JO/NE, pažįstama situacija man, tik Tavo gal sunkesnė Maniškiui vasarą bus 5eri, tai irgi tiek klausimų, kad kartais nors nusišauk, o dar norisi paaiškinti vaikui suprantama kalba, kad tie atsakymai kitos lavinos neišprovokuotų Bet nesenai pasidariau mažą atradimą : kartais į tuos klausimus nebūtina labai sąžiningai atsakinėti. Kartais klausinėjama dėl bendravimo, ne dėl žingeidumo. Ir dabar aš dažnokai klausiu jo: "o kaip Tu manai, kaip į šitą klausimą atsakytum tu?" Ir jis man atsako, papasakoja, pasamprotauja (tarp kitko, dažnai protingai ir teisingai), tada pasidžiaugiam abu, koks jis gudročius, o jei kas ne visai taip, tai aš pridedu nuo savęs. Žodžiu, dalį naštos perkeliu jam pačiam Gal pabandykit ir Jūs ?

Na, 1000inis, nenoriu kartotis, ka jau rasiau, bet juk viskas suderinama ir laiko uztenka viskam, ar ne? Aisku vaika reikia mokyti kojines uzsimauti, bet kai jau uzsimauna, tai gali ir raides pasimokyti? Nu su sauskelnem tai vargu ar daug vaiku Lietuvoj iki 3m vaiksto, cia gal daugiau uzsieny tokia "mada". Bet del vezimo tai cia kiekvieno asmeninis reikalas, gi ne kiekvienas mazius vienodus atstumus gali "sukarti". Lietuvoj vezimo seniai nereikejo, o va kai su 2,5m vaiku vaziavom i uzsieni tai vezimuko prireike. Kiek toks vaikas gali trankytis po visokius senamiescius ir t.t.? O dar jame ir numigti galima kol teveliai kokiam muziejuj vaikstineja O va 4meciu vaiku vienu be prieziuros kieme zaidzianciu nelabai matau (aciu dievui ). Ir tiksliai zinau, kad kai mano dukrai bus 6 metai, jos vienos i treniruotes neleisiu, ypac ziemos metu Per daug daznai per zinias matau pranesimus apie iszagintus nepilnamecius (na nusikalteliai dazniausiai issisuka) ir bjaurokus paaugliu pokstus jaunesniems uz save. Jei vaiko savarankiskumas tik nuvaziavimas is tasko A i taska B, tai tegul maniske geriau bus nesavarankiska, bet nors nesuluosintos psichikos (tikrai niekam nelinkiu tokios nelaimes ). Na ir del buities darbu sutinku, reikia vaikui leisti padeti, net jei po to mamytei darbo padvigubeja , bet darbuotis galima ir eilerastuka mokantis, ir skaiciuojant, ir rimtom temom diskutuojant

Aciu, ypata ir brytva, uz patarimus, visai neblogai suveike, o zaidimas su vandeniu indeliuose "mutavo" i savo apatiniu drabuzeliu skalbima vonioje. Dabar vakarais po kelis kartus savo drabuzelius perskalbia

jo mes ir vonioj paskalbiam...ir "valgyti" duodam lėlytėm ir sau...visa šlapia, bet nors kurį laiką ramybė...tik girdi "pilti, pilti....."

as uz ugdyma, uz savalaiki ugdyma, kuris atitiktu psichomotorini vystymasi; maziau reik ziuret 0-linio intelekto laidu, ir stengtis, kad 10metis, atsidures miesto centre, sugebetu grizti namo (ismokta enciklopedija cia jam nepades)

NEŽINAU KAIP NUSAKYTI DŽIAUGSMA ,KATIK KATIK MANO DUKRYTĖ SAVARANKIŠKAI PRADĖJO SKAITYTI.jai tik už 2,5 mėnesio sueis 5m ji mane nuolatos stebina savo sugebėjimais.raidėmis 3m susidomėjo,mokinau jų.bet kada ėmė skaityti,nesuvokiu,darželyje to dar nemoko.pirmokas jau 7m daug sunkiauskaito,net skiemenuoja netaisiklingai,o ji visai atsitiktinai ši vakarą pasirodė mokanti skaityti.kaip prieš mėnesi,ištraukėme dviračius iš sandeliuko.nuosavam kieme jie nuolat kur laisvai stovi,bet nesu mačiusi,kad mokintuosi važinėti,prieš savaitę atsisėdo ir tiesiog nuvažiavo.1,8m,gan vėlai,ropodavo tik.be jokių spec pastangų ar pastabų atsistojo ir laisvai perėjo per kambarį,priėjo prie spintos ir t.t net nepargriūdama,nesvyruodama.ir taip visos kitos bėdos, visada spresdavosi tyliai ir netikėtai.lyg seniai būtų kažko mokinusis.
nesuprantu,kodėl vieniems vaikams reikia daug pastangų,mokinimo,o štai kitiems lengvų lengviausiai.net gaila savo pirmoko,sesė dažnai pralenkdavo dailiau kopijuodama raides,skaičiuodama.beje,s.nėries,, senelės,, pasaka mano mažoji 2,9m išmoko be klaidų.irgi atsitiktinai-perskaičiau pora vakarų,po to pati ėmė sekti.vadinasi,ji fenomenas bet kuriuo atžvilgiu,nes visko mokosi savarankiškai.nuo 1 m net pataikydavo i takta,kai dainuodavo vyras,paliguoti,pasisupti ar paploti.
vaikų turbūt ir nereikia nieko specialiai mokinti,tik reikia laiku pastebėti talentus ir juos ugdyti,pvz vedant i būrelius kokius ar pan.

Sveikinu, kad turit tokį neprobleminį ir savarankišką vaiką. Matyt ji iš tų vaikučių kur sau tyliai stebi ir analizuoja kitų veiksmus,o paskui jau visiškai pasiruošusi žinias pritaiko praktikoje. Na, kad pasakėles mintinai moka tai ne stebuklas, o vaikščioti gal pasitreniravo kai nematėte juolab, kad jau laikas buvo . Bet šiaip ar taip jei vaikas mokosi stebėdamas, tai tikrai reikia sudaryti sąlygas kuo daugiau pamatyti.

Perskaičiau visą temą ir, tiesą sakant, labai stebėjausi kai kurių vaikučių sugebėjimais. Mano mergaitė yra labai įdomi: kartais priverčia galvoti, kad ji labai gabi, o kartais manau, kad dukrytė tiesiog tikras ožiukas, kuris nenori nieko daryti, kas padėtų jai lavėti.
Kai mažoji buvo apie pusės metukų amžiaus, pati dainuodavo sau lopšinę iš kelių žodelių: "Aaaa puupa..." -, o dabar jai jau pusantrų metukų, o dar nekalba, nors galėtų. Ji kuo puikiausiai moka padainuoti "opa opa opapa...", tačiau, kai prašau pasakyti "opa", kai nori būti palelta, regis, nesupranta ir nemoka to ištarti.
Visai neseniai įsitikinau, kad ji visiškai mane supranta, bet gudrauja. Paprašiau mergaitės duoti "pa", t.y. pabučiuoti mane, ji žiūrėjo į mane keistu nesuprantančiu žvilgsniu ir nieko nedarė. Vėliau daviau sausainį ir vėl to pačio paprašiau, dukrytė vos gavusi sausainį, man paprašius, pabučiavo ir juokėsi
Visada stengiuosi vaiką pagirti, kai padaro bet kokį gerą darbą arba kai manęs klauso, bet dukrytė yra mažas principingas skorpioniukas, kurio niekaip nesudominsi, jeigu jis pats to nenorės. Dažnai ji mane stebina savo sugebėjimais, tačiau tuo pačiu ją labai sunku ko nors išmokyti, kuo nors sudominti.

Tai jau tikrai nepergyvenkit, viskas su ta mažyle gerai, tik ji jau žino kaip mamytę galima apie pirštą vynioti, gauti ko nori. Ir man atrodo, kad ji tikrai supranta ko iš jos norit, tik tyčia to nedaro. Svarbiausia - nesistengti ko nors išmokyti per prievartą, nes tada bus daugiau žalos negu naudos. Stebėkite kuo ji susidomi ir to dalyko pamokykite daugiau. Na jei pastebėjote, kad ji mėgsta dainuoti, padainuokite jai dažniau kokių dainelių ar leiskite paklausyti įrašų. Arba galite nueiti i kokią mokyklėlę, mažylei turėtų patikti Maniškė kai buvo tokio amžiaus jau daug dainelių buvo išmokus, mėgo eit į muzikos mokyklėlę

Dėkui už patarimus, aš irgi maniau, kad mergytė tiesiog nedaro to, ko nenori.
Turime mes namuose vaikiškų kompaktų, dainuojame daineles, deja, į mokyklėlę nepavyks nueiti, aš ir studijuoju, ir dirbu Gal po metelių.

perskaiciau visa tema. tikrai idomi. pati savo 4men mazyliui skaitau kudikiams skirtas knygeles, jos minkstos, spalvotos, barskancios, traskancios, pypsincios ir t.t. skaiciau, kad kuo vaikas daugiau suzino ir pamato budamas mazytis, tuo jam lengviau isisavinti informacija veliau. NIEKADA maziuko neversciau tu knyguciu 'skaityti' . jis pats pasako kada gana, jau atsibodo. mums tai malonumas. lieciam, glostom, glamzom, mums smagu, dar vienas zaidimas. labai noreciau paaugusi leisti zaisti futbola, jei nepatiktu- na ir nereikia. manau svarbiausias dalykas- vaika sudominti. jei jam susidomejus ir pabandzius tai nepatinka, na ir tegul, juk negali vaiko versti. nekalbu apie mokyklinio amziaus vaikus, kurie dvejetus pradeda namo nesti. jei maniskis taip pasielgtu pasakyciau kompiuteriui ir televizoriui ate ate.
pati buvau protinga. gal ir neklausinejau tokiu klausimu kaip JO/NE smalsioji dukryte, bet skaitymas visada domino. mama tikrai nesededavo ir nekale i galva. gal domejausi del to, kad augo vyresni broliai, maciau kaip jie mokosi. dar ir dabar prisimenu kaip begdavau pas mama pasiemus laikrasti paklausti nezinomo zodzio. i pirma klase ejau laisvai skaitydama. buvo metu svaistymas. paskui perkele, antroje klaseje taip ir neteko pabuvoti. labai pykau ant tevu, kad neleido i koki bureli. gyvenom uzmiestyje, o tevas nenorejo buti 'taksistu', jam pasirode per daug vargo nuvezti ir parvezti vaika i/is uzsieemimus. dainavau, piesiau, norejau sokti, sokau, bet sokiu mokytojai nenorejo i uzmiesti vazineti, burelis po puses metu baigesi. turbut jei esi smalsus tik reikia tevu pagalbos, nereikia vaikui kisti to, ko jis nenori, kas jam be galo nuobodu.
dabar matau pavyzdi- pametinukus broli ir seseri. sesute labai gerai mokosi, eina i visus burelius, net jei jame vien bernai, jai idomu ir ji nori. brolis... jam niekas neidomu isskyrus pinigus, renka dvejetus ir nori tik namuose sedeti. abu ne kvaili, taciau vienas naturaliai smalsus, kita reikia sudominti. gyvendama kartu domindavau, dabar, esant toli, o mamai neturint kantrybes auga monstras. mokinau abu vienodai, man patikdavo tai daryti. vienas susiraukes sakydavo sudas (sis zodis buvo tapes paciu megstamiausiu... ) cia, kita- sededavo ir idemiai sekdavo viska, ka sakau.
ka norejau pasakyti: jei vaikas nenores tu jo nepriversi. tik susipyksi, santykiai paslis ir vaikas nuo taves nusisuks. jei vaikas domisi ir klausia- butina rasti laiko ir paaiskinti, kad ir kvailai, bet vistiek reikia. jei matai, kad vaikuciui tik debeseliai ir drugeliai galvoje- ka padarysi... juk ne visi gali buti protinguoliai. o gal tas protingumas ateis veliau. zinau tikrai nemazai atveju kai vaikai atsileidzia mokykloje nuo kokios 6kl ir paskui susiima 11- 12, nes ne kvailys zino, kad per si laikotarpi ismokta informacija teks panaudoti egzaminuose, kurie gali daug reiksti ateityje. zinoma, jei vaikas, tuo metu jau suauges isvis nori siekti aukstojo issilavinimo.
labai noreciau nesutikti su 1000tinio nuomone. jei vaika lavini mokslo srityje, nereiskia, kad jis bus visiskai bukas gyvenime. juk niekas nesodina vaiko prie knygu ir tik skatina mokytis, nieko daugiau. jei vaikas mokinsis, nereiskia, kad jis bus izoliuotas nuo pasaulio, kad mama/ tetis tik lakstys aplink ji kaip tarnai, viska paduos, atims ir maldaus- vaikeli, tu tik mokykis, buk protingas vaikas, o mes visa kita uz tave padarysim. taip nebuna. na, nebent vaikas tikrai genijus. tokiu vienetai.

ka norejau pasakyti: jei vaikas nenores tu jo nepriversi. tik susipyksi, santykiai paslis ir vaikas nuo taves nusisuks. jei vaikas domisi ir klausia- butina rasti laiko ir paaiskinti, kad ir kvailai, bet vistiek reikia. jei matai, kad vaikuciui tik debeseliai ir drugeliai galvoje- ka padarysi... juk ne visi gali buti protinguoliai. o gal tas protingumas ateis veliau. zinau tikrai nemazai atveju kai vaikai atsileidzia mokykloje nuo kokios 6kl ir paskui susiima 11- 12, nes ne kvailys zino, kad per si laikotarpi ismokta informacija teks panaudoti egzaminuose, kurie gali daug reiksti ateityje. zinoma, jei vaikas, tuo metu jau suauges isvis nori siekti aukstojo issilavinimo.
labai noreciau nesutikti su 1000tinio nuomone. jei vaika lavini mokslo srityje, nereiskia, kad jis bus visiskai bukas gyvenime. juk niekas nesodina vaiko prie knygu ir tik skatina mokytis, nieko daugiau. jei vaikas mokinsis, nereiskia, kad jis bus izoliuotas nuo pasaulio, kad mama/ tetis tik lakstys aplink ji kaip tarnai, viska paduos, atims ir maldaus- vaikeli, tu tik mokykis, buk protingas vaikas, o mes visa kita uz tave padarysim. taip nebuna. na, nebent vaikas tikrai genijus. tokiu vienetai.

[/quote]

Visiškai sutinku su tokia nuomone

Papildyta:
O mūsų bėdos su užimtumu bent laikinai išsisprendė . Dukra ruošiasi su kolektyvu dainų šventei "Laumės juosta", tai repeticijos būna į savaitę po kelis kartus ir bent man atrodo,kad trunka per ilgai, tai namo parėjus tik pavalgyt nori, knygutę paskaito ir miegot Dar į darželį užsukam kaip reti paukščiai, tai ten vis kažką naujo sužino, pvz neseniai buvo žvakių fabrike, vaikai patys žvakes darė. Bent jau klausimo kaip žvakes gamina nesulauksiu, ji pati man papasakojo . Kitais metais tą dainavimą tikriausiai nutrauksim, tai reiks labiau jos proteliu pasirūpint, gal dar į kokį sportą leist

taip, persistengti nereikia...pavyzdžiui (pasigirsiu) mano dukrytė moka iki penkių skaičiuot ir raides kelias pažįsta bet mes juk ne per prievartą išmokinom. Svarbu, kad vaikui būtų įdomu tai, ką jis daro. Ir suprastų (vėliau), kad be mokslo niekur nenueisi, nebent tapk žemdirbiu (nors ir čia žinių reikia )

jo/ne, smagu, kad gavai pailsėt sėkmės daininkei

aš sutinku kad visų pirma vaikui turi būti įdomu.Tik tada galima daug nuveikti. Bet nereik ir persistengt, jie dar tik vaikai ir turi pasidžiaut savo vaikyste, užsiverst darbais darbeliais ir pareigom suspės kai įžengs į suaugusių pasaulį

Ačiū, brytva Dabar kai praėjo rytiniai(ir visos paros ) pykinimai, tai ir problemos nėra. Smagu su tuo vaiku diskutuoti rimtom ir protingom temom . Sveikinu įžengus į raidelių ir skaičiukų šalį

Radau šią temą ir labai susidomėjau, perskaičiau viską, na ir prieštaringų nuomonių čia pasitaiko...

Mano nuomonė linksta link "aukso vidurio": dvasinių vertybių ugdymas (meilė, užuojauta, pagarba, tolerancija - ko daugeliui truksta); smagių kvailiojimų, neįpareigojančių žaidymų, pokalbių; lipdymo, paišymo, karpimo, knygučių skaitymo, na ir žinoma atsakimo į vaiko kausimus, tai gali būti ir raidės ir skaičiai, spalvos, gyvunai. Db aš dar stengiuos išmokyti vaiką jam db 3,6m planuoti savo laiką, organozuoti ir t.t., tapti savarankiškesniu, darželio mes ne lankome, taip, kad ugdyti vaiką būtina tik ne per prievartą, reik įsiklausyti ir pasikliauti intuicija.

Bet kartais žodžiai, kad vaikai turi turieti nerupestingą vaikistę, skamba kaip savęs pateisinimas, mamos dažnai tingi užsiimti su vaikais. Labai dažnai tai tenka matyti iš šalią esančių

Vaiko udymas - ne lenktinės ir ne mada. Priklausomai nuo to kaip kiekvienas žiūri į savo vaikus, ne reik galvoti, kad tai mada ir tai praėis, reik stengtis duoti ko daugiau savo mažiukams, tai sugriž bumerangu...

jau galvojau, kad šia tema diskusija kaip ir pasibaigė. Labai patiko tavo nuomonė. tiek aš tiek kitos mamos iš tikrųjų kartais pradeda tingėti ir paleidžia vaikus "džiaugtis vaikyste". Gal kartais čia dar būna kaltas ir nuovargis... Kai sužinojau, kad berniukų kaip vyrų įvaizdis formuojasi 6-7 metais, o mergaičių keliais metais anksčiau, pusė miegų išlakstė, o kai pasigilinau į temą kaip vystosi vaiko smegenys, iš kur atsiranda gebėjimai mokslams, menams ir įvairiausi gyvenimo įgūdžiai, net šiek tiek ir nerimauti pradėjau. Tiesa, pati būdama netobula, tobulų vaikų neišugdysiu, tačiau norėčiau jiems ne tik laimingos vaikystės, bet ir viso gyvenimo. Juk vaikai žaidžia rimtai, o mokymasis jiems pats įdomiausias, žavingiausias procesas pasaulyje, jei suaugę neįtikina jo atvirkščiai. Pradėjęs žaistii mokslus nuo kūdikystės, gali tęsti ir toliau. Tik ta mokykla kai ką sugadina. Todėl paragavusi su savo vaikais ankstyvųjų ugdymo vaisių, galvoju net be mokyklos apsieiti...
Įdomu, kaip sekasi tiems, kurie ko nors mokė savo mažylius pasinaudodami anksčiau minėtomis metodikomis. Būsiu labai dėkinga, jei atsiliepsite. Juk jau praėjo keletas metų.

mūsų mažoji 1,8 metų moka visą abėcėlę...pati jokio spaudimo nedariau, ir juolab madų nesivaikau ...bet gi negali su vaiku nebendauti kai ji tau rodo knygoj raidę ir klausia "kas čia ?" manau kad čia labai individualu, ji labai rami, atsargi, ir knygos jos mėgiamiausias žaislas...kol vyresnioji būna daržely mažylė išvis nežaidžia su žaislais tik neša man vis skirtingas knygas ir tiesiog reikalauja kad jai pasakočiau kas ten nupiešta, parašyta. Beje taip pat labai mėgsta būti lauke, stebėti paukščius, medžius, vabaliukus, uogytes, suptis sūpynėmis, žaisti smėlio dėžėj, rinkti akmenis.
turim dar ir vyresnę sesę kuriai trys su trupučiu ir nežino nė vienos raidės ...matau kad visiškai nesidomi ir nesistengiu mokinti ...bet ji begalo judri ir nenusėdinti vietoje, žaidimais sėdint išvis sudėtinga ją sudominti. bet daržely mielai lanko šokių būrelį.
tai kažkaip nesijaučiu luošinanti savo vaiką jei jam pačiam kažkas įdomu manau tėvų pareiga stebėti vaiką, jo pomėgius ir parinkti vaikui įdomią veiklą

Pagirtina, manau puikus požiūris - stebėti vaiką ir tiesiog tenkinti jo žingeidumą. Tokiu būdu vaikas mokosi natūraliai.

Ištiesų įdomi tema,nes ir aš nekartą esu susidūrusi su sraipsniais apie anksyvą ugdymą.Bet ne straipsniai mane išprovokavo atlikt nedidelį eksperementą, kurio dėka supratau,kad koks mažas bebūtų vaikelis kiekvienas yra individualus tiek vidum,tiek charakteriu,sugebėjimu kažką įsisavinti ir tai,kad jis jau ir gerokai paaugęs neskiria kompozitorių,ar negroja kažkokiu instrument ir pan., tai nereiškia,kad jis kvailesnis už tą, kuris 3jų metų jau skaito.
Mano draugė(tikriausiai ir buvo susidūrusi su panašia literatūra) dar būdama nėsčia žiaurai lankė klasikinės muzikos koncertus,sakydama,kad to reikalauja joje augantis kūdikis,nes anksčiau tokio didelio poreikio muzikai nejautė;prieš miegą klausydavosi rytietiškos meditacinės muzikos.Jau pagimdžiusi taip pat ištisom dienom grodavo kopakt.plokštelės klasikinius kūrinius ir tą pačią meditacinę muzika ir ji man džiugiai girdavosi,kad jos mažylis del to labai ramus,esą muzika teigiamai veia ir ugdo jo emocinį ir dvasinį pasaulį ir jau 3-5mėn.kūdykis niuniuoja melodijas arba pagal tą muziką alieka ritmiškus judesius.Tačiau man matant(o mes gan dažnai bendraujam)nieko panašaus nepastebėjau.Vėliau tvirtino,jog jie su mažiu skaito knygeles-jis ją stebi ir klausosi lyg suprastų,dėl to jis labai mėgsta vartyti knygeles savarankiškai ir supranta 6-8mėn.vaikas,kad knygutės nevalia plėšyt. Mane tai užvedė,pabandžiau neprievartaudama,žaidimo forma pamokyti savo vaiką(jis 6mėn.vyresnis)užleisdavau visokią muzika-nuo klasikos iki meditacinės,bandžiau sudomint knygelėm,įvairiais žaidimais,tačiau jam jau beveik 2metai ir jis pagal nuotaika daro tik tai kas jam patinka,tai kas jį domina.Kai gera nuotaika gražiai pavarto knygeles,pasivaipo pagal muziką,paploja katues,mėgdžioja kalbėjimą telefonu;o kartais ir suplėšo knygeles,ir atsisako žaisti įkyrius loginius žaidimus. Dar ir dabar bandau kaiko pamokyti,bet gink dieve nieko neprimetu savo vaikui prievarta,bet vnderkindiškų požymių nepastebiu.
Tad manau,kad kiekvienas vaikas turi savo laiką,savotiškų gabumų,kurie atsiskleis kai ateis laikas ir su tėvų pagalbą bei savo valia jis išbandys visas jį dominančias srytis ir jei bus kažkam gabus,kad ir vėliau pradės-pasivys ankstyvuosius moksliukus.
O kap Jūs manot?

Gal nevisai tiksliai išreiškiau savo minti,tačiau visiškai pritriu mamytei pasivadinusiai KUČKUDUK,kad jei vaikas gabus kažkam,turi įgimtą polinkį viskuo domėtis, tai nereikia jam kažko grūsti-jis pats domisi ir vos neprievartauja tėvus jam aiškinti tai kas jį domina,nesvarbu kokio jis amžiaus.O jei neturi jokių įgimtų polinkių, kurie iš kartos į kartą persiduoda, tai sunkiu darbu ir prievarta gal ir galima kokių rezultatų pasiekti, bet nežinia ar tu įpirši vaikui ta dalyką, kuris jam ne prie širdies ,ir ar jis tau ateitį pasakys: Ačiū tėveliai,aš esu laimingas,jūs gerai man patarėt.Iš dalies tai sakau iš savo patirties,nes turėjau savo svajonių,tačiau negalėjau,net patikrinti savo sugebėjimo,nes mano tėvai buvo labai valdingi ir tik jie geriau už mane žinojo,kas man geriau,ir aš bandžiau tik tas srytis kur jiems atrodė geriausios...O rezultate-turiu profesija, kurios nekenčiu,šiuo metu ji net nėra gerai apmokama,kas galėtu būti stimulu...ir esu tokio amžiaus,kai jau vėlu eksperementuoti,nes dabar pagrindinis mano tikslas ne aš pati,bet šeima;augantis mažylis ,kuriuo turiu rūpintis taip,kad nekartot savo tėvų klaidų...

sutinku su daug cia rasiusiu nuomone,manauankstyvas ugdymas yrafgerai,bet su riba ir turi patikti vaikui,one tik mamai,kad ji galetu pries drauges pasigirti,aisku mes visos didziuojames savo vaikais ir tai normalu,bet jei vaikui nepatinka manau ir nereikia grusti per prievarta

kai perskaičiau pirmąją žinutę, iškart prisiminiau vieną užsienietiškam žurnale skaitytą straipsnį panašia tema. tik ten buvo ne apie vaikus, o apie suaugusius, ir kaip jie negali ramiai džiaugtis gyvenimu, nes "visuomenė reikalauja" perspjauti kitus visame kuo tu užsiimi (ne apie profesiją). ir buvo aprašytos tokios situacijos.
-- moteriškė pasigyrė kolegei kad mėgsta megzti. tai ta kolegė sako: "žiūrėk kaip aš nusimezgiau penkių raštų, keturių siūlų megztuką pagal tokią tai tokią techniką, ir su tokiais ir tokiais virbalais." Tai tai pasidarė paprasčiausiai gėda sakyt kad va, o aš tik vaikui šaliką numezgiau.
-- ta pati moteriškė užsirašė į sporto klubą -- kad laiką praleist, kad riebalai neaugtų, ir šiaip -- grynai dėl savęs. tada jinai gavo suprast, kad tiesiog negali sakyt kad sportuoji, jei nenusipirkai naujausios technologijos bėgimo batelių, super-duper aprangos ir nevartoji aukščiausios klasės maisto papildų.
ir ten daug panašių buvo parašyta -- apie sodininkystę, slidinėjimą kalnuose, šokius ir kitokius pomėgius. galų gale buvo pereita prie ankstyvojo vaikų ugdymo. mintis tokia, kad tėvai stengdamiesi vieni kitus perspjaut savo "šūstrumu", vaikosi visokių ten mandrų pedagogikų kad trimetis grotų fleita, keturmetis smūgiuotų kamuolį kaip aukšto lygio futbolininkas ir panašiai. tarp tokių bendraamžių, vėliau septynemtis jaučiasi nevykėliu jeigi jis pvz. dar nemoka plaukti, nežino kaip sukonstruot tikrovišką aviamodelį, nėra grojęs koncerte, vaidinęs spektaklyje ir kt. T.y. jeigu jis turėjo pakankamai įprastą vaikystę ir be viso to apsiėjo, vėliau jaučiasi daug praradęs ir prastesnis už kitus.

Ankstyvas ugdymas dabar yra ir mados reikalas, a le lygis .
As vis dazniau uzduodu sau klausima, kokio gyvenimo linkeciau savo vaikui, tiksliau kaip noreciau kad jis jaustusi gyvenime.
Linkeciau, kad jis taptu harmoninga ir ieskanti asmenybe. O kuo cia galetu padeti ankstyvasis ugdymas???
Mano nuomone tai naudinga tiek kiek tai jam pasitarnautu gyvenimo ieskojimuose, jei del to jo protas bus guvesnis, kodel gi ne, bet esu tikra, kad tiesiog paprastas buvimas smalsiu vaiku cia pasitranauja ne ka blogiau nei bet koks antyvasis ugdymas. Kaip viena mamyte pasake "netrukdykime vaikui augti, stebekime ji ir sudarykime salygas kiek tai imanoma patenkinti savo smalsuma, gamta pati nuves ten kur reikia" ;-)

As tai matau tiesiogini rysi tarp ankstyvo ugdymo ir smalsaus vaiko. Juk kuo daugiau mes suteikiame jam galimybiu, tuo smalsesnis jis darosi. Tik aisku, nereikia perlenkti lazdos ir vaiko isvarginti.
Papildyta:

iš tikrųjų gera tema užkabinta
tik įdomu štai kas: juk dauguma pakomentavusių nepritaria ankstyvam vaiko ugdymui (na tam muštruojančiam) tai kur tada tie tėvai kurie visdelto neleidžia savo vaikui gyvent pilnavertiškos vaikystės???? ar jie prie interneto neprieina??? ar jiems čia žemas lygis lankytis???? bet greičiausiai, ir prieina ir parašo, tik patys nelabai suvokia kad jie iš tikrųjų muštruoja vaiką, bet jiems tai juk atrodo kad lavina :"per žaidimus ir daineles".

o kur ta riba, ties kuria baigiasi ugdymas ir prasideda mustras?

mes su dukryte ruosiames eiti i mokyklele,bet ne tam kad mustruot,o kad susitikt su bendraamziais ,gerai praleist laika ir aisku ka nors ismokt

mes irgi vaiksciojom i uzsiemimus, labai smagu su kitais vaikas susitikti ir pabendrauti, tuo paciu daug nauju dalyku ismoksti (as pavyzdziui ismokau ir lopsines padainuot ).
Nors sutinku, kad visokiu mokykleliu pasitaiko, gal kai kur ir mustruoja , bet cia jau nuo mokytojos priklauso. Bet kadangi mums mokytoja super pasitaike, tai as labai patenkinta

Aš taip pat labai daug domėjausi ankstyvuoju ugdymų, ką jis duoda ir t.t.. Man tai atrodė priimtina ir tinkama vaikui. Bet dabar tuo pradedu abejoti. Juk mes augom ir mūsų tėvai (bent jau manęs kai klausiau) tikrai specialiai neugdė, tiesiog turėjom natūralią, paprastą ir spalvinga vaikystę su žaislais, pasakom, bėgiojimu laukais ir žaidimais su draugais. Ir išaugom visi (mūsų vaikystės draugai) protingi, padorūs, atsakingi, išsilavinę žmonės. Tad pradedu galvoti, kad vaikui reikia leisti augti ir vystytis natūraliai, t.y neversti trimečio skaityti, nemokyti valstybių vėliavų ir pan. Teko skaityti knygą, kurioje rašoma, kad vaiko raida turi eiti natūraliu ritmu ir skaityti trimečiui - nėra normalu. Nes visa raida susijusi ir su protiniu vystymusi, tad persistengti tikrai nereikia. Vienos pažįstamos dukra skaitė trijų metų, na ir kas iš to išėjo? Pradėjo eiti į mokyklą, ten neturėjo ką veikti. Sėdėjo be darbo tol, kol ją bendaamžiai prisivijo, o ji tuomet nebemokėjo dirbti, buvo užssisėdėjusi. Ir nieko padoraus gyvenime nepasiekė, mokėsi prasčiau nei vidutiniškai. tai iliustruoja teiginį, kurį skaičiau - nereikia iš vaiko reikalauti visko per anksti. O į būrelį ar mokyklėlę vesti vaiką, kad jis pabendrautų su bendraamžiais nieko blogo nematau. Bendravimas su bendraamžiais - labai svarbu vaiko raidai. Pati nuo metų žadu vesti į kokią nors mokyklėlę.

Sveikos, mamytes. Jau kuris laikas lankausi "supermamoj", semiuosi patirties iš Jūsų įvairiems gyvenimo atvejams. Kartais ji būna labai išsami, o kartais... Ojoj... Neištvėriau, brangiosios, ir nutariau įsiterpti į šią diskusiją. Nejaugi mūsų mamyčių supratimas apie ankstyvąjį lavinimą toks ribotas? Nejau tai tik vaiko išmokymas anksčiau už kitus skaityti ir skaičiuoti? Absurdas, jei ankstyvasis lavinimas vien tuo apsiriboja. O kur gi įgūdžių lavinimas? Įgūdžių suvokti informaciją, įsiminti, susieti, apdoroti, pritaikyti ir t.t., ir pan. Pati jau 16 metų dirbu pedagoginį darbą su įvairaus amžiaus vaikais ir dar savo keturias atžalėles auginu. Taigi su mokymosi sunkumais susiduriu kasdien. Vaikai nemoka mokytis ir sunkiai įsimena informaciją, kurios kasdien vis daugėja ir daugės... Susiduriu su paradoksais: vaikai, patyrę gimdymo traumas ir potencialiai turėję būtį neįgaliaisiais, tačiau su kuriais nuo pat pradžių buvo jų tėvai, juos lavino ir su jais rimtai užsiimdavo (čia turiu omenyje ne muštrą, o tiesiog rimtą požiūrį), suvokia informaciją geriau ir greičiau, jiems mokytis lengviau. Kai kurie iš jų tampa pirmūnai, kai kurie net anksčiau laiko keliami į aukštesnę klasę (nes dėl per lengvo mokymosi kildavo drausmės problemų ). O, tuo tarpu, mūsų, taip vadinamieji, normalūs vaikai, palikti augti "natūralia" eiga, velkasi "uodegoj" . Arba net paliekami antriems metams. (Tikrai nesakau, kad visi, bet mokymosi sunkumų turi DAUGELIS)

As visiškai sutinku su Ginare Ir dar noriu kai ką pridurti. Kai kurių mamyčių nuomonė tik ir apsiriboja nuomone... Juk, pavyzdžiui, moksliškai įrodyta, kad vaiko fizinė raida, fiziniai pojūčiai, gebėjimai yra glaudžiai susiję su protine, kalbine raida (pasiskaitykite daugiau literatūros apie vaiko smegenų neuronų jungtis, kas tikrai nėra pasaka). Tai kodėl vaikui nesukurti aplinkos, kurioje visa tai tobulėtų? Pasibaisėjau, kai viena mamytė viename forume rašo, kad 1m. ir 8 mėnesių vaikas turi dar puodus tarškinti, o ne bandyti, pavyzdžiui, piešti
Beje, net neįsivaizduoju tokių būrelių, kuriuose vaikai prievarta ką nors turi veikti O jūs pačios, mamytės, bandėte, pavyzdžiui, 1,6 metų vaiką priversti žaisti, tuo labiau lavintis (pavyzdžiui, kalti abėcėlę )? Jei kažkam tai pavyko, tas vertas Nobelio Juk tokie vaikai daro tik tai, kas jiems, o ne mums patinka, tad abejoju ar muštras, apie kurį čia kalbama, iš viso įmanomas lavinant.
Taigi, ką noriu pasakyti - vaiko ankstyvasis ugdymas įmanomas tik norint pačiam vaikui. Mano pačios pavyzdys - mano dukrytė lanko dailės, muzikos pamokėles (skirtas būtent jos amžiaus vaikams), vaikų ugdymo centrą, taip pat keliaujame į baseną. Ir niekur mes neitume, jei ji pati to nenorėtų. Juk pirma pamoka dažniausiai visur būna nemokama arba niekas tavęs iš karto neverčia pirkti abonento visam mėnesiui - ateini, stebi savo vaiką ir tada nusprendi, ar verta eiti toliau. Maniškės visur blizgėjo akys , jai taip patinka ta veikla, kad man sąžinė neleidžia iš jos atimti šį malonumą. Tą patį galiu pasakyti ir apie lavinimą namie - mes (greta visos įprastos jos amžiui veiklos) ir lipdom su plastelinu (susidraugavom nuo 1,3 metų), ir piešiam, ir knygutes su lipdukais klijuojam (nors jos skirtos daug vyresniems), ir raides mokomės pažinti (beje, jau beveik visas atpažįsta) ir jau skaičiuojam iki 4, ir visas pagrindines spalvas pažįstam. Užbėgsiu už akių mano minčių priešininkėms - viskas daroma žaidimo forma, nieko nespaudžiant, o tik siūlant, kalbantis, dūkstant, vartat knygutes, einant pasivaikščioti, maudantis vonioje, baseine, galų gale jai pačiai prašant.
O kas mano, kad vaikas visko išmokęs vėliau neturės ką veikti, klysta - jis veiks, tik atitinkamai pagal savo galimybes. Ir niekas čia negali būti per anksti - jei tik vaikas jau sugeba delne laikyti teptuką, suvokia, kad su dažais galima kažką veikti, o ne juos valgyti , , rodo susidomėjimą šiais dalykais, tai suteikime jam tą pažinimo džiaugsmą. Juk niekas 1,5 metų vaiko neverčia nupiešti mamą ar šunį , o vat panardinti jo pirštukai į dažus, keverzojimas maišant įvairias spalvas su įvairiomis priemonėmis (kad ir balionais, kamuoliukais, kaladėlėmis, šepetėliu puodams šveisti ir t.t.) suteikia nerealių įspūdžių dozę ir neįkainojamą informaciją smegenims, nors vaiko šiuo atveju niekas neverčia nieko dayti, o tik, pavyzdžiui, siūlo: "Gal nori pabandyti apversti teptuką ir piešti ne su šepetėliu, o su jo mediniu galu?" Klausiate, ką veiks toks penkiametis? Ogi toliau pieš, ir nebūtinai šedevrus, o tai, kas ir būdinga penkiamečiams, tik gal su trupinėliu didesne vaizduote ir didesniais įgūdžiais...
Žodžiu, aš už ankstyvąjį ugdymą net nuo kudikystės, tik, kaip jau minėjau viename forume, vaiko norų, proto ir galimybių ribose. Kas žino, gal todėl mano mergytė jau kalba sakiniais...

Smagu, Kaliope, rasti bendraminčių . Įdomu, kokio amžiaus Tavo mažylė? Labai smagu skaityti apie tai, kaip judvi su dukrele puikiai leidžiate laiką drauge. Manau, kad Tu ir atsakei į šios temos klausimą "kur riba?". Riba atsiranda ten, kur siūloma veikla vaikui neteikia džiaugsmo, kišama per prievarta, visą laiką yra ta pati ir monotoniška. Jei vaikui nuolatos rodysi vien kankorėžį, - tai ir nuo jo "stogas gali "pavažiuoti"" . Prašau nieko neįsižeisti - čia tik šiaip palyginimas. O jei vaikas džiaugiasi, kodėl tuo neužsiimti? Pliusas dar ir tame, kad čia iš ties yra daugybė idėjų papildomai veiklai su mūsų mažosiomis atžalėlėmis. Ne paslaptis, kad ir pačiai kūrybingiausiai mamytei fantazija anksčiau ar vėliau išsenka, o mažieji pradeda rėkt tiesiog iš neturėjimo kas veikt... (ypač turiu omeny laikotarpį nuo pusės metų iki kokių dviejų)
Dar gal, Kaliope, parašyk, prašau, ką veikdavote su plastelinu, kai mažylė buvo 1m ir 3 mėn...

Sutinku su tuo, kad vaikui neturi niekas būti kišama per prievartą, o pateikiama žaidimo forma bet drįsiu paprieštarauti dėl to, kad daugelis vaikų - velkasi uodegoj, jei jie yra neugdomi visų pirma, ne visi vaikai gali būti pirmūnai, netgi ir ugdymas to neužtikrina. O aš pažįstu šeimą, kurioje tėvai tikrai vaiko neugdo, netgi pasakyčiau su juo niekuo neužsiima. Ta mergaitė auga "pati savaime". Ir ji būdama 1,5 kuo puikiausiai kalba sakiniais, išmoksta atmintinai nesudėtingus ketureilius, yra labai drąsi, šoka, vaidina ir t.t. Žodžiu - talentas. Beabejonės nesiginčysiu, dėl ugdymo naudos vaikui, bet noriu pasakyti, kad labai daug kas priklauso nuo vaiko, ir kam jis yra nėra imlus, nieko ir nepadarysi. Aš pati su savo vaiku užsiimu ugdymu nuo gimimo, tačiau neversiu vaiko nieko daryti per prievartą, kad tik jis klasėj "nesivilktų uodegoj".

Sutinku ir su Aukaja, kad ugdymas nuo kūdikystės neužtikrins vaiko buvimo genialiu ar labai labai protingu, bet "rizika" ugdant tokiu tapti juk yra, ar ne? Taigi, rizikuojam, ir, be abejo, tik patirdami abipusį (vaiko ir tėvų) malonumą

Jei vaikas nori to, ką jam siūlo tėvai, tai žinoma puiku. Juk vaikui tai žalos tikrai nepadarys, o ateityje tikiu, kad pravers. Tik man nepriimtina tai, kad mažylis yra spaudžiamas tapti mažuoju genijum Mes su savo mažyliu žaidžiam ir viską jam pateikiu žaidimo formą. Bet kartais matau, kad jam tai yra neįdomu ir jis nori diktuoti savo sąlygas. Tad leidžiu jam pačiam interpretuoti žaidimą. Bet matau tokias mamas, kurios nori parodyti, kad jų mažylis yra protingesnis už benraamažius, kad yra "kitoks". O tai manau, jau yra nebenormalu

Sveikos, mamytės, dar kartą .
Apie ką mes kalbam? Ir kokių tikslų siekiame? Ankstyvasis ugdymas tėra priverstinis genijų gaminimas, ar vaiko paruošimas gyvenimui?
Kaip jausis mūsų mažyliai, bus jie spaudžiami, ar ne - priklauso tik nuo mūsų, ar ne?
Žinoma, skaudu matyti, kai tėvai "perspaudžia" savo vaikus, kurie paskui turi labai rimtų psichologinių problemų, bet netinkamas kitų pavyzdys nereiškia, kad turime nedėti jokių pastangų augindami savuosius. Juk jeigu kažkas važiuoja degant raudonam šviesoforui ir padaro avariją,- tai nereiškia, jog iš viso nevažinėsime automobiliais.
Papildyta:
Noriu parodyti palyginimą kaip atrodo lavintos smegenys
http://www.multimap.com/maps/#t=l&map=...0.79602:9.45783

ir ne (paliktos savaiminiam lavinimuisi )
http://www.multimap.com/maps/#t=l&map=...5756:8||Belarus
Įsivaizduokime, kad miestai yra neuronai, kurie keičiasi informacija sinapsėmis - keliais.

Būtent, tą ir turėjau galvoje apie tai kalbėdama O palyginimas labai tikslus

Del to tevai ir yra, kad jaustu riba kiek ir kada galima ir/ar reikia vaika paspausti.. Juk vieniems vaikams patinka mokytis, dometis kazkokia veikla ir t.t. bet jei leisime vaikui elgtis kaip ismanom, ta prasme jei sugalvojo kad sian jis tingi eit i sokiu pamokas ir leisime jam neiti , tai ne tik kad jam nepadesime o ir pakenksime.. Juk taip ugdome ir atsakomybes jausma
Manau, kad kiekvinei tevai, kurie nesielgia su vaiku kaip su "dresuojamu suneliu" jaucia ir zino kaip reikia elgtis su savu vaiku.. Juk tereikia gerai isiklausyti ir viskas taps aisku

Noriu ir as issakyti savo nuomone apie ta vadinama ankstyvaji vaikucio ugdyma. Nera nieko baisaus kai keliu menesiu maziui rupestingoji mamyte uzdeda koki "ankstyvojo ugdymo" kompakta vercia vepsoti telika, tikedamasi, kad jos atzala taps genijumi . Atrodytu juokinga, jei nebutu graudu. Vaikutis tobuleja tik bendraudamas su teveliais ir tik nuo ju priklauso ko ismoks mazylis, kaip pazins jam dar nauja pasauli. Svarbiausia tiesioginis vaiko ir tevu kontaktas. Tik ju meiles, rupestingumo, demesio, izvalgumo deka vaikiukas mokosi. Nemalonu ziureti kai tevai bando isugdyti nesancius vaiko gabumus pvz. liepia dainuoti, kai sis ne tik balso, bet ir klausos neturi. Tokiu pavyzdeliu aibes. Ugtelejes vaikas jau pats gali pasirinkti kas jam prie sirdies, suprasdamas savo galimybes, o ka daryti zmogiukui, kuris dar negali pareiksti savo nuomones. Ir aplamai is vidutinius gabumus turincio vaiko nepadarisi genijaus, nors per galva verskis. Manau viskam yra savas laikas ir ismokti skaityti, ir skaiciuoti, ir kalbeti uzsienio kalba, ir groti, ir t.t. Daugybos lentele mokantis trimetis yra tik paciu tevu pasididziavimo objektas. Va koks mano vaikas protingas, glosto savo savimeile tokie teveliai. Bet ar paciam vaikui tai svarbu? Manau jam svarbiau mamos sypsena, prisilietimas, bendravimas, zaidimai. Nereikia perlenkti lazdos ir atimti is vaiko ne tik vaikyste, bet ir kudikyste. Paskui is tokiu vaiku uzauga kompleksuotos asmenybes, is kuriu tikimasi tik geriausio ir neduok dieve nebusi geriausias.

[quote=aukaja,2008 03 09, 16:30]
Sutinku su tuo, kad vaikui neturi niekas būti kišama per prievartą, o pateikiama žaidimo forma bet drįsiu paprieštarauti dėl to, kad daugelis vaikų - velkasi uodegoj, jei jie yra neugdomi visų pirma, ne visi vaikai gali būti pirmūnai, netgi ir ugdymas to neužtikrina. O aš pažįstu šeimą, kurioje tėvai tikrai vaiko neugdo, netgi pasakyčiau su juo niekuo neužsiima. Ta mergaitė auga "pati savaime". Ir ji būdama 1,5 kuo puikiausiai kalba sakiniais, išmoksta atmintinai nesudėtingus ketureilius, yra labai drąsi, šoka, vaidina ir t.t. Žodžiu - talentas.

Uodegoj tai gal ir nesivelka... Bet dabar susimasciau kokia ta mergyte butu jei ja dar ir ugdytu. Gal ji ne talentas, bet TALENTAS, o niekas nepadeda tam atsiskleisti

[quote=JO/NE,2008 04 26, 23:42]
[quote=aukaja,2008 03 09, 16:30]
Sutinku su tuo, kad vaikui neturi niekas būti kišama per prievartą, o pateikiama žaidimo forma bet drįsiu paprieštarauti dėl to, kad daugelis vaikų - velkasi uodegoj, jei jie yra neugdomi

Matau, daugelį papiktino panaši, mano kiek ankščiau paminėta mintis, kurią vėliau kiekvienas interpretuoja kaip tik gali. Taigi:
1. VISAI nesakiau, kad VISI vaikai, kurie yra neugdomi, velkasi uodegoj.
2. Kalbu žiūrėdama į bendrą tendenciją, iš daugybės šeimų patirties, o ne iš vienos ar penkių šeimų pavyzdžio - didžioji dalis mokinių (95%, o kartais ir daugiau), turintys sunkumų moksluose, buvo neugdomi ir jiems STIGO jų tėvų laiko ir dėmesio
3. Beje, kiekviena mylinti mama, matydama, kad jos vaikas "velkasi uodegoj" nesijaučia gerai. Nėra džiaugsmo viršūnė matyti, kaip tavo vaikas vargsta prie namų darbų, sugaišta tam daugybę laiko, verkia, kad kažko nesupranta, arba niekaip negali kažko "susikišti į galvą", o galų gale vis tiek parsineša nekokius pažymius ir yra susitaikęs su nevykėlio padėtim... Argi, mamytės, nieko nedarytumet tokiu atveju???

Beje, aukaja, greičiausiai, Tau ir nereikės vargti, kai Tavo mažylis keliaus į mokyklą, nes jau dabar, užsiimdama su juo, dedi gerus pamatus. Gal gali papasakoti detaliau, kaip lavini savo atžalą?

[quote=JO/NE,2008 04 26, 23:42]

[Uodegoj tai gal ir nesivelka... Bet dabar susimasciau kokia ta mergyte butu jei ja dar ir ugdytu. Gal ji ne talentas, bet TALENTAS, o niekas nepadeda tam atsiskleisti



Apie tai ir aš mąsčiau, tik gaila kad tėvams tai neįdomu Mergaitei jau 3 metai, bet lenkia savo bendraamžius labai akivaizdžiai. Žodiu, siūlėm tėvams vesti ją į kokią šokių ar dramos būrelį, bet jiems tai atrodo nesąmonė ir tiek.
Noriu paprieštarauti dittei, sutinku kad ugdymas nepadarys vaiko genijumi, bet jei su vaiku užsiimi, tai jau savaime su juo bendrauji, kontaktuoji, jį glaudi, glostai, nešioji ir t.t. Juk tai niekaip negali vaikui pakenti, ar ne? Mums jau bus 11 mėn, mes pradėjom lankyti muzikos mokyklėlę. Aš vedu jį ne tam, kad tikiuosi iš jo padaryti muzikos virtuozą ar pan. Tiesiog ten žaidžiam, dainuojam, bendraujam su kitais vaikais ir mažyliui ten LABAI patinka Argi tai
kenkia vaikui? Juk tai bendravimas. Aš nekalbu apie tai, kad 3 būtiną mokėti skaityti, juk ugdymas ne vien tuo ribojasi. O televizoriaus žiūrėjimas kiek žinau, tik kenkia vaikui, o ne jį lavina. Tad nematau nieko blogo, aš su savo vaiku užsiimu nuo pat kūdikystės ir žaidimai be jokios abejonės yra atitinkamai pagal jo amžių. Iš manęs kai kas juokiasi, kad klausausi su savo vaiku klasikinę muziką. Klausydavausi jos dar būdama nėščia. Žinot, aš ir jau nebeaiškinu apie jos naudą tiems, kas visiškai tuo nesidomi. tegu mano, kad noriu užauginti muzikantą...
O lavinu savo mažyli paprastai: su juo nuolatos bendrauju, žaidžiu (žaidimai įvairiausi, daug minčių pasisemiu iš knygutės "kūdikių smegenų mankšta", bet kaip minėjau, ne viską jis sutinka daryti ), skaitau jam pasakas, eilėraščius, žiūrim paveikslėlius, klausomės muzikos, pasakoju apie viską, ką jis mato ir ką veikiam, leidžiu paliesti kas jį supa, šokam, plojam t.t. Juk tiek daug yra ką veikti su mažyliu. Juk pats bendravimas su vaiku, jau yra jo ugdymas.

ugdymas yra gerai, bet kuo toliau, tuo labiau su visu tuo yra perspaudžiama. Amerikoj tas stipriai jaučiasi -- puikus vaikas skaitosi tas, kuris apžioja kuo daugiau būrelių -- kelios sporto šakos, muzika, dailė, dar koks nors tikybos užsiėmimas. o pažiūrėjus į daugumą suaugusiųjų -- nei jie groja, nei jie piešia, nei sportuoja. o vaikus nuo kūdikystės tempia į užsiėmimus.
dėl to kažkaip jaučiu prieštarą tam ugdymui formalių būrelių pavidalu. nemanau kad keturmečiui būtina žaisti futbolo komandoje -- verčiau tegu spardo kamuolį kieme. o ugdomės keliaudami, skaitydami, stebėdami, draugaudami. tiesa, lankom gamtos pažinimo užsiėmimus.

Aš manau, kad daugelis amerikiečių tempia vaikus į įvairiausius būrelius ne dėl to, kad būtų itin apsišvietę ankstyvojo lavinimo srityje... Juk pas juos net įstatymiškai draudžiama palikti vaikus, rodos, iki 10 metų, ar net dar vyresnius be suaugusiųjų priežiūros. O kur juos dėti, jei tėvai dirba??? O pamokos pradinukams tik iki pietų... Tai vat ir tempia į visokius būrelius, atseit, labai naudinga, o iš tiesų - kaip į prievolę. Vaikai tai jaučia ir nesąmoningai tam priešinasi - va jums ir rezultatas, kad suaugę "nei groja, nei piešia, nei sportuoja..."

ne visai tiesa. šiaip aš čia apie darželinukus, ne apie moksleivius kalbėjau. tiesiog tie, kurie patys nei groja, nei piešia, nei sportuoja, jaučia poreikį atsigriebt už savo praradimus ir padaryt vaiką nerealiu talentu vos ne nuo vystiklų. panašu,kad tėvams tas užsiėmimas daug didesnė atrakcija nei vaikams. draugė veda savo trimetę dukrą į kažkokias atseit meno pamokas, kur abidvi mokosi tapyti pirštais ir paskui pasakoja, kokius nerealius paveikslus ta jos trimetė nutapo. o tie paveikslai tai kaip ir bet kurio kito panašaus amžiaus vaiko. dėl to abejoju tų užsiėmimų tiksilngumu. man atrodo, kad menui, kaip ir konkrečiai sporto šakai reikia pribręsti, o šiaip papaišyt, palipdyt, ar kamuolį paspardyt sėkmingai galima ir namie.
aišku, kai eis į mokyklą tai jau bus kitas reikalas.

Ginarės pavyzdys su smegenimis - fantastika!

Vaikus perspaudžiame kai bandome savo kompleksiukus spręsti vaikų pagalba, arba tiesiog nejautriai reaguojame. Atrodo, truputį spustelėjai - o vaikas jau nelaimingas...
Mano vyresnioji - labai gabi mokslams. Ir jos klasės auklėtoja (tada dar penktos klasės) labai nustebo, kai paprašiau, kad geriau paskatintų maniškę per pertraukas išlėkti su vaikais, o ne knygas skaityti. Manau, kad tuo laikotarpiu buvo labai slidi riba - "nelaimingas moksliukas" ar sveikas smagus vaikas.
O su muzika pas mus buvo taip - pirma darželio auklėtoja visiškai neturėjo klausos ir aš buvau labai išsigandus - daug muzikantų giminėj, o vaikas... hm... Bet pervedėm į kitą grupę (ne dėl muzikos, kitų dalykų), ir viskas pasitaisė. Su mažąja iškart dainavom, baisu buvo pakartoti patirtį

labai idomi ir gili tema
Papildyta:
laba ,na as savo vaikuciam duodu ta ka as pati neturejau vaikystej tiesiog lepinu yra sunku kai vaikas neturi nieko ,nei medinio zaislo

Tiesiog visur reikia jausti saika, negalima atimti is vaiku nerupestingos vaikystes, bet ugdyti butina, o svarbiausia rodyti gera pavyzdi, nes vaikuciai kaip bezdzioniukai viska megdzioja ka mato, jei viena sakysi, o kita darysi vaikutis elgsis taip ka mate.