Sveikos mamytės! Savo gimdymui ruošiausi visaip. Ne tik rūbelius lyginau ar lovelei užvalkaliukus pirkau. Pasisekė gauti perskaityt Frederick Leboyer knygą ‘Birth without violence’ (‘Gimimas be prievartos’). Užhipnotizavo mane šita idėja, visas požiūris i kūdikio jausmus. Pradėjau pati svajoti apie tokį savo kūdikio gimimą. Visgi turiu pripažinti, kad atėjus rimtiems sąrėmiams, aš, nors ir spėjau pagalvot, kaip norėčiau, kad viskas būtų, bet kažko neišdrįsau garsiai pasakyt. Viena laimė, kad man pakliuvo super akušerė. Ir kaip ji be žodžių suprato, ką aš mąstau? Nenoriu nieko, nei vienos įžeisti, noriu pabendrauti, pasidalyti žiniom su tom, kuriom baisūs tokie youtube video, kur prieš kelias sekundes užgimęs kūdikėlis padėtas ant stalo klykia tarsi už visą savo gyvenimą kol akušerė jį šluosto, pati su guminėm pirštinėm, o mama pakėlusi galvą visa laiminga žiūri i vaikeli ir džiaugiasi, jog šis taip klykia, jog atrodo, kad jam ką tik nutiko kažkas ypač baisaus. Norėčiau pabendraut su Leboyer’io ‘fanem’, ar šiaip tom, kurios ‘prijaučia’ šiai idėjai, ar nori sužinoti daugiau. O gal kuri taipogi gimdėte kiek įmanoma ‘be prievartos’ ir bandysit tai daryti dar kartą?

Knygą paskolinau vienai nėštukei, taigi, pacituoti negaliu, bet radau nuorodą. Daugiau paskaitysit CIA. O čia tos eilutės, kurios privertė mane i gimdymą žiūrėti kitaip:


‘2

O gal riksmas reiškia kančią?

O gal gimimas mažyliui suteikia tiek skausmo, kiek gimdymas motinai?

Jeigu ir taip. Kam tai rūpi?

Kaip “jis gali liūdėti“? “Jis“ tik rėkia, “jis“ klykia. Apskritai “jis“ - daiktas.

3

Ką tik gimė mažoji būtybė.

Tėvas ir motina susižavėję apžiūrinėja ją.

Ir jaunas akušeris džiaugiasi kartu.

Visi švyti iš pasitenkinimo.

Visi, išskyrus vaikelį.

Vaikelis, koks vaikelis?

Tai begalinio liūdesio kaukė, rankos pakeltos prie galvos... Taip atrodo mirtinai sužeistas karys, kuris po akimirkos parkris ant žemės.

Argi tai gimimas? Tai žudymas!

Ir šitokios kančios akivaizdoje - susižavėję tėvai!

Neįtikėtina!

Taip, tai neįtikėtina.

Bet taip yra.

4

“Naujagimis aklas, jis negirdi ir nejaučia. Jis dar neturi sąmonės. Ir ko jūs norite, kad tokiame amžiuje...“ Taip sakyti šioms atidžiai žvelgiančioms ir klausiančioms akims tiesiog juokinga. Ir gėda!

/..... Atgyja, atsigniaužia ir vėl susigniaužia vienas delniukas. Pamažu jis iškyla iš vandens. Ranka tiesiasi į viršų. Delnas glosto dangų, čiupinėja erdvę, vėl nugrimzta. Ir kita rankutė išnyra iš vandens, pakyla ir vėl grimzta į vandenį. (...)

Kojos iš pradžių suriestos ir drovios, nedrįstančios tyrinėti naujojo pasaulio, staiga atgyja. Išsitiesia viena kojytė, po to kita, kuri paliečia vonios kraštą, ir visas mažylio kūnelis ima plaukti į priekį. Vaikutis pajuto malonumą (ir tai tas, kuris neturi jausmų? - Th.) nuo prisilietimo.

Jis žaidžia!

Tiktai dešimt minučių praėjo nuo jo gimimo! (...)....../’

tai gi, kaip verta papildyti gimdymo planą, norint savo kūdikiui švelnesnio gimimo?

na tu tikriausiai ne daug turi žinių apie gimdymą, gimstančio kūdikio psichologiją , kad cituoji tą vieną knygą, kuri medicininiu požiūriu yra ne visai pasiteisinanti. Yra daugybė būdų gimti kūdikėliui ligoninėje, medikų priežiūroje ir jam visiškai nepakenkti .Atmink, kad žmogus yra sausumos gyventojas, ne delfinas, ir yra daug saugesnių būdų kūdikiui gimti sausumoje o ne vandenyje. Svarbiausiai yra saugi ir teigiamai nusiteikusi aplinka, gerai gimimui pasiruošusi motina( nes motina gimsta iš naujo su kiekvienu savo kūdikiu). Ką mes kalbam apie natūralumą, jei atsiradus pirmam sąrėmiui iš karto siūlomas epidurinis nuskausminimas, kai būsimoji mamytė iš karto rėkia-OPERUOKIT, AŠ DAUGIAU NEKENTĖSIU. Reikia gimimui ruoštis,-ne tada kai jau esi nėščia, o tada kai tu svajoji turėti kūdikį, kai jo tau ima reikėti kaip oro, kaip geriamo vandens, kai tavęs jis neapleidžia tavo sapnuose, kai jauti, kad štai dabar yra ta pradžia ir dabar tas mano pradėtas vaikelis bus tas mažas žmogutis, kuris pakeis pasulį, ir tu jau subrendai tapti MOTINA. Tai ir viskas

ištraukoje nieko nėra nei apie naminius gimdymus, nei apie gimdymus į vandėnį

As gimdymo plano taip ir nepasirasiau Kazkaip per daug pradejau nepasitiket savim pries pat gimdyma, kitu pamokymu pasiskaicius, kad negi cia su daktarais gincysies ir jiem pageidavimus savo sakysi mane matyt kazkas per visa gimdyma saugojo, kad tokia faina akusere pakliuvo. gimdziau beveik tyloje, isjungtoje sviesoje, tik staline lempa buvo palikta ijungta. Labai man tai patiko Irasyciau i plana kitam gimdymui, kad niekas nelakstytu, nesukautu, nenukreiptu sviesos i katik gimusi mazyli. Man dar labai patiko, kad mazyle iskart uzdejo ant manes. nenese nei nuvalyt, nei svert, niekur. Bac, ji islindo, trecia sekunde, ji jau buvo ant mano krutines. Tas momentas man taip liudesi kelia, kai vaikuciai suspaude rankutes klykia kiek gali, o juo skuba 'sutvarkyt' Pries perskaitant knyga, taip nemasciau-gerai smegenis man praplove. taigi tai taipogi irasyciau i savo gimdymo plana. Ka dar.. kad leistu kiek imanoma viskam plaukti sava vaga, kas ir buvo sikart daroma (visu keikiamai UK medicinai sikart aciu galiu pasakyt, kad pries gimdyma per paskaiteles isaiskino, kiek gali trukti kiekviena gimdymo faze). Kokiu dar turi minciu Natuke? Ar tu turejai gimdymo plana? Ka tu ten irasytum, kad mazyliui gimimas butu kuo maziau traumuojantis?


Na taip, as dar tik viena vaikuti pagimdziau, dar tikrai truksta tu ziniu. Tik dalykas tas, kad as savo gimdymu likau be galo patenkinta, nieko nieko nenoreciau daryti kitaip. pakolkas... apie vandeny gimdyma as nesneku, ar butent tik namie. as sneku apie streso kudikiui sumazinima kiek imanoma. kad jis negimtu i rysku, rekianti pasauli, kur ji kazkas ima saltom rankom, valo sluosto, neduok dieve dar iskelia uz koju, kad suverktu.. kur nera jam pazistamo mamos sirdies plakimo. Apie tai as sneku. O kokiu dar knygu rekomenduotum? Viena sauni mamyte man patare pasidometi Inos May Gaskin knygomis, bet dar neskaiciau

gimdžiau prieš 5 metus. atsiminimai apie gimdyma baisūs na skausmas ir ir visi kiti nepatogumai nublanko.... bet laaaaaaaaaaaaabai įstrigo, kai pasakė, kad 10 val išgimdo mae, o 11 val kita laukia..... na dozė skatinamųjų, skausmas baisus... išgimdė, bet br............ nenorėčiau pakartoti. gimdžiau VGM. pas Razumą. nekartosiu

Zilvine, liudna del tokios patirties as mazai zn apie tai, ar gyd Lietuvoj atsizvelgtu i gimdymo plana, mamytes pageidavimus kiek leidzia situacija? gal antra planuojat?

na neturėjau plano... kažkaip info prisiskaičius buvau, tai tikėjausi geriau, nei buvo...
anrto.. niu ne išsiskyrę... ne taip greitai gaunasi...

Žilvinė, mano pirmas gimdymas toks pat buvo o kaip vaikelis, ar leido palaikyti iš karto po gimimo? Nes kiek nereikėjo iškentėt, tas momentas, kai gavau sūnelį, labiausiai įstrigo, iki šiol (praėjo 9metai) atsimenu tą jausmą, jo dideles akys...
biti atskrend
Mano paskutinis gimdymas buvo taip pat vertikalus, kūdikis buvo iš karto padėtas man ant krutinės, aš ją laikiau visą laiką kol gimė placentą, manę sutvarkė ir dar valandą kol ilsėjausi. Atidaviau pasverti ir aprengti tik po 2 val. Bet aš buvau iš anksto susitarus su gydytoja, kuri yra būtent tokio gimimo šalininkė. Mažoji buvo tokia... rami....

va čia
pirmą valandą po gimimo - dar neaprengta ir nepasverta mergytė

Kai laukiausi pirmo vaikelio skaiciau sita knyga (gimimas be prievartos), net verkiau skaitydama. Jau praejo 3 metai, tai nelabai atsimenu sita knyga, tik istrigo momentas apie pulsuojancios virksteles kirpima (knygoje parasyta, kad labai vaikeliui daug zalos padaro). Prasiau gydytojos nekirpti pulsuojancios, bet ji jau po keliu minuciu pasake, kad nebepulsuoja Idomu, ar kas nors dar turejo toki pageidavima per gimdyma ir ar atsizvelge gydytojai? Kada nukirpo virkstele?

as tik siandien parsinesiau sita knyga is bibliotekos, bus idomu apskaitinet... tiesiog norisi perskaityt, suzinot kuo daugiau ta tema, nes gimdymas dar laukia pavasari...

o del gimdymo plano as vis suku galva, daugelis merginu jau mane 'nusodino' kad niekas i mano plana neatsizvelgs, tuo labiau jeigu vaziuosiu gimdyt su niekuo nesitarus, mat nesinori kazkam pinigeliu moket... del to skaudu siek tiek, nes noretusi kuo geresniu emociju, kuo priimtinesnes gimdymo aplinkos ir pan.

o as abu vaikus gimdziau nesusitarius ir pinigu nemokejau. Bet negaliu pasakyti, kad mano pageidavimai visai gydytojai nerupejo Ir abu gimdymai buvo super , beveik, kaip pagal knyga Manau, jeigu nusiteiksi gerai, tai ir bus viskas gerai, labai daug nuo taves priklauso.

Prieš antrą gimdymą ir man kaip tyčia pateko daug knygų apie švelnų gimdymą. Taip liūdna buvo skaityti, nes pirmo gimdymo metu ir skatino panašu, kad be reikalo ir ant krūtinės nepadėjo mažiuko...ir savijauta po gimdymo buvo kraupi, kirpta, plyšus ir kažkokia nelaiminga... Ačiū Natukei, kad nukreipė mane tinkamu adresu Viskas buvo tiesiog taip, kaip turėjo būti: jokio streso, viskas tyliai ramiai gražiai. Visą gimdymo laiką buvau su savo vyru, o gimdžiau ant kėdutės atsirėmus į jį Gimdykloje nebuvo ryškios šviesos, tik gimęs mažiukas iš kart buvo mano glėbyje, akušerė net įtikino mano vyrą nukirpti virkštelę, kai ši nebepulsavo, o po kiek laiko pati pagimdžiau ir placentą. Apie dvi valandas mažiukas buvo ant mano krūtinės, pavalgė pirmą kartą ir tik po to buvo sveriamas ir t.t. Mudviem su vyru atrodo, kad geriau ir nebūna. Ir pačios savijauta po gimdymo kitokia, laisvai sėdžiu (niekaip negaliu patikėt, bet apsiėjau be plyšimų), vaikštau... bet svarbiausia, daug ramiau širdelėj kažkaip, mano vyras sako, kad jam atrodau daug kantresnė ir švelnesnė Esu labai dėkinga gydytojai Bangai ir tuo metu dirbusiai akušerei. Auksinių širdelių ir rankų žmonės

Puccha, dideliausi sveikinimai

reiškia stebuklas įvyko
gaudyk daug balionų
dėl savijautos pritariu, man buvo lygiai taip pat - po gimdymo jokios "postresinės" būsenos, ramybe, kažkaip akyse pašvesėjo, sakyčiau

as irgi manau, kad vidinis nusiteikimas daug ka reiskia, tad kol kas esu nusiteikus optimistiskai ir tikiu, kad viskas bus gerai, bent jau is dalies taip kaip noreciau




kaip puiku, tokia grazi patirtis o apie gydytoja Banga ir as esu girdejus nemazai geru atsiliepimu

As irgi apie tai skaiciau, bet nesuprantu, kur dingo mano visa kalbejimo galia gimdymo metu-nei zodelio nepasakiau gerai, kad mb jau buvo irgi praplauta galva nuo mano sneku, o dar ta akusere tokia kaip is pasakos, tai jie patys palauke keleta minuteliu, kol virkstele nebepulsavo, mazyle graziai ritmingai kvepavo ir nukirpo tada virkstele. Sita irgi reiktu irasyti i gimdymo plana kada nors, jei avdrug ir vel prarasciau kalbos dovana



saunuole, kad domiesi. Parasyk, ka manai apie sia knyga, ar tau priimtina, kas joje rasoma? Mane labai suzavejo, o svarbiausia, kad nekomplikuotogimdymo metu cia nera nieko ypatingo-tiesiog viskas taip, kaip ir turetu buti pasroviui, jokiu ypatingu pageidavimu

mane irgi zinok paveike tokios pat 'kolegiu' snekos ir isvis dabar kai pagalvoju, nu tupa as, net ne lt gimdziau, o vistiek paveike tos kalbos antram vaikuciui tikrai tikrai rasysiu gimdymo plana, kad ir vel viskas butu kaip svajoju. kitavertus, plana gali turet su savim ir ji duot gydytojui, arba ne, jei visgi paskutine minute persigalvoji o jei kokios komplikacijos ar ka, tai niekas jau ir taip nebeziures i ta plana.

Labai ačiū už sveikinimus

Sveikos,
prisidedu prie sveikinimu Pucchai!
Mano "detales" tinka siame pokalbyje:
Gimdyme man padejo puiki akusere/pribuveja. Visos sverimo ir apziurejimo proceduros buvo atliktos gerokai po gimdymo, man leidus, be verksmo (nelasino, neskiepijo, nedure). Buvo tamsu ir tylu - kaip Bitei. Dar man tiko tai, kad aplink nebuvo jokiu aparatu, nieko grubaus. Tik paprasti baldai. Kad kvepejo buitimi - ne ligonine. Kad po 6 val isleido namo. Kad leido valgyti, gerti, daryti, ka noriu. Visada klause - jei ka noredavo atlikt (paziuret kakleli atejo 3 kartus, rodos). Kad ir sunkus buvo gimdymas - jis mano geriausias patyrimas gyvenime.

As perskaiciau tik viena knyga - ir man jos pakako. Daugiau skaityti nebenoriu. Manau, kai kokia knyga/zmogus/filmas pazadina mus "kitokiam" gimdymui - tai to gali pakakti. Juk viska diktuoja moters/motinos instinktas. Svarbu leisti jam veikti.

As skaiciau - tiesiog papuole i rankas - lietuviskai, paprastai ir labai man itikinamai parasyta "gimdymas ir gimimas".
Ji uzgauna ir lietuviskasias saknis - senu iprociu primena, senu patirciu. rekomenduoju.

O del pasiruosimo, kuri cia raset...
manau svarbiausias pasiruosimas ir yra - vidinis zinojimas, kas yra prievarta ir kad tu jos nenori nei sau nei savo kudikiui. Ir kad kudikis lygiai tokia pati intiligentiska butybe kaip ir mes.


Tada randi reikiamus zmones, vietas, pozas.

Linkiu visoms sekmes isiklausant i save ir i pasauli aplink...

Kaip gera skaityti dar viena malonu gimdyma Tada niekaip neiseina apie ji kalbeti su ironija, kazka kaltinant, gasdinant nestukes ir tt, nes visas patyrimas juk kitoks, ar ne?

Aciu uz knyga, kai ruosiuos kada nors antram gimdymui, prisiminsiu

Labai labai daug kas priklauso nuo moters nusiteikimo. Man po gimdymo liko tik patys geriausi prisiminimai. Jokios prievartos.
Personalas įsiklausė į mano žodžius, o aš stengiausi girdėti, ką sako jie.
Skaičiau "Gimdymas ir gimimas". Yra gražių minčių, tačiau nėra taip, kad pritarčiau absoliučiai visoms.
Manau, kad nereikia iš vienų kraštutinumų šokti į kitus.

Nežinau kaip UK, bet pas mus NL pulsuojančios niekada nekerpa, nebent kas nori eit kryžiaus kelius ir gaut leidimą tą virkštelės kraują užšaldyti tolimesnėms gydymo reikmėms. Populiaru dabar kiek žinau JaV, bet pas mus laiko kad toks gydymo metodas neištirtas pakankamai, neaiškus jo efektyvumas, o tas pulsavimas sudaro kažkur 1/10 kūdikio kraujo, o tai labai didelis skirtumas.

nekerpa? gal ir uk nekirptu, nzn bet Lt kerpa berods, jei kitokiu pageidavimu nera. nemazai mamyciu skaiciau rasiusiu, kad virkstele buvo nukirpta iskart.

As labai palaikau temos iniciatore. Esu tokiu paciu isitikinimu. Juk gimimas nera tiesiog paprasciausias medicininis procesas kaip kokia apendicito operacija. Esu isitikinusi, kad tai labai nemalonus ivykis vaikeliui. Todel labai svarbu informauoti savo vyra ar kita asmeni, kuris dalyvaus gimdyme apie savo norus ir isitikinimus, jei kartais dingtu kalbos dovana. Salia esantis zmogus tada galetu apginti mamos kenciancios skausmus isitikinimus ir norus.
Pati laukiuos jau sesta menesi. Labai trokstu grazaus gimdymo sau. Zinoma ne viskas priklauso nuo musu paciu. Kartais medicina privalo isiterpti daug daugiau nei mes noretume. Todel mintimis prasau savo mazyles nekresti pokstu ir padeti man gimdymo metu. Tikiu, kad sios nuostabios gimdymo istorijos atsitinka tik toms, kurios tiki gimimo stebuklu. Tada reikalingi ir "teisingi" gygytojai ateina i gimdykla ir prigesina sviesa...

Aciu uz sia dvasinga tema.

Andrijana, aciu uz grazu pasisakyma!! O su ta dingusia kalbos dovana pasirodo tikrai taip buna

Kalbos dovana ir ne tik gali dingti ypac gimdant pirma karta. As dar nesuvokiu koki skaumsa teks isgyventi...Turbut ir nesuvoksiu kol nepatirsiu. Reikalinga begaline dvasine stiprybe. Gal kas turite koki saltini?

Nera tas skausmas toks baisus, kaip apie snakama (bent jau mano nebuvo). Siaip turiu viena patarima kaip sumazinti skausma per saremius neguleti. As jau isbandziau ir man labai pasitvirtino. Kai gimdziau pirma gulejau ir tikrai praradau kalbos dovana o gimdant antra jau zinojau, kad negakima guleti, tai iki pat gimdymo galejau juokauti ir kalbeti ir skausmas ne ka didesnis negu pas dantista buvo O gal cia man tik pasisieke

Kaip apsidziaugiau atradus sia tema

smagu dalintis mintimis ir miela patirtimi su bendramintem

Aciu, biti atskrend, kad sukurei sia tema

Taigi, apie mane - laukiuosi antro vaikelio, pirmam sunui 2,5 metukai sis leliukas turetu gimti balandzio pardzioj.

Savo pirmaji gimdyma prisimenu kaip stebukla, kaip ypatingiausia ir laimingiausia diena savo gyvenime.
Aciu Dievui, kad besilaukiant i mano rankas pakliuvo reikiama literatura, ir teko susipazint su tokiais zmonemis, moterimis, kurios nukreipe teisinga linkme. Taigi, viskas prasidejo nuo pasiruosimo motinystei mokykles, kur beklausant paskaitas, bendraujant su kitom mamomis, moterimis, supratau daug daugiau, placiau apie gimima, gimdymo prasme..
Taigi, ten ir sutikau gyd Banga taiva.. manau tuom viskas ir pasakyta - nes vien sios moters buvimas salia daro stebuklus. Kaip beje, ir visa jos komanda - akusere taip pat buvo
Gimdziau vandenyje, per saremius istisai stengiausi vaikscioti, judeti arba klupejau, buvom su vyru dviese daugiausia laiko, gydytoja ateidavo tik tarpais, akusere atejo jau visai finalui. Vaikelis gime i vandeny, virsktelei leido nupulsuoti, ja nukirpo vyras, suneli uzdejo tiesiai ant krutines, paskui perlipom i lova ir dar nemazai su juo gulejom, kol susirado papuka ir pradejo valgyt Gal tik po 1, 2 val gyd pakviete naujagimiu gydytoja, kuri atejus pasvere, apziurejo, pamatavo, bet mes jau buvom susipazine, jis buvo pavalges pienuko.
Super, kad viskas buvo taip ramiai ir be streso, tiesiog neitiketina
Dabar taip pat lankausi pas Banga, tik pas ja gimdysiu

Jelena acu uz patarima neguleti - jau buvau bepamirstanti. Juk tiek daug reikia ismokti ir suzinoti ir prisiminti! Man tai bus pimas gimdymas, tad tikiuosi pacio blogiausio skausmo, kad galeciau kaip ir tu pasakyti, kad skausmas buvo kaip pas dantista.

Tema tikrai dvasinga, linkiu visom tokių gimdymų. Tačiau ką reikia daryti, kai atsiranda komplikacijų, kai konsiliumas nusprendžia operuoti, o anesteziologė nesugeba atlikti dalinio nuskausmunimo, o mama savo vaikelį pamato tik po kelių ar keliolikos valandų po operacijos? Yra labai daug tokių ir panašių atvejų, kai gali prisiplanuot gimdyti ramiai, natūraliai, su planais, kuriems sukurt dienų dienas praleidai, tačiau viskas baigiasi visiškai kitaip, o ar tada nebūna dar didesnio streso?
Jei pastebėjot vis mažiau moterų pagimdo natūraliai, nekalbu apie tas, kurios nori operuotis. Tiesiog gal keičiasi organizmas, dėl aplinkos, stresų ir pan. Tyrimai rodo, kad net vyrų spermos kokybė žymiai suprastėjo - spermių mililitre dabar randama per puse mažiau nei prieš 50 ar 100 metų.

Del didesnio streso, tai as sutinku. Net gal ne stresas, o nusivilymas, kad viskas ivyko ne taip, kaip buvo planuota. Zinau ta jausma.... Man neteko nusivilti gimdymu, bet isgyvenau labai dideli stresa, kai turejau pripazinti, kad neuztenka pienuko ismaitinti vaikelio. O buvau labai, labai nusiteikusi, kad maitinsiu naturaliai. Skaiciau literaturoj, kad visos motinos gali tai padaryti. Kiek man teko iskalusyti patarimu, kiek konsultaciju, ko as tik nedariau.... Vaikui svoris neaugo, buvo visa laika irzlus, maciau, kad mano pieno jam truksta, jauciausi, tokia niekam tikusi mama. Kai teko duoti pirma karta buteliuka, tai zliumbiau puse nakties. Dabar jau zinau, kad per didelis tikejimas kartasi gali padaryti ir nemazai zalos. Visada reikia palikti prielaida, kad gali buti kitaip.
Kai lankiau Semetos kursus, jis visa laika kartojo, kad visos gali pagimdyti pacios. O viena mamayte jam papriestaravo ir papasakojo, kad kai laukesi pirmo vaikelio, tai irgi lanke jo kursus ir buvo labai nusiteikusi , kad gimdys pati... o jai nepavyko... Tai moteris labai stipriai isgyveno, teko lankytis pas psichologus, nes turejo nepilnavertiskumo komleksa. Tai ji labai prase, kad jis nenuteiktu taip mamu ir nebutu toks kategoriskas.
Dabar jau tikari zinau, kad del to, kad kazkas nepavyksta, tikria nesame prastesnes mamos, o musu vaiskai patys mieliausi ir geriausi. Linkiu kiekvienai mamai tokio zinojimo

dėl to yra patariama turėti alternatyvų gimdymo planą. Net ekstrenio cezario metų gimimą galima sušvelninti - pvz vaiką nebūtinai dėti į lovytę, galima suvistyti ir atiduoti tėčiui, arba aplamai padaryt taip:

iš kitos pusės, nemažai tu komplikacijų galima išvengti turint tinkama pasiruošimą ir palaikymo komandą

Sutinku 100%
Reikia rasti pusiausvyra tarp nuojautų, įsiklausymų į save ir t.t. ir sveiko proto. Taip jau būna, kad gali turėti tobulą gimdymo planą ir viskas per kelias minutes gali pasikeisti.
Buvau liudininkė, kaip vienai nėštukei prireikė skubios cezario pjūvio operacijos, o ji buvo pasiruošusi gimdyti viena iš netradicinių gimdymo pozų
Gydytojas gaišo laiką įrodinėdamas , kad operacija būtina, o atkakli mamytė užsispyrė kaip ožka ir savo... Nugalėjo svekas protas ( šiuo atveju gimdyvės vyras ).

Del plano B. Visiskai sutinku. Reikia ji tureti. Gamta yra galingiausia jega. Reikia buti pasiruosus viskam, kad isvengti nusivylimo ir neigiamu emociju. Ju ir taip uzteks po gimdymo.

Tai kaip ir bet kuriuo nėštumo metu visi planai gali nueiti šuniui ant uodegos, bet manau bendrai pasiskaičius apie tai kokios gali būti komplikacijos, kaip apskritai gimdymas vyksta, kokie pasirinkimai būna jeigu tarkim gimdymas užsitęsia per ilgai galima gana neblogai pasiruošti tiems "a vdrug" jeigu kas netaip išeina.

Viena aišku yra medicininės komplikacijos, bet yra ir kita pusė, kad ne retai komplikacijos kyla ir nuo streso. Tame kad prasidėjus gimdymui mes dar turim bogintis į ligoninę, ten neaišku irgi nei kaip priims, nei kas, susinervinam, palatoj irgi jeigu gerai neprižiūri, irgi baisu kad o gal jau čia visai pats gimdymas - streso apskritai tame gimdyme na tikrai ne mažai. Dėl to ir būna kartais kad namie sarėmiai ir tonai geri, o atvažiavus į ligoninę susinormalizuoja tik po kelių valandų.

Tai va, kad nežinai ko gali tikėtis, mano atveju viskas pasisuko taip, ko labiausiai nenorejau, ty cezario. Mano mama taip mane gimdė, nes dubuo per siauras, ir aš (nors priešingai nei mama, esu stamboka) nepagimdžiau pati dėl to. Kažkaip spėju, kad ir mano dukrytei gali panašiai būti, nors labai to nelinkėčiau, nes turėjau daug ir ilgai koplikacijų būtent dėl pačio pjūvio (po pusantro mėnesio negijimo reikėjo atnajinti siūlės kraštus ir siūti išn naujo).

Oj merginos, kaip aš jums pavydžiu tokios gimdymo patirties

Labai norėčiau ir aš kitą kartą gimdyti be prievartos. Deja, nežinau ar tai įmanoma. Gyvename Vilniuje, į Kauną pas Bangą juk nevažiuosi gimdyti Turiu pripažinti, kad po pirmosios patirties gimdyti labai bijau

Na čia negali nuspėti, gali gi tuos genus ir iš tėvelio pusės paveldėti.

aš važiavau iš Šilutės bet šiaip man atrodo, kad ir Vln labai labai paieškojus ir susitarus galima taip pagimdyti

Berods R.Pazera yra naturalaus gimdymo salininkas. Bent jau daug tokiu atsiliepimu girdejau, o vienas saltinis labai patikimas. Buciau tarusis su juo, bet del tam tikru priezasciu vel gimdziau pas ta pacia gyd., su kuria gimdziau ir pirmaja mergyte. Si karta pats gimdymas buvo lengvas, gana greitas, bet tikrai ne pagal mano pageidavimus. Bet nuoskaudos del to nera.

Aš tikrai nevažiuosiu, nes galiu pagimdyti kur nors tarp Vilniaus ir Kauno bokštų
Pirmas gimdymas būtų buvęs žaibiškas, jeigu ne dėl ligoninės marazmų sukelto streso sustojusi gimdymo veikla ties 9,5 cm O antrą kartą juk viskas vyksta dar greičiau


O kur dirba šis gydytojas?
Aš dar net nesilaukiu ir artimiausiu metu neplanuoju, bet tos pirmosios patirties pasikartojimo baimė jau dabar gena ieškoti kitų išeičių
Nuoskaudos aš irgi nejaučiu. Manau, gydytojai padarė viską, ką galėjo geriausia. Bet vis tiek viskas vyko ne taip, kaip norėčiau. Ir tai yra priežastis, dėl kurios gimdymas nebuvo sklandus. Ir įsitikinau, kad eilinėje ligoninėje pagimdyti taip, kaip nori, yra neįmanoma.

Zinau, kad tikrai dirba Vilniaus gimdymo namuose. Gali buti, kad ir Antakalnyje. Kaip ir visi gyd. - per kelias istaigas.
Velgi, vien zinoti gydytojo poziuri nepakanka, reiketu pakalbeti. Na tiesiog buna taip, kad "nesutampa auros"

Vilniuje bandykte kalbėtis su gyd. Juršėnu, jis supranta norinčiąsias gimdyti natūraliai. Dirba VMUL (Antakalnis). O aš tai ir iš Vilniaus žadu į Kauną lėkti, kas čia tokio, gal gi nieko neįvyks pakeliui, tfu tfu tfu. Antras gimdymas greitesnis, kada pirmas būna sakykime "vidutinio" greičio. Bet jei jis buvo labai staigus, gal nebūtinai antras bus dar staigesnis. Na bet apie tai geriau turbūt patars gydytojas akušeris.

Oi kaip smagu rasti tiek daug susidomejusiu sia tema


Labai geras patarimas. Mane verte judet vaiksciot, klupot visaip, riestis kaip katei. Ir taipogi skausmo neivertinciau kaip nepakeliamo, aisku, as naudojausi duju teikiamais malonumais, taigi negaliu girtis, kad viska iki galo naturaliai istveriau o kalbos dovana ne del skausma praradau, o kazkaip nzn, nedrisau priestaraut ar ka sakyt, tuo momentu norejosi, akd man nereiktu del nieko aiskintis, kovot, gincytis, norejau, kad kazkas kitas uz viska atsakingas butu, nes as ir taip buvau uzsiemusi



Linkiu ir antro nuostabaus gimdymo!


Matyt nereikia paniskai prisifantazuot, o realiai viska apgalvot bet vien del baimes, kad kazkas gali but komplikuota butu kvaila atsisakyt minciu apie tobula gimdyma. as isvis stengiuos nesivadovaut 'o jei..' teorija.


As tikiu, kad viskas gali buti gerai. Zinai, kaip sakoma-norinciam pasveikti net gydytojas nesutrukdys gal panasiai ir su gimdymu ei, vilnietes, patarkit Heart, gal kuriai taipogi pasiseke patirt malonu, svelnu gimdyma

Na taip. Yra tų natūralumui prijaučiančių gydytojų. Tik va, klausimas, kaip jie supranta tą natūralumą. Įtariu, kad viskas apsiriboja nuskausminamųjų ir skatinamųjų nedavimu be reikalo ir pan. O man norisi gydytojo, kuris natūralumą suvoktų plačiau - kaip galimybę gimdyvei pačiai elgesio gimdymo metu būdą, gimdymo pozą ir pan. Kad nenurodinėtų, kaip turiu stovėti/sėdėti/vaikščioti/gulėti per sąrėmius, kad negirdėčiai kas minutę "negalima". Kad po gimdyklą nešmirinėtų medicinos studenčiokai (suprantu, kad jiems reikia mokytis, bet man nuo mažens gydymo įstaigos ir balti chalatai kelia milžinišką stresą, tiesiog fobiją, o nuo jų gausos aš puolu į paniką). Kad vos užgimusio naujagimio armija baltachalačių nenusineštų kažkur badyti, sverti, matuoti, tąsyti Kad jis iškart patektų į mylinčias tėvelių rankas Juk koks turi būti stresas - gimti. Noriu gydytojo, kuris gebėtų derinti pribuvėjystės tradicijas su šiuolaikine medicina. Tuo garsėja Banga Kulikauskaitė. Vienintelė Lietuvoje. Bent jau aš kitų negirdėjau. Kažkaip labai abejoju, ar AK ir VGN kas nors leistų gimdyti, pvz., vandenyje arba vertikaliai


Va, gražiausia, tas antras gimdymas dar nežinia kada bus, o aš jau keliu paniką forume Bet šiaip tikrai labai bijau. Todėl ir domiuosi jau dabar.

Labai pavydžiu visoms ne tik natūraliai, bet ir pačioms pagimdžiusioms. Aš atvažiavau gimdyt į Visagino ligoninę. Ten gydytojai garsėja kaip "natūralistai": nei epidūro, cezarį daro tik esant būtinybei. Tai va. Atvažiavau, atėjo budinti gydytoja ir pirmas jos klausimas: "Dvynukai?" Labai jau didelis pilvas buvo ir aš kūdoka. Klubai siauri, ji išmatavo juos iš visų pusių, pakraipė galvą, sako: "Nu bandysim gimdyt..." Paskui pradėjo bėgti vandenys, jų buvo labai daug, pilvas žymiai sumažėjo, ir gydytoja apsidžiaugė, kad lelius bus nedidelis, tikrai išeis pačiai. Gimdykloj prigesino švesą, įjungė tylią muziką (ten kažkokie gamtos garsai, vandens čiurlenimas). Paliko ten vieną (vyras išvažiavo namo, gydytoja nemanė, kad tą dieną gimdysiu), ateidavo pažiūrėt kas kažkiek laiko. Sąrėmiai buvo gana neskausmingi. Bet... Per 6val nuo sąrėmių pradžios gimdos kaklelis teatsivėrė 1cm. Nusprendė daryt cezarį. Taikė spinaliną nejautrą. Išgirdau, kaip vaikiukas verkia. Anesteziologą, sakantį, kad berniukas. ir viskas. Atsibudau įvežama į pooperacinę palatą. Sakau: "Atneškit man vaiką". Atsakė, kad negalima; "dabar pamiegok, viskas gerai, sveria 4,5kg, ūgis 57cm; atnešėm tau parodyt, bet taip suveikė nejautra, kad užmigai". Ryte, po kokių 6-7val. buvom abu palatoj, padėjo jį man prie krūties. Labai gaila, kad nemačiau ką tik gimusio, kad pirmiausiai pavalgė mišinėlio. Nežinau, kokią virkštelę nukirpo.

Aš gimiau panašaus svorio, mama irgi manekeniškų matmenų, gimdos kaklelis sunkiai atsivėrinėjo. Bet jai leido skatinamuosius, tampė viską pirštais, o ji pati karts nuo karto prarasdavo sąmonę. Ir, pasikeitus gydytojų pamainai, kirpo "nuo skylės iki skylės" ir išstūmė mane visą mėlyną. Pirmosios pamainos gydytoja gavo papeikimą, kad sukėlė patologinį gimdymą. Mama po to ilgai negalėjo normaliai sėdėt, po kelių metų teko daryt kažkokią gimdos pakėlimo operaciją, dabar sunkiai keliasi iš lovos, pasilenkia, nes buvo išnirę dubens kaulai.

Tikrai nenoriu gąsdint būsimų mamyčių. Skaičiau pasisakymus, ir labai graudu pasidarė. Pagailo savo mažiuko.

GiedreM, na jei klubai tikrai ypatingai siauri, o leliukas net 4,5kg tai tavo istorija su labai laiminga pabaiga, siuo atveju turbut reiktu aciu gydytojam pasakyt, kad nenukankino nei taves nei maziuko. As manau, kad siuo atveju cezaris buvo svelnesnis gimdymo varijantas ypac zinant tavo mamos patirti. del leto kaklelio atsidarinejimo tai cia man rodos normalu. pirmieji 3cm gali 2 paras atsidarinet kiek aiskino paskaitelese. aisku, paskui turi isibeget.

Iš tiesų, yra už ką gydytojams padėkot. Mano atveju, gal nebūtų buvę protinga tiek laukti, kad kaklelis atsidarytų. Sarėmiai jau buvo dažni, vandenys senokai nubėgę.

Aš tam tikra prasme džiaugiuosi, kad man nepaskyrė planinio cezario. Vaikutis gimė tada, kada reikėjo. Nors kažkiek patyrė tikro gimimo (pajautė gimdos spazmus, kelias valandas pabuvo be vandenų). Jei kitam kartui bus būtinas cezaris, norėsiu su gydytoju (-a) susitart, kad sulauktų sąrėmių.

ir aš būtent taip viską supratau. Apmąsčiau daugybę variantų, būčiau gimdžius ir namuose ir vienų metų planavau savaitei išsinuomoti būtą Kaune... o atėjo laikas, įšokom į mašiną ir per 2val atvažiavom... bet mano gimdymai kitokie - daug lietesni... tai beveik nerizikavau. Manau kai reikės tikrai sugalvosi kaip viską organizuot

Giedrė, užjaučiu dėl sunkios patirties

Prisiminiau, kad stangu metu (aisku, tradicineje pozoje) pasisukau siek tiek sonu, tai akusere pasake: "ji kreivai guli". Tuo metu pagalvojau: "leiskit man bent gulet kaip noriu...", bande mane pataisyt, bet nelabai daviausi, gerai, kad su paskutiniu saremiu pagimdziau..