Sveikos mamytes esamos ir busimos .
As pirma karta rasau , nors jau seniai skaitineju jusu pokalbius ...
Prisizadejau sau nebelisti i si puslapi , nes kai tik cia apsilankau asaros
pradeda kauptis ...
Visa laika planavau turesiu vaikeli tada ir tada , ryjau tabletes ir laukiau
kada istekesiu , baigsiu mokslus , turesiu gera darba . Visa tai turiu , bet ... Vieno plano igyvendinti nepavyko - nera mazuliuko... leliuko ...
Pirma karta pastojau po 7 men nesisaugojimo nesekmingai - negimdinis nestumas... Va dabar ir kliedziu kaip greiciau pastoti , visos mintys tik apie tai ,
zinau , kad taip negalima , tai tik dar labiau pakenks , bet kaip uzsimirsti , kaip nesikankinti ...
Gal eiti medituoti ar pas psicholga , ar kur nors dar . Pavargau jau nuo tu minciu ...
Gal kuri buvot panasioj situacijoj , pasidalinkit patirtimi

Verkiu ...

sveika, Rina. man net asareles ispaude Tavo liudnas tonas, taciau siulyciau nusiraminti, jei gali... as pries pastodama sirgau tokia liga, del kurios maniau, akd neturesiu vaikeliu. po to vartojau kontraceptikus, kurie visiskai sudarke mano gimda, tai dar daugiau procentu padidejo mano sansai netureti maziuko... labai jaudinausi, nerimavau, ir puse metu, o gal ir daugiau negalejau pastoti... be to, labai vaikelio norejo mano vyras, tad ir jis labai liudejo kartu su manim. tuomet nusprendziau nusiraminti ir tariau sau (nors nesu baisia tikinti), kad jei Dievulis neduoda man dabar vaikelio, vadinasi, dar jam nelaikas... ir ka Tu manai? po menesio suzinojau, kad laukiuosi ... girdejau ne karta, kad kai labai labai plesaisi ir kankiniesi noredama vaikelio, jo negali tureti, nes kazkas viduj uzsiprogramuoja... bet kai nusiramini, tiesiog leidi savo organizmui ir likimui tvarkytis taip, kaip reikia jiems, netiketai pradziugina teigiami rezultatai... tad negrauzk taip saves, Rina. geriau nusipirk kokia knyga apie nestuma, pvz., Nescios moters vadovas, dezute skaniausiu sokoladiniuledu, isimaudyk ir pasilepink vonioj, isigyk graziausia trikotaza ir kasvakara gundyk savo mieliausiaji bet be pasaliniu minciu apie vaikeli. tiesiog savo malonumui!!! ir stenkis kuo maziau neigiamai apie nestuma galvoti!!! jei dirbi - tai nerk visa galva i darba... zodziu, neliudek, laikykis, nes visad gyvenime dalykai ateina tuomet, kai jiems reikia ateiti. tiesiog buk kantri, sypsokis gyvenimui ir jis nusisypsos Tau!

Rina, daugelis is musu (sio skyrelio dalyviu) gyvena vien ta mintimi apie vaikeli. Ech, ka tau ir patarti. Mums pacioms tokiu patarimu reikia. Kaskart gatveja pamacius mazuleli ar nescia, akyse kaupiasi asaros, kitu klausinejimai "kada jus planuojat" kelia dideli skausma.
Galbut reiketu uzsiimti kazkokia super uzimancia veikla: dienom dirbti, vakare sportuoti, svaitgaliais kur nors keliauti. Bet tiesa pasakius as net neisivaizduoja, kas galetu priversti atitrukti nuo tu minciu ir to begalinio noro. Gal reikia tiesiog pradeti ieskoti kitu gyvenimo tikslu. As kartais net galvoju, kad tai kas mums nutiko yra isbandymas ar situacija, kurios deka mes turim ismokti dziaugtis tuo, ka turim ir ismokti buti laimingais kazko neturedami.
Na o paskutiniu metu as tiesiog bandau nebegalvoti apie blogus dalykus ir stengiuosi is visu jegu tiketi, kad VISKAS PAS MUS ATEITYJE

Man atrodo visoms ar bent jau daugumai cia besilankanciu, jei ne visada, tai bent jau kartais uzplusta tokie jausmai.
Manes vyras karts nuo karto paklausia, ar tau cia dar ne liga tas noras, bet jinuraminu,k ad situacija kontroliuojama.
Gal mano situacija yra kitokia - kol kas ramus laukimas.
o kai jau prasides stimuliacija, tada jau ir man viskas suksis tik apie tai. o gal i rne nes pilna darbu ir veiklos. faktas,kad jautriau reaguoju i nestukes, bet tik su baltu pavydu. kai drauge laukesi, tai visos susirinkusios vis jai pilvuka glostem, toks jausmas, kad savo leliukus saukem- kai kam jau pavyko, jau laukiasi.

Zinai, reikia gyventi, myleti save, rasti kaip save iprasminti. ir ... na nezinau ar lankaisi pas gydytojus ar tiesiog lauki. kartais geriau zinoti - pvz as zinau, kad be gydytoju pagalbos pastoti negaliu, tai ir nesigrauziu taip jau labai kiekviena menesi, nors kartais, sapcia ir vyliuosi, bet taip truputi truputi.

o sis forumas tai jo, labai jau primena apie vaikucius, bet is kitos puses cia labai saunios merginos (kazkaip nesivadina moterys, nors tai butu didesne tiesa) renkasi ir visada gali rasti bendraminciu, to paties likimo moteru.
man formumas labai padeda, nors viena pazistama - ai ten vieni pletkai. o paskui pati pradeda pasakoti ka jai pasakojo kazkokia pardaveja... juk cis ne viena nuomone, o daug, kad ir apie tuos pacius gydytojus - jei keikiam, tai keikiam, bet atsiranda kam ir padejo tas pats gydytojas - tai vis didesnis objektyvumas.
oi nu ir issiliejau. atsiparsau

O aš siūlyčiau kitą gal irgi radikalų variantą - išsiverkti, išsiliūdėti, išsigedėti galų gale...Tos emocijos niekur nedings, jeigu neužtenka jėgų ar tikėjimo įveikti jų vienu kirtimu, reikia jas išgyventi...Jei tai darosi nebepakeliama (niekas nežino, kada tas "dugnas", o jis labai giliai...), tikrai reikia bandyti lipti iš to. Vienas iš būdų - ieškoti laimingų istorijų, ieškoti dar nelaimingesnių istorijų, imtis veiklos (gydytis, sportuoti, daryti viską, kas taiso visų pirma fizinę, o kartu ir emocinę sveikatą). Sukandus dantis pasidaryti naują šukuoseną, nusipirkti naują rūbelį...Pamilti save. Ir galiausiai ugdyti savyje įsitikinimą, kad viskas dar prieš akis.
Žinau, kad nelengva, bet kitos išeities nėra... Laikykis.

Tame ir baika . kad suprantu kad reikia liautis kankintis . Ir veiklos man netruksta - dirbu iki vakaro , studijuoju magistraturoje , sportuoju sporto klube , statome nama savo po truputi , zodziu reikalu - kruvom , bet pamacius maziuka , nesvarbu ar per telika , ar gatveje - ech suduria po sirdzia ... Namie tai pazliubiu , kai vyras salia - su vyru pazliumbiam.
Bet sakau , gal kitaip nebus ? Buna kad uzsimirsti , bet nebuna tokios dienos , kad nepajustum to durio ...
Ne zinot gal man i minksta vieta reikia Tiek daug vaikiuku be teveliu , neduos dievulis savu - priglausiu svetimus mazuliukus ...

Ne negaliu vel verkiu ...
sorry ...

Sveikos mergytes.
As irgi vis paasaroju. Draugavau su vyru gana ilgai, visa laika saugojomes. Kai istekejau, galvojau reikia mokslus pabaigti, vaikelio neplanavom. Pas mane gimineje visos labai vaisingos, galvojau, kad nebus jokiu problemu. Ir va, 4 menesi bandom ir nieko. Pas mane menesines niekada neveluodavo, dabar velavo 3 dienas galvojau, kad jau ir siandien susirgau. Nuotaika labai liudna. Jau geriu foline rugsti, E vitaminus, stoviu zvake (pas mane gimda uzlinkus). Ir nieko. Taip atrodo, kad reikia negalvoti ir atrodo negalvoji, bet mintys pacios lenda. Nors ginekologe, kai pasakiau, kad tris menesius nepastoju tik nusisypsojo ir sake, kad tai trumpas laikas. Bet man tas laikas visa amzinybe. Vyras sako, kas vaikelis bus labai uzsispyres, nes niekaip nenori ateiti.

Tikrai sulauksi savo vaikucio. Mano draugei buvo 2 negimdiniai nestumai, pasalino kiauside, ilgai negalejo pastoti, o dabar vaikuciai vienas po kito pabiro... Ateis ir i jusu namus tas dziaugsmas, tik nepasiduok liudnai nuotaikai.

Kaip nekliedėti dėl vaikelio? Argi galima pateikti atsakymą į šį klausimą? Aš niekaip negaliu nustoti, niekuo negaliu tų minčių užgožti. Kartais būna geriau, kartais blogiau, kartais visai visai blogai. Atsipalaiduoti? Hmm... Nežinau, ar tai yra įmanoma. Pasąmonėj vistiek jau užsifiksavęs šitas noras ir niekur tu žmogau nuo jo nedingsi. Pvz., man šis ciklas užsitęsė iki 36 dienų. Tikrai žinojau, kad negalėjau pastoti. Bet ką jūs galvojat, net kai tikrai žinojau jog pastojimo negali būti, vis tiek pradėjau tikėtis, kad stebuklingai pastojau. Žinoma ne. Na ir ką, kur dėtis nuo tų kiekvieną kartą įsižiebiančių vilčių? Kaip atsipalaiduoti?

Rina, taip ir nesupratau ar bandei aiskintis su gydytojais, ar dar tau tie "metai" bandymui?

Mergaites, o as manau, kad nereikia to noro uzgosti, nereikia nuo jo begti - norekime, tikekimes kai ir visai vilties atrodo nera, svajokime. Visa, ka reiketu padaryti, tai ismokti nebegalvoti apie blogiausius dalykus, liudeti del to, kas gali nutikti, nebeprileiskime blogu minciu - butent jos mums gadina gyvenima. Ismokime buti laimingos ir viena diena tikrai sulauksime savo angeleliu. Ismokime susitaikyti su nesekme ir nepasiduokime blogom emocijom. Zinau, kad tai nera paprasta, bet manau, kad imanoma. Kaip Daivute kazkur minejo, reikia dirbti su savimi .

Na ziuriu kiek cia musu daug skaitineja sia tema. Tikrai aktuali ir liudna. Pas mane ta pati problema jau tesiasi apie 9 men. Liudna, kai kiekviena menesi tikiesi ir kiekviena menesi tenka nusivilti, bet ateina kitas menuo ir vel tikiesi... Su tyrimais kaip skubeti nesinori, o be to ir laiko nelabai yra, vis galvoji, kad jau si menesi tai tikrai pavyks, o be to, kai pas gydytoja apsilankiau po 3 nesekmingu menesiu ir paklausiau del tyrimu, tai pasake, kad be dvieju metu nepastojimo nereiketu skubeti, bet as manau, mes su vyru lauksime metus. Per daug skaudu kiekviena menesi nusivilti, matau, kad pergyvena ir vyras, tik aisku to man neparodo, o dar visi tie apnikiniu klausimai - KADA? Uchhhhh...nepakenciu tu klausimu!

Kaip as jus suprantu. Man visa tai pasikartoja bangomis. Visgi trys metai praejo (gydausi 2,5 m.), ne tiek ir mazai ir visokios mintys i galva lenda
Bet paziurejus LNK gerumo dienos laida ir is tikruju, tai jau seniai apie tai galvoju, nutariau, kad jei iki sio rudens nieko nepavyks, pasiimsiu is kudikiu namu. Ir vyras pritare siai minciai. Taip sutarem, kazkaip ir ramiau pasidare. Ir kuo toliau, tuo labiau man norisi to mazylio is kudikiu namu. Koks gi skirtumas, kaip Nomeda sake, jei esi blogas tevas, tai ir savam vaikui esi toks pat blogas tevas. O jei ir man pavyk, bus jie broliais/sesem.

Bet as zinau, viskas bus visoms taip, kaip pacios norite, t.y. - GERAI

Nenusiminkite merginos, manau labai svarbu tikėti,
žinau ką kalbu , nes pastojau po 2.5 metų ir tie
visi klausimėliai : ar dar neplanuojat? gal jau reiktų?
nemoku pasakyti kaip užknisdavo, net nenorėdavau
į giminių susiėmimus važiuoti, nes kiekviena TETULĖ
jausdavo pareigą paklausti : ar dar neplanuojat?
Man kažkaip labai padėjo kai pradėjau vaikščioti į
Vaisingumo kliniką , tada kažkaip "nesėdi vietoj"
išklausai gydytojos patarimų, pagaliau pradedi daryti
kažką konkretaus, kad to vaikelio susilauktum...
Linkiu jums kiekvienai nuostabiausiop mažylio..
O jų žinot nepaskubinsi, jie ateis tada kada panorės..
Tad būkim linksmos, kad jie kuo greičiau norėtų į
šį pasaulį ateiti..
Neliūdėkit

Taip, tikėt labai svarbu. Sako, jei labai nori ir tiki, tai būtinai svajonė išsipildo - priklausomai nuo kiekvienos situacijos, tikint išsipildymu viskas išsipildo anksčiausiai po savaitės, vėliausiai - po trijų metų. Taip kad tirkai tikėkim .

Mane klausimai apie planavimą irgi žiauriai knisa, o jie prasidėjo nuo pat santuokos pradžios, netgi iš tokių žmonių, kurie paprastai nemėgsta banalybių klausinėt. Kartais galvoju, gyventume sau nesusituokę (kaip daug kas šiais laikais daro), tai nejaustų visi tokios pareigos paklaust apie mūsų vaikų planavimą. Bet turbūt jei ilgai gyventume nesusituokę, tai tada klausinėtų, ar planuojam vedybas , bet gal tai ne taip erzintų kaip klausimai apie vaikučius...

Mergytes,

Man net pikta pasidare, nu baikim sielvartauti!
Nereikia niekada uzsiciklinti ant vienos minties,
zinau, kad tai sunku, nes pati taip daznai darau.
Bet skaiciau vienoje knygoje ar internete kazkur,
reikia susidaryti savo gyvenime tikslus, juos susirushiuoti, tarkim,
pasirashyti popieriuke ir po to supleshyti ta popieriuka ir uzmirshti
visus savo norus, siekius, tikslus ... gyventi taip pat kaip ir anksciau,
dziaugtis gyvenimu, nesielvartauti jokiu budu! Niu niu niu!
O po to, kai pamirshti, tai viskas ir ishsipildo, nes kuo labiau galvoji apie savo nora, tuo labiau ji atitolini nuo ishsipildymo! Merfio desnis!

O svarbiausia, reikia moketi dziaugtis kitais , jokiu budu negalvoti,
kodel JI, o ne ASH turi ??? Kodel???!!!!
Juk turejau buti ash! Tada tikrai leliukas pabegs nuo tokios
pavydzios mamytes

Ei, dziaukimes gyvenimu, pavasariu, tai kad turim supratinga zmogu shalia,
turime darbus, mokslus, stoga virsh galvos, pajamas pastovias (tfu tfu tfu) ...
ir t.t.

Yra sakoma, kiekvienam ish musu duodama tiek, kiek sugebame ishtverti ...
Reishkia, esame labai stiprios!

Greitai visos nusishpysot ir droziat i miesta pakvepuot grynu oru!

Eisiu ir aš pakvepuot grynu oru

o as bent jau kambarius isvedinsiu...

kaip nekliedėt dėl vaikelio , pradžioj, kai įsijauti, atrodo, nebeįmanoma nekliedėt, bet vėliau, kai atsibosta kliedėt arba ..pastoji , ar susirandi įdomaus, daug laiko atimančio užsiėmimo, nustoji (man taip yra ), nėr kada kliedėt
Jei dar kurį laiką man nepavyks, griebsiu medikus už ausų, kur gi nepadės , tuo labiau, kad jau kelis kleckus turiu
P.S. o psichologas, tiesą sakant, tokiu atveju gal irgi išeitis

Galiu patvirtinti: per didelis troskimo tureti vaika tikrai gali pridaryti bedu. Esu tai patyrus, niekam nelinkeciau.

Mano patarimas toks: vis vien nepavyks ismesti is galvos minciu apie vaika. Jos bus ir remonta darant, ir keliaujant, ir naujai isigyta suni vedziojant. Tai tik saves apgaudinejimas. Mintis apie vaika budes, ir vis vien pries kiekvienas menesines galvosit- o gal suveike "remonto" ar "naujo suns" taktika.

Todel geriausia nedelsiant pradeti tirtis, ieskoti realios priezasties, kodel negalite pastoti. Tuomet bent jau zinosite, kad darote viska, kas nuo jusu priklauso, kad butu tas vaikutis.

Man gydytoja pasakojo, kad daznai moterys pastoja butent tada, kai pradeda intensyvius tyrimus .

As buvau sugalvojus toki triuka, kad registruosiuos svetainej tik tada, kai tapsiu nescia. Bet si taktika neisdege. Bandau daba priesingai veikti. Bet irgi nesuveikia.
Ir pradedu svarstyti, ar netampu beviltiska ligone, kasdien cia apsilankydama, kasdien perskaitydama kiekviena nauja zinute, ir sulig kiekviena ka tik 'naujai iskepta' nestuke ivertinti- ar mano liga negileja. Ir niekaip saves nepriverciu uzmirsti si puslapi...Tiesiog kazkoks narkotikas, prie kurio pripranti...


Bet liga gileeeja oij gileja

aš kartais skaitau čia, o kai matau, kad per daug įsijaučiu, kurį laiką nebeskaitau , manau, kad žmogus su viskuo susitaiko, aišku, reikia ieškot priežasčių, bet išmoksti reaguot sveikai, kad bus, kada bus arba kad neturėsi leliuko , žodžiu, gyvenimas mistika, loterija, kantrybės reikia, ką čia bešnekėt ir ne viskas tik nuo mūsų pageidavimų priklauso .

O ash shiandien sapnavau, kad persileidimas ivyko, nors neesu neshcia, bent jau taip manau ... Jauciu, cia viskas pas mane ish pasamones ...

Kad jau ir visaip stengiuosi atsipalaiduoti, ir stengiuosi kuo maziau grauztis, ir vel is naujo bandau tiketi gerais rezultatais, ir bandau uzsiimti visu kuo kad tik netureciau laiko, ir tiriuosi jau nemazai... taciau rezultatu jokiu. Pirmoj ciklo pusej, rodos viskas lyg ir gerai, o artejant dienoms ir vel nerimas apima. Ir kaip man tai iveikti ir toliau tiketi?
Va kaip mano tetai buvo - ji del rimtu priezasciu mane, kad netures vaiku, jau ir 2 metai bandymu buvo praeje. Sugalvojo, kad reikia vaikintis mergaite, pradejo tvarkyti popierius ir op - ir nebereikejo. Jos dukai dabar jau 14 metu.

svarbiausia nepanikuokim .Man atrodo, kad kai užsiimi mėgstamu darbu tai ne tai, kad užsimiršti, bet laimės hormonai veikia, jauti tuo darbu pasitenkinimą
Radau truputį statistikos: 1 iš 10porų pasaulyje nevaisinga, tikimybė 20-30m. porai per mėnesį pastot 1:4, reiškia, kad per metus 9 iš 10 pastoja .Priežastys pas moteris dažniausiai tokios: nebūna ovuliacijos, būna per tirštos kaklelio gleivės, psichiniai sutrikimai, gimdos, kiaušidžių anomalijos ir pan. ir dalis priežasčių įvardijamos kaip nepaaiškinamos

Kuo daugiau pasisakymu cia ir istoriju , tuo imu galvoti , kad per anksti kliedet pradejau - da metai nepraejo - o as jau uzsimaniau vaikelio . Ne as tikrai savanaude - kita men. noriu vaiko ir yr.

Taip kad ir kaip ant saves pykciau , bet noras begalinis ir mintys manes nepalieka ir baimes yra nes pries 2 men. buvau pastojus bet - negimdinis nestumas tuboje.

Tiesa , kazin kas cia kaltas ar spermatozoidai ar mano uzake tubos buvo ?

Man lengviau , kad galiu cia issisakyt , bo kam daugiau apie tai prasitarsi apie savo tokius troskimus ir taip visi ramybes neduoda , kada gi tie anukai - uosvene , net paverkia kartais ir vyrui bijau nusibost su savo verkslenimais .

Tai tiek mano siandien kliedesiu , tuoj susikaupiu ir einu toliau dirbt ir jokiu minciu juodu apie a n g e l i u k u s ... ( )

Nu kazin kiek laiko galima verkt ir kliedet . Kada ta riba kai susitaikai?
Blaskausi jau puse metu.

Ex dalyvis

Ex dalyvis

Muse

Pas mane lygiai tokia pati situacija.
Turiu ir kaciu ir sunu , darbas-karjera , magistro studijos , namo statyba , sporto klubas ...

Ai ka cia aiskint matyt dar pati nesusidure su tuo skausmu

Ex dalyvis

Mes irgi laukėm gal 3 metus, saugojomės, mat rūpinomės buitimi, pinigai buvau aukščiau visko. Atrodė, kaip mes gyvensim, kai dar nieko neturim ir su vaiku.

O dabar jau nors dar ne tiek ilgai ir bandom, bet matau, kaip ir vyrui viskas darosi dzin, nebesinori nei namų puošti, nei kažkokių linksmybių, o ir darbai nebe taip gerai sekasi.

Na bet su pavasariu tikiuos ateis šventė ir pas mus.

P.S., beje, kol nepradėjome laukti savo , niekada net nebūčiau patikėjusi, kad galima nepastoti iš pirmo karto...Kokia naivi buvau...

Dorata, nesinervuok tu taip...

Doratai ne visai į temą......

Dorata, nelabai suprantu kam užvedinėti krūvą naujų temų iš esmės ta pačia tema - atsidarai forumą ir nebežinai į kurią temą bėgti - taip greitai nebeatsirinksime iš tikrųjų kas su kuo vyksta...
Manau taip elgtis visiškai neracionalu.....

Taigi kiekvienas iš savo varpinės žiūri.....Nekreipkit dėmesio

Nu gerai nebesiparinkim, gyvenkime draugiškai.
Ir gerai pasakyta gi kiekvienas žiūri iš savo varpinės

Gal ir gerai, kad kazkas suprato, kad jam pakanka veislinio suns. Laiku suprato, sakyciau . Bo jei butu jau vaikas, tai sakytu po to- ech, geriau jau namas-karjera ir veislinis suo .

Vienzo, kiekvienam savo.