Spalio ketvirtoji buvo puiki diena, tiesa ne saulėta, bet už lango mačiau margaspalvį klevą ir iš anksto mėgavausi laukimu. Laikas bėgo nepastebimai,iš lėto krito lapai, temo, rimo vėjelis. Ir štai vėlų vakarą į šį pasaulį pasibeldė nuostabus berniukas. Truputis skausmelio ir pasigirdo toks mielas beee...Mažytis kamuolėlis jau niurnėjo ant mano krūtinės, toks šiltas, be galo gražus. Iki šiol stebiuosi kaip įmanoma taip smarkiai pamilti žmogutį kurį matai pirmą kartą, betgi jis toks lauktas, svajotas, mintyse sudėlioti visi bruožai, o štai jis visai kitoks, bet nuostabus, nepaprastas. Ir ta gimimo akimirka nepakartojama, taip norisi šaukti visam pasauliui; štai žiūrėkit mano vaikelis, aš mama. Niekada nepamiršiu to stebuklo...
Mažyli, štai pagaliau tave turiu, galiu paliesti, paimti ant rankų, bučiuoti tavo mažutes rankutes, riestą nosytę. Negaliu atsižiūrėti koks tu nuostabiai savas.
Žmogaus gimimas begalinis stebuklas, nesuvokiamas dalykas. Iš mažos lastelės vystosi ir auga žmogutis. Dar prisimenu tuos švelnius judesius many, spurdėjimą, širdutės plakimą. Esu labai laiminga, kad galėjau tai pajusti, išgyveni, dėl to verta gyventi. Verta patirti gimdymo skausmus, kad galėtum pažiūrėti i akis tam, kuris atėjo papildyti gyvenimo, suteikti jam prasmės.
Vos gimęs žvelgia į pasaulį kupinomis nuostabos akimis, kas dieną atranda ką nors naujo. Pasaulis vaiko akimis toks nuostabus, jame tiek daug atradimų.

