Šiandien senoje knygoje radau savo laišką, rašytą prieš maždaug pusantrų metų. Laišką, kurį buvau pamiršusi, kurį rašiau, kai man buvo pačios sunkiausios gyvenimo akimirkos, kai žemė slydo iš po kojų... Laišką, kuris baigėsi sakiniais: "Yra tik viena priežastis gyventi - mano mažas būsimas stebuklas, kurio aš beprotiškai laukiu... Man beprotiškai tavęs reikia... Ateik greičiau, mano mažyli..."

Mane užliejo karščio banga... Tu išgirdai mane. Aš pamiršau šį naktinį laišką "niekam", o tu ne... Tyliai sėdėjai ant debesėlio ir pasibeldei prieš pat vestuves...

Dabar apsikabinus savo didžiulį pilvą, besibaigiant 36 nėštumo savaitei aš suvokiau, kad niekada nebebūsiu viena, kad visada turėsiu tikslą - tave. O tu turėsi mama, kuri tave mylės besąlygiškai, beprotiškai... Kuri padarys viską, kad tave apsaugotų nuo blogumų. kuriuos patyrė pati, kad tik tu būtum laimingas, mano žmoguti!

Mano angele, mano džiaugsme, mano sveikas, gražus, ramus mažyli, aš taip tave myliu!

Jau neužilgo ta akimirka, kai svajonės bus nebe popieriuje, o glėbyje... Kai jos žvelgs į mane didelėm akim...

Linkiu tau visko ko geriausio,

Tavo mama...

Labai grazu, sekmes jums ir daug sveikateles

Didžiulės sėkmės abiems

Ir pagaliau savo svajones ir troskimus as galiu glausti prie saves! Myluoti, supuoti, raminti...

Mano juodaplauke grazuole dukryte... Mano stebuklas...

Nera nuostabesnio jausmo uz jausma buti mama...

kaip tau gerai o man irgi jau negaug liko iki stebuklo

Sveikinimai

nuosirdziausi sveikinimai