mano mazyliui jau metukai ir 4menesiukai, pykti jis pas mane reiskia negriudamas ant zemes, o suspauzdamas kumscius juos atstatydamas ir tiek juos spaudzia dantis sukandes kad veidas parausta ir saukdamas, sneku su juo graziuoju bandau aiskintis kodel jis pyksta, bet nevisada pavyksta susitarti

paskaiciau ir lengviau pasidare mano berniukas iki metuku angieliukas buvo...o po to prasidejo pirmiausia bande atkreipti i save demesi musdamas sau per galva,jau kai musu su vyru kantrybe truko nuejome pas psichologa ta paprasciausiai liepe ne kreipti i vaika demesi,nors buvo labai ne lengva bet taip ir padareme...padejo.Bet ne ilgam dabar kiek tik jegos turi,rekia.Visur...Pries keleta dienu vyras su maziuku buvo kartu Akropoli,MB tooks piktas grizo,sako,vaikas tokius koncertus ten isdarinedavo,AS tai jau ismokau ne kreipti demesi kai parduotuvei vaikas koncertuoja,bet vyrui sunkiau,pergyvena del kitu,ka,kiti pagalvos
As tai labiau del kaiminu pergyvenu,nes dabar vaikas ir naktymis pradejo rekti :verysad

o cia tai ziauru...Atrodo naujoji karta bus - islepinti, kaprizingi vaikai, nezinantys ko nori.

Bet žiūriu dabar vaikų tarpe labai madoj ant žemės griūt isterikuojant O anksčiau irgi taip būdavo? Maniškės nė viena taip nedarė ir mušt nereikėjo Tiesa kartą kažkuri buvo namuose ant žemės nugriuvus paverkt, tai peržengiau ir nuėjau į kitą kambarį palikus ramybėj. Išsižliumbė ir atėjo. Ir daugiau taip nebedarė O šiaip visai nepakenkia paskaityt knygų apie vaikų psichologiją ir pan. Aš asmeniškai atradau savo pačios metodą kaip joms kažko neleisti, reiks gal užpatentuot Tiesiog stengiuosi numatyt situacijas su kuriomis kažkur susidursime ir iš anksto vaikui apie jas papasakoti. Pasakau ko tada negalės daryt ir būtinai pasiūlau alternatyvas ką galės daryt. Na pvz. kad ir ta pati parduotuvė. Kol vaikas dar vežimėly sėdi, lyg ir viskas ok, bet kai pradeda tarp lentynų lakstyt, jau sunkiau. Taigi jau maždaug nuo metukų imu vaiką už rankos ir vedu prie lentynų kur išrikiuotos didžiausios vaikų pagundos. Sakau 'oho, pažiūrėk kiek čia žaisliukų gyvena, nori pažiūrėt?' Pažiūrim, aptariam ir dedam atgal į lentynas, nes ten jų vieta. Naktį jie ten miegos Taip pat elgiuosi ir su saldainių lentynom, pabraškinam maišelius, pasakau, kad gražiai blizga, bet viduj tai fui kaip neskanu... Ir jos paskui man rodo saldumynus ir aiškina, kad ten fui ir pačios vėl nuneša atgal į vietą padeda, nes TEN JŲ VIETA. Ir prie kasų kur būna žemai sudėtos pagundos, jos pasižiūri ir vėl deda į vietą. Tai tampa įpročiu, joms toks elgesys savaime suprantamas (tik aišku vyresnioji dabar jau nemano, kad saldainiai fui ). Dažnai reikia skubėt, žinau, kad nėra laiko tupinėt aplink kiekvieną lentyną, todėl tą kart dar namuose perspėju vaiką, kad žaisliukų žiūrėt nebus laiko, paimsim tik pienuko. Kad vaikui nebūtų nuobodu, pasiūlau bėgt pirmai ir surast tą pienuką kurį visada perkame. Atneša, įdeda į krepšį ir jau link kasos. Tiesa kai nebūna laiko, tai būtinai pasakau KODĖL nėra laiko ir ką darysime toliau. Taip pat elgiausi ir su balom kai tik pradėjo vaikščioti, todėl ir į balą nė viena su bateliais nėra įlipus. Žino, kad užsidės botus ir tada galės taškytis į valias Šitą taktiką pritaikau labai daugeliui atvejų ir nė karto dar nenusivyliau. Minusas tas, kad 1. reik strateginio mąstymo ir geležinės kantrybės apie viską kalbėt ir aiškint 2. vyresnioji jau paaugo ir manau, kad būtent dėl to pas ją išsivystė noras tiksliai viską žinot kas ir kaip bus ir savo dienotvarkę susiplanuoja gan tiksliai. Tačiau buvo momentas, gal apie 5m. kai ją išmušdavo iš vėžių tai kas atsitinka neplanuotai (na tarkim ji planavo eit pas draugę, bet netikėtai atvažiavo svečių) Tačiau po truputį mokėsi lankstumo ir dabar jau tai ne problema. Tik be galo nemėgsta vėluoti, tai kartais ir aš išklausau savo, kad kuičiuosi per ilgai
Atleiskit, kad čia tiek daug prirašliavojau, bet gal kažkam bus įdomu
P.S.: atskiro traktato apie tai, kad vaikui reikia leisti ir suklysti, ir pajusti pasėkmes gal jau nerašysiu

si mada yra seniai,is as krisdavau ,tik man buvo ne 1.6 metu o kokie 5 ,bet iki siol atsimenu del ko,tetis anksti mire,tai mama mus tris augino viena,demesio tikrai buvo mazai ,nes ji dirbo pamainom ir mes buvome savaitiniame darzelyje ,o as taip jo norejau ,taip jos budavau pasiilgus per savaite darzelyje,kad as vaikstau paskui mama vyresnysis pradejo mane erzinti ,paskui pradejo mano zaislus atiminet,stumdyti o veliau musti,nuo jo ir dvynukas brolis ismoko mane skriausti ,tai as negaledama apsiginti taip protestuodavau pries ju toki elgiasi ,tada tai tapo ipratimu ir kasdienybe , ir kai buvom kaime teko ir berzines koses paragauti,nuotos dienos daugiau nekritau ,nes labai jau rykste skaudi bet suradau savo taktika ,zinoma vyresniojo nesitikejau iveikti,o dvynukui prasidejo liudnos dienos ,kai tik jis is manes atimdavo koki zaisla ,as jam trenkdavau su bet kuo kas tuo metu pasitaikydavo po ranka ,dazniausei tas daigtas buvo metalinis kastuvelis ,rezultatas toks kad jam teko du kartus siuti galva ,nu as negalejau kitaip nuo jo atsiginti,su smeliu zaisdavom dazniausei priziurimi tetos,ji labai mylejo broli ,o as kaip ir atstumta buvau ,bet as labai mylejau ji be jo niekur neidavau ir kai ji nuskriausdavau labai verkdavau,o kai jis mane nuskriausdavo ir as verkdavau jis dziaugdavos,zinoma mes susitaikydavom ir vel abu budavom,rysis iki siol islikes ,ir tikrai vienas kito pasiilgstam
todel reikia stebeti ko tas vaikas krenta ant zemes ,jei del demesio stokos galima tai pataisyti,bet jeigu krenta parduotuveje ar lauke del noro neispildymo ar ozio ,tikrai reikia bausti

Labai įdomu, bus bandoma
Prašom prašom plačiau, visada įdomu paskaityti
Papildyta:
Manau kritimas ant žemės senas kaip pasaulis
Ankščiau visgi laikomės nuomonės, kad visa ko vaistas - nekreipti dėmesio į ožius, bet db praktikoje tuo abejoju - man išvis nesvarbi nei kaimynų nei aplinkinių nuomonė, tegu galvoja apie mane ar klykiantį vaiką ką nori, bet man tada svarbiausia, kad MANO vaikas klykia, kad jam negera, kad nenusiklyktų, va čia man pakiša koją ir aš būna supanikuoju - užploju, apšaukiu ir pan, kad nurimtų. Nes tas nekreipimas dėmesio - tarsi - "nu ir rėk, nerūpi man visai" nežinau nežinau:(
Visgi dažniausiai vadovaujuosi nuojauta - kada tiesiog isterikuojantį apkabinu stipriai, bučiuoju, kada palieku išsirėkti - bet dėl visą ko sakau - girdėjau, kad šaukei - kitą sykį gali man tiesiai pasakyti kas tau nepatinka, bandysim keisti, o dabar... ir ką nors įdomaus jam būtinai veikiam. Nežinau ar gerai, ar ne, tiesiog sukames...

O maniskis atrodydavo kaip apsestas, kai velnkiukas koks, rekdavo jau ne savo balsu, melynuodavo, dusdavo, bet kiek imanoma eidavau prie jo, apkabindavau, pasupdavau, pamiluodavau, nors is pradziu spyriodavosi, bet po kiek laiko nusramindavo ir tikrai nemanau, kad lindimas "i akis" tokiam vaikui gali sukelt manipuliavima ateity. Nes tai tikras isterijos priepuolis ir negalima palikti vaiko vieno, nes jis tikrai nei masto ir pats nebesupranta kas darosi.
O kai bandydavo del menkniekiu ale dust, ale melynuot is karto pasakiau, kad neissidirbinetu, tai ir nebedaro jau
O parduotuvese situacija anksciau budavo tokia: kai prasidedavo isterijos, griuvimai ant zemes, paimu ji ir be kalbu iseinu is parduotuves, jis ten rekia kad nebedarys ir panasiai, bet nenusileidziu ir tiesiu taikymu i masina, be jokiu pirkiniu tame tarpe be jokiu ledu, ciulpinuko ir pan. O siaip stengdavausi nesivest jo i parduotuve, kam bereikalo nervuoti ji ir save

Na čia žinoma jau rimtesnis atvejis, grynai vaiko kova už būvį, nėr nė ko lygint su isterijom dėl nenupirkto saldainio. O jūsų istorija su kastuvėliu priminė man kaip aš elgiausi su savo broliu. Kartą jis man užvažiavo su žaisliniu plaktuku per galvą, nes aš jį erzinau (kaip kitaip, juk jis jaunesnis ). Na nelabai gal skaudėjo, bet apsižliumbiau ir aišku nubėgau skųstis mamai. Mama mane guodė, mylavo, o broliui kaip reikiant velnių išrašė. Patiko man toks bairis ir vos tik brolio rankose plaktukas atsirasdavo, isteriškai bėgdavau pas mamą, nors jis nieko man nedarydavo. Ir tada gaudavau didesnę porciją jos dėmesio Dabar kai su broliu prisimenam, pasijuokiam, bet mama tai negali patikėt, kad jos geroji dukrelė taip elgtis galėjo

jusu vaikai krenta,isterikuoja,o manoji (vyresnioji)is nervu veida draskosi(nu cia buvo 2kartai toki)Va cia tai isvis grazu !Buvo tokia situacija,kad reikejo isvaziuot pas jos kriksto teveli i ligonine aplamkyt,nu ir prasidejo maivymaisi,tai ta noriu rengtis,tai to nenoriu,tai plaukus taip risk,tai taip nerisk,nu zodziu visko neparasysiu,bet truko kantrybe ir palikau as ja namie su teciu ir sese,o as su sesers mergaite isvaziavom,nu ir gryzus namo,radau labai grazia savo mergaite,veidas buvo sudraskytas nagais,bet taip baisiai kad ohoohooo!Ir cia is nervu!Man buvo sokas,nesinorejo jos nei apkabint-guost,nes uz tokius dalykus mano manymu neguodziama,o baust kazkaip kitaip irgi nesinorejo nes jau buvo nusibaudus pati save!as jai nieko nesakiau tik kad -eik i savo kambari kad as nematyciau taves tokios sudraskytu veidu!

jezau, kraupiai kaip
o tai ka svetimi zmones gali pagalvoti?
i mokykla eina?

paskui margaite matyt pati labai grauzesi, juk pati save nubaude

I mokykla neina,i darzeli,tai aiskinau aukletojai kaip,kas,del ko,aisku nesmagu buvo nuo zmoniu,atrodo imk ir visiems paaiskink kas buvo!
Papildyta:

tai po to karto ejom pas nervu daktare,pas psichologe,bet ....psichologe sedi,ziuri ir-nu tai ka as jum galiu patart????????? nu tai atsiprasau uz tokia pagalba!Ji klause manes ka ji man gali patart-apsurdas!
Papildyta:

Na taiiip,buvo nusibaudus save,stengesi kuo daugiau miegot,nes mane kad kuo ilgiau miegos tuo greiciau praeis!O atsikele ir vis matosi,ir matosi !

Geriausia manau nekreipti dėmesio, nes kaip tik taip isterikuodami jie to prašo, bet turi suvokti, kad tai nėra toks būdas jį gauti.

Sveikutes
Maniau kad kitu vaikai labai geri is savo oziuku nerodo,bet man ramiau kai paskaitau tokius pasisakymus,
gal jus patarsit kaip atpratinti nuo tokio elgesio,nes niekas nepadeda

niu va ir man ramiau siek tiek pasidare, nes jau ir as verkiu...

Maniskei vos 14 men, bet be manes ne is vietos...Prasidejo tas pries kelias dienas - praeita savaite sirgo, tai naturalu,kad nesiojau, visa laika buvo su manim ant ranku...
O poto ir prasidejo - tik padedu ant zemes - iskart isterija, klykia iki negalejimo...
Ir aiskinu, is sneku, visada atsiklaupus iki jos lygio - kad akys su akim butu...
Niu bet isprotet galima...Net valgyt nebenori kedutej sedet...nebeisivaizduoju ka daryt...

Na manoji irgi panašiai elgdavosi, bet tada buvo apie pusantrų metų, paskaičius įv. psichologines knygas, padariau išvadą kad vaikas taip elgiasi kai nesijaučia saugus, kažkas vaiką labai neramina Gal tu išeini kažkur nors trumpam ir palieki močiutei, auklei, vyrui ar kažkam. Ne kažkur slypi vaiko toks elgesys. Bal ji yra išsigandus kažko, kažkas turėjo nutikt. Šiaip pasistenk pav. su ja atsisėst ant grindų ir bandykit pažaist kažkokį jai įdomų žaidimą ar užsiėmimą, dažnai pamylioki ją, pagirk, paglostyk, pasakyk kad myli, bet nenešiok. Žaidžiant jai pabandyk pati atsistot, pažiūrėk kaip reaguoja, paglostyk ją, bandyk paeit į šalį, jai pamatysi kad ji bijo ar sunerimsta vėl prisėsk prie jos, po to atsisėsk kur toliau tame kambaryje ir žiūrėk TV ar skaityk laikraštį, bet dukrytė turi tave matyt ir žinot kad tu šalia. Po biškutį, po biškutį turi pajust vaikas kad jis yra mylimas ir kad niekas nenutiks kai tu jo nenešiosi Galbūt namuose būna barniai, tada vaikai irgi taip reaguot gali, kad bijo nuo rankų nueit. Na čia nebus lengva, bet reikia po biški su švelnumu ir didžiule kantrybe parodyt dukrytei kad ji saugi Svarbiausiai kad tu pati nerodytum jokio susirūpinimo, išgasdčio ar baimės, tada viskas persiduoda vaikui ir ji dar labiau bijo, tada jau išvis sunku. Čia nelabai panašu į ožius, čia daugiau yra kažkokia išgastis ir vaiko nerimas Sėkmės

Efektyviausia, aišku, nekreipt į tas isterijas dėmesio /jei įmanoma/, bet kai viešoj vietoj prasideda cirkas... esi bejėgė. Visokiom policijom gąsdint jau nebeišeina, per didelis. Bet kartą labai padėjo svetimo vaiko isterija. Buvom visi gerai nusiteikę picerijoj ir kai kažkokiam mažiui užėjo griuvimo ant žemės priepuoliai, su vaiku abudu labai „aptarėm“, to vaiko tėvų apgailėjom.... Maniškiui padeda svetimi negeri vaizdeliai-darbeliai.

Sveiki,


kviečiu visus, kurie gyvena su vaikais, ir kurie domisi vaikų ir tėvų santykiais
į 4 valandų užsiėmimą MES IR VAIKAI. Užsiėmimas skirtas mamytėms, tėveliams, močiutėms, seneliams ir auklėms.

Susitikimo vieta: Vilnius.
Konkreti vieta bus patikslinta priklausomai nuo dalyvių skaičiaus.

Organizuojami tokie patys du užsiėmimai, kad dirbantys ir nedirbantys galėtų pasirinkti patogų laiką.

I. Susitikimo laikas: 2010 m. kovo 5 d., penktadienis, 13 val.
II. Susitikimo laikas: 2010 m. kovo 6 d., šeštadienis, 12 val.


Būtina išankstinė registracija:
psichologe.ramuneETAgmail.com arba
telefonu 868041916 (jei negalėsiu atsiliepti, parašykite SMS).
Nurodykite, kokiai dienai registruojatės.

Užsiregistravę dalyviai elektroniniu paštu gali atsiųsti aktualius klausimus, į kuriuos bus atsakyta susitikimo metu.

Pagrindinės užsiėmimo temos:

* Ką daryti, kad santykiuose su vaikais vyrautų darna?
* Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos: mitai ir realybė.
* Besąlyginės meilės vaikams puoselėjimas.
* Tėvų ir vaikų nesutarimai: mitai ir realybė.
* Meilės įrodymų svarba tarpasmeniniuose santykiuose.
* Gyvenimas su vaiku be bausmių.
* Išsiskyrimo esmė ir vaikų išgyvenimai.
* Kam reikalingos taisyklės?
* Kokios savybės būdingos vaikams ir kur jos dingsta su metais?
* Tėvų lūkesčių tragedija.

Užsiėmimo kaina vienam dalyviui: 60 Lt.

Tėvų ir vaikų santykių psichologė
Ramunė Želionienė

http://pagalbaseimai.blogspot.com
http://vaikopasaulis.blogspot.com

Mano mažyliukas irgi kartais tiltelius pradėjo daryti, pav. maitinimo kėdutėje, kai valgyti nebenori, kai pasodinu ant žemės, kai šiaip dėmesio trūksta ir kaip tokie maži sugalvoja tokias bjaurastis

Laba vakarą
Gal kuri galit patarti kokią gera literaturą auginant ir auklėjant vaikus?
Nes vakar tiesiog svečiuose vos nepratrukau. Vesta ant ranku rėkia mušasi, kitaip viska verčia , ant stalo lipa . Dar ten buvo lialiukas 2 mėn jai aišku įdomu , bet pačiupus už tos kedutės supamos nuo stalo negirdi nieko ,kad negalima vos nenumetė. Pasvargau nuo kalbėjimo sakymo jai . O šaukti nesinori , o kas iš to po to jei šauksiu ? keistai aplinkiniai pasižiuri , o aš išraustu. Gal ką patarsit, ar man raminamuosius rėiks pradeti gerti . O šiandie tai visai kipšas .....

Mano dukryte daznai taip darydavo, parduotuveje ar kur kitur pradeda oziuotis, spardytis, krenta ant keliu. Namie kai daro, nekreipdavau demesio, tai viskas praejo. O parduotuveje uzteko keliu sykiu, negasdinau niekuom, nieko nesakiau, o tik pasiemiau ir isinesiau is parduotuves. tuom viskas ir baigesi. O siaip yra labai neklusni (2,8 metu), taciau namie nedraudziu nieko, tik stebiu. pasiziurineja kas jai idomu ir viskas, jokiu isteriju ir panasiai. Nes zodis negalima vaika traukia kaip magnetas prie to veiskmo ar daikto.Bet jei tikrai negalima to ar ano, reikia vaiko demesi nukreipti kita linkme ir jis pamirsta ko ejo ir ko negalima

MANOJI TAI PRADEDA METYTI ZAISLUS IR SAUKIA SUPYKAU!!!

tai tada tu mesk koki dubeni ir sauk supykau ,paziurek kaip reguos kai pamatys kad mamyte moka supykti ,sako padeda toks mamu elgiasys

Mano berniukui du metukai ir visai nesenai jam prasidejo oziukai.Namie lengviau nuramint,uždedu kokia ramia muzikyte arba gitara pagroju tai daznai praeina,pradeda pats dainuot.bet kartais ir nepadeda.Tik va lauke kai užeina kaprizai jau sunkiau,nežinau kaip tada elgtis.