Po kelių savaičių oficialiai išsiskirsim su vyru. Kartu negyvenam lygiai metus. Per tą laiką jis vaikelį aplankė tik vieną kartą, ir tai mano prispirtas (tuomet dar tikėjau, kad santykiai susitvarkys, kad nesiskirsim). Per visus metus nei karto nepaskambino vaikui, beveik nesidomėjo, neklausė, kaip dukra, ar sveika, ar aprūpinta...

Visame skyrybų momente man sunkiausia susitaikyt būtent su tuo. Juk abu labai norėjom kūdikio, laukėm, ne itin lengvai ir pastojau. O kai jis apsisprendė skirtis, vaiko jo gyvenime praktiškai nebeliko. Vis užklausiu jo, kodėl. Jis išsisuka nuo tiesioginio atsakymo, ir taip ir nežinau, ar lankys dukrą ateityje. Tik supratau, kad bent jau metus tai tikrai ne.

Kaip jaustis vaikui, kai po kelių metų galbūt tas tėtis išdygs tarsi grybas?... Žodžiu, kankina mane tas klausimas, kodėl. Bandžiau jį teisint, suprast, kad gal jam tiesiog psichologiškai per sunku, per skaudžiai išgyvena skyrybas, dėl to atsiriboja visiškai. Bet žinau nemažai išsiskyrusių šeimų, kur tėčiai išlieka šauniais tėčias ir po skyrybų. Todėl galimas dalykas, kad šiuo atveju sušlubavęs atsakomybės jausmas. Kaip skaudu dėl dukrelės...

Priežasčių gali būti begalės (gerai būtų, kad jų ir neieškotum), bet tai vis tiek nepateisinama. Gali būti, kad praeis kuris laikas ir jis atsitokės. Maniškis irgi apie dvejus metus nesirodė (arba rodėsi labai simboliškai), o po to atsirado. Jį bendravimui pastūmėjo naujoji žmona (taip manau). Nenoriu sakyti, kad 'nenusimink, viskas bus gerai', bet vilčių yra. O jei nenorės bendrauti, niekas neprivers - turbūt pažįsti (arba bent jau žinai), kad yra ir daugybė tokių šeimų, net ir labai garsių ir žinomų, kuriose tėvas ir vaikas nebendravo visai. Aš visgi linkusi manyti, kad jis atsitokės - iš tavo pasakojimų supratau, kad vaikutis iki skyrybų buvo jo laukiamas ir mylimas, ir tik skyrybų procesas sujaukė jo visas emocijas. Bet dar kartą sakau - tai nepateisinama, ir tik jis pats dėl to kada nors kentės.

Kai vyrui nerūpi moteris, dzin jam ir tie vaikai. Žiauru, bet tiesa.

truputi tave pakoreguosiu....
mano vyrui dabartiniam dzin ant jo ex, taciau jo sunus gyvena su mumis, ir dukra buna pas mus, taigi, tai negali butu absoliutu.

jeigu jis issisukineja is atsakymo, gal butu jis nezinoa kodle tiap elgiasi, o gal but, jam sunku susitaikyti kad yra tetis. teisiog jis kazko nenori tau pasakyti atvirai...todel taip ir gaunasi....nors yra daug bet...

milabra, butent ta ir sunkiausia suvokti... juk vaikai tai nekalti, ir jiems reikia abieju tevu Na, bet kadangi mano vyras del santuokos griuties kaltina vien mane, tai matyt pasamoningai ir vaikas tapo kaltu.

mjk, kad jis man daugo nesako atvirai, tai cia teisybe. As ieskojau, ir tebeieskau ivairiu budu, kaip prieit prie jo sirdies, nes mane kankina ta nezinia. Sunku nesigilint, nes norisi aiskumo. Tiesa, buvo tas momentas, kad gimus vaikui, nors ir labai lauktam, jis sunkiai susitaike su savo tevyste. Gal tikrai jam tai per sunku, tiesiog nepaveze.

as neketinu jo verst bendraut su vaiku, bet jis pats kartais taip supanikaves uzklausia, kaip pavyzdziui - "tikiuosi, neversi manes daznai ja lankyt?" Bet kalba juk net neina apie dazna lankyma, o apskritai, islikima tevu...
Siuliau jam, akd kartu nueitume pas psichologa, bet jis sako, "jei tau reikia, tai tu ir eik. Man viskas gerai."

cai paprasciausia jo gynyba. nenoras spresti esamu problemu, kadangi jos per daug reikalauja atsidavimo bei pastangu...manau jam savotiska krize gimus vaikui-nemokedamas jos spresti is tos baimes jis renkasi beglio kelia....
sorry, kad paklausiu, o skiriates del to kad mazyle atsirado?

Isviso kazkokia abrakadabra
Tai jis laukia ir nori, tai nebenori. Jam paciam tai atrodo normalu? Isvis tie vyrai save patys vertina, kad visada vadovaujasi logika, o kartais taip paplaukusiai elgiasi Net ne kartais.
O kad nesiaiskina Turbut labai jau paprasti ir aiskus tie jo motyvai..paciam akivaizdu, kad suda mala. Tai renkasi role :"vyras su paslaptim "
O tu galvok ir gilinkis kas, kaip ir kodel. Ir isvis, galvok ka nori. Jis dar savo geros versijos nesugalvojo, dar sugalvos ir pateiks kada nors. Juolab zino tavo charakteri, stengiesi suprasti, o atskleis kortas iki galo, nebebus kaip tau jo pateisinti...Be to, sunku prisipazinti net ir sau, kad svolocius esi.
Jam taip patogiau
Krize vaikui gimus...nu mama mia, kokie tie vyrai lepus!

Cia mano nuomone, jei ka...

Jam bus labai patogu vėl bernauti. Tai kam ta našta? Aiškinkis kiekvienai naujai panai apie vaiką....kitos nesupras dar
Gal dar ir prireiks jam to vaiko kai paaugs, bet bent jau mano dukters jau 7 metai neprireikė. Atsikvošės, kai paliegęs bus, tada gal atsivilks iš jos alimentų reikalauti.
Jei neaugins, nebendraus, užsimirš, atsiras kažkur kiti vaikai... Vienas bendradarbis kažkada man šį reiškinį taip aiškino. Sako, negyveni, nematai, kitą gyvenimą pradedi, nublanksta, laiko nelieka, o čia atsiranda su kita moterim...tai ir nejauti didelio poreikio. Mums moterims kitaip, nes taip mūsų kūnas, o jiems dzin... Jokio skirtumo kieno vaiką auginti. Kaip sakoma - nei vienas vyras negali būti 100 proc tikras kad savo vaiką augina. Tiesiog jį priima kaip faktą ir augina.

Visiskai pritariu Milabrai, kad yra tokia kategorija vyru.
Gaila, kad to pamatyti iki vaiko gimimo nepavyksta, nes dauguma moka graziai apie vaikucius pakalbeti, gal net patys tuo tiki, ka sako. Na, o tada kai gimsta atzalele ir demesiuko vyrui pritruksta, tai jau kaip kam pasiseka Vieni gyvena seimoje, kiti tik pareina namo, treti nebepareina namo, bet vaiku rupinasi, ketvirti dingsta...staiga suprate, kad dar pabernauti norisi.
Tai ir kaip jam dabar tau tai pasakyti..? Kazkaip "podla"... bet taip pabernauti (patiko zodis ) norisi taip norisi...
Savo kaltes neieskok Jis nesikalba, o ne tu. Nenori jis.

O kaip istrinti savo pasisakyma ?

kurį? ištrinsiu

mjk [QUOTE]sorry, kad paklausiu, o skiriates del to kad mazyle atsirado?


nemoku citata iterpt, atsiprasau
Netiesiogiai del to. Siaip tai ilga istorija, bet trumpai apibendrinant, jo meile man pasibaige, ir tai sutapo su vaiko gimimu Gimus mazylei, santykiai ziauriai pablogejo, jam truko mano demesio, nors as ir kalbedavau jam, kad tai laikina, kad man normalizuosis hormonai, ir pan. Pradejo perdetai mane kaltint, kartais tiesiog paranojiskai reaguot i elementarius mano veiksmus. Tai istempem gimus dukrai beveik du metus, ir paskui jis staigiai pareiske, kad viskas, nebenori tokio gyvenimo.

Deja, yra kategorija vyrų, kurie ne tai kad nemyli vaikų, jie tiesiog nesuvokia, kodėl turi taikytis prie pasikeitusių savo gyvenimo sąlygų ir nemato jokio žavesio mažos būtybės atsiradime ir augime. Ką jau kalbėti apie rūpinimasį ir puoselėjimą to mažo augalėlio. Turbūt reikėtų susitaikyti su tuo ir nesikankinti - jei gamtos neduotas koks jutimas (kaip pvz.: klausa ar rega), tai jokie įtikinėjimai nieko nepakeis. Iš vienos pusės galima sakyti, kad jis bjaurybė, nes nesirūpina savo vaiku, o iš kitos pusės, ko iš tokio nevisaverčio norėti... Sėkmės ir neliūdėk.

mamaRama, susidaro įspūdis, kad turi (netgi privalai) būti labai stipri mama, kad sukurtum vaikui geras sąlygas augti ir vystytis, nes jūsų tėvelis kol kas nesiteikia dalintis šitos atsakomybės. Tau tikrai pavyks, o jei reikės kokios moralinės pagalbos, visada gali kreiptis į forumietes. Vienišos mamos kartas nuo karto susitinka, labai mielai aptaria savo svoločius vaikų tėčius ir joms geriau ant dūšios palieka. Patikėk, yra labai daug puikių žmonių, užaugintų vienišų mamų (arba mamų ir patėvių, arba vienišų tėvų). Vaiko emocinė būklė ir savo vertės pajautimas visai nepriklauso nuo juos auginančių tėvų skaičiaus.
Sutinku, kad tau dabar ne tokių patarimų reikia, bet šiuo metu neįsivaizduoju, ką patarti, kaip tau priversti vyrą prisiimti atsakomybę už vaikutį.
Beje, atrodo neminėjai, o kiek metų (ar laiko) tavo vaikučiui?

Priversti galima. Jei jis oficialiai yra vaiko tėvas, galima išsireikalauti, kad būtų nustatytas lankymo valandų skaičius. Jei tam tikrą laiko nelanko vaiko, atimamos tėvystės teisės. Tik kažin, ar daug naudos iš tokios "tėviškos" meilės...

Čia gal ne visai į temą, bet įdomu - jeigu atima tėvystės teises, ar išlieka prievolė išlaikyti materialiai savo vaiką.

Pareiga išlaikyti materialiai savo vaiką pasibaigia tik vaikui sulaukus pilnametystės (arba jei vaikas pripažįstamas emancipuotu) ir jeigu vaikas miršta.
Visais kitais atvejais pareiga išlaikyti savo nepilnametį vaiką išlieka, nepriklausomai nuo to ar apribotos tėvystės teisės ar ne. O atimt tėvystės/motinystės teisių negalima.

AusraM, dukrytei greit bus 3 metukai.
Na, versti bendrauti, kaip sakiau, tikrai neversiu. Cia negali buti prievartos - tokiu atveju, manau, vaikui butu tik dar daugiau zalos. Zinau, kad privalau buti stipri, bet daugiausia jegu atima butent ta nezinia - kodel ivyko tokie pasikeitimai jame. Akivaizdu, kad jis nesuvokia, ko netenka, prarasdamas savo vaika, rysi su juo. Gal niekada ir nesuvoks, gal, kaip kazkuri rasete, tures kitu vaiku ir pirmagimi uzmirs negriztamai.

Idomu tai, kad panasi situacija su jo tevu. Jo tevas turi sunu is pirmos santuokos, kurio kaip ir nelaiko tikru sunumi, nes su jo motina issiskyre, ir nebendrauja su juo desimtmeciais
Gal musu seimos atveju tokios nuostatos kartojamos pasamoningai

Nors dar nesame issiskyre, tikiuosi ir neissikirsim , taciau su vyru taip pat snekejau ta tema, kas butu jei issiskirtume, ar lankytu vaika ir pan. Tai jis pasake, beveik atkartojo milabros zodzius: kad kai nebegyveni kartu ir nematai kasdien vaiko, tai jausmai susilpneja, o jei dar vedi antra karta ir lauki naujo vaiko, tai pirmagimiui kaip ir nebeturi laiko. Ziauru bet tikriausiai tai tiesa, nes vyrai neturi tokio stipraus emocinio rysio su vaiku kaip moteris.

As manau, kad ne visi. Turiu pavyzdziu, kur tevas issiskyres bendrauja artimiau su vaikais nei mama. Maniskis exas irgi labai myli sunu. Klumpele, viena kalbeti, o visai kas kita daryti. Gali buti, kad cia jam dabar taip atrodo. Kai skyremes ex pareiske, kad ne tas tevas, kas padare, o tas kas uzaugino. Dabar, kai sunus pasakoja jam apie mano drauga-neypac dziaugiasi

feja, aisku cia buvo tik teoriniai pasvarstymai, as kazkaip netikiu kad mums issikyrus jis galetu taip papratsai imti ir pamirsti dukra, nes daabr ja beproto myli.
o gal nenoriu tiketi, bet aisku gyvenime visaip pasitaiko.
o tavo ex saunuolis kad nepamirsta sunaus.

klumpele, tai toks tas tavo ir vyras, jei vaikas reikalingas tik tada, kol yra kas juo rūpinasi. Kitaip sakant - kol tu jį apšokinėji, tai ir tave pakenčia, ir vaiką. Apgailėtinas toks gyvenimas, kai vyrui vaikas nereikalingas, o ir tu pati matyt nelabai. Matyt, be reikalo iki šiol gyreisi, kad tavo gyvenimas nuostabus... Ir ne man reikėjo dalint patarimus apie tai, ko išvis nesupranti, o savim ir savo šeima labiau susirūpint...

tavo vyras gyveno ir mate toki seimos modeli, kur jeigu issiskiri, tai pamirsti viska kas ten buvo ar kas ten kaip sieja....todel ir gali buti, kad jis taip elgiasi dabar...tai is dalies pasamoniniai dalykai, bet is kitos puses, tai ismoktas gyvenimo budas....
rreiktu jam dar karta pasiulyti paskatinti ji kreiptis pagalbos i psichologa.

mamaRama labai panasi buvo uir mano situacioja. Vaikas labai lauktas ir issvajotas, bet jam gimus...... vyrui matyt pogimdyvine depresija :
As ilgai bandziau atsakyt i daugeli klausimu-kodel, kas atsitiko ir t.t. Nieko nepakeisi, jei jis nenori. ir po siai dienai nezinau kas jam atsitiko Turejom kriskto sunu (kol savo vaiku dar neturejom), jis taip mokejo su vaikais elgtis, visi sake, kad bus pavyzdingas tetis, kai savo tures ir se tau Gimes musu sunaitelis ir po menesio jis pareiskia, kad skirsis
Nu prioevarta mielas nebusi, kad ir kaip norejosi seima issaugot, bet savigarba vistik irgi svarbu
o dabar paskambina ir pareiskia, kad ZIAURIAI pasiilgsta vaiko, bet aplankyt laiko vis neranda. Nu ateina i menesi kokiai valandziukei.Man dabar jau juokinga, bet nemanau, kad tokio tecio mums reikia. jei jau toks, tai geriau jokio. ir nezinau KODEL taip atsitiko, KODEl jis nebuvo tokiu teciu apie koki kartu pasvajodavom.

ir dar nenoriu sutikti su mintim, kad vyras isejes pas kita pamirsta savo vaika. Cia priklauso nuo zmogaus, vienas pamirsta, o kitas ne jei zmogui yra stiprus atsakomybes jausmas, jis nepamirs vaiku, kad ir su kelinta moterim gyventu. Tiesiog jei jis tikras tevas, tai juo gali buti net ir negyvendamas kartu su vaiko motina. o jei zmogus neatsakingas ir nesugeba tevu but, tai gali jis gyvent kartu, gali negyvent, vaikas vistiek tevo netures.

Buvo ir mano su sūnumi gyvenime toks etapas kai tėtis visai nesidomėjo, neskambino, nerašė... Kartais pati tiesiog prašydavau, kad paskirtų dėmesio vaikui. matydavau, kad ir vaikas laukia. na ir ką, nieko... Dabar situacija šiek tiek pasikeitė. Kartais ir paskambina, parašo. Atsiuntė dovanų kedus, kuprinę, kažkokių rūbų. Žinoma, kad vaikas labai džiaugiasi ir nešioja visa tai.
Kartais jo klausiu, kodėl jis visai nesidomėjo, neskambino? Kodėl? Jo atsakymas, seniau buvo sunki padėtis, nebuvo pinigų ir nenorėjau susitikti su vaiku, jo lūdinti kai negaliu į kiną ar picos nusivesti. Na, nesuprantu aš to požiūrio Juk galima paprasčiausiai į mišką nueiti, sniegu pasimėtyti ar stadione futbolą paspardyti. Bet, čia matyt vyriška logika tokia


Tas dabartinis domėjimasis vaiku susijęs ir su manimi. Niekada neužmirš paklausti: Kur tu? Su Kuo? Ar vis dar dviese gyvenate?

Jei nenori bendrauti, tai turbūt ir nepriversi. Gal kada nors ateis laikas, kai pats susipras ir to norės.
Aš po skyrybų vis "primindavau" vyrui, kad vaikui reikia ne tik pinigų, bet ir bendravimo. Na tas bendravimas tik telefonu, nes vaiko tėtis ne Lietuvoj gyvena. Tai iš pradžių sakydavo, kad nesupranta, ką vaikas sako Vėliau jau lyg ir suprasdavo, bet skambučiai retesni ir retesni darėsi. Gaila būdavo sūnaus, kai jis laukdavo, kol tėtis jam paskambins, nes tėtis mėgdavo pažadėti. Tada aš skambinėdavau ir prašydavau, kad su vaiku pakalbėtu. Kai prisimenu, tai graudžiai juokinga Vis sakydavo, kad jam "nefaina" su vaiku kalbėti, kad kaltas jaučiasi. Dabar jau turbūt pusę metų neskambino. Ir kažkaip sūnus nepasigenda.
Buvo vienu metu "bendravimas" suaktyvėjęs, kai sūnus pasakė, kad nori kad mano draugas būtų jo tėtis
Seniau pergyvendavau, o dabar apsipratau ir gerai taip, kaip yra. Norės - bendraus, nenorės - ir nereikia. Meilė ir rūpestis gi negali būti duodami ar priimami kaip išmalda

Sunkiausia del to, kad nesuprantu, KODEL, kaip ir Zydriausia rase. Nes su svetimais vaikais jis graziai bendraudavo, ir as tikejau, kad bus saunus tetis. Bet, pasirodo, kai atsiranda savas vaikas, cia jau visai kas kita

geriausia butu nesigilint, tiesiog susitaikyt su situacija, ir tiek. Nes kalbetis su juo apie tai nelabai iseina, kaip ir apie daugeli kitu dalyku. pas psichologa eiti siuliau ne vien karta, siuliau ir kartu abiems eiti, ir kad vienas nueitu, bet grieztai kiekvienasyk atsisako. Nors tikrai reiketu (ne vien del situacijos su vaiku)

nes bendraujant su svetimu vaiku nereikia prisiimti bei nesti atsakomybes uz ji bei jo gyvenima....kai tuo tarpu atsiradus savam kraujui bei kunui tai atsakomybes nasta ypatingai pasijunta....toks jausmas labai gasdina bei nesubrendusius vyrus skatina pasirinkti beglio kelia...
o pagalbos reik jam- butina gal net paskutini karta pasakyt, tau reik pagalbos, ieskok pagalbos.

Yra tokia tendencija, kad, kai moterys aiskina vyrams, kad neleis matytis su vaiku, veja ji lauk, isterikuoja, tai vyrai kaip kilimelis prie duru sedi, i teismus vaiksto, dejuoja...
O kai skatini, stengiesi suprasti ir leidi, jie kaip katinai, uodegas pariecia ir ant kito stogo "bledavoti" varo

Taigis... ko gero apsispręsiu nebesigilint. Gal, atėjus laikui, pats norės pasikalbėt, paaiškint, gal jam kažkas "prašvis" galvoj ar širdy.
Svarbiausia, kad mes su mažyle esam kartu, ir kad teikiam viena kitai tiek daug džiaugsmo

Jei leisit, vienas pastebejimas is salies.

MamaRama, rasai, kad jis tave kaltina del isirusios seimos. Labai galimas daiktas, kad jis tave kaltina del susidariusios situacijos. Jei jis pats norejo geros seimos, puikiu sutuoktiniu santykiu, vaiku, o gavo... priekaistus, barnius, zyzimus ar nesitikimybe (cia ne tavo atveju, nezinau, kaip ten viskas buvo, cia tik teorinis pasvarstymas), tai labai zmogiskas jaumas- vyras nori tau atkersyti. Nori, kad kaip jam buvo skaudu del sugriautu svajoniu, taip ir tau skaudetu sirdi.

Itariu, tavo akivaizdi didziausia svajone buvo vaikas (itariu, kad ir barniai, kaip ir visose naujai apsivaikavusiose porose apie ta pati- jis per mazai tau padeda, jis nesirupina vaiku ir t.t., parodant, kad vaikas, o ne vyras tau svarbiausias). Tai labai naturalu, kad jis EMESI BAUSTI TAVE PER VAIKA. Ta prasme, daro blogiau vaikui, nes taip gali iskaudinti tave.

Manau, jis taip gali elgtis todel, kad siuo metu jauciasi labai izeistas, sugniuzdytas del tavo kaltes (jo manymu). Kai atsities, kai nebepyks ant taves, tada ir baigs tau kersyti. Tada ir santykiai su vaiku taps normalus. Tiesa, dar manau, kad jei jis to vaiko norejo, lauke, dziuagesi juo, tai tikrai jis kencia ir del to, kad nesimato su vaiku, kad prisneka negraziai del vaiko. Bet gal galvoja, kad tikslas pateisina priemones. O tikslas, kartoju, igelt tau i sirdi, kad skaudetu taip, kaip skauda jam.

Bet kokiu atveju, ta nebrendylu veiksmai. Ateis laikas, uzaugs vyras. Tik butu gerai, kad tai atsitiktu iki tol, kol uzaugs vaikas, kitaip jo laukia dar vienas didelis nusivylimas, sirdies skaudulys. O kersyti (atlyginti tuo paciu sirdies skausmu)nebebus kam- tik sau paciam. Nes nei tau, nei vaikui jis neberupes, tai jusu skaudinti ji nebesugebes.

Tai stai kaip man rodos si situacija.

norge, aciu uz pastebejimus. Taip, gimus vaikui, vyras pasijaute antrame plane. Buvo sunku, abi su vaiku sirgom. Ir nemanau, kad as tuomet turejau sokineti aplink vyra, kai pati vos pasikeldavau is lovos... Bego laikas. Sunkiai atsigavau po gimdymo, buvo man depresine busena. Kalbejausi su vyru, sakiau, kad tai laikina, kad vaikutis paaugs, ir atsigausiu. Bet jis neislaike, pradejo naktimis grizinet namo. Kai as prasydavau pagalbos, kad anksciau pareitu, tada pareidavo lyg tycia veliau. Buvo ir neistikimybe - is jo puses. Atleidau, nors nebuvo lengva. Po to dar pratempem metus, bet santykiai buvo nebe tie.

Del vaikelio, tai kaip tik skatinau ji bendrauti, girdavau, kad saunus tetis (nors nevisuomet toks budavo). Kaip dabar pasvarstau, gal jis norejo vaikelio, iki galo nesuvokdamas, kokia tai atsakomybe visam gyvenimui. Nes nuo to laiko, kai nutare skirtis, praktiskai vaiko gyvenimas jam tapo neidomus

O delto, kad kaltina mane, tai jis toks zmogus, praktiskai nematantis savo klaidu ar kalciu, ne vien santykiuose su manimi. Zinoma, kad mes abu kalti, bet gal jam taip lengviau, kai visa kaltes nasta suvercia man...

va tai ir yra santykiuose dvieju zmoniu baisiausia. gal ir gerai kad jus ne kartu. rasi ta kuris bus vertas taves.

mjk, nezinau, ar galesiu ka nors vel myleti, sudedant visa sirdi i santykius, kaip kad buvo su vyru... Bet cia jau kita tema. Nezinau, gerai ar blogai, kad skiriames. Buciau dekinga, jei koks ismincius man galetu aiskiai atsakyt i ta klausima

Dukra netenka tevo, ir tai man yra liudniausia.

1. Patikėk, Žydriausioji, tai dabar labai dažnas reiškinys. Vyrui (o neretai ir pačioms merginoms) yra sunku susitaikyti su tuom, kad KAŽKAS drums jų miegą, kad KAŽKAM teks uždirbt, kad KAŽKAS tupės namuose nedirbdamas, ir tą KAŽKĄ reikės maitint. Ir dar ne bet kaip. Ir auginti mažą, potencialų išnaudotoją.
Supranti, anksčiau viskas būdavo kitaip: šeimose buvo daug vaikų, vyresnėliai augindavo mažesnius, augdavo pametinukai ir t.t.t. T.y. nuo kūdikystės šalia buvo mažesnis, kuriuo reikėdavo nors trupinėlį rūpintis. Taip buvo. Dabar to jau nebėra. Kitas dalykas - tai darbas. Anksčiau vaikai visuomet (beveik visuomet) matydavo ką tėveliai dirba. Kad duona ne ant medžių auga ir kad kiškis duonelę po eglute kepa tikėjo nebent mažiausieji. Tokiu būdu, stebint vyresniuosius gimdavo ir pagarba darbui ir atsakomybės jausmas....
2. Vat aš irgi pagalvoju - simpatiška moteris esi...graži

gal taip kaip mylejai, niekad nemylesi, taciau gal apmilsi dar stipriau ir brandizau....bet cia jau laikui spresti. na o geriausias ismincius tai laikas, jis vienas parodys ar skyrybos gera ar bloga iseitis buvo.
zinaom, del dukros labai skaudu, bet ji juk visad tures teoriska teva, o jeigu jis nenores su ja bendraut, tai gal tavo gyvenime atsirasiantis vyras atstos jai tikraji teva, ir ji bus labai laiminga.
jeigu gyvenime atrodo kad visos durys uzdarytos, reikia tik apsizvalgyti, Dievas visad buna palikes pravira langeli

Manasis ex po skyrybų pasakė, kad tėvas tai ne tas , kuris "padarė", o tas , kuris užaugina.... Gal ir yra tiesos tuose žodžiuose. Alimentus jis man moka reguliariai, bet apie vaiką beveik metus nesidomejo, nei kaip sekasi, nei kaip gyvena, o dabar praejus 2 metams po skyrybų jau įdomu darosi, kai mato kokia merga užaugo

maniskis net akyse nenori savu vaiku matyti kodel? tikrai negaliu pasakyti. gal kad jis sirdies neturi?

Voveriuk, nu priimsiu tai kaip komplimenta

be galo skaudu, kai taip yra.Tačiau bandau galvoti blaiviai: juk ir vyrams ne fontanai, jiems irgi skauda, tik jie to neparodo, o paslepia giliai ir vaikšto pasipūtę kaip gaidžiai... O vengimas ir pasako, kad jiems tikrai skauda, jie to skausmo negali pakelt, todėl ir bėga nuo to, kas tą skausmą sukelia.Čia tik mano gyvenimiška patirtis.

Taip, juk jie tokie vargšiukai, palieka vaiką be tėvo dėmesio, kartais be galimybės turėti geresnį rūbą, žaislą ar maisto, patys statydamiesi vilas ir pirkdami po tris mašinas, ach, vargšeliai, kaip jiems sunku... Tikrai, reikia juos suprasti ir užjausti.

Sveikos merginos,

Esu šiame puslapyje naujokė. Viena auginu dukrytę. Su ex išsiskyriau prieš 4 metus. Visą tą laiką variau jį pas vaiką kaip su pagaliu-jo iniciatyvos nei lašo. teisinasi, kad neturi laiko, nes labai daug dirba. Kažkaip anksčiau apie tai mąsčiau mažiau, tačiau dabar mintys apie tai nepalieka manęs. KOl dukra buvo visai maža, tai kaip jau yra taip, o dabar paaugo ir prasidėjo klausimai. Ar jums irgi taip yra? Aš savo aplinkoj kaip tik stebiu vyrus, kurie ir po skyrybų veržiasi pas vaikus.
ką sakyti dukrai, kai ji klausia ir verkia, kada jis ateis?

Mus tai lanko tetis, taciau ir vaikas dar mazas..., o kas bus toliau net nzn....

Bet manau, vaikui paprasciausiai reikia sakyti teisybe ir tiek , galu gale duok dukrytei telefona ir tegul "tetukas" drista jai pats pasakyti, kad neturi laiko ar galvoti kitus savo atmazus...
Kam idealizuoti tetuka, jeigu jis toks nera?

telefoną duot labai paprasta, tik bėda viena-tėtukas ne visada ragelį kelia. štai taip.

Geras tas jusu tetukas
Tai tada atsisesk ir rimtai "moteriskai" pasikalbek su dukryte, ji pas tave ne tokia ir mazute. Pabandyk jai paaiskinti kaip viskas yra...
Juk negali vaikas gyventi iliuziju pasaulyje...

Sutinku, privalai pasakyti vaikui teisybe, aisku, motyvuok jo tariamom komandiruotem, o kai paaugs vaikas-pats supras. Ka padaryti, vaikus tevai myli tik tol, kol myli moteri.

Tai maždaug ir bandau aiškinti, kad tėtis labai daug dirba ir dažnai nebūna net Viln iuje. Iliuzijų stengiuosi nesudaryti, ji puikiai žino, kad tėtis negyvena ir negyvens kartu, tiesiog kartais man pačiai toks siutas paima, kad nors sprok
o dėl to, kad tėvai myli vaikus tik tol kol myli moterį, manau tame tiesos yra, tačiau ne 100 proc. Gyvenime visaip būna...

O su ex pasneketi be sansu?