O tu tikrai zinai, kad mama del taves nekovojo, kad jai nebuvo grasinta ir pan.? Deja uzsieny praktikos tokios yra, o ir LT labai vienam tevu uzsiprasius ir pateikus motyvus, manau labai realus dalykas...
Bet kad tai palaikau

o kai vaikus palieka motinomis, ar kas nors vaiku nuomones klausia ir i ja atsizvelgia ( cia jei apie mazesnius kalbetume - pvz sesiamecius)?


ne, man paprasciausiai skirtingai nuo taves motinos norai nera auksciau kitu noru - vaiku ar tevo. Tiek motina, tiek tevas turi vienodas teises i vaikus. Ir tiek motina, tiek tevas kai nori sugeba taip pat gerai vaikais pasirupinti.

noreciau tiketi, kad tuo atveju nekalbetu musu ambicijos, o mes susede bandytume sudelioti visus pliusus ar minusus. Mano vaikams nebutu didelio skirtumo su kuriuo is musu gyventi - jiems butu stresas ir trauma, kad yra apribotas bedravimas su antru is tevu.
Taip mane tuo atveju gasdintu mano savijauta ir pasikeites gyvenimas, bet tikrai ne tai, kad vaikams bus blogai, nes jie gyvena ne su manimi.

esme yra ta, kad tevai yra tevai ir jie turi tiek tokias pat pareigas pries vaikus, tiek tokias pat teises i ju auginima, auklejima ir bendravima su jais - cia svarbiausia turi buti vaiku interesai, o ne kazkurio is tevu ego ar baimes

pabandykite tiek abu su vyru susede apie tai pasikalbeti ( nes visu pirma vaikai manipuliuoja tada, kai tevai leidziasi manipuliuojami), taip pat pasikalbekite su savo artimaisiais. Vaikai gali pasipasakoti ne tik jums, bet ir seneliams, todel labai svarbu, kad jie palaikytu toki jusu sprendima ir nepiltu daugiau zibalo i ugni. Galite, kaip cia patarete apsilankyti pas psichologa - jisai patars i ka reiketu atkreipti demesi, kokios problemos gali iskilti ir kaip jas galima ne tik kad spresti, bet ir uzbegti uz akiu. Ir aisku klausykites ka jums sako vaikai.

Ne tikrai jinai uz mane nekovojo, sake tu i teva panasi ir man tokia nereikalynga! ir paliko su tevu, jo nuomones beja irgi neatsiklause bet aciu dievui turiu pati geriausia teti pasauli, uzaugino mane, ir brolis prie musu seimos po keleto metu prisidejo! savo valia, nors veliau ji lindo ir kisos i mano gyvenima , megino vaidinti motina, jausmai jai niekad jokie neatgijo, tik neapykanta padidejo, be to as manau kad normalios seimos neturetu dalinti vaiku, tevas gali gauti puse globos teisiu bet jokiu budu 1 tau kitas man, veliau gyvenime vaikai padekos taip pat kaip as savo motinai...

Na cia truksta zodziu, visiskai turbut to niekada nepamirsi, bet... Esi jau suaugusi, laukiesi, ir tikrai manau pradedam gyventi kai nebeziurime atgal, arba pasiziurim tik tam, kad ivertintume ka turime DABAR. O tu savo vaikui busi pati geriausia ir tavo mama galima tik uzjausti, kad ji to nepatyre.

O KĄ ji sako?
Kad tėvas negali ar nenori auginti abiejų vaikų, kad ji nejaučia ryšio su sūnumi, bet idealizuoja dukrą ir santykius su ja, štai ką ji sako! Jokių baimių dėl vaikų, ypač sūnaus dvasinės būklės, jokio liūdesiuko..

Cituoju:

Kaip beziuresi taip, galimybes yra 3:
vaikai lieka su mama,
vaikai lieka su tevu
vienas vaikas lieka su mama, kitas su tevu.

Tevas nepasitiki savo jegomis isauginti abu vaikus (cia kalba eina apie psichologini aspekta, nes materialiai, musu pajamos yra 2:1 vyro naudai, bet jis tuom niekada nepiktnaudziavo...)
su berniuku ju santykiai artimesni, gal kiek audringesni, labiau emocionalus, mazasis labai daug kuom atkartoja mano vyra vaikysteej... jis ji geriau supranta, galbut todel, kad jie labai panasus, tiek isore, tiek charakterio bruozais. O man toks tipazas tolimas.. ne taip gerai galiu nujausti visas povandenines sroves...
Dukra akivaizdziai problemomis labiau linkusi dalintis su manimi, kaip ir savo paslaptis patiketi labiau man... mes panasesnes, tiek isvaizda, tiek charakteriu... kartais ziuredama i ja, matau save kai buvau jos amziaus...

Ar tikrai šie variantai jums atrodo geriausi vaikams? Ar išvis jie geri vaikams? Ir ar tikrai variantai tik trys? Nebūkim naivūs.. Kol kas visos nurodytos paskutinį variantą (dalinti vaikus) remenčios priežastys yra orientuotos į tėvų kompleksus. Jeigu tuo, jūsų nuomone, pasireiškia nauda vaikams, tai persiprašau, pati jūs
Ir išvis, raminkit nervus, mes po viena kaldra negulėjom, kad galėtumėt mane visokiais mėtyt


Na tai gerai, kaip ir sakiau, tarkim, abu tėvai atitinka visus kriterijus, vaikai abu myli po lygiai, visą kitą.. Vistiek tėvui pirmenybė? A taip labai jums tie vaikai atsibodo ? Juokauju, neįsižeiskit Bet tikrai sunku suprasti ką bandot įrodyt. Visos čia suprantam, kad vyrai turi tokią pat teisę augint savo vaikus kaip ir moterys, bet paskaičius jūsų komentarus, atrodo, kad jei būtų jūsų valia, tokią teisę turėtų TIK vyrai..

Mano eks pasiulytas dar vienas variantas - atiduoti vaikus i vaiku namus, nes "tu viena ju neisauginsi".

Auginu metus ir puikiai susitvarkau Tad kai toks "rupestingas tetis" pries teisma duoda suprast, kad vaikus tinkamai isauklet gali tik jis, kelia sypsena.

na, kaip cia pasakius... jau pats faktas - skyrybos, kai tam nera kazkokiu objektyviu priezasciu (fizinis/psicholognis smurtas, nuolatine neistikimybe, alkoholis/narkotikai/losimas ir pan) yra tevu ambiciju tenkinimas (norim kazko, patys nelabai zinom ko, tarpusavio santykiu puoselet nebenorim...), ir akivaizdi nuoroda i uzsleptus kompleksus... Taip, yra penkta galimybe (vaikai - mamai, vaikai -teciui, vienas - mami kitas - teciui, abu - vaiku namams ) - tai pamirst visas savo ambicijas, myliu-nemyliu, noriu-nenoriu, klausau-neklausau ir visom isgalem, klijuot savo santykius... Ypac, kuomet dar galim be dideliu skandalu ir abipusiu izeidinejimu... Man patiko Lapino komentaras delfyje vienai moteriskei, kuri raudojo, kad su vyru susvetimejo, kaip ir skirtis noretu, ale gyvent dar gali kartu ir vaikui nori pilna seima duot: "tai gyvenkit gerbdami vienas kita. Taip, vaikas negales pasakyti, kad mano tevai visa gyvenima vienas kita mylejo, bet gales pasakyti, kad mano tevai visa gyvenima vienas kita gerbe...".
o del tu rysiu su vaikais... kazkodel manau, kad kiekvienoj seimoj kiekvienas vaikas yra kiek artimesnis su vienu is tevu, bet tai jokiu budu nereiskia, kad kitas tevas ji myli maziau, ar, kad jis ta kita teva myli maziau...
Gavau tulpe ryte (cia pries gera ar pries bloga, kazin ) tai gal reik eit kokius skanius pietus padaryt Jei jau mano vaikinas per save perlipo ir ankstu ryta ejo tos tulpes pirkt (ir dar sunu primokino man eilerastuka padeklamuot ), tai reik ir man per save perlipt - susirasiu prijuoste graziausia, samti didziausia ir masysiu, maisysiu Vieni pietus (kaip ir viena tulpe) seimos neisgelbes... viena kregzde dar ne pavasaris, bet gal vistiek geras zenklas

Manau beveik visos skiriasi turedamos rimta priezasti.

kad moteriskes skiriasi tik turedamos rimta priezasti, tai tikiu... bet vat dideli berniukai tai nevisada zino kokio zaisliuko ir is kurios smelio dezes jiems labiau norisi

cia biski ne i tema, bet... ar jis cia taip rimtai pasake, ar cia toks juodas jumoras pas tavo eks?



sekmes jums

Buvo laikas, kai ir rimtai.

Yra du budai iskilti auksciau kitu, tapti lyderiu: pirmas, kuriuo dauguma ir pasinaudoja - uzsitarnauti pagarba darbu, demesiu ir pan, t.y. patys stengiasi pakilti auksciau. O yra tokie, kurie pasinaudoja kitokia galimybe - iskilti pazeminant kitus O kaip lengviausiai moteri gali priversti jaustis savimi nepasitikincia, ikalk jai (o patartina ir aplinkiniams ) i galva, kad ji NESUGEBETU VIENA tinkamai pasirupinti savo vaikais Nei jis pats tais vaikais rupintusi (o ir nesugebetu tikriausiai), ale nuo to, kad moteriske savimi abejoja, jo saviverte kyla

tiesos tame labai daug, be abejo

turiu patirties,esu is seimos kurioje tevai apsidalijo vaikais,as likau su mama,brolis su teciu,susitike gatveje vienas su kitu nesisveikinome,rysys labai smarkiai atsalo,jis ir dabar yra silpnas nors mes jau suauge

vat sito ir as labai bijau...
anksciau nesuprasdavau pasakymo "gyvenam del vaiku"... dabar galvoju, kad kartais kaikuriems tai gali buti sprendimas

O tai butu normaliau uzaugti su tevais, kurie nekencia vienas kito? Jei jau gali istverti "gyvenima del vaiku", tai gali istverti ir susitikimus su jais, kad palaikyti broliu ir seseru rysi. Arba neskirstyti vaiku.

na, mes dar sugebam kazkiek gerbt vienas kita... esam svetimi, bet tiesiog kaip komanda dirbt galim todel ir sakau, kad "kaikuriems" tai gali buti sprendimas... tik, kad tokioj situacijoj treciam isipainiot tai lengviau negu lengva o tada jau visaip gali but

mano dukte pasiliko su tevu o sunus su manim...bet mes taip graziai visi bendraujam,manau priklauso nuo tevu kiek jie leidzia bendraut vaikams(ypac nuo mamos),dabar mano vaikai dviese sokineja aplink savo mazaja sesyte
o jei iskyla problemos del vaiku auklejimo tai sedam visi(buves eks,as ir esamas) ir sprendziam kaip ka daryt...manau mes civilizuoti visi esam zmones..

cia grazus bendravimas
bet gaila, kad nedaznai taip pasitaiko.

Saunu girdeti,kad dar yra tokiu seimu kurios suseda ir pasikalba,neziurint kad yra ir kitas vyras

ir vis tiek kada nors issiskirsit... sakau is patirties... nes seimai, vien pagarbos nepakanka...
mano tevai pragyveno 18 metu ir issiskyre, visiem buvo sokas - "tooookia seima, tokie vaikai, toks grazus bendravimas, bet va isiskyre" as tik po visko suzinojau, kad jausmai buvo senai atsale ir gyveno del vaiku, bet kas is to?? atsikeliam su broliu viena ryta ir suzinom, kad mama iseina, mes liekam gyventi su teciu... niekas musu neklause, su kuo norim su kuo nenorim gyvent, nors ir ne visai vaikai jau buvom man 18, broliui 14 metu. atsimenu abu labai pykom ant mamos, bet laikas eina, zaizdos gyja, pasimirsta kai kas... su teciu musu santykiai puikus, galiu pasakyt, turim auksini teti, o mama... aisku, ji liko musu mama, liko bendravimas.... bet ji tada isejo...

mano moralas butu toks: vaikai visada buna artimesni su tuo tevu, su kuriuo gyvena...

Pas mus dabar nemaloni situacija. Prieš mėn sužinojau, kad laukiuosi, vaikas neplanuotas, pirmas iš visų netyčiukas... Vyras kategoriškai atsisako pripažinti, auginti vaiką, reikalauja jo negimdyti. Pasirenku savo nuomonę, požiūrį į gyvybę, taigi vaikutis gims... Vyras kaltina mane dėl tokio pasirinkimo, skyrybų atveju grąsinasi pasimti vyresnį sūnų (jam dabar 10 metų). Su vyriausia dukra visai nebebendrauja, mažiukus dvynukus irgi tik kartais pastebi. Visas laisvas laikas netikėtai atiteko vieninteliam vaikui - jis vežamas su tėčiu, jam perkamas dviratis, vedamas į boulingą, kavines... Vaikas tiesiog perkamas... Pats berniukas jaučiasi dėl to blogai, bet atsisakyti būti su tėčiu irgi nenori...
Ar skiriantis ne abipusiu susitarimu bus atsižvelgiama į vaiko norą gyventi su kažkuriuo iš tėvų?
Siūliau skirtis taikiai, nesiruošiu tėčiui trukdyti bendrauti su vaikais, tačiau jis iš viso atsisako bendrauti...

Teismas gali atsižvelgti. Čia jau advokatai gražbyliaus, be reikiamos patirties čia geriau pačiam nelįsti. Bet atsakymas - gali būti atsižvelgta.

Ar vaiko amžius tam turi įtakos?

Nuo 10 m

Ačiū.

Ne, neturi.


Pagrįskite.

Kiek suprantu vaikai gimė iš meilės...

Kiek suprantu dar yra likusi pagarba...

Kiek suprantu tiek jūs esate gera mama, tiek tėvas yra geras tėvas...

Kiek suprantu jūsų šeimoje nėra labai rimtų problemų.... Tai gal dar įmanoma gyventi kartu ne tik dėl vaikų...

Dažniausiai taip ir būna, kad įsimylėjimo laikas praeina, lieka - pagarba...

Gal jums reikėtų paraščiausiai pabūti atskirai... savaite... dvi... gal mėnesį, o gal ir pora mėnesių... , tam kad tikrai susivokti ko norite viens iš kito ir iš gyvenimo... o gal paprasčiausiai susėst ir apie tai pasisnekėt... labai nuoširdžiai... bet nuoširdziai turi kalbėt abu...

Bet nebūtinai, gal kaip tik reiktų jums su vyru daugiau laiko praleisti kartu... kažką nuveikti, atgaivinti meilę...

Gal yra kažkas kas padėtų: geros atostogos, romantika, kelionė į kalnus, ekstremali kelionė... o gal reikia paieskot, kas galėtų padėt susitaikyti...



Nejaugi "viskas" prarasta...??? Nejaugi nėra už ką kovoti???

O jei ne, tai ne... Tada skyrybos, bet vaikų išskirstyti aš niekada nesutikčiau...

Sėkmės

ir aš vat susidūriau su šia situacija bet ne asmeniškai, taigi vyras augina sūnų 5 metai, mama dukrą 10metų moteris turi kitą, tai gal atrodytų, kad čia jai parankiau, kai nelaksto du vaikai šalia o tik vienas vyresnis? mama sūnų lanko... dukra su tėvu bendrauti nori, gal daugia situaciją supranta... o vat sūnus motina atstumia, pyksta

Vaikams leidžiu neribotai bendrauti su savo tėčiu, kai yra sunkumų su vaikais, tai jam skambinu ir išsilieju, na taip stipriai, sakau jam žinok, kad ne tik žiedai, bet ir spyglių yra gyvenime. šiaip praėjo nemažai laiko po skyrybų, tai bendraujam irgi žmogiškai.
O va dabartinis mano draugas jį vadina švogeriu , sako reik pasikviesti jį alaus išgerti , o kadangi dabartinis remontuoja televizorius,tai ex vyras buvo atvežęs savo TV susiremontuoti ... Man irgi juokinga, bet jau toks gyvenimas, kiek čia gali pykti

Busiu nedraugiska, bet patarima parasysiu.
Tos, kurios nesusidure su skirybu situacija, nerasykite geriau visai. Viskas atrodo kitaip kai issiskiri. Tai sakau is savos patirties. Jokiai mamai nebus parankaiu, kad jos vaikas augtu be jos. Ar jus suvokiate, kad mamos leidzia vaikams gyventi pas tevus, nes vaikai to nori ir kaip skaudetu sirdi tai mamytei. O patikekite... skauda labai. Ir ne tik skauda, bet ir kitokie jausmai aplanko.
Mano didzioji ir pas teti ruosiasi gyventi ir taip skauda, taip gaila... Norisi verkti ir neleisti, bet negaliu savo ambiciju rodyti del savo geroves. Kai yra vaikai... jie pirmoje vietoje, o ne kvailos ambicijos.

Pasidalinkit ne vaikus, o laika kuri praleidziat su vaikais 50% su mama, 50% su teciu. Uzsienyje iprasta praktika,, buve sutuoktiniai nusiperka namus tam paciam rajone, ir vaikai puse savaites buna su tetes seima, kita puse su mama. Arba savaite su mama, savaite pas teti. Normalu viskas

o man tai cia isvis nesamoningai skamba, vaikas lyg be savo kampo, lyg be vietos kraustytis kas kelias dienas

man atruoda vaikus negalima dalinti cia ne kaciukai ne suniukai .

Vien pavadinima perskaicius nelabai gera pasidare. Nezmoniskai skamba dalintis vaikus. Mano nuomone vaikai turi buti su mama. Visai nesvarbi lytis.
Vaikams ir taip trauma del skyrybu, o cia dar sese su broliu skirti. Jie ne tik, kad netenktu kasdienybes su vienu is tevu bet ir vienas kito.

aš nekalbu apie situaciją kai vaikai nori, aš kalbu būtent apie tokią situaciją, kai, mama pasakė tu pasiimk sūnų(vyrui), aš pasiliksiu dukrą

kodėl būtinai su mama?

Skaičiau visus psl ir dėl kai kurių pasisakymų norėjosi vožtelt, o kai kuriems iš dalies sutikau. Tai vat. Aš esu vaikas iš, kaip jūs vadinat, atskirtų vaikų šeimos. Aš augau su mama, brolis su tėčiu. Gavosi taip dėl to, kad aš buvau artimesnė su mama: mergaitiški reikaliukai, drabužiai ir visi kiti dalykėliai. Brolis su tėčiu, nes jie buvo kaip kumštis, dėl to pačio, dėl ko mes su mama buvom irgi kaip kumštukas. Bet darant tokį sprendimą mano tėvai atsisėdo su mumis ir paaiškino kame reikalas. Mes su broliu buvom pasimetę. Savaime aišku. Šokas. Nebus to, kas visą mūsų gyvenimą buvo. Dar dabar pamenu kaip atsisėdom su broliu kieme ir galvojom ką daryt. Nusprendėm, kad vat aš noriu su mama, o aš su tėčiu. Ir žinot ką? Mums dar patiems reikėjo paaiškint tėvam, kad mes juos mylim vienodai ir tai, kad gyvensim viens pas vieną, kits pas kitą nieko nereiškia. Galiu pasakyt, kad su broliu dabar suaugę esam geriausi draugai, o kol taip augom tėvai visur buvo su mum. Mes su broliu keisdavomės vietom. Užaugom nejausdami jokios neapykantos, kaip kai kurie čia rašė. Aš manau, kad daug kas priklauso nuo tėvų. Jie nelaikė jokios neapykantos. Mama suprato tėtį, kad mes irgi jo vaikai, ir kad jis taip pat turi teisę auginti savo atžalas, o tėtis suprato, kad mama irgi turi tokias pat teises.

Moterys nori vienodų teisių su vyrais, reikalauja t, rėkia, kad jos neblogesnės, tai kodėl kartais savanaudiškai pamiršta, kad vaikai ne jos vienos, kad tėtis irgi nori būti ne tuo tėčiu, kuris mato vaiką tik kartą per savaitę ir į jį kreipemasi tik tada, kai reikia kažką vaikui nupirkti. Ar čia dėl to, kad mes, moterys, išnešiojam vaikus visus devynis mėnesius? Bet tai nesuteikia teisės išmesti tėvo iš tėvystės. Jei ne jie, mes neturėtumėm ką nešiot savo pilvuose tuos devynis mėnesius. Nešneku apie alkoholikus ir šiaip apie tuos vyrus, kurie neverti tėvo vardo. Aš kalbu apie tuos, kurie taip pat dėl savo vaiko galėtų atiduot gyvybę. Tai vat.