Su būsimu vyru susipažinom jau rudenėjant.Iki pavasario buvo gal keli tikri pasimatymai,gal keli bučiniai ir nieko daugiau.Išvažiavo į užsienį net neatsisveikinęs,tad vilčių per daug nebuvo.Bendravom laiškais,juokingai-telefono pokalbiais(už dyką:meti monetą,kalbi 59 sekundes max.,nutrauki,vėl meti tą pačią monetą,vel kalbi 59s.max.ir taip begalo,tarp skambučių būdavo tokios pertraukos,kad pamiršdavom apie ką kalbėjom prieš tai
).Grįžo prieš pat Kalėdas...Sausio pradžioj nunešėm pareiškimus tuoktis.Vasario pabaigoj sužinojau,kad laukiuosi.Abu tą dieną rinkomės parašus iš gydytojų,dėl vestuvių.Buvau tokia pasimetusi 
,dabar net nebepamenu kaip savo būsimam pranešiau(apie mano nuojautą žinojo),nebepamenu jo reacijos,gal taip pat buvo pasimetęs,bet tikrai ne tiek kiek aš.Buvau 21rių,atrodo pakankamai subrendusi,bet deja...nebuvau tam pasiruošusi.Buvau tėvelių dukrelė,stengiausi būt pavyzdinga,vos ne davatka,nažinau kaip pavyko mane į lovą įsitempti.Jaučiausi kaip išdavikė,paliekanti šiltą tėvelių lizdelį,o dar ir vaikas...nesupras manęs tėvai.Kvaila...dabar ir aš taip manau.Išgavau iš savo būsimojo pažadą tylėti,aišku ilgai neiškentė(o sako moterys nelaiko liežuvio už...).Supykau kaip dar niekad gyvenime 
,prisipažįstu-bereikalo.Nėštumas be problemų,bet vis dar nesuvokiau,kad tai vyksta su manimi,na niekaip neįsivaizdavau savęs esant mama.Mylėjau vaikus,bet jaučiausi kažkiek dar vaiku pati.Per eilinį apsilankymą pas gydytoją ,sesutė privertė susimąstyti,sako-nagi pamatuokim kiek tas tavo mažulėlis paaugo.Mano mažulėlis...ar taip gali būti..?Pirma apžiūra''ekrane''-nieko aš ten nesupratau,o rimta gydytoja tiek tepasakė-filosofiškas žmogiukas,galvą kasosi ir jam vienodai rodo,kad mes jį norim apžiūrėt.
Po vestuvių,kai buvau 5 mėn.nėščia išvažiavom į Angliją(jauni drąsūs o gal kvaili),po 3 mėnesių žadėjom grįžti,bet kur tau...Rinkau braškes,slyvas,tampiau bulvių krepšius iki paskutinio mėnesio(ačiū dievui,kad mus saugojo).Nekenčiau šalies,norėjau namo,bet likau ir ne dėl gerų pinigų(neįstengėm net vaikui naujų rūbų,daiktų įpirkt).Nežinau kodėl pasilikom,bet ir gerai-užsigrūdinome,turėjom tik vienas kitą tenai ir laukiamą mažulėlį(visad jaučiau,kad bus berniukas),nebuvo mamyčių šalia,nebuvo kam skųstis,jeigu kas...
Gimdyt buvo numatyta spalio 21d.,bet pati maniau-sulauksiu kokios 30-os.Ateidavo patikrint į namus (nerealu kaip gerai).Berods paskutinė buvo spalio 16d.Paklauso širdelės dužius,o jie vos girdimi,su labai ilgom pertraukom.Visi supanikuoja,kviečia greitąją,o aš taip nepatogiai guliu(negalėdavau gulėt ant nugaros ilgai,skaudėdavo pilvą),keliuosi,reikia ruoštis į ligoninę.Po kurio laiko vėl tikrina...šį sykį viskas gerai,atšaukia greitąją,bet liepia patiems važiuot išsamiau pasitikrinti.Nuvažiuojam ir jau nieks nebeišleidžia.Kokia ištiesų padėtis nelabai ir žinojau,kalbos beveik nulis,vyro neką gersnė,turėjau vertėją,bet...anglų-rusų-geriau nei nieko.Ligoninė man-kalėjimas,o dar svetimoj šaly,spaudimas laikėsi aukštas vien nuo to..Besiklausydama diena iš dienos mažylių širdučių(tie aparatai gana triukšmingi,o besilaukiančių aštuonios aplink) sulaukiau sekmadienio 19d...Ir kokių tik''egzotiškų''daktarėlių mano pilvukui neteko pamatyt per tas dienas,vienas iš jų tikriausiai ir nutarė kad jau laikas.Skambina mano vertėjai,ta bando man paaiškinti,ką ruošiasi daryt,bet aš ir rusiškai nė velnio nesuprantu apie tai.Numaniau apie ką kalba eina,nes skaičiau knygoj,pagal kurią mūsų sunus ir užaugo(laiškai iš mamytės,su patarimais,vėluodavo).Vyras dirbo(kai buvo darbo)ir kaip tik šiandien.Paprašiau palaukti,negalėjau gi gimdyt viena,net vandens nepaprašyčiau pati...Perkelia mane į gimdymo skyrių,per tą''kraustymasi''be pietų likau(ačiū dievui).Pagaliau atvažiuoja vyras,prieš pradedant procedūrai pasiprašau į dušą,prausiuosi ir mąstau-tai va...jau ir atėjo ta diena...O galvodavau kaip bus,ar suprasiu,kad jau...kaip tie vandenys nubėgs..?Grįžtu į palatą ir nieko nelaukus(apie 17val.)vienas iš tų''egzotiškų''daktarėlių(indas)su virbalu(ar kuo ten)prie manęs.Vyras stovi šalia ir kai pliūpteli vandenys,jis taip atsiviepia,kad man juoko priepolis užeina
,bet neilgam,pasidaro silpna,tik nelabai lengvą tai angliškai paaiškinti,bet supranta pagaliau,pastato lašelinę.Vėl kraustomės į kitą vietą.Koridoriuje vaizdelis nekoks-moteriškė ,visa suvargusi,pasivaikščiot sugalvojo,kita kažkur rėkia,jau aš tai nerėksiu,laikysiuos didvyriškai.Palata visai nieko,yra televizorius.Akušerė aprodo kas kur,kaip ją išsikviest,patikrina ir sako kad anksčiau 24.00val.nepagimdysiu.Prasideda skausmai..,vis stiprėja,duoda tų dujų-nepagerėja.Dėl''nuskausminamų''buvau anksčiau nusprendusi ir pasirašiusi,kad nenoriu,nebent kas nenumatyto.Žinojau,kad turi skaudėt ir skaudėjo,kaip per mėnesines tik daug,daug stipriau.Per pertraukėles taip gera būdavo,bet tik kad jos vis trumpėdavo.Per televizorių rodė nuotaikingą laidelę,juokingi namuose filmuoti kadrai,visad mėgau ją žiūrėt,bet šį sykį linksmai nebuvo.Esu girdėjusi,kad vaiko charakterį gali lemti,tai kokioj aplinkoj mama gimdo,ką aplink mato,girdi...(tai turėtų būti jumoristas).Akušerė tai ateina,tai išeina,vėl tikrina,klauso,sako-dar ne...Vėl skauda,esam dviese,prisimenu,knygoj rašė,kad nugaros masažas padeda...Kai brangusis uždeda ranką,masažuoja,atrodo lyg geriau bet...kas čia dabar...nesuprantu kas darosi...ar tai į tualetą man bėkt...Šaukiu spausk tą raudoną mygtuką greičiau...kviesk greičiau ką ...daaaryyk kąą noooors..!Atskuba akušerė, netiki,kad aš jau gimdau,patikrina kaklelį ir sako-puš(tiek jau ir aš pati supratau),po kelių tokių''puš''liepia palaukti.Brangusis šalia,laiko už rankos,bet dirsteli ir ten...visas susijaudinęs-galvytę matau,galvytę matau..!Vėl''puš''ir 20.34val.gimė mūsų MAŽULĖLIS,sūnelis-3.340kg.,52cm.Uždėjo jį man ant krūtinės,tokį rėkiantį,nei raudoną,nei mėlyną,bet mano...Va nuo tos sekundės,kartu su juo gimė ir tas jausmas.Tu mano..,myliu tave..,saugosiu ir ginsiu tave..,pasigailės tas kas tave nuskriaus..,neverk mažulėli..,padarysiu viską,kad tu būtum laimingas..,tu mano leliukas,mano angelėlis,mažiukas mano..,neverk...Ir kur visa tai taip ilgai ilgai slėpėsi many..?Vyras nusibraukė ašarėlę ir pasakė-AČIŪ už sūnų.Buvau laiminga,pamiršau kad esu svetimoj šaly,laiminga,nes buvom kartu ir jau tryse...Kas buvo po to, nelabai ir pamenu,siūt nereikėjo,beveik idealus gimdymas,man pasisekė,viskas labai greit...Savo mažulėlio nenorėjau paleist nei sekundei,net miegot nesinorėjo tą naktį,negalėjau atsižiūrėt,koks stebūklas..!
Tikiuosi nenusibodau,neišėjo trumpiau.Mūsų ''mažulėliui''jau 11 metų,turim pagaliau ir mažulytę,bet čia jau kita istorija.
butu idomu isgirsti ir antraja istorija 
Daug laimės ir sėkmės 
gyvi prisiminimai 
