Pagaliau atėjo tiek lauktos atostogos, bet... jau iš prigimties esu mėgstanti pavadovauti, taigi ir šeimoj dažniausiai mano vyro begalinės kantrybės dėka dažnai paskutinis žodis būna mano. Bet ta kantrybė baigia išsekti... ėmiau tiesiog aiškinti net smulkmenas - šaukštas ne čia padėtas, drabužis ne taip sulankstytas ir pan. O vyras jau baigia kantrybę prarasti, prasidėjo barniai, o ir aš kiekvieną vakarą sau prisiekinėju, kad būsiu tokioms smulkmenoms abejinga, bet išaušta rytas ir vėl tas pats ir dar baisiau... jau ėmiau savimi baisėtis - darausi tikra žiežula . Ką daryti? Ar įmanoma pačiai kaip nors su tuo susitvarkyti? Ar bandyti ieškoti psichologo pagalbos? Jei dar taip ilgiau tęsis, tai atostogos virs tikru košmaru, o ir mes patys nebeilgai taip ištversim kartu...

Viens prie vieno - mano uošvienės portretas. Ji taip buvo savo vyrą iš namų išėdusi, žiūrėk, kad ir pačiai tuo nesibaigtų.
Gal jauti kokį vidinį nerimą ar nervinies dėl ko nors, o paskui išsilieji ant vyro? Tuomet tikrai psichologas pagelbėtų.