Vasario aštuntoji... Pagaliau išaušo ši diena. Gydytoja mamytei sakė, kad šiandien aš turėčiau pagaliau palikti šiltą ir jaukų mamos pilvelį. Na ką gi, nenuvilsiu jų, būsiu punktuali. Ruošiamės nuo pat ankstyvo ryto: mama važiuoja į ligoninę. Gerai, kad jai dar nieko neskauda, o ir aš jaučiuosi visiškai rami. Žinau, kad viskas bus gerai - taip kužda mamytės širdelė.
Vakaras, pagaliau mus perkėlė į gimdyklą. Ir vėl gydytoja bando pas mane prasibraut, šneka apie kažkokius 8 centimetrus... Ką ji daro?! Staiga dingsta tas šiltas vandenukas, globojęs mane ištisus mėnesius. Man jau nebepatinka, širdelė ėmė tankiau plakti...O ir mamai jau labai skauda... Kažkas mane stumia lįsti lauk, aš taip ir padaryčiau, bet niekaip nerandu kelio. Dar ta virkštelė triskart apsivijus mane lyg ir bando išlaikyti, nepaleisti... Daužausi į mamos kaulus ilgai, jau graudu daros, nes kelio vis nerandu... Gydytoja mamai sakė, kad aš neišlendu, nes esu labai didelė, todėl grasina pjauti mamos pilvelį... Netiesa! Nesu aš didelė ir tuoj rasiu kelią, kad tik mamos nepjautų... Pagaliau! Šviesa! Aš neverkiu, esu stipri... Svarbiausia, kad mama šalia, jaučiu jos kūno kvapą, šilumą, girdžiu tą patį širdies plakimą... Kokios didelės ir žalios jos akys! Tikiu, kad aš irgi tokias turėsiu... Man taip gera ir ramu gulėti ant jos krūtinės, nes jaučiu kaip stipriai mane ji myli... Tik ko tėtis toks išsigandęs, pasimetęs? Juk visi trys žinojome, kad ši diena ateis ir viskas bus gerai.
Adrija

