sazine, kad jis turi likti. Kai mokesi pirmoj pamainoj tai budavo tragedija, kai grizdavo anksti ir pridarydavo visokiu nesamoniu. Viena karta grizusi is darbo radau nusiaubtus namus, suvalgyta is saldytuvo visa maista (net toki, kaip zuvies pirsteliai, 10 kiausiniu, desra, suris, batonas, ir t.t. O viskas buvo is vakaro nupirkta, tipo, visai savaitei ) Visi namu indai kriaukleje. Koridoriuje tiek zemiu, kad atrodo, bulves galetum sodinti. Pasirodo, pas mus buvo puse kiemo, o mano vaikinas rode savo kulinarinius sedevrus - vire makaronus, kazkas kepe kiausiniene ir t.t. Zodziu, tada jam buvo nesaldu
Dabar mokosi po pietu, tai is ryto prisidirbti nieko nespeja, nes visi draugai mokykloje. O vakare as ji parsivezu.
Jei noriu iseiti kur nors penktadienio ar sestadienio vakara, ir noriu, kad atsigultu savarankiskai, tai man kainuoja 2 litus. Tai dabar net suskele bajeri, kai pasakiau, kad praeita sestadieni, kad niekur turbut neisiu. Tai sako: eisi eisi, kaip didele
Va pagalvoju, butu vyras salia, tai nereiketu taip daznai sunui vienam likti.

Klausykit, o jūsų vaikai ar nori su jumis miegoti Maniškiui tai didžiausia šventė miegot su manim, ar su tėčiu. Tokį jaučia malonumą...Net ir su seneliais Žinau, kad gal nelabai galima, bet gal irgi išaugs? Gal kažkada kviesiuos, o jam jau bus gėda???

Maniškis irgi nenori vienas miegot. Nesvarbu su kuo- mama,tėte ar močiute-bet tik ne vienas. Manau nieko čia blogo, juk jis dar mažas

Ka tik dariau savo kambary remonta, tai miegaujau su sunumi jo kambaryje, kartu su juo. Tai jam buvo tiek laimes!!! Kaip prie tris dienas sugrizau i savo lova, sake, nebegali uzmigti

Na tai reiškia ne vieni mes tokie...

Joanna mes irgi tokie patys kai tetis i zvejyba naktine, mergina pas mane i lova lenda, arba kartais, kai tetis ilgiau prie kompo ar teleko uzsisedi, tai praso ar gali pas mane uzmigti, ir pas teti bega ar jis ja veliau gales i jos lova pernest miegancia.

Sūnui 7m., namuose vienas pasilieka senokai, (kaip ir moters). pradžiai palikdavau miegantį, veliau pusvalandžiui, o dabar mano pirmokas grįžęs iš mokyklos pabūna vienas kiek reikia, pasiskambina mums su tėvu į darbą ir gavęs leidimą išeina pas draugą aplikęs jo tel. nr., pats užrakina duris. Tik vieną kartą buvo problėmėlė - grįžusį radau lauke prie laiptinės durų - negalėjo atsirakinti, nes raktą ne ta puse į duris kišo. Buvo pabartas kad sėdi lauke ir neieško išeities ir mokėsi duris rakinti.
Šiaip tai rubrikoje 3-7m šia tema buvau pavasarį apšaukta beširde motina paliekančia savo vaiką. Bet kad aš galiu juom pasikliauti, net mokytoja sako kad mokykloje jis ir dar keli vaikai pakankamai subrendę, ne tokie jau vaikiški.
O pamiegoti tėvelių lovoje visada šventė . Kartai net gudrauja - "man neramu".

Duok Die, kad viskas taip gerai baigtųsi. Pas mūsų kaimynus tikrai savarankiškas vaikas, tai mamytė paliko 7 metų 3 metų ir apie 10 metų vaikus. Tai tie pametė namo raktą, išsikrovė mobilus ir t.t. gerai, kad tai nuosavas namas, vasara, jie ten prabuvo verandoj. Bet biški nejauku, mama daugiau nepalikinėjo...

Is visu rasiusiu sia tema (kiek perskaiciau) mano sunus panasiausias i jusiski. Ir amzius tas pats - septyneri. Nebe mazas jau, bet tikrai ir nedidelis. Iki siol jis ne tik namie, bet ir masinoje nei 5 minutem vienas nepasilikdavo. Ir maciau, kad tai ne kaprizai, o naturali ir labai didele baime. Daug kas, gudruciai, mokydavo - palik viena karta per prievarta, kita karta nebebijos... Nesamone, jauciau, kad tai tik traumuotu ji ir nebutu jokio kito karto. Tai ir nepalikinejau.
Tiesiog ne karta ji beaugindama isitikinau, kad niekada nieko neisprovokuosi - kaip visi vaikai skirtingu laiku pradeda vaikscioti, kalbeti, sesti ant puoduko, taip ir vieni likti namuose.
O svente i mano namus atejo visai netiketai, sunui pradejus lankyti mokykla. Iki siu metu gyvenome ne Vilniuje ir mociute, susirgus, buvo ranka pasiekiama. Taip isiverciau be biuleteniu ir problemu nebuvo. Gi siuo metu musu mociute liko uz 250 km... Bijojau rudens ir ligu, galvojau, kad bus labai sunku - visada dirbu toki darba, kur neturiu jokios pamainos. Kazkada pasakiau sunui, bedukstanciam lauke - susirgsi - tavo beda, nes teks vienam sedeti namuose. Vos neisiziojau, kai jis pasake - na ir sedesiu... Ir susirgo... Ir pasiliko namuose vienas...
Taigi, tiesiog atejo ta diena savaime - be jokios prievartos ir stresu. O sunaus akyse maciau ne baime, o dideli nora likti vienam - jam buvo labai idomu, kaip tai bus, tai buvo jam naujas isbandymas. Ir jis ji atlaike. Dabar grizta is mokyklos vienas ir tik vakare, kai sutemsta ima dazniau skambinti ir klausti, ar jau vaziuoju namo.
Taigi, nepergyvenkite ir nenerimaukite - ta diena ateis. Ir jokio skirtumo, ar tada bus jusu sunui 9 ar 11. Taip, kaip veliau bus dar daug pirmu dienu...
Beje, ir mano sunui miegoti kartu - saldziausias dalykas pasaulyje. Ir nedraudziu to. (Zinoma, jo kaldra atskira). Ateis diena, kai pats nebenores to daryti.

Dėkui už tokius žodžius
Tikiu, kad ateis tokia diena, kai vaikas norės pabūti vienas, o apie miegojimą kartu nebus nė kalbos...Va tada mamka ir liūdėsiu...

Mano dukra antroke, jai greitai 8m., labai savarankiska, is mokyklos pati pareina (yra ten problemu su berniukais, kartais skraudzia-bet cia kita tema), valgyt pasiima, o dar ir sese pora kartu per savaite is darzelio parsiveda - neturiu jokiu problemu su didziaja dukra