Ramybe sužavėjęs Tailandas

Atostogos žiemą... Regis, tokių dar neturėjom... Kur važiuoti, kad būtų šilta ir nebrangu? Ir dar nauja, nematyta... Tenerifė, Lanserotė, Fuerteventura?.. Visus planus sujaukia neblogas pasiūlymas į Tailandą  Nedrąsiai prasitariu vyrui... Išsiaiškinęs, kad Tailandas šalia Kombodžos, o ją pamatyti jis seniai norėjo, vyras liepia užsakinėti kelionę. Vis kankindama Udrių savo klausimais, neapsisprendimais ir laukdama dar mažesnių kainų pastebiu, kad jos pradeda augti. Svarstyklių svarstymai baigiasi. Tariu tvirtą „perkam“ ir, pasirodo, nuperkame kone paskutinius bilietus į lėktuvą. Valio! Kitaip būčiau gavusi nuo vyro velnių
Prasideda pasiruošimas kelionei: informacijos rinkimas, lagamino krovimas, visų formalumų (vizų) tvarkymas... Laikas lekia nepastebimai greitai... Štai ir vasario 5 d. Skrydis iš 20 val. atkeliamas į 22 val. Prieš 20 val. mes jau oro uoste. Keista matyti tiek daug žmonių eilėje, nes visada būdavome vieni iš pirmųjų. Matyt, visi pasiilgę vasaros. Prie Teztour‘o langelio atsiimame savo dokumentus (pasai su vizomis, kelionės bilietai, viešbučių vaučeriai) ir stojame į eilę. Ir čia laikas lekia greitai. Užsukame į Duty free (kad skrydis neprailgtų), dar viena eilė ir mes jau lėktuve. Šią ilgą naktį praleisime čia.
Skrydis iki Islamabado (Pakistanas) 5 val. 40 min. Skrendame pakankamai greitai – 850 km/h greičiu. Pakilus pavaišina gaiviaisiais gėrimais, duoda karšto maisto (omletas su grybais, dešrelėmis, glaistytas sūrelis, bandelė su sviestu ir konservuoti vaisiai), kavos/arbatos. Man pasidaro bloga (kaip paaiškėja vėliau, ne man vienai... nuo maisto...), dar kartą siūlomų gaiviųjų gėrimų atsisakau, bandau užmigti.
Islamabade jau švinta. Pakistaniečiai įpila degalų, papildo lėktuvą kitų atsargų, išneša šiukšles, o man vis dar bloga  Paprašau stiuardesės vandens (teturiu tik kolos, sumaišytos su Finlandia), tačiau man atsako, kad jo gauti galėsiu tik lėktuvui pakilus. Vaistams teks palaukti...
Maždaug po valandos lėktuvas pakyla. Dabar jau skrendame 880 km/h greičiu. Pagaliau gaunu vandens, kiti keleiviai – gaiviųjų gėrimų. Vėliau visiems išdalina maisto paketėlius: kumpio, dešros, sviesto, pašteto, lydyto sūrio, 2 bandeles, Snickers, pasiūlo kavos/arbatos. Mažiau nei penkios valandos ir mes jau sklendžiame virš Bankoko. Išlipame iš lėktuvo gėdingai už savo tautiečius nuleidę akis prieš stiuardeses – toooks tvartas paliktas lėktuve...
Įspūdingo dydžio ir formos oro uostas, maloni šiluma, „tinginių takeliai“, dar keli formalumai (imigracinių kortelių pildymas (keista, kad jų neišdalino lėktuve, skrisdami į kitas šalis jas pildydavome lėktuve...), pasų kontrolė, lagaminų laukimas) ir Teztour atstovai mus skirsto grupėmis į paskirties punktus. Pasižiūrime į laikrodį. Lygiai 15 val. vietos laiku (5 valandų skirtumas), vadinasi, skrydis truko 12 valandų, o mes kelyje jau 17 valandų ir dar ne viskas. Visa laimė, kad esame iš tų, kurie liks porai naktų Bankoke.
Sėdame į prašmatnų autobusą ir važiuojame į viešbutį, į Bangkok palace. Aišku, viskas aplinkui labai įdomu: ir laidų gausybė,

ir spalvoti taksi,

ir visur kur tik bepažvelgsi tave stebintys karališkosios šeimos atvaizdai...

Išlipa vieni, kiti, o mus veža kažkokiu lūšnynų rajonu... Darosi įdomu ir nelabai jauku. Tai čia toks tas centras?..

Bet viešbutis pasirodo beesąs gražus.

Čia mus pasitinka dar viena gidė. Registratūroje palikę 100 $ depozitą gauname kambario raktus, gidė papasakoja apie siūlomas ekskursijas (autobusu važiavusi gidė beveik visą kelią tylėjo...), pora jų nusiperkame ir skubame į kambarį 14-ame aukšte nusiplauti kelionės dulkių.
Nors ir pavargę, bet išskubame į miestą. Pirmas tikslas – valiutos keitykla. Keičiant po 100 $ kupiūromis kursas 34,7 bato. Aišku, pažioplinėjame ir aplinkui, tačiau viskas atrodo įprasta ir natūralu, net gatve lėtai plaukiantis dramblys  Nusiperkame riekę arbūzo, kurią čia pat supjausto ir įdeda į maišelį, kelis mėsos vėrinukus ir į viešbutį vakarieniauti. Nuovargį vis dėlto pajutom...
Vasario 6-osios kaip nebuvę, bet 7-oji man aušta labai sunkiai. Gal tai ir yra adaptacija, nes nubudusi po poros valandų miego prasivartau iki penktos ryto, deja, miegoti telieka valanda... Tingus kėlimasis, gausūs pusryčiai ir vėl į autobusą.
Pirmiausiai keliausime į Grand palace (Karalių rūmus). Pakeliui gidas papasakoja, kad Bankoke gyvena 8 mln. Žmonių + yra 3 provincijos su maždaug 3 mln. + priemiestyje gyvena 8 mln. + apie 1,5 mln. turistų... Jooooo... 7 Lietuvos... O ir transporto čia kiek: 10 mln. automobilių, o kur dar motociklai...
Taip klausydami vis naujų faktų riedame kinų kvartalu, istoriniu centru ir pririedame rūmus. Apranga: vyras ir moterims marškinėliai dengiantys pečius, jei kelnės – iki kulniukų (jokių šortų ar bridžų), jei sijonas – žemiau kelių. Dėl apavo nieko nesakė. Taigi, pirmas vaizdas už įėjimo vartų (istorijos nebus, ją gali rasti kiekvienas norintis visagaliuose interneto tyruose)

Toliau žvalgomės milžiniškuose saulėje ir spalvų margume tviskančiuose plotuose:


Stabtelime šimtamečių medžių paunksmėje

Ir einame toliau



Papildyta:
Sugalvoję norą, pasimeldę, apsišlakstę švęstu vandeniu nuo lotoso žiedo, sužinoję senovės medicinos paslaptis ir dar daug daug visko važiuojame pažiūrėti į ilgąjį gulintį auksu dengtą Budą (Wat Pho). Jo ilgis apie 40 metrų...

Gidas (o ir visi www) gąsdina vagimis, siūlo būti itin atidiems, bet niekas čia mūsų nepuola skriausti. Tik žvanga pinigėliai, metami i kiekvieną puodynę... sėkmei...

Žinoma, ir čia yra kur pavaikštinėti, pasigrožėti.


Štai vienoje šventykloje galima ne tik pasimelsti (kaip ir visose, prieš tai nusiavus ir už durų palikus batus), bet net ir fotografuoti.


Papildyta:
Viskas labai gražu, įspūdinga, šventyklos – kaip žaisliukai, tačiau ilgainiui bevaikštant ima supanašėti. Čia reikėtų gero istoriko, ne mėgėjo. Tad išgeriame kokoso ir važiuojame į paskutinį, bet tradicinį, ekskursijos tašką – juvelyrinį fabriką. Vaisvandeniai, trumpas filmukas ir tikrąja to žodžio prasme ekskursija po parduotuvę, nes papuošalų su brangakmeniais kainos ne tik ne mano kišenei, bet ir ne mano svajonei. Po trumpos ekskursijos grįžtam į viešbutį margomis ir ne mažiau puošniomis Tailando gatvėmis.

Vėl tie patys ir jau savi taksi automobiliai

ta pati karališkoji šeima

Papildyta:
Kaip žinia, mūsų viešbutis netoli žymiojo Bayoke Sky, iki vakaro programos laiko yra, todėl patraukiame tiesiai ten, kur mus pasitiks aukščiausias Tailando ir vienas iš aukščiausių pasaulio pastatas.

Įėjimas – 200 batų žmogui. Į aprangą niekas nežiūrėjo, pastabų nebuvo. Pakylame į 73 aukštą ir stebime Bankoko panoramą.



Viską apžiūrėję norime leistis žemyn, bet mano akys vis dar tyrinėja bilietuką... drink... 94 floor... reikia išsiaiškinti Pasirodo, į bilieto kainą įeina ir vienas nemokamas gėrimas 94 aukšte (jei nesupainiojau aukšto, nes bilietukai liko ten). Super. Aš pasirenku tradicinį jų Mhai Thai kokteiliuką, vyras gauna alaus ir spragėsių. Poilsis, relaksacija... tik viskas turi ribas.

Grįžtame į viešbutį ir pasiruošiame vakarinei ekskursijai – pasirinkome teatrą. Sutartu laiku laukiame gido, bet jo nėra ir nėra... Atvažiavo kažkoks mikroautobusas, bet ne Teztour... užrašas – Siam Niramit. Pasirodo, mūsų... Važiuojame šešiese: mes su vyru, dvi nebendraujančios rusės ir lyg korėjiečių pora. Nuvažiavusius pasitinka tailandietė, priklijuoja numeriukus, paduoda bilietus ir kažką nerišliai paaiškinusi apie vakarienę bei pasirodymą nueina. Jausmas įdomus. Minutė laukimo ir nusprendžiu veikti: kankinu vietinę moteriškę tol, kol išsiaiškinu, kad dabar mums priklauso vakarienė, o po jos, 20 val., bus spektaklis.
Vakarienė – švediškas stalas su įvairiausiais tajų patiekalais. Dauguma jų nematyti, o dar daugiau ir niekada neragauti. Bandom kiek įmanoma daugiau po truputėlį, nes laiko turim. Tiesa, gidė buvo sakiusi, kad į kainą įskaičiuota ne tik teatras ir vakarienė, bet ir nacionalinis tajų kaimas. Tai jis gal po teatro? O kol kas valgom.
Pavalgę išeiname pasižvalgyti į lauką: tajų nacionalinė muzika, šokiai, drambliai... Čia sutinkame savus ir paaiškėja, kad žadėtasis kaimas čia pat. Ir laiko dar šiek tiek turime – pirmyn.
Kaimas – kažkas panašaus į mūsų Rumšiškes. Pasiirstome valtele, apžiūrime jų amatus, tikrai, būdami sostinėje pasijaučiame kaip realiame kaime.



Na, štai ir laikas spektakliui. Deja, nei fotografuoti, nei filmuoti čia negalima (kameros ir fotoaparatai paliekami saugykloje prieš įeinant), o taip norėtųsi, juk esame šalia aukščiausios pasaulyje scenos, įtrauktos į Gineso rekordų knygą, stebime pasaulinio lygio šviesos, muzikos, kostiumų ir specialiųjų efektų nuspalvintą spektaklį su tikrais drambliais scenoje ir salėje, upe, joje plaukiančia valtimi, žaibais ir dar daug daug kuo. Visa Siamo istorija praplaukia pro mūsų akis. Įspūdžiai nenusakomi žodžiais, tai būtina pamatyti. 80 minučių prabėga akimirksniu. Išeiname euforijoje.
Kai susimąstome, kaip rasime autobusą, paaiškėja, kad mums prilipino numeriukus: vairuotojai su skaičiais lentelėse jau laukia prie išėjimo. Nenoromis, bet tenka grįžti atgal į viešbutį. Dar tradicinis naktinis pasivaikščiojimas aplinkinėmis gatvelėmis, tradiciniai vėrinukai, vaisiai (šį kartą nusipirkau geltoną sultingą mangą) ir... miegot.

Oho kiek prikomentavot Ačiū visoms už gražius žodžius













Na, bandysiu tęst pasakojimą po truputį


Papildyta:
Saldus miegas, nelauktas žadintuvas ir dar vieni karališki (tai suprasime po viešbučio Patajoje) pusryčiai. Ši diena bus eilinis laiko praleidimas kelyje ir pažintyje su Pataja. Iki išvykimo dar turime šiek tiek laiko snūstelti...
Kelionė neprailgsta, nes kompanija nedidukė, o joje dar pora pažįstamų veidų iš kruizo Nilu. Taigi pokalbiai apie keliones kelionėje, vienas stabtelėjimas degalinėje , kiek daugiau nei valanda ir mes jau prie viešbučio Caesar palace.

Prisiregistravę gavome kambario raktą (530) ir gidės laišką, kad ji mūsų viešbutyje bus vakare, todėl laiko turime pakankamai. Pirmiausia – įsikūrimas. Kambarys pačiame koridoriaus gale, vaizdas į kiemą, į baseiną, bet pats tai toks gerokai pabuvęs, murzina kiliminė danga, pabuvusio oro kvapas...

Po Bankoko kambario vaizdelis ne koks, tačiau ne gulėti čia atvažiavom – mums tereikia vietos daiktams laikyti ir kelias naktis permiegoti, todėl už tokią kainą gyvendami centre, priešais naują, vos prieš mėnesį atidarytą, 6 ar 7 aukštų prekybos centrą Central festival, esame visiškai patenkinti.
Įsikuriame ir į miestą. Pirmiausia – prie jūros. Kadangi gyvename antroje gatvėje, iki jūros, pasak informacijos internete, 5 minutės. Žinodama, kaip agentūros mėgsta pagražinti, nusiteikiu 10 minučių kelio, bet iš tikro ji visai čia pat, na, gal 2-3 minutės pėstute. Ir gatvę pereiti patogu, nes judėjimas vienpusis, visi vairuoja labai atidžiai.
Paplūdimio ruoželis labai menkas ir tas sausakimšas gultų. Krante knibždėte knibžda katerių ir vandens motociklų, jūra tikrai ne iš švariųjų, bent jau krante ir po pietų, todėl tik įmerkiu kojas ir patikrinu temperatūrą – arbatėlė. Dar kiek pasivaikštome krantine ir einame į kitą apžvalgos punktą – Central festival. Įspūdis nerealus. Net akys apraibsta nuo spindesio, spalvų ir prekių gausos. Pirmame aukšte atrandame Food markt – savitarnos restoranėlis su gausybe įvairaus maisto ir labai padoriomis kainomis. Deja, čia taip paprastai maisto nenusipirksi. Išsiaiškiname, kad pirmiausia reikia nueiti prie kasos, ten įnešti pinigėlį, už jį gauni magnetinę kortelę, kurioje yra įnešta suma, o tada jau renkiesi maistą ir jį perki. Likusią nepanaudotą sumą galima atsiimti grąžinus kortelę. Fantastika. Čia mes ir pavalgom.
Laikas susitikti su gide. Ji (Katerina) pasirodo labai miela ir maloni, suteikia visą mus dominančią informaciją (ir ateityje bus labai gera patarėja). Sužinome, kad mums priklauso nemokama apžvalginė ekskursija po Patają ir, jei pirksime iš jų vieną dvidienę arba bet kokias dvi keliones, gausime nemokamą kelionę į krokodilų fermą. Mūsų planuose dvi pagrindinės ekskursijos: upė Kvai ir Kombodža, bet norime gero gido (Kostios, pagal jūsų rekomendacijas), tad lauksime žinių iš pažįstamų (Kirutės ir jos kompanijos), su kuriais susipažinome... kur? Žinoma, kad SM. O kada? Kelionės išvakarėse
Taigi, po pokalbio su gide skambiname saviškiams. Sužinome, kad į Kombodžą po savaitės, į Kvai – antradienį. Susiskambiname su Kostia, sutariame ryt susitikti. Reikia visa tai aplaistyti Įsitaisome prie baseino ir gurkšnojame vietinį alų. Lyg kažkas kutena kojas – miniatiūriniai, beveik nematomi uodai, skausmo jokio, bet, dėl šventos ramybės, einame į kambarį. Ir po kokio pusvalandžio vienas į kitą pažiūrime kitomis akimis: visos kojos iki kelių (bet tik kojos, nors buvo atviros ir rankos, ir kaklas) nusėtos mažais raudonais taškeliais. Jokio niežulio. Nieko. Bet vaizdas ne itin patrauklus... Et, nieko, išgyvensim
Išaušo dar vienas šiltas ir saulėtas rytas. Vasario 9 d. Apsimiegojusios akys pirmiausia krypsta į kojas – ojej, maži spuogučiai ant mano kojų virtę didelėmis raudonomis dėmėmis... Spuogai ant vyro kojų taip ir likę spuogais, matosi, kas čia stiprioji lytis Taigi, kylame pirmųjų savo pusryčių šiame viešbutyje.
Prieš įeidami atiduodame „talonėlius“ ir mane nustebina itin kuklus maisto stalas... Nepasakyčiau, kad pasirinkimas būtų mažas, ne, šiaip lyg ir visko pakanka, bet jau esu išlepusi ir įpratusi matyti nukrautus didžiausius stalus, o ne du kuklius... Nepaisant to, kad rytais beveik nevalgau
Trumpai apie maistą. Racionas beveik visas dienas, kurias pusryčiavome, buvo toks pats: sriuba, kava/arbata, paprastas vanduo ir miltelinės apelsinų sultys, keptas kiaušinis, miltiniai blynai, braškių ir apelsinų džemas, kelis kartus vyrui pasisekė gauti virtų kiaušinių (turbūt putpelės...), dešrelės, ryžiai poros rūšių, troškintos ir žalios daržovės, kiniška duona (labai skanios spurgytės) ir vaisiai – arbūzai ir ananasai.
Šiandieną tinginiausim, nes lauksim Kostios skambučio ir susitikimo su juo. Nors sakė, kad privažiuos, kur bebūtume, bet nesinori varginti žmogaus – leisime dieną netoli viešbučio prie vandens. Nueiname prie jūros, tačiau vienas prie kito sugrūsti gultai manęs nesužavi, o ir į jūrą nelabai norėtųsi lįsti, tad nutariame pasielgti kaip nemaža mūsų viešbučio žmonių dalis ir grįžtame prie baseino. Įsikuriame saulytėje ant stogo vis nusileisdami į maloniai vėsias vandens procedūras. Keistas toks laiko leidimo būdas, tikrai ilgai taip neištverčiau...
Sulaukiame skambučio. Kostia užimtas, tad pas mus neatvažiuos. Vakare paskambins patikslins laiką, kada mus paims iš viešbučio, o pinigėlius sumokėsim jau kelionės metu. Diena ekskursijų prasme lyg ir sugadinta, bet patys kalti. Sumąstome, kad reikia reabilituoti situaciją. Skambiname gidei ir užsakome išreklamuotąjį X-shou. O iki vakaro dar turime laiko turgui, parduotuvėms. Iš žygio po jas paaiškėja, kad bankoke kainos kur kas mažesnės... Aišku, derantis ir čia jos kinta, bet pradinės kainos kiek šokiruojančios.
Taigi X-shou. Važiuojame pilnutėliame Teztour‘o autobuse. Ir iš kur tiek norinčių pamatyti tą ištvirkimą. Pusę kelio vis bambu ant vyro, kodėl nevažiavo vienas, nes visiškai neturiu noro TAI matyti. Gerai nors gidės pasakojimas priverčia mane liautis bambėjusią. Išlipame ir... likimas – susitinkame tuos, su kuriais rytoj važiuosime į Kvai. Smagu. Bet apie shou. Žinojome, kad jokių fotografavimų ar filmavimų, todėl aparatus palikome viešbutyje. Pasirodo, kad negalima įsinešti ir fotoaparatų. Juos draugiškai sudedame į gidės maišelius. Kelios minutės ir mus, prieš tai patikrinę, įleidžia į juodą salę. Kol kas mūsų autobusas vieninteliai žiūrovai. Mes įsitaisome viršutinėse eilėse, nes nenorime jokio kontakto su dalyviais (čia mus iš karto įspėjo gidė). Netrukus prie mūsų prisijungia dar vieno autobuso keleiviai ir šou prasideda. Na, ką aš galiu pasakyti... Iš salės neišbėgau, rankom akių nesidengiau, bloga nebuvo. O viso to tikėjausi pagal pasakojimus. Tiesiog man gaila tų žmonių ir viskas. Na, ir pliusą įsirašiau, kad buvau ir mačiau, nesijausiu kaip balta varna tarp kitų mačiusiųjų. Tiesa, buvę Walking Street‘e sakė stebėjo daug aštresnius pasirodymus, o čia, na, parūkė moteriškės cigaretę savo organais, pašaudė iš jų kamuoliukus (buvo taip tamsu, kad galėjo ir rankom mėtyt, nebūtum supratęs), vyriškiai savo daiktais per būgnus padaužė, pavaikštinėjo nuogi po sceną, atliko kelis akrobatinius trukus, iš merginų virto vaikinais, na ir kulminacijai viešai visom lytim ir visom pozom pasimylėjo (kažkaip nelabai tas žodis tinka tam veiksmui pavadinti). Žodžiu, buvau, mačiau, daugiau nenoriu ir nereikia, kad ir kaip tai meniškai būtų atlikta, pasilieku su savo mintim ir įsitikinimais. Taškas.
Grįždami namo nusprendžiame vis dėlto susitikti su Kostia, nes mūsų informacija ir kitų, kurie važiuos su mumis rytoj į Kvai, skiriasi. Susitikimas nepasirodė itin malonus, nes keli kompanionai buvo ne taip supratę ir paskutinę minutę nusprendė nebevažiuoti. Mūsų planai irgi griūna – 4 žmonėms tokia kelionė būtų per brangi. Mes tai mes – gėda už savo tautiečius... Bet palikime visa tai už šios istorijos durų.
Taigi, rytdienos kelionės planai griūna. Skambiname savo gidei. Ji pasirodo beesanti viešbutyje šalia mūsų. Susitinkame. Likimo ironija. Tezturas į šią kelionę taip pat nebeturi vietų. Darosi įdomu. Sėdame į tuktuką ir parlekiame į viešbutį. Reikia kažką galvoti. Įsijungiu TV programą, užsirašau numerį ir skambinu į vietinę agentūrą: vietų yra, kelionė poryt, pinigus reikia nuvežti ryt iš ryto, nes šįvakar jie jau nebedirba. Na ką, atrodo viskas stoja į savas vietas. Išsitraukiame po kokteiliuką ir... skambutis. Kostia. Kompanija susirinko. Ryt 4 val. ryte išvažiuojam. Vat čia reikėjo mus matyti ir nufilmuoti, du kvailelius šokinėjančius ir krykštaujančius Caesar pajace kambary. Kai dabar pagalvoju blaiviai, tai nebuvo juk ko džiaugtis, nes net nežinojom, ar Kostia kaip gidas pateisins mūsų viltis (na ir kas, kad čia forume svaigo koks jis nuostabus gidas). Bet turbūt džiaugėmės dėl to, kad nebereikės raudonuoti už Lietuvą. O ir dėl kelionės, žinoma... Netrukus vėl suskamba telefonas – skambina Irena. Kaip ir maniau, tai ji išgelbėjo situaciją – į kelionę važiuosime 10 žmonių, berods 6 iš jų antrą kartą... Gerbiu šiuos žmones ir nuoširdžiai dar kartą tariu jiems AČIŪ.
Bet pakaks sentimentų. Reikia krautis daiktus. Maža to, pasirodo, kad Lietuvoje liko vienas labai svarbus dalykas – trišakis. Jau buvome skaitę, kad kambaryje viso labo dvi rozetės: šaldytuvui ir televizoriui. O mums šiąnakt reikia įkrauti kamerą, fotoaparatą, pora telefonų... o ir televizorių norėtųsi dar pažiūrėti... Na ką, kas pamiršo krovimo įrangą, tas tegu ir sukasi. Ir... išsisuka. Štai ką mano auksarankis sumeistravo

Viskas kraunasi – super. Dar pažiūrime TV ir laimingi nugrimztame į sapnų karalystę.

Miegas nebuvo ilgas ir gilus – labai jau norėjosi kuo greičiau į tą egzotiką, į upę Kvai. Ir štai mes jau viešbučio fojė, su dviem kuprinėm ir sausu maistu. Apie jį gal reikėjo vakar parašyti, nes irgi šiokia tokia atskira istorija
Taigi vakar per pietus palikome pusryčių lapelius registratūroje pasakę, kad apie 4 val. išvykstame ir norėsime sauso maisto. Vakare, pasikeitus situacijai, nusprendžiau atsiimti tuos lapelius. Ir čia savo kailiu pajutau, ką reiškia forume skaityti žodžiai apie viešbučių tarnautojus, kurie nieko nesupranta, bet šypsosi ir linkčioja galva. Būtent taip ir buvo man. Lėta anglų kalba, paprastomis frazėmis aiškinu, kad pasikeitė planai, rytoj pusryčius valgysim čia ir prašau atiduoti man lapelius, o ji šypsosi ir linkčioja galvą. Viskas. Aš mačiau kur tie lapukai susegti, rodau į juos, sakau kambario numerį ir kartoju visą litaniją iš pradžių. O ji toliau šypsosi pritariamai linksėdama. Na, galvoju, tiek jau to. Bet čia prisistato kita. Pakartoju viską trečią kartą. Ši turbūt kažką supranta, nes paima lapelius, suranda su mūsų vardais, bet man neatiduoda. Klausia, kodėl noriu atsiimt. Paaiškinu, kad ekskursiją atkeitė, niekur nevažiuojam, bet lapeliai vis tiek į mano rankas nepakliūna. Anglotajų kalba man paaiškinama, kad aš negaliu jų atsiimti, nes maistas jau padarytas. Lieku nesupratusi. Nejau sausą davinį sudeda vakare? Na... gal... Bet ji, pagavusi mano pasimetusį žvilgsnį, nusišypso ir telefonu kažkam skambina (aš nusprendžiu, kad į virtuvę). Pokalbis tajų kalba, aš tik stoviu ir šypsausi. Po pokalbio į mane vėl prabylama anglotajiškai iš ko aš savo lietuvišku protu surezgu, kad lapelių man neatiduos, bet jei rytoj atsiras kas nors, kam reikės mūsų jau pagaminto maisto, tai tada mes galėsime pusryčiauti viešbutyje. Ar taip nutiks iki 9 val. ryto man paskambins ir praneš. Na ką, vis dar besišypsodama sudedu rankas, padėkoju ir grįžtu į kambarį. Kadangi po valandos paaiškėja, kad vis dėlto važiuosim ryt (t. y. jau šiandien) – dar kartą leidžiuosi į registratūrą, ir paaiškinusi, kad vis dėlto važiuosime ir nereikia nieko keist bei nelaukdama jų komentarų atsiprašau, vėl suneriu rankas, padėkoju ir neriu atgal į kambarį. Štai taip šiandien ryte ir gauname lauknešėlius, ant kurių puikuojasi mūsų kambario numeris.
Penkios minutės laukiamajame ir iš atvažiavusio mikroautobuso išlipa Kostia. Ilgai negaišdami įsitaisome ir riedame į Ambasadorių, kur paimsime dar 8 mūsų kompanionus (šiaip tai gal labiau mes jų, nors, koks dabar skirtumas), o iš ten su asmeniniu gidu ir vairuotoju prasidės tikroji mūsų kelionė (jei kam nors bus įdomu finansai – kelionė žmogui 6000 batų).
Taigi kelionė. Kostia iki pirmo sustojimo siūlo pamiegoti, bet nelabai mes norim. Kol kas viskas įdomu, kiekvieną įdomesnį faktą dedamės kas į galvas, kas į sąsiuvinius... Pirmas sustojimas pusryčių. Pasirodo, mūsų sausas davinys nereikalingas, pusryčiai įskaičiuoti į kainą. Ir labai neblogi, sakyčiau. Po jų tęsiam kelionę atidžiai klausydamiesi įdomių pasakojimų ir kartas nuo karto vis ko nors paklausdami. Kas man labiausia įstrigo Kostios pasakojimuose, kad jis viską, ką tik įmanoma, stengėsi patikrinti ir patikrino pats. Žinių bagažas stebėtinas, laisvai gali diskutuoti veik bet kuria tema, lyginti skirtingas šalis, jų kultūras, papročius, istoriją... Žodžiu, sprendimas pasirinkti šį gidą nenuvylė, jis vertas rekomendacijų.
Pirmasis mūsų kelionės taškas, prie kurio artėjame – plaukiojantis turgus. Tai kanalai, kurie pradėti kasti prieš 7-8 tūkstančius metų. Štai, pavyzdžiui, Bankokas anksčiau net buvo vadintas Rytų Venecija.
Mus susodina į valteles ir pradedame kelionę rytine vėsa dvelkiančiais kanalais, kuriuose jau verda gyvenimas. Plaukdami į turgų perplaukiame per didžiąją dalį gyvenvietės, žvalgomės į čionykštę gamtą ir buitį.




Jau žinome, o ir patys įsitikiname, kad viskas čia švaru. Pasirodo, čia atvestas vandentiekis, yra kanalizacija, o vanduo žalias, nes žydi. Tikrai, argi užterštame vandenyje būtų žuvų? O ir jokia smarvė nosies nepasiekia. Aš dairausi ir ieškau žiurkių, deja, pamatau tik plaukiantį varaną. O žmonės jau nubudę, tvarkosi, prausiasi, skalbia, atveria parduotuvėlių langines. Pasirodo, čia visko yra, ir net šios vandens gatvės turi savo pavadinimus. Tikrai, o kaip kitaip čia nepasiklysti?..

Papildyta:
Ilgas pasiplaukiojimas kanalais į kairę ir į dešinę ir priplaukiame turgų ant vandens. Štai jis koks, tas turgus. Galbūt labiau turistams pritaikytas, bet ne tai svarbu. Tikrai gražu stebėti valtelėse plūduriuojančias moteriškes su batais, skrybėlėmis ar vaisių įvairove.


Pasižvalgę po turgų vandenyje ir pavaikščioję sausumos (nors viena koja jis upėje) turgelyje lipame į autobusiuką ir važiuojame toliau. Į karališko tiko fabriką.
Tiko medis yra pats brangiausias. Jis labai vertingas, nes yra ilgaamžis, atsparus visokioms gamtos negandoms, nes struktūra labai unikali – nepūva, lengva su juo dirbti. O jau meistrų rankų miklumas, o jau darbų kruopštumas. Keliais sluoksniais ten visas gyvenimas išskaptuotas…


Reikia pastebėti, kad jau senokai čia uždrausta kirsti brangius medžius. Karalius uždraudė. Už nepaklusimą gresia net mirties bausmė…
O mes užeiname ir į parduotuvę. Kainos – doleriais, o jau skaičiai Brangu… Bet akis yra kur paganyti. O pakelt geriau net nebandyt – toks sunkumas.

Prisižiūrėję stebuklų, kokius gali sukurti tik talentingo žmogaus rankos, važiuojame pietauti. Pietūs bus su vaizdu į Kvai tiltą. Pakeliui pažeidžiame eismo taisykles – vairuotojas važiuoja ne ta juosta. Mus sustabdo policija. Vairuotoją nubaudžia 200 batų bauda. Jis grįžta visas laimingas, ima telefoną, kažkam skambina, giriasi gavęs baudą, juokiasi. O kaip elgtųsi europiečiai?.. O kaip lietuviai?.. Kaip vis dėlto mes dar gadiname savo (ir kitų) gyvenimus...
Bet mes netrukus privažiuojame prie žymiojo tilto per upę Kvai, kurį statydami žuvo tūkstančiai.

O pietaujame ten, kur buvo konclageriai, kai japonai buvo Tailande. Mums bevalgant tiltu pradunda traukinukas.

Stalas lūžta nuo valgių. Viskas nepaprastai skanu, bet pavalgyt užtektų turbūt dvidešimčiai žmonių. Mūsų gi viso labo dešimt. Gidas su mumis nepietauja, per tiek metų jis įprato prie aštraus tailandietiško maisto, todėl tai, ką valgome mes, nors ir yra nacionalinis maistas, bet taikytas prie mūsų skrandžių ir jam atrodo visai be skonio

Papildyta:
Sotūs ir laimingi su gera doze įspūdžių važiuojame jų semtis dar daugiau. Štai pas šiuos gražuolius.

Visi drambliai čia priklauso karaliui. Jo pasiuntiniai atveža jiems maistą, kartą per tris mėnesius juos tikrina. Suaugęs dramblys suėda apie 200 kilogramų per parą. Gyvena apie 60-70 metų laisvėj. Seniausias dramblys – 94 metų. Tiek trumpai apie juos.
Pirmiausia mūsų laukia pasijodinėjimas/pasivažinėjimas (nežinau, kaip tą veiksmą tiksliau pavadinti...).
Drambliukas eina džiunglėmis labai atsargiai. Pasirodo, jie labai saugo savo pėdutes, po kuriomis yra maišeliai su skysčiu ir jų pažeidimas jiems gali net būti mirtinas, todėl šie didčkiai be galo atsargūs. Nors, kai mūsų kelyje pasipainioja šuo, regis, visas atsargumas išgaruoja, nes dramblys apsisuka ir pykdamas spartina žingsnį link šuns. Net varovo nenori klausyti. Baimė ir šiurpuliukai truputį nubėga per kūną... Tačiau tvirtas varovo kirtis plaktuku per kaktą (dieve, kaip man tai atrodo žiauru, bet jie, pasirodo, storaodžiai...) priverčia jį grįžti atgal. Dar vienas apsiprausimas upėje ir pusvalandžio pasivėžinimas/pasijodinėjimas baigtas.

Paskui dramblių pasirodymas. Daviau drambliukui 20 batų, jis nuėjo į „parduotuvę“, nusipirko batono (pasirinko jį vietoj bananų ir pieno), atnešė man, o aš po gabaliuką dėjau jam į burną. Pirmi judesiai nebuvo itin drąsūs... Kažkaip keistoka dėti maistą į atvertą didžiulę burną. Bet greit įsidrąsinu. Tiesa drambliukas jau kiek palepęs ir pastebėjęs šalia ištiestus 20 batų mane palieka su tuščiu maišeliu, nors iki šiol jis tvarkingai visas šiukšles nunešdavo į šiukšlių dėžę.
Toliau žiūrime dramblių pasirodymą: pasisveikinimai, vaikščiojimai ant dviejų kojų ir kiti triukai.


Na, o kulminacija – dramblio pėdos ant tavęs. Pirmiausia moterys. Jos gulasi pilvu į žemę ir drambliukas savo minkšta letenėle pamasažuoja sėdimąją. Neatsisakiau tokio malonumo. Toliau eilė vyrams. Stumte nustumiu saviškį (aš juk žinau ir, svarbiausia, tikiu, kad tą, kurį pamindžios dramblys, aplankys finansinė sėkmė). Čia scenarijus keičiasi. Manasis paguldomas pilvu į viršų. Visi juokiasi, bet jam, įtariu, nebejuokinga. Ypač kai priartėja dramblys ir viršuje sušmėžuoja didžiulė stora koja. Maniškis, žiūriu, bando sulaikyti ją rankomis, tačiau prieš dramblį nepapūsi. Jis vykdo komandą – keli „pamasažavimai“ ir peržengęs jį nueina toliau. Jeigu tik jis būtų tai žinojęs, tikrai nebūčiau įkalbėjusi „pasimasažuoti“.

Visi išsišiepę iki ausų atsisveikiname su mielais ilgastraubliais. Turėtume važiuoti prie krioklio, bet sausa, vandens nėra, tai nėra tikslo ir važiuoti. Trauksime į nakvynės vietą. Pakeliui dar stabtelime pamaitinti ir apžiūrėti laukinių beždžionių žaliųjų „martyškų“.

Tikrai, gera įsižiūrėjus, jų kailis atrodo žalsvas, samanų spalvos. Mat jų kailyje gyvena jūros dumbliai, nes oras labai drėgnas. Įdomu. Tik aš kažkaip nelabai simpatizuoju šiems žinduoliams... Kažkaip nelabai noriu būti apdraskyta, todėl mieliau stebiu, kaip jos ima maistą iš kitų rankų.

Dar kiek pavažiuojame autobusėliu ir vėl persėdame į greitaeiges valteles. Kraustomės į nakvynę džiunglėse, upėje Kvai, ant vandens, be elektros... Fantastika.
Skrodžiame upę nežinomu greičiu į šalis taškydami purslus.

Štai ir mūsų nuostabusis viešbutis.

O čia kambarys. Kokia romantika...

Iki vakarienės kas kartą, o kas ir daugiau pasileidžiame sraunios Kvai upės tėkme – pasiruošiame rytdienos ilgam plaukimui. Išdžiūname, pasidžiaugiame gamta, ramybe ir einame vakarieniauti.
Vėl be galo gausus stalas, itin skanus maistas. Užsisakome po taurę tradicinio Mai-thai, vyrai – alaus ir mėgaudamiesi gamta ir maistu neskubėdami džiaugiamės gyvenimu.
Po vakarienės mūsų laukia senos vietinės genties – monų – pasirodymas.

Na, čia jau reikia turėti labai išlavintą muzikinį skonį... Nuo visų mušamųjų, skambamųjų ir panašių instrumentų man pradeda skaudėti galvą ir jau mąstau apie tai, kaip iš ten dingti. Bet... stebuklas, po 10-15 minučių visa ta kakofonija man pradeda patikti. Ir ji taip tinka prie džiunglių
Po pasirodymo dar valandėlę visi smagiai pavakarojam, o paskui išsiskirstom į savo kambarėlius pasišviesdami žibalinėm lempom, kas bijodami, o kas tikėdamiesi ten rasti kokią gyvą dvasią. Nusileidžiame širmą ir kaip kokiame seriale išdidžiai užmiegame.

Toliau - rytoj, jau pati miego noriu...
Vikule, sėkmės ir kuo gražiausių įspūdžių, tikrai nenusivilsi

Ir aš











oi, visa mūsų grupė nuo maisto gausos, pasirinkimo ir skonio kaifavo dar ir dabar, prisiminus tokią saldžiarūgštę mėsytę su troškintomis daržovėmis seilė nutįso ir žuvytę... vištieną... ai, visko noriu



Ačiū santykis kintantis dalykas ir nuo daug ko priklausantis, pvz., nuo valiutos (doleris, euras, svaras...), jos kupiūrų (už 50, 100 naujas dolerių kupiūras kursas didesnis), vietos ir t. t. Grubiems skaičiavimams 100 batų - 8 litai, tikslesniems - 7,8 Lt.

O čia truputį technikos, kam įdomu
čia tokiom valtim plaukėm kanalais


o štai tokiom upe Kvai

Keliajant po platųjį pasaulį, susidarai nuomone apie bendrą tautos charakterį. Prašau pratęsti:
lietuviai - pikti.
estai - lėti.
tailandiečiai - ..........

prie lietuvių dar pora trejeta epitetų rirašyčiau, apie tailandiečius aš pratęsčiau...
laisvi...
siaurąja ir plačiąja šio žodžio prasme. Tikrai galima pajusti, kad žmonės iš kartos į kartą buvo laisvi, gyveno sau ir dėl savęs, bet niekada nepamiršo šalia esančiųjų (vien jau ką reiškia tai, kad kartą per savo gyvenimą kiekvienas vyriškis, net karalius, turi pabūti vienuoliu, belstis į kiekvienus namus prašydamas maisto ir t. t.), buvo ir yra pakantūs "kitokiems", į viską reaguoja ramiai, su šypsena. Jiems nereikia nervintis - jie moka pasakyti "stop, man gana, užtenka", jiems nereikia atsipalaiduoti, nes jie niekada nebūna įsitempę. Darbe jiems turi būti linksma, dirbas turi patikti, turi dirbti iš širdies, lėtai... Galima būtų tęsti ir tęsti... ir štai visa tai (tubūt ne be tikėjimo) ir sukuria tą tikrąjį laisvą, ramų, besišypsantį, neskubantį, padedantį, mylintį, besidžiaugiantį gyvenimu tailandientį...

Vau.. ! Dėkui už tokį atsakymą. (Ne vienu žodžiu...)
(Kaip gerai, kad aš tik pase lietuvis - beliko vienuoliu pabūti ir galėsiu tautybę keisti. Tik kaip žmona sureguos..? )
O tesiant temą:
Suprantama jų laisvė, mokėjimas pasakyti "stop". O koks jų santykis tarp "mano" ir "mūsų". Juk jie turi karalių, turi valdžios organus, pradedant vietinėmis savivaldybėmis (nežinau kaip vadinasi), baigiant armija, policija... Ar nėra taip, kad jis sakydamas "mūsų", pirmiausia galvoja "mano", nes tiesiog sudarytos tokios gyvenimo sąlygos, kad jis privalo TAIP GALVOTI..?? Klausiu todėl, kad kiek žinau, pas juos ir baudžiamasis kodeksas turi laaabai griežtas bausmes. Užsitarnauti mirties bausmę galima greitai. O sėdintis kalėjime net nėra išlaikomas valstybės... Artimieji turi net maistą atnešti. Nesijaučia, kad žmonės "dairytųsi" i šonus prieš kažką pasakydami? Gal jų "laisvė" ne iš prigimties, bet iš "pagarbos"... ?
(Čia gal nelabai tinka prie fotoreportažo, bet manau niekas per daug priekaištų nerikš )

nuliūdinsiu... nepavyks pakeisti tautybės toje šalyje svetimšalis ir liks svetimšaliu... bus priimtas kaip savas, turėstas tas pačias pareigas, praktiškai visas teises, bet su tautybe sunkiau, kiek pamenu... o jei tiksliau - be šansų...
dėl "mano"-"mūsų" labai nesiginčysiu, rašydama turėjau omeny tai, kad jie visada atjaus ir padės vargingesniam, nes supranta, kad ir patys gali būti (ar yra buvę) jų kailyje... patinka man tas, nors ir savotiškas, bet lygybės principas. O dėl karaliaus, taip, jie privalo paklusti jo įsakymams, įstatymams, tik man jie atrodo paprastesni ir kur kas protingesni nei mūsiškiai. Kaip aš norėčiau, kad toks karalius pas mus metelius kitus valdžioje pabūtų , nes tvirtos protingos rankos ir teisių jai pas mus labai trūksta... Yra valdžia pas juos, yra valdymo organai, bet nėra jų tiek, kiek pas mus, oi nėra, o žmonės per amžius įpratę prie to, kad yra "jis", kurio žodžio reikia klausyti, jį gerbti... ir nežinau, ar tas "mūsų"-"mano" sudaro jiems kokių sunkumų Tvirtai žinodama, kad kažką paaukojusi galėsiu ilgai ir ramiai gyventi savo šalyje aš mielai sutikčiau su auka, kad tik būtų tvarka, pagarba, supratimas... ai, nusisisvaičiojau...

Na štai, nuovargis, pasirodo, palieka savo pėdsakus. Vakarykščiame pasakojime išgaravo dar vienas svarbus kelionės objektas – rodono šaltiniai. Aplankę beždžiones ir dar turėdami pakankamai laiko, mes paspartinome savo maršrutą ir nuvažiavome į šiltus baseiniukus. Kokia laimė, kad atvažiavome šiandien, nes žmonių beveik nėra. Galiu tik įsivaizduoti tą masę žmonių ir erzelį, kai suvažiuoja kokie du trys turistų autobusai...

Vienas toks baseinas buvo skirtas vienuoliams, Moterims ten artintis nevalia ir jis yra nuošaliau. Mums visiems mirtingiesiems skirti kiti du ir upelis. Čia visas ritualas: pasinerti į vieną, paskui į kitą, tada į upelį ir eilės tvarka kas penkias minutes visa tai kartoti. Pirmiausia vandenį patikrinu kojos pirštais – karšta. Bet, sako, sveika. Lendu visa. Labai karšta. 42 laipsniai… Kiek pabuvusi šiaip ne taip išlipu (gilus tas baseinas, slidūs akmenukai) ir drąsiai žengiu į kitą. Oi. Tas drąsiai labai greitai išgaruoja, nes te – dar karščiau. Kaip vėliau išmatuojame – 48 laipsniai. Tai įsivaizduojate, kokia palaima po viso to panerti į šaltą ir, regis, net ledinį upelio vandenį. Tiesa, temperatūra jame 32 laipsniai
Ritualą pakartoju dar kartą – ir vanduo nebeatrodo toks karštas. Žodžiu, gydomės kiek kas norim, paskui visi draugiškai patraukiam į vietinę parduotuvėlę-turgelį. Čia visokių vaistų, vaisių, gaiviųjų gėrimų... Net korių natūralių, su bitutėm...

Štai iš čia jau važiavom į savo viešbutuką, o vakaro įspūdžius jame jau aprašiau vakar.