Pagaliau išaušo rytas, tad stenėdama, pukšėdama, girgždėdama ir kitaip -ėdama išsikrapščiau iš lovos. Dėkojau visiems dievams, kad šiandien dar negimdau, nes jaučiausi baisiai: galva sunki nuo miego trūkumo, akys lyg smėlio pripiltos, visus galus skauda nuo vartymosi lovoj visą naktį (vėliau paaiškėjo, kad dėkojau be reikalo). Tuk tuk... Žvilgtelėjau į miegantį vyrą ir svarsčiau žadint ar nežadint. Vienai kaip ir nuobodoka 8 ryto po namus krapinėt, bet iš kitos pusės šiandien žmogaus gimtadienis, tai tegul pamiega. Baisingai susižavėjusi savo nėštukišku gerumu nukrypavau į kambarį ir įsijungiau kompiuterį. Be SM nei dienos! Tuk tuk... Juk tiek daug byrančių gruodinukių, negi praleisi kokią naujieną. Jokiais būdais! Tuk tuk... Hmm, tik tie paruošiamieji kažko tai dažnėja ir stiprėja, negi gimdysiu??? Bet neeeeeee, negali būti, juk skauda ne pilvo apačią, o nugarą. Ir arkliui aišku, kad nemalonūs pojūčiai sustiprėjo dėl to, kad esu nemiegojus ir pikta, užtat ir atrodo, kad labai skauda. Tuk tuk... Nusprendžiau atlikt visų rekomenduojama testą: nueiti ir pastovėti po šilta vandens srove. Jei skausmas stiprės tuk tuk... , reiškia, kad tikrai gimdau. Bestovint po dušu pasidarė aišku, kad mūsų mažasis siurprizėlis pasirinko būtent šią dieną atėjimui į pasaulį. Tuk tuk... Supratau, kad sąrėmiauju. Ir gan rimtai, nes pasirodė kraujingos išskyros. Siaubas. Ką daryt? Apsirengiau ir prisėdau prie kompiuterio. Mamyte... Prisipažint gruodinukių klanui, kad sąrėmiauju, bijojau. O ką, jei tai tik paruošiamieji? Užjuoks gi panos, kad neatskiriu paruošiamųjų sąrėmių nuo tikrų. Labai pamažu.... Skype konferenciniam pokalbyje pasikonsultavau su likimo draugėmis, kurios pasiūlė įsijungti sąrėmių skaičiuoklę. Akurat sąrėmiai kas 4 minutės! Panos juokėsi, kad su tokiais dažnais sąrėmiais jau gimdykloj tupėčiau, o ne skype su jomis pliurpčiau. Ateinu... Na, jos sako jos žino. Negi ginčysiuos su ekspertėm? Bet dėl viso pikto nuėjau pažadint vyro, nes menkas malonumas pačiai vienai kaip kokiai kvaišai sėdėt ir laukt, kol sąrėmiai dar labiau sustiprės. Ar jauti?... Nors širdis šaukte šaukė, kad vyrui jubiliejaus proga vaikutį padovanosiu, norėjau būti 1OO% tikra, kad nuojauta ir pojūčiai neapgaudinėja. Mamyte... Ramiai papusryčiavom ir mintyse kikenau paslapčiukais stebėdama vyrą: jis, vargšas, vis žvilgtelėdavo į mane ir jam tiesiog ant kaktos buvo parašyta, jog laukia, kada aš čia panikuot pradėsiu. Laukia su didžiule baime, sprendžiant iš paklaikusio žvilgsnio, nors stengėsi pasirodyt ramus. Nenorėjau sugriauti jo ramybės iliuzijos, tad apsimečiau nepastebinti drebančių rankų; stengiausi neparodyti, jog vos neišsilaužiau dantų į jo virtą akmeninę manų košę (maniau, kad tik aš viena tesugebu ją tokią išvirt!). Ar mylėsi... 10 ryto sąrėmiai darėsi gan saldūs, tad paskambinau tėvams ir paklausiau, ar nuveš mane į ligoninę. Kada? Greičiausiai šiandien, bet dar ne dabar... Ištraukiau vyrą iš nebylių kančių pasakydama, kad nesiruošiu panikuot, kad viskas bus gerai, nes labai greitai tapsime tėvais. Mane gimusį... Pamačiau, su kokiu palengvėjimu jis atsiduso, žvilgsnis nušvito ir, nusijuokęs nuėjo pataisyti normalių, ne medinių pusryčių.
Paskambinau savo gydytojai ir nupasakojau situaciją. Na, ji pasiūlė nuvažiuoti pasitikrinti ir tuo pačiu pasakė, kad šiuo metu yra išvažiavusi, tad gimdyme dalyvauti negalės. Ar aš sutinkanti gimdyti prie kito gydytojo? Cha, lyg turėčiau pasirinkimą! Kaip mylėjai negimusį?... Kažkaip visai ramiai suregavau į tą žinią ir pasakiau, kad gimdyt, šiaip ar taip, teks man, tad nelabai ir svarbu, koks gydytojas gimdymą priims. Ji su tuo sutiko (nelabai neįmanoma nesutikt, kai pagalvoji) ir pasakė, kad paskambins tuo metu gimdymo skyriuje budinčiai rezidentei iš Kauno, kad toji mane pašefuotų. O aš vis sąrėmiavau. Kuo toliau, tuo stipriau. Ir dažnai nuklysdavau mintimis pas vaikelį: kaip jis ten, ar jam labai baisu, ar skauda, o gal jis kaip tik nekantrauja pamatyt mus, savo tėvus?... Mamyte... Pagaliau susiruošėm važiuot į ligoninę. SM pranešiau, kad išvykstu apžiūrai ir užtikrinau, jog visai neužilgo grįšiu. Klydau... (o tai nutinka ne taip ir dažnai
).Man šiek tiek baisu... Mašinoj mane ir toliau spaudė sąrėmiai. Mama tik aikčiojo ir pranašavo, kad iki vakaro tikrai pagimdysiu, juk taip dažnai sąrėmiauju! Tyliai meldžiausi, kad būtų jos tiesa, nes skaudėjo velniškai. Galvojau, kad nuvažiuosiu, mane apžiūrės, pasakys, kad atsidarymas jau šimtas milijonų centimetrų, tad tik susikaupt ir pagimdyt bereikia. Kas laukia manęs... Nuvažiavom, apžiūrėjo, pasakė, kad atsidarymas... 1,5 centimetro (!!!!), tad gimdysiu tik kitos dienos ryte. Geriausiu atveju. Taip padrąsinta susikrausčiau į priešgimdyvinę palatą ir išsiunčiau vyrą į Maximą krabų mišrainės parnešt. Kol jo nebuvo žliumbiau iš skausmo, rašinėjau sms gruodinukei Pasaulei ir užmušinėjau mintis apie epidūrą. 1,5cm! O toks skausmas! Tai kas bus toliau?... Tam nepažįstamam pasauly?...
Kai grįžo vyras, šiek tiek užkandau ir vis prašiau, kad jis man masažuotų strėnas. Stipriau, stipriau, stipriau... Atėjusi gydytoja išsivedė mane apžiūrai ir pranešė džiugią naujieną: NET 3cm! Galvojau, kad nusiraitysiu nuo tos nelemtos kėdės ir nuo žinios gerumo, ir nuo tuo metu užspaudusio sąrėmio. Tačiau gydytoja pranešė, kad gimdykloje yra leidžiamas vanduo į burbulinę vonią, tad, jei noriu, galiu kraustytis ten. Skaudėjo taip galingai, kad būčiau sutikusi su bet kuo: burbuline vonia, vonia be burbulų, burbulais be vonios... Mamyte... Karštas vanduo ir nugarą masažuojantys burbulai buvo kaip iš dangaus siųsta palaima sąrėmiai pasidarė daugmaž pakenčiami, jau ir pajuokaut galėjau su Pasaule (vis dar susirašinėjom sms). Vyras užgesino šviesas, uždegė žvakes ir įjungė muziką. Pertraukose tarp sąrėmių buvau su vyru, sąrėmiu metu mintimis su vaikeliu. Tu tokia rami... Pragulėjau vandeny apie valandą ir nusprendžiau, kad reikia lipt lauk ir pasivaikščiot, nes skausmas vis stiprėjo. Atėjusi akušerė apžiūrėjo mane ir pasakė, kad atsidarymas jau 4-5cm, tad dabar galima suleisti vaistų, kurie veikia: a.visai niekaip; arba b. padeda atsivert kakleliui, tačiau tuo pačiu šiek tiek nuskausmina. Man jie suveikė kaip skatinamieji, nes po jų suleidimo apturėjau vieeeeeeeenąąąąąąąąą diiiiiidžiuuuuuuulįįįįįįįį sąąąąąąąąrėmįįįįįį. Akušerė gūžčiojo pečiais ir kraipė galvą: tokio jų poveikio dar nemačiusi. Tai aišku, man viskas ne kaip normaliems žmonėms darosi... Bet man vis tiek...Šokau su vyru pagal muziką, kad nukreipt mintis nuo skausmo ir tuo pačiu kad kūdikio galvutė lengviau įsistatytų. Akušerė atnešė kamuolį. Pabandžius ant jo pasąrėmiaut man kilo didžiulis noras tą daiktą susprogdint, tad pasiūliau vyrui jį kur nors paslėpt. Krizė, visgi, kam be reikalo pinigus laidyt, nes atpirkt jį garantuotai reikėtų, jei susprogdinčiau. Šiek tiek baugu...
Dar viena apžiūra ir akušerės verdiktas: atsidarymas 8cm, su tokiais savo tempais ir sąrėmiais turėčiau pagimdyt kokią 4 ryto. Pažiūrėjau į laikrodį ir keliai sulinko 9 vakaro... Vaikščiojau po gimdyklą kaip zombis, traiškiau vyro ranką ir, pertraukose tarp sąrėmių, stovėdama snaudžiau. Karts nuo karto ateinančios gydytoja bei akušerė vis paklausdavo, ar nenoriu kakot. O aš vis nenorėjau ir nenorėjau... Tada galvojau, kad niekad nemaniau, jog ateis toks laikas, kai atiduočiau beveik viską už norėjimąšikt. Paklausiau, ar neįmanoma pagreitinti proceso. Gydytoja pasiūlė nuleisti vandenis, po tos procedūros veikla pagreitėja. Ar būsi visą laiką... Sutikau, nes jaučiausi nežmoniškai pavargus. Bijojau, kad neužteks jėgų stumt, kai tam ateis laikas (tuo, kad kada nors tas laikas ateis, nebelabai tikėjau, tiesą pasakius). Vandenis nuleido ir veikla... sustojo. Prikabino mane ant skatinamųjų. Skausmas buvo toks žvėriškas, kad mintyse išvardinau visus man žinomus keiksmažodžius, o kai jų pritūkau, sukūriau savų. Šalia manęs?.... Ir staiga o stebukle! pajutau norą tuštintis. Džiaugsmingai šią žinią pranešiau kaip tik tuo metu gimdykloje buvusiai gydytojai. Apžiūra. Nuosprendis: stumt negalima, nes neišsilyginęs kaklelis, traumuosiu vaikiuko galvytę, jei stumsiu. Kąąąąąąąą????? To jausmo laukiau kaip išganymo, o dabar negalima?!!! Praradau bet kokį pasitikėjimą baltais chalatais bei viltį kada nors pagimdyt. Kalbėsi su manim, bučiuosi mane... Sąžiningai kvėpavau lauk stangas ir laukiau, kada gi tas kaklelis išsitiesins. Apžiūra. Sujudimas gimdykloj. Mamyte, jau greitai... Iš lovos lyg burtininko lazdele mostelėjus padaroma gimdymo kėdė ir... leidimas stumt.
Mamyte, koks sunkus tas kelias pas tave! Žinau, stebuklėli mano, pakentėk, jau greitai... Mamyte, tau labai skauda?... Nesijaudink, mažuliuk, iškęsiu. Dėl tavęs pereisiu ugnį, jei reikės ir patiems velniams ragus nulaužysiu. Tu mano gyvenimo prasmė, dėl tavęs tapau kantresnė, geresnė. Myliu tave besąlygiškai. Ateik, mažuliuk, nebedelsk...
1.57 valandą, gruodžio 14-osios naktį pasaulį išvydo mūsų siurprizėlis gražutė, skardžiabalsė dukrytė. Neverkiau, žiūrėdama į ją, nes neturėjau laiko. Žvilgsniu godžiai gėriau kiekvieną jos plonytės odos lopinėlį, bučiavau nuogutį kūnelį, žiūrėjau, kaip ji pamažu kapstosi mano krūties link ir niekaip negalėjau atsistebėti: kaip gi du tokie vidutiniokai galėjo sukonstruoti šitokią tobulybę?.....
ps Praėjo lygiai metai nuo paskutiniųjų mmm ir beveik trys mėnesiai po gimdymo. Su nostalgija prisimenu tą jausmą, kuris apėmė pamačius dvi juosteles nėštumo teste, o gimdyt norėčiau dar ir dar, ir dar, ir dar, ir dar.................
net virpuliukai lakste per kuna,super 
Sekmes Jums 
O su Pupce ''kalbėjaus'' visų sąrėmiu metu 
oi HA, neturiu žodžiu 
labai gražiai parašei