Sveiki,
Vaikui 3 metai, viskas prasidejo kai ji išvežiau kelioms savaitėms pas močiute, jam tai pažystama aplinka ir pats norėjo pasilikti, tačiau po kurio laiko prasidėjo "priepoliai": naktį pradeda siaubingai klykti, akys atmerktos, tačiau nieko nemato, į kvietimą ar raminimą nereaguoja, kažkur bėga, ropščiasi, murma skiemenis kaip mažas leliukas "tia, tia" ir pan. Visas išpiltas prakaito. Po kurio laiko atsibunda, tuomet aprimsta. Bandžiau klausinėti ar ka susapnuoja ar skauda ka, bet nieko aiškaus. Parvažiavus namo lyg ir viskas aprimo, tačiau nuvykus pas močiute vėl tas pats, priepoliai būna net kai tėtis ar aš pati būnu šalia.
Norėčiau pasiteirauti ar tai galėtų būti tik psichologinio pobūdžio problema (išgąstis, ilgesys) ar ieškoti fiziologinių priežąsčių. Šiuo metu duodam raminantį sirupėlį, tačiau nepadeda.

Mano pažįstamos sūnui panašiai būdavo (dabar nežinau kaip). Jį naktį net vesdavo į vonią nuprausti veidą, kad pabustų, nes kitaip verkiančio neprižadindavo...

Maniškis taip naktim verkia kai pasikeičia aplinka arba daug įspūdžių dieną turėjo. Klykia kol neprižadinu, panašu į isterišką verkimą, bet nuraminam tik gražiuoju. Dabar, norėdama išvengti tų naktinių klykimų, stengiuosi laikytis rėžimo, neleisti pervargti per dieną. Ir tai padeda Kai viskas ramu ir saugu, tai naktinių košmarų ir nėra . Pabandykit, gal ir jums padės, o pas savo močiutes ir apskritai svečiuose mes nenakvojam, nes žinom kuo tai kvepia . Nakvynės svetur bus - kai paaugsim, nors mes jau ketverių ir pusės .

Esu issamiai rasiusi apie sias naktines baimes ankstesnese temose. Dazniausiai tos baimes praeina savaime.