Mažiui jau beveik metai. Kartais užeina pykčio priepuoliai. Rėkia, raitosi, visaip rangosi, klykia. Nenurimsta net jei imi ant rankų ir nešioji. Atrodo, kad tuo metu jis nieko nemato ir negirdi. Kaip elgtis tokio susierzinimo priepuolio metu? Gal reikėtų mažylį palikti vieną? Ar yra kokie nors būdai jį nuraminti?

o ar vaikui ko nors neskauda?

Pirmiausia reikia neleisti taip stipriai susinervinti. Kai matai, kad jis jau pradeda dėl ko nors erzintis, pasistenk jo dėmesį nukreipti kitur. Iš savo patirties žinau, kad tai ne visada pavyksta Jei jau prasidėjo tas pykčio priepuolis, vaidink, kad tau tai nesukelia jokio įspūdžio, nors tai irgi nelengva Jei pradėsi jaudintis, guosti, nešioti, tai vaikiukas įsigudrins tai elgtis dėl kiekvienos smulkmenos. Tada ta bus

Nekreipti dėmesio negaliu, nes bijau palikti vieną, baisu , kad gali susižeisti šitaip besiraitydamas.

Kai mano mažikė pradeda pykti tai nunešu į lovytę, paguldau ir palieku su kabančiais žaisliukais. Ir ji apsiramina , o jei ne tai truputį pamigdau. Jei nepavyksta užmigdyti tai nors apsiramina

Kai mano mažikė pradeda pykti tai nunešu į lovytę, paguldau ir palieku su kabančiais žaisliukais. Ir ji apsiramina , o jei ne tai truputį pamigdau. Jei nepavyksta užmigdyti tai nors apsiramina

Mano vaikinas jau savarankiškesnis. Vaikščioti pradėjo nuo 10 mėn. Davbar išmoko atsidaryti duris į kolidoriu. Tai jis taip jas varstė ir į kolidorių lakstė , o mes jį gaudėm, kol durų neužrakinom. Tada vaikas taip supyko, kad rėkė gal kokį pusvalandį su visokiais pasimaivymais. Ir svarbiausia nuraminti niekaip nepavyko. Nešiojimai ir mylavimai nepadėjo.

O mano mergina, kai užeina tokie pykčio priepuoliai, tai verkdama atpila Tai tęsiasi jau kelis mėnesius. Net konsultacijų skyrelyje gydytojos klausiau ar tai normalu, ar kokios ligos požymis

mano pupa irgi oziu pilna. pirmi jos pykcio priepuoliai mane truputi isgasdino, as ja puldavau ramint, nesiot, tai nuo to pasidare tik dar blogiau. biski kas nepatiko, griuna ant grindu, spardosi, klykia, rangosi po vieno jos tokio priepuoliuko man labai daug kas paaiskejo. zodziu negalejo ji pakliut i vonia, as uzdariau duris taip kad ji negaletu ten ilisti, nes ant grindu stovejo bliudas su skalbiniais uzmerktais i balikli. zodziu pabande atsidaryt, neisejo, nu ir viskas, prasidejo rangymaisi, klyksmai ir tt. tuo metu suskambejo telefonas, as nuejau i kambari jo pasiiimt, pradejau kalbet, tai ka sau manot, mano grazuole pareke, pareke, nutilo, atsistojo, atejo prie mano koju atsigule ir koncerta pratese. vadinasi, jai reikia kad as tai matyciau ir sokciau pagal jos dudele. nu jau ne galvoju mazule, neisdegs, atsistojau, isejau pabliove gal puse minutes, ziuri, kad cia nieks nereaguoja, ir praejo, pati dar bucki atnese . tai dabar taip ir darau, jei pradeda reikstis, tai iseinu ir viskas, labai jau greit visi oziai issilaksto. ir pykcio priepuoliai jau retesni darosi

atsistojau, isejau pabliove gal puse minutes, ziuri, kad cia nieks nereaguoja, ir praejo, pati dar bucki atnese . tai dabar taip ir darau, jei pradeda reikstis, tai iseinu ir viskas, labai jau greit visi oziai issilaksto. ir pykcio priepuoliai jau retesni darosi

[/quote]
Maniškė taip pat, kai paverkia ir jei aš nekreipiu dėmesio, pati prieina ir pradeda meilikauti, šypsotis, maivytis. Tada aš lyg nieko nebūtų buvę atsakau tuo pačiu.

as irgi visada iseinu kai prasideda oziai, tik va beda, kad tie oziai niekur neizgaruoja, rekia sau toliau vienas, kad net galvoju, kaimynai tuoj atbegs ziuret kas cia vaika skerdzia...gal todel, kad jau didesnis ir gudresnis biskuka, zino, kad girdziu ir nervinuosi

sveikutes,
As jau maniau,kad tik maniskis taip elgiasi,bet kaip cia paskaiciau,kad ir jusu vaikuciai panasiai elgiasi,tai siektiek nusiraminau. Dabar jam 1m ir 2 men.tai siuo metu dygsta,net 8 dantys vienu metu,tai gal todel jis piktas ir rekauja istisa diena arba eina is paskos ir i kojas kabinasi

mano vaikui tokie oziai irgi pasitaiko. vienakart tai ivyko pas mano mama. jinai puole man aiskinti, kad turiu pakelti vaika nuo zemes, po to kaip as galiu taip leisti. pasibariau, kad nesikistu ir paprasiau isvirti kavos ir papasakoti kaip sekesi darbe. vaikas po keliu minuciu lyg niekur nieko atejo prasyti ir jam arbatos. tiesiog taip daug kam pasitaiko ir reikia isaugti. Bet viena karta buvau siaubingai issigandusi. as buvau isvaziavusi porai dienu ir sunelis buvo likes namie. grizau, apsidziauge ir pazaide susiruosem miegoti. as apsikabinau - tik kad prades klykti spardytis. i nieka nereaguoja, negirdi uzsimerkes. as puoliau kalbinti ir nieko. siuliau ka megsta, bet niekas nepadejo. buvau taip issigandusi, tai sugalvojau tik stipriai apsikabinti ir nesumeluosiu tik po geru penkiiu minuciu prisikalbinau. o verke dar ilgai.

ir as taip masciau kad tik maniskis toks oziukas bet as manau kad mes pacios kaltos sako reike griesciau ir tipo taip nebus bet man neina sitaip as nemoku ant savo vaiko pykti todel jis daro su manim ka nori kita karta jau geda nuo zmoniu ypac kai pradeda cypti ir musti mane arba pesti plaukus, bet as vis tikiuos kad jis pasikeis

ir as turiu tokia problema...pilnai sutinku su tavim"zirzile"kad pacios kaltos,bet is kur gauti to grieztumo juk tie musu vaikuciai tokie grazuciai ir bart ju net neiseina o apie musima visai kalbos nera

Na,mano jau seniai iš to amžiaus išaugo,bet buvo lygiai toks pats,gryniausias isterikuojantis teroristas O kadangi dar gyvenom su močiute(uošviene ),tai buvo iš vis žiauru.Jokių auklėjamųjų priemonių net negalėjau imtis,net iš kambario išeit,o patikėkit manim-būtų užtekę vieno vienintelio "blyno".Nors nežinau ar būčiau kada taip padarius ,bet kad reikėjo,tai faktas.Linkiu,kad jūsų augtų ir išaugtų iš ožiukų geri vaikai,nes savojo charakteriu dar ir dabar negalėčiau pasigirti.Jei ko nori,tai nori,vienokiu,ar kitokiu būdu vistiek stengiasi pasiekti,bet gal dabar neigiami charakterio bruožai ateity virs vertybe ?

na liaudies išmintis byloja - reikia beržinės košės
mano mazgei kai užeidavo tokie priepoliai, tai mes tipo ožiukų ieškojom vaizdelis geras - vyras ant keliu ir na, kur tavo ožiai? gal čia?o gal po lova?
suveikdavo ir eidavo žiūrėt kokie ir kur tie ožiai. pažiūri ir sako - nee (nėra) ir viskas jokių raudų

Šakės pažįstų šeimų, kurios vaikus auklėjo griežtai, bet teisingai - jokių klyksmų-ožių-isterijų nebūdavo.. Tai jau auklėjimo spragos tie raitymaisi ir žiūrėjimas, ar kas nemato. Kaukia - drožt per sėdimąją, kad bent priežastis kaukimo būtų

Va auklėjimo būdas

Kol neturėjau vaikų, buvau sau prisiekus, kad niekada savo atžalų nemušiu , bet kai pirmoji dukra pradėjo kritinėt ant žemės ir isteriškai klykti mieste, tai ramiai pakėliau nuo žemės, nusinešiau į mašiną, parvažiavau namo ir paėmus diržą paauklėjau . Kitą kartą pasielgiau lygiai taip . Ir ką jūs manot, daugiau mušti nebereikėjo, nes vos tik pamatydavau, kad jau taikosi kristi, ramiai pasilenkdavau ir paklausdavau: "nori diržo?". Ir visos isterijos kaip mat pasibaigdavo .

Maniškis jau 4 menesių moka ožiukus parodyt (kai supyksta nervingai grūdasi kumstuką i burnytę), įdomu kas bus kai paaugs??? Gi nepradėsiu dabar jo beržine rykštele gąsdinti

Turėsi laukt, kol bus galima gąsdint .

Musu vaikinukas irgi gerai ivaldes pykcio technika. Su manimi jis buna palyginant geras berniukas, bet kai pareina vyras Nes gavosi musu seimoje taip, kad vaika aukleju as - vyras i auklejimus nesikisa Buvo su juo sneketa ir ne vien as tai aiskinau, niekas nepadeda. Jis vaikui leidzia daryti viska. Taigi parejus vyrui vaikas labai pasikeicia. Oziai, isterijos, musimasis, draskimasis Jei puolu drausmint, klykdamas eina prie tevo, kuris si puola myluoti ir pan. Bet vos tik tetis iseina is namu nors 5 min. vaikas dar kiek parekia, o po to pasidaro ramus, pasineria i zaidimus su manimi Prekybos centruose lygiai tas pats
Manau, kad verta paaukleti savo vaikus, kad ir kaip juos myletumete, reikia parodyti kas yra gerai ir kas blogai. Ir nebutinai musti, gal jusu vaikui uztektu grieztesnio zodzio

Nu žinokit skaitau skaitau, ir lyg viskas apie maniškį ožiuką parašyta būtų . Sutinku, kad reikia auklėti ir pan., bet ką tu gali padaryti pvz. 4 mėn. leliukui, kuris supykęs riečia nugarą ar apskritai krenta aukštielninkas iš rankų ?
Pamenu, buvo pirmieji meetai, susirinkdavo daug leliukų, bet tik maniškis supykęs tokius cirkus ir išsirietimus išdarinėdavo. Ir ką, nemuši juk tokio mažiaus, jis nieko nesupranta juk .
Pastaruoju metu buvo įsigudrinęs ant lovos atsistoti ar atsisėsti ir kristi aukštielninkas, kai susinervindavo dėl kažko. Bet kelis kartus gerai makaulę vožėsi į lovos kraštą, tai labai greitai tokie bajeriai baigėsi. Bet užtai, jei ko neduodi, bėga, krenta ant kelių ir rauda įsikniaubęs į žemę. Rauda labai gailiai, bet ir labai trumpai, vos nukreipi dėmesį, vėl juokiasi

Nesu uz vaiku mušimą, tačiau senolių išmintis byloja:

"Mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią"

Maniškė irgi pyksta ir rėkia, stengiuosi nekreipti dėmesio, bet žiūriu kad kuo toliau tuo mažia lieka kantrybės, ypač prekybos centruose

Is pradziu ir mums padedavo oziuku "ieskojimas" pakampiuose, taciau dabar Lukui jau beveik 2 metukai ir tokie "bajeriai" nepadeda...
Per uzpakali uztvojus keleta kartu jis pats mane musti pradejo... Negerai...
Tuomet aiskai pasakiau ir kiekviena karta kartoju, kad jei krisi ant zemes ar reksi, tai mamyte nekreips i tave demesio kol ramiai nepasakysi/neparodysi ko nori. Svarbu tai istarti ramiu balsu ir butinai atkreipti i vaika demesi, po to kai jis ateina pas tave su kazkokiu prasymu.

Pvz. maniskis dabar mirsta del multiku. Sutarem kad jis ziures TV viena karta per diena - kai teveliai grys is darbo. O po to uzsiimsim kita veikla. Kiekviena ryta jis bando mus riksmais ir spardymais "ikalbeti" leisti paziureti TV. Deja, visa laika jam ramiai pasiulome paskaityti knygute, pazaisti koki idomu zaidima, pagaliau papusryciauti su mumis. Kova tesiasi. Kantrybe kartais ant issekimo ribos... Bet tikiu kad pavyks, nes turim gera pavyzdi su seilinuku - niekaip neleisdavo jo uzristi. Taciau kai grieztai pradejome sakyti, kad "valgymo metu privalai ryseti seilinuka kol neismoksi be "krituoliu" valgyti", tai baigesi issidirbinejimai.

Pas mus labai panaši situacija Pradėjo pats mušti atgal. Aš dabar priėmiau kitokią taktiką- taip pat ramiu balsu liepiu pirmiausia nusivalyti ašaras, nustoti rėkti ir tada gal pažiūrėsim, ar galima įvykdyti jo pageidavimą. Svarbiausia sąlyga- turi nustoti "reikalauti" tokiu būdu. Ir ką pastebėjau, kad suveikė. Nors reikalavimų ir nesuprantamų norų nesumažėjo , bet bent jau įmanoma nuraminti ir nors kiek susitarti.

sveikos,
mano maze 1,5 mretuku labai keistai reaguoja supykusi arba ko nors negavusi - dauzo galva i grindis arba i stalo krasta (jau nuo kokiu 9 menesiu). stengiames nereaguoti, bet visiskai nepadeda. gal kas turite tokios patirties ir zinote iseiti??? aciu...

Mano irgi kartais sugalvoja taip save "nubausti" tai ar į stalą ar į sieną ar net man į kelią trenkia bet taip atsargei ir po to vaidina nuskriaustą ir prašo MP (dažniausiai būdavo vakarais prieš miegą) nes dar maitinau pati o va jau kelios dienos kaip nutraukiau maitinimą ir tokio reiškinio dar nepastebėjau bet dar ir laiko nedaug praėjo

Musiske irgi panasiai eraguoja. Ti kji sau su ranka per galva tranko. Niekaip neiseina atpratint. Dabar lyg ir reciau, nes vis pabaram. Tai kai mes matom tai pakelia ranka ir paglosto save. Net nezinau is kur tokia nesamone istrauke.

Sveika,mes ta pačia problemėle turime vis laukiame ka psichologė tokiu atveju pataria daryti ir nesulaukiame laikas eina,o jis vistiek ta galvyte daužo

mūsiškė irgi karts nuo karto galvą kur nors patranko, kai supyksta, ir dar kai laikau ją ant rankų mėgsta su savo kaktyte man į nosį vožtelt Tiesą sakant, nelabai jaudinuosi dėl tokių jos nesąmonių

Kai vaikas daužo savo galvą tai ne nesamonė, tai pakankamai rimta problema- bėkit pas neurologą.
Mums taip buvo prireikė psichologo pagalbos.

musu mazoji irgi kartais sumasto taip elgtis. bet manau, tai daugiau kaip zaidimas jai,( padarom budikst kaktom) o ne neurologine beda.vat jei del menkiausio nieko pradetu dauzyti galva i siena ar net be jokios priezasties ir pan., tada tikrai reiktu pasitarti su neuroligais

o ką daryti kai tie psichologai patys sako,kad tai normalu ir tai tik vaiko bandymas atkreip i save dėmesi
Papildyta:
BRANGIOJI ar tavo saulutė dar daužo galvyte,gal jau nustojo

Tai reiškia kad dėmesio trūksta, dėl to vaikas nervuojasi, tai gali pereiti į rimtą ligą.

būtent, visiškai pritariu

labiau panašu,kad to dėmesio per daug.Visų numylėtas kaip ir visi vaikučiai.Čia turi būt kažkoia kita priežastis

Visko gali būti, bet jos reiktų paieškot...
Pas mane priežastis buvo laaabai aiški, pas mus atsirado antras vaikas
Ir tas galvos daužymas buvo kaip protestas ar priekaištas. Mums padėjo psichologė.

gal kokiu patarimu gali mestelt



na demesio tikrai ir as nemanau kad truksta
niu tai papasakok mums ka nors biskiu
nes as taip pat kaip ir vilgara laukiu patarino ir psichologes
musu vaikis kazkaip kaip ir maziu jau taip daro bet vistiek va uzeis kas netaip ir davai

Tiesa pasakius negaliu...
Mes vaikščiuojom pas psichologę, vaikas ten žaidė su ja piešė, ji jam kažką kalbėjo ir t.t. ir pan.
Bet kaip ir kas nežinau
Vaikui buvo 1,7 metų. Dabar ir neatsimenu visko
Bet aš buvau nustebinta, kad vaikui kuris nekalba paskirė psichologės konsultacijas

Na bent jau manoji tai mus taip tikrai bando terorizuoti jei ko nori (kaip jau sakiau anksčiau taip reikalaudavo MP) na dabar irgi ko nors susigalvoja tokiu būdu reikalautis stengiuosi nereaguoti ir tipo nepamatyti tai kartais suveikia o kartais tik dar labiau supyksta

antras vaikas tai tikrai rimta priežastis ir kiek laiko tesėsi toks pavydas

3-4 mėn.

BRANGIOJI ar tavo saulutė dar daužo galvyte,gal jau nustojo

[/quote]

prieš kokią savaitę labai stipriai iš džiaugsmo (šiaip dažniausiai tap daro iš pykčio) taip trinktelėjo į stalo kampą (bet specialiai) , kad lig šiol su mėlyne ant kaktos vaikšto
o šiaip dabar stengiuosi, kai pamatau, kad greitai gali grindys nuo ragučių nukentėti, iškart kokį fokusą parodyt o kartais žaidžiam, kad lėlytė "pyksta" ir daužo galvą į grindis, tai šiek tiek susigėsta dabar atrado naujesnį būdą pykčiui reikšti- cypia ir kojomis trypia. tai šitas man labiau patinka (bet ne kaimynams)
Papildyta:

Mes vaikščiuojom pas psichologę, vaikas ten žaidė su ja piešė, ji jam kažką kalbėjo ir t.t. ir pan.
Bet kaip ir kas nežinau
Vaikui buvo 1,7 metų. Dabar ir neatsimenu visko
Bet aš buvau nustebinta, kad vaikui kuris nekalba paskirė psichologės konsultacijas

o tai vienas vaikiukas, toks mažas būdamas, su ta psichologe bendraudavo??? ir mamos kartu neįsileisdavo?

Maniskis nuo metuku iki 1.7 supykes irgi dauzydavo galvyte i siena arba su kumstuku pats sau.
Tai gydytoja pasake, kad taip vaikas reiskia emocijas ir, kad geriausia tokiu atveju nei barti vaika, nei ka nors daryti, o apsimesti, kad nieko nepastebi

Dabar jau seniai tokiu ssaviraiskos budu nebemaciau- aciu dievui

Taigi, turetu ir jusu maziai isaugti...

Mažoji taip irgi daužydavo galvą nestipriai į grindis kai pykdavo, bet jai jau praėjo. Dabar ant grindų pasideda mažą pagalvėlę ir taip rodo kad nori miegučio.

pritariu, kad turėtų išaugti maniškė mažoji taip pat protestuoja rėkdama ir padaužydama (bet atsargiai ) galvą į grindis, bet mes tada demonstratyviai apsisukam ir išeinam į kitą kambarį, tuo parodydami, kad tokio veiksmo rezultatas bus visiškai ne jos naudai. Ir žiūriu, kad tų protestų sparčiai mažėja

kadangi mum nepadejo jokie ignorai ir visa kita tai gavo kelis kart gerai per sike nuo abieju musu su tete ir psio nereiks daugiau ziuriu as jam galvytes savo must tikiuosi pamirso tai ilgam net gi gal visam
aisku gavo tai su ranka bet stipriau per sike dabar uztat ismokom klykt tai jau sakau geriau lai klyke nei dauzo galva

Mūsų mažius anksčiau t.p. mėgdavo galvytę padaužyti į grindis arba sieną Pradžioj mes labai išsigąsdavom, o po to "pripratom" ir nekreipėm dėmesio. Dažniausiai taip reikšdavosi pykdamas Man net atrodė, kad jis ne tik emocijas taip rodydavo, bet ir pats pojūtis jam buvo įdomus Vis tik skauda Na bet dabar jau laaaabai seniai taip buvo. Mes nuo jo pykčio ir ožių bėgam (tikra to žodžio prasme ) į kitą kambarį ir "slepiamės"