Esu baisiai nekantri, todel jau nuo 36 savaites pradejau bimbineti aplink gimdymo namus (jie visai netoli mano namu), klausytis tik ka gimusiu vaikeliu riksmo. Labai laukiau savo maziuko . Vyras mate kaip as nekantrauju, todel nusprende mane prablaskyti. Liepos 20 d. (36 sav. ejo visai i pabaiga) diena mes isvykom prie ezeru i Alytu, buvo beprotiska ypac zinant kad man nuo 22 sav. grese prieslaikinis gimdymas ir net teko guleti ligoninej. Smagiai leidom laika ir po keliu dienu issiruosem namo ( mat vyrui kazkaip neramu pasidare kai 37 sav. suejo ). Grizusi namo jauciausi puikiai, net nustojau gerti vaistus, kuriu paskyre gyd. 22 diena buvo baisiai karsta, tad vyras patvirtino, kad mazius lauks vesesniu oru ir dar siandien tai tikrai neatkeliaus. Kaip tik ta diena susitikau su draugem, kurios ruosesi vaziuoti paiskylauti ir prisake man negimdyti iki kol jo negris. Nezinau kodel, bet as tiesiog tryskau energija: sutvarkiau namus, isvaliau ir isblizginau visus kampelius. 23 diena, 4 val ryte pajutau skausma, labai pazistama skausma, juk mane daznai kankindavo gimdos susitraukimai, tad numojau ranka ir galvojau praeis. 5 val. ryto as jau ropojau keliais po kambari, bet vyro vis dar nekeliau, juk as net nesiruosiau gimdyti. 6 val prabudo vyras ir paklause kas darosi jo mazutei, kiek prisimenu tai paleidau i ji slepete. Jam rodos viskas tapo aisku, juk lauke buvo vesu ir lijo ( mano vyras ekstrasensas ). Pradejom krautis daiktus, kai saremiai kartojosi kas 2 min., bet as vis dar nesileidau isgabenama i ligonine tvirtindama, kad negimdysiu nors pasikark. Pagaliau mane pavyko istempti is namu ir jau 8 val buvome prie ligonines duru. Liepiau vyrui palikti daiktus masinoje, kad neatrodytumem kaip paranojiku porele, lekianti gimdyti vos tik biski suskausta pilvuka. Taigi sedziu as priimamajam, sesele prieina ir klausia, kas atsitiko. Paaiskinau, kam man truputi traukia gimda, ji paklause kas kiek laiko, as atsakiau, kad kas 1-2 min. Buvau greitai paguldyta ant "vartalioto", 6 cm atsiveres kaklelis ( nieko sau truputi skauda pilveli). Nu tada as ir patikejau, kad gal ir pagimdysiu siandien. Nezinau kodel, bet nesileidau, kad man leistu nuskausminamuosius, vis laukiau kol labiau skaudes, galvojau tada ir paprasysiu. 9:30 atleke mano gydytoja ir vis delto gavau duri i uzpakali. Laksciau koridoriais pirmyn atgal ir paskui save vyra tampiausi, kai tik suskausdavo mano brangusis kentedavo meno smugius. 10:30 mane nuvede i gimdykla. Vat tada man ir pradejo akyse zaliuoti. Kaklelis jau buvo beveik pilnai atsiveres, o vandenys dar nenubege, tad teko juos nuleist. Prasidejo stangos, o as vis dar laukiau kada man prades labiau skaudeti ( juk tikejausi pragarisko skausmo). Gydytoja liepe stumti viena syki, kita, as vis nesilioviau smurtavusi pries savo isrinktaji, ir dar po keliu stangu JI ATKELIAVO Dieve mano kokia nuostabi. Tai mano zuikutis, mano sirdute. Tik isvydus ja susukau: " Paziurekit, jus tik paziurekit kokia ji grazi!!!!!!". 11:07 ryto, mano angelas isvydo pasauli. Taip ir nesulaukiau to stipresnio skausmo, nes laukiau ne jo, o savo vaikucio.
Butent tokia akimirka ir supranti gyvenimo prasme, pamaitai kaip is tvirciausio vyro akiu byra asaros!
