Sveikos mamos,

kiek ieskojau, neradau temos apie pogimdyvine psichoze, gal todel kad tai labai reta liga (is 1000 gimdymu 1-2 atvejai). Norejau suzinoti, ar teko kuriai nors su ja susidurti ir kaip ji pasireiske? Man buvo sunki jos forma, visa menesi gulejau psichiatrineje ligonineje, po to seke ilgas depresijos laikotarpis ir tik dabar pradedu atsigauti. Is atminties visiskai issitryne 3 gyvenimo savaites, o galvojau kad taip tik filmuose buna. Butu idomu, jei pasidalintumet savo isgyvenimais.

Labas, tai va noreciau as papasakoti savo istorija susiejusia su sia klastynga liga. Aciu dievui ne as ja sirgau, bet sirgo mano mama pagimdzius broliuka, jam dabar 20metu, o liga niekaip nepasitrauke is jos gyvenimo.
Tarp musu su broliu 6 metu skirtumas, gimus broliukui mama apsoliucei pasikeite, Jos liga pasireiske didziule neapykanta man ir teciui, mes buvom ir esam kaltininkai viso blogo kas jai nutinka, deja jai nutinka kas gero ji butinai pavercia tai blogu. Ji pavirto apsoliucei kitu zmogumi, deja ne iskart supratom kas jai darosi ir kodel, oficialei liga buvo pripazinta tik po 10 metu, ir deja Klaipedos Psichiatrine Ligonine atsisake ja gyditi, tipo buvo per nelyg agresivi, ir isgazdins ju ligonius. I kokias duris besibeldem niekur negavom pagalbos, galeciau be galo be krasto pasakoti ka man teko isgyventi, ir su kokia motina man teko gyventi, deja vietos neuzteks. Man dabar 26m, is ju 20 as kovojau uz buvi, neisivaizduoji kiek yvairiausiu budu ji megino manimi atsikratyti, fizines zaizdos uzgyja, bet moralines tikriausei liks atviros visa gyvenima, apmaudu kad niekad taip ir neturejau mamos, gal tik pirmus 6 gyvenimo metus, ir noriu pasakyti, mielosios mamytes jai tik suprantat kad jums kas ne taip kreipkites i medikus, kol dar ne velu, negriaukit gyvenimu savo vaikam. O tau noriu palinketi visokeriopos sekmes, stiprybes ir sveikatos, laikykis, jokiu budu savavaliskai nenutrauk gydimo, sveik.

Sveikos, mamytės. Džiaugiuosi prie jūsų prisijungusi ir iš karto norėčiau pasidalinti naudinga informacija.
Neseniai pagimdžiau dukrytę ir prasidėjo depresija. Na žinote - nervinė įtampa, nemiga, baimė, nerimas. Galvojau, kad ir iki skyrybų daeis... Vyrui jau knatrybės su manimi nebepakako. Papasakojau apie tai vienai savo draugei, tai patarė apsilankyti pas psichologę. Net ir kliniką parekomendavo - Ostemeda. Čia Klaipėdoje, prie Baltijos žiedo, šalia Lietuvos draudimo. Žinokit, kaip padėjo. Tokia maloni moteriškė ta psichologė. Jei jau kilo panašios problemos - negalvokit nė minutės, kreipkitės į ją. Būsit sužavėtos rezultatais. Galėsit džiaugtis gyvenimu. Tai tiek kol kas.

P.S. Prisiminiau adresą - Baltijos pr. 103, Klaipėda.

o man vyras kol kas padeda brist iš ašarų dėl maitinimo depresijos, masažavo kantriai guzelius, nešė vaistus pati stebėjausi, ar ištverčiau jo vietoje.... taip jau būna po gimdymo, arba kartu arba kartu tikiuosi, man neprireiks specialisto, kol kas gydomės meile ir "antrosios pirmosios nakties" laukimu

Ooo, man depresija gerule buvo, verkiau kas dien, vaikas istisai rekia, nezinojau kaip nuramint, naktimis nemiega, as nemiegu, stresuoju, vyras dar mane tai ramina, tai sako "nu, kaip tu cia taip!? nemoki vaikui bodziuko uzdet" Tokie jo komentarai tiesiog zude!
Zodziu, verkiau ir depresavau kokius 4-5 menesius... ziauru, galvojau, kaip as ten neisprotejau...
Nebuvo kam padet, vyras darbe, as visas dienas su rekaincu vaiku... tikras kosmaras..
O dfabar gerai! Vaikas paaugo,galima susisneket, fainuolis, gerai miega, valgo, laksto, dabar as laiminga ir viskas gerai!

manau svarbiausia yra atsilaikyti ir nepalūžti, nes tokie dalykai tikrai praeina, dažnai aplinkiniai ir net vyras nesupranta kaip sunku ir kaip jaučiasi mama... laikykimes!

Manau man depresija jau beweik metus... labai sunku, noreciau pasipasakoti... gywenu su vyru mieste kuriame neturiu draugiu, mano vienintelis artimas zmogus cia -mano vyras,mano mama gywena uz 100km...vyro namie daznai nera, nors jam atrodo kitaip... vakarus dazniausiai leidziu viena , nes vyras turi kruva sawo hobiu-pokeris , krepsisnis, ir pan. ,kai iseina y pokeri gryzta paryciais, niekaip negaliu ikalbeti kad pabutu daugiau su manimi.... jam atrodo kad viskas gerai. Bet is tiesu yra labai blogai- daznai aplanko mintys labai slogios, karttais nebenoriu gywenti...netgi buvau suplanavusi kaip viska nutraukti, nesvarbu kad turiu labai grazia dukryte...ant kurios daznai rekiu ir kuri to tikrai nenusipelne -ziuri ji y mane sawo akytem ir nesupranta ka blogo padare..o ji gi nieko nepadare baisaus, tiesiog jau nebeatlaiko nerwai mamai, jau visko per daug. Metus laiko dieno nakti tik su dukra esu...aisku, as ja labai myliu, bet jau metai laiko kai niekur nebuwau be jos isejusi. Ai, sorry, pamelavau-kartais nubegu iki parduotuwes maisto ir atgal namo, uztrunku maximum 15min, o ir tu kartu kai viena begu buvo kokie 3ar 4., seip visada einam su dukra... vyras dukros nepaziuretu kad as kazkur iseiciau, na kad ir pasivaiskcioti viena , kad ir koki filma kino teatre paziureciau, kad tiesiog pabuciau viena kokia valanda ar dvi...dar labai sunku kai atrodo, kad blogai priziuriu vaika, mano vyras toks burbeklis, burba ir burba kartais, ir atrodo del sudo, ir nesuprantu del ko jis man sitaip daro, jam atrodo viskas normalu, o man tuoj galva nusprogs, turiu apeiti aplink vaika, aplink namus, aplink vyra, aplink sawe...aplink sawe jau nebespeju... pasiziuriu y veidrodi...stovi pries mane kazkas labai baisaus, graudaus, kazkas nepazystamo, kazkas kas nebemoka sypsotis... As jau taip pawargau

Akivaizdu, kad jums trūksta palaikymo, pabuvimo pačiai su savimi. O kodėl savaitgaliui viena su vaikučiu nenuvažiuojate pas savo mamą, manau, ji neatsisakytų pažiūrėti anūkėlę, o jūs tuo tarpu galėtumėt skirti laiko sau.

O kokiame mieste gyvenate jei ne paslaptis? Labai geras vaistas yra susipažinti su kitomis mamytėmis ir draugauti Juk tie patys vargai kankina.

Man liudna buvo tik del savo poakitusiu kuno formu, bet siaip vyras daug padeda, paremia , palaiko... Visko buna, buna, kad liudna, verkt norisi, bet tai normalu, juk padidejes estrogenu kiekis Atsils, islys saulyte ir viskas bus super Juk dar ir niukus oras depresijai turi labai daug itakos.

Geras tavo vyras, mazai tokiu

Turejau ir as tokios patirties, bet pasiseke su medikais-pakankamai greitai atsigavau. Kazin ar yra tendencija,kad gali jinai vel pasikartot po gimdymo?

Aš dabar irgi su dukryte namie, 7 mėn. mums. Labai suprantu, nes depresija ir mane buvom užpuolusi. Būtų lengviau tikrai, jei vyras pagelbėtų. Bet kai to nėra.... Aš pirmiausia žiūriu vaikus ir save o visi kiti nepasius, nei namai nesugrius, nei vyras nenimirs. Jei jau jam sunku atsisakyti dalies savom poreikių ir pagelbėti.

labas mamytes as pries 7 savaites susilaukiau antro sunaus tai butu gerai kad tik depresija mane butu uzpuolusi bet man ir panikos priepuoliai ir depresija zodziu baisu pirma savaite po cezario kol dar ligoninei gulejau tai kazkoks kosmaras galvojau isprotesiu as gyvenu anglijoje ir mano vyras anglas tai tiek gerai buvo kad cia labai rupinasi ligonineje ir mano vyras labai labai padeda ir supranta mane jauciuosi baisiai toks jausmas viskas netikra kasdien lyg kokiam filme viska ka darau ar sakau lyg ne as daryciau o tada kai pradedu apie tai galvot panikos priepuoliai uzeina rodos tuoj tuoj is proto iseisiu daktaras israse antidepresentus bent nelabai man padeda ir pas psihologus prirase laukiu dabar greit tureciau pradet eiti taip baisu kad tikrai neisproteciau tikriausiai niekas su tuo nesusidurete ?

laikykis, susiduriau, maniau jau nebepageres, geriau kruvas vaistu, gulejau ligoninenese. tau reikia pas psichiatra. panasu, kad reiketu neuroleptiku - man labai reikiamu metu padejo seroquel.Jei turi klausimu, rasyk man i AZ. Jei bus labai blogai, kvieskis greitaja ir vaziuok i ligonine
Papildyta:
tau jau ne depresija, o pogimdyvine psichoze, antidepresnatai nepades, reikia antipsichotiku. greiciau gydykis, kol dar nepablogejo labiau.

As jokiu vaistu negeriau ir man praejo po 2 ar 3 menesiu. irgi buvo panasiai, eidavau ir toks jausmas kad ne as einu, ir vaizda matau visai ne toki, koks yra, bet praejo isvaziau pas tevus i kaima ten viskas super buvo.

kiekviena situacija skirtinga. jei lauks 2-3 men, paskui gali gydymas tik sunkiau eitis. gi sako, kad ir panikos priepuoliai, ir depresija. reikia pas psichiatra.

as jau pagimdzius 7 savaites esu ,as turejau panikos priepolius pries nestuma bet jau buvai issigydzius per nestuma viskas kaip ir gerai nieko negeriau bet nakti pries operacija vel prasidejo man jie ,o per operacija pradejo mane visa drebinti purtiti sokas buvo 7naktis po operacijos miegot negalejau tai reikejo nutraukti piena ir gerti vaistus kad miegociau ,sitiek laukiau to vaikelio ir sast sveikata sitaip suslubuoja ,buvau vakar pas daktaro viska papasakojau kaip jauciuosi tai mano gal nuo vaistu kuriuos geriu salutinis poveikis toks tas netikrumo jausmas tai liepe nutraukti vaistus tuos ir siandien jau pradesiu gert kur geriau pries nestuma dar kai buvo man tie priepoliai ,kaip keista rodos viskas gerai esu mylima gyvenu visai gerai bet tada uzpuola ligos aisku praeitis mano buvo labai sunki daug daug streso va dabar viskas ir atsiliepe ziuresiu kaip bus nustojus gerti tuos vaistus jai nebus geriau tada vel eisiu pas daktaru noriu pagaliau atsistoti ant koju ir buti laiminga .aciu paneles jums uz patarimus :)xxx

Tikrai gali as pati sergu depresija 15m. ir ji man pastoviai atsinaujina, cia jau taip, karta susirgai, praradai imuniteta tam reikalui. Tai vat ir as turiu save pastoviai uz pakarpos traukt, neuzsisedet, pozityviai mastyt, neimt visko baisiai i sirdi ir t. t. Dabar ir as, ir namiskiai nelabai rimastingai laukia mano gimdymo, kad vel "nesugriuciau" Vyras jau perspetas, kad isleidinetu mane kur nors bent karta i sav. Dar gerai, kad jis supratingas, galiu i ji atsiremt Nors jam, kaip apsigimusiam optimistui, pradzioj buvo labai sunku isaiskint, kas ta depresija ir kas su manim daros

Man buvo su pirmuvaiku depresija, bet to nesupratau kol neatsipeikejau po metu, viskas nervino, nesisypsojau, mazai bendravau, matyt dar nebuvau pasiruosusi keisti savo gyvenimo kitokiu ritmu. Bet dziaugiuosi kad viskas praejo, dabar po antro gimdymo viskas , dziaugsmo is abieju vaikuciu tikrai netruksta. Visai kitaip jauciuosi. Manau kad vyras didele itaka turi, jei padeda ir palaiko, tai tikrai turetu buti viskas gerai

As po gimdymo gal koki 6 menesi pajutau kad vaikucio verksmas mane varo i panika ir noriu kazkur pabegti. Atrodo buvau kaip zveriukas. Nuejau pas psichiatra , sako : mama tau laikas grizti darba. Kadangi dar maitinau krutimi israse jonazoles piliuliu ir primine kad kuo greiciau uzsiimciau seniau megiama veikla. Taip ir padariau - su vaikeliu pradejau vazineti i darba. 100 proc vaistas - megiama veikla-darbas, ir aisku vyro palaikymas. mano vyras biski "brokuotas" siuo klausimu, sako "suprantu kad tau depresij, bet man jau laikas, turiu daug reikalu". As susitvarkiau. ir kitoms mamytems linkiu kuo greiciau stipreti.

dziaugiuosi kad nei po pirmo nei po antro gimdymo neteko to patrirti..nors prisipazinsiu kartais buna tokiu dienu, kai atrodo viskas "uzknisa" nervuoja, norisi ant kazko issilieti, vaiko verksmas kartais tiesiog erzina..

Na man teko susidurti su šitais "džiaugsmais" (panikos priepuoliais) anksčiau, tai prieš gimdymą ir po jo užsiiminėju prevencija - lankausi pas psichologe, stengiuos kiek galima daugiau pamiegot, rūpintis savim ne tik vaikučiu, pabendraut. Tiesa, dabar padeda vyras pasiemęs tevystes atostogas, veliau galvoju susirasti aukle bent kelioms valandoms jeigu bus sunku.. Tiek nėštumas tiek gimdymas tikrai sudėtingas procesas ir išgyvenimas, manau svarbu nebijoti ieškoti pagalbos ir palaikymo jeigu pasijauti blogai.

na del vyru palaikimo tai as ji turiu jis auksas kaip sakoma o ne vyras daro viska keliasi nakti paskui idarba vaziuoja parejas iskart vel pasiima vaika ir man leidzia daryti katik as noriu bet va kaip yra tie panikos priepoliai ir depresija ir netikrumo jausmas po gimdymo taip ir yra pas mane net i napus vazineja nezinau kaip lietuviskai tai vadinasi na kaip psichologas bandom viska dabar visokias terapijas ir hipnoteze dabar bandysim kad tik greiciau atsigauti bet man yra kaip kokia po trauminis stresas as gavau soka per operacija ir dabar labai sunku atsistoti ant koju ,taip kad kartais vyro ir draugu palaikymas jau nebegali padeti ( aisku be ju butu dar sunkiau

man depresija pasireiske kai laukiausi pirmagymio, hormonai pasiuto padare savo juoda darba.. verkiau kasdien, toli nuo tevu, dar toli nuo namu. Kai sunelis gime santykiai su vyru visai pablogejo, kiekviena diena verkiau, vyras irgi visiskai zalias nei zinojo ka su manim daryt, nei kaip tevu but rimtai galvojau apie skyrybas. sunelis buvo vienintelis mano dziaugsmas (gan ramus buvo) - o man vis panikos priepoliai, netikrumo ir vienisumo jausmas.. kas man daros supratau kai suneliui sukako apie 3men. reikejo kazka daryt: daug kalbejom (ispradziu tylejom, topo pykomes ir riekem, poto pradejom issakyt ka jauciam, ypac vyrui buvo sunku issipasakot) galu gale isiklausem viens i kita, pasistengem padet viens kitam, pradejau ji mokint buti tevu (nors buvo sunku paleist suneli is savo totalines kontroles), nakti prie vaiko nekeliau nes jokios naudos is jo nebuvo, uztat isnauduojau tai kad jis vyturis tai savaitgaliais jis nuo pat ankstaus ryto ir beveik iki pietu leido laika su sunum as galejau pamiegot ilgiau ir uzsiimt kitais reikalais (ar tiesiog pabut viena). Tai va, lengviau pasidare kai mazyliui sukako apie 6men. pastebejau kad vis daugiau ramiu dienu, poto savaiciu.. hormonai nusiramino (jautrumas sumazejo), sunelis paaugo, pradejom daugiau keliaut - vel pasijutau laiminga ir mylima Vyras pasirode labai geras tevas ir padedantis vyras.
Po pirmojo sunelio gimtadienio susimastem apie antraji vaikeli bijojau kad vel tas pats nepasikartotu, bet viskas praejo daug lengviau, nors ir buvo nevilties akimirku ir mano isproto vedantis superjautrumas, bet panikos priepoliu jau nebuvo dydelis vyro palaikymas ir zinojimas kas vyksta labai padejo.
Dabar esu tikrai laiminga, kad nepasidaviau .

saunuole zvaigzdute as ,as ir nepasiduodu kovoju su ta depresija ir panikos priepoliais ir tuo netikrumo jausmu kaip sakiau mano vyras begalo geras daug padeda bet va mano atveju man reikia ir kitos pagalbos jau

Man po gimdymo ir nebuvo lengva, pavydėjau sakančiom, kad jos po gimdymo buvo laimingiausios moterys.
Verkiau dėl bet kokio menkniekio, mažai valgiau, nemiegojau, nes mano mažas nuo pirmu dienų vis verkdavo ir neleisdavo pailsėti. Nesusiklostė žindymas, visą teoriją žinojau, bet nepavyko Sako, kad reikia pailsėt, daug gerti ir bus to pieno, bet pailsėti man mažiukas neduodavo, ir naktimis tekdavo miegot sėdint ir laikant ji ant rankų. Pavargdavau nuo nuolatinio verkimo ir meldžiaus, kad mažam kuo greičiau praeitų pilvo skausmiukai.
Buvo tragiški 4 pirmieji mėnesiai, buvau be galo jautri ir nesijutau, kad gyvenu, tik egzistavau dėl savo sūnaus, laukiau kol tas periodas praeis. nes žinojau, kad tai turi praeiti.
Esu dėkinga savo vyrui už supratingumą ir pagalbą, už guodimą verkiant, bandymus duoti man pailsėti, rūpinimąsi, kad pavalgyčiau, tiesiog už palaikymą. Be to man būtų žiauriai sunku...
Toms, kas blogai jaučiasi po gimdymo, noriu pasakyti, kad tai praeis, tik reikia laiko ir jūs vėl pradėsite džiaugtis gyvenimu