mano sūnu metų kai jį muša, nemoka apsiginti, sako negalima muštis, nes aš anksčiau jį mokinau , kad negražu muštis, o dabar matau, kad jį kai skriaudžia jis nemoka pastovėti už save, kaip elgtis?

Jeigu skriaudzia, jis gali pasakyti suaugusiems. Pamokykite vaika, ka daryti, kai ji skriaudzia- kam jis gali pasakyti- ar darzelio aukletojai, ar Jums. Be to, svarbu issiaiskinti, kokia buna situacija, kurioje vaikas jauciasi nuskriaustas (kartais nutinka taip, kad vaikas tik taip pasijaucia, bet is tikruju nieko blogo nevyksta).
(Jeigu ismoks mustis, dar nereiskia kad sugebes "pastoveti uz save"- juk visada atsiras stipresniu, o be to gali prarasti draugus, nes su linkusiais mustis vaikais kiti nenori draugauti).

Sakyčiau, tiems psichologams reikėtų pirmiausia tarpusavyje susitarti, ką šnekėti: psichologijos paskaitose docentė Polujanskienė primygtinai mokė, kaip elgtis skriaudžiamam vaikui, t.y. jokiu būdų neverkti ir, gink dieve, nesiskųsti suaugusiems, o gintis pačiam bet kokiomis priemonėmis, tik taip potenciali auka bus palikta ramybėje. Aš su tuo visiškai sutinku, deja, teko išbandyti ir savo kailiu.

Zinoma, kad skriaudziamas vaikas turi apie tai pasakyti suaugusiems. Isivaizduokime vaika, kuris menesi, kelis ar metus kencia, kaip ji skriaudzia, ir niekam nesako. Ne kiekvienas pajegus apsiginti taip kaip Jus sakote, net jei is visu jegu stengtusi.
Kartais vaikai patys nezino, kaip "atsilyginti " skriaudejui. Pvz., teko konsultuoti vaika, kuris, bendraklasiams noredavo "duoti atgal", ir del to juos gaudydavo. Tuomet ji visi uzkabinedavo dar labiau, nes kitiems smagu pazaisti gaudyniu. Kai su juo aptareme situacija, buvo aisku- kad gaudyti nereikia.
Pasitares su suaugusiu vaikas gali geriau suprasti situacija.