Labai reikia patarimo nežinau kas mano aštuonmečiui sūnui darosi mokykloje vaikas geras mokytojai giria. Kai pareinia namo su juo sunku susikalbėti. Jis nieko nenori klausyti, dėsto tik savo mintis ir daro taip kaip jam norisi bandau visaip su juo kalbėti ir gražiuoju ir piktuoju mušti nenoriu ir nemanau kad tai galėtu kuom nors padėti. Jei ji pradedi barti visuomet puola i akis ir sako kad as tik saukiu ant o ir viskas nežinau stengiuosi kiek galiu bet nežinau kaip visa situacija galėčiau pakeisti ka turėčiau daryti kitaip. Namuose jis visda nervuotas, ypač tada jei kasnors yra nepagal ji. Moka gražiai paprašyti jei jis ko nori bet jei tik aš pasaakysiu NE tai prasidės šaukimai kad aš nieko jam negaliu duoti negaliu nupirkti ir panašiai nors visko turi per akis. Ir visada viska gauna. Bet kartais supykusi pasakau kad kai kurneleisiu ar ko nenupirksiu tai tada puola isterijon .

Prašau patarimo išanksto ačiu

Galbūt čia ir yra didžiausia problema?
Vaikas turi suprasti, jog gyvenime nėra taip, ir išmokti su tuo susitaikyti.

Patarti išties nelengva nes neparašėt plačiau. Kaip ten bebūtų, vaikas turi žinoti ribas, kas yra leidžiama ir kaip elgtis nedera.

Jei mano vaikas man pasakytų "Tu man nieko nenuperki." Aš ramiai jam atsakyčiau "tikrai? gerai, pabandykim, kaip tai atrodo. Tris dienas (savaitę) aš tau NIEKO nenupirksiu, kad pamatytum, kaip tai atrodo." Ir tikrai nepirkčiau. Visiškai nieko. (paprastas maistas nesikaito, bet jokių skanėstų, žurnalų, žaislų, kinų, gumų ir t.t.)

Bus nelengva, jei vaikas yra įpratęs "išsireikalauti" to, ko nori. Kitais žodžiais tariant, namuose yra ne jūsų, suaugusio žmogaus tvarka ir paskutinis žodis, o vaiko.

Vaikai daug labiau gerbia veiksmus, o ne žodžius. Pakeltas balsas - žemina, drausminants veiksmas verčia daryti išvadas. Žinoma aš nekalbu apie mušimą.

Labai ačiu už atsakyma
Man ir vyras sako kad aš ji per daug lepinu, bet negaliu atsilaikyti kai jis pradeda verkti ir skustis kad jis nuskriaustas ir kad niekas jo nesupranta, tik broliukui viska mes leidziame o jam nieko. Galbut todė ir nusileidziu reikia susijimti bet kaip priversti save taip elgtis, nealiu matyti kai vaikas jaučiasi nelainybgas. Galbūt esu per daug jautri ir perdaug viska sureikšminu

Neparašėt, kiek jūsų berniukams metų. Jei taikysite griežtesnes taisykles, jas būtinai taikykite abiems, ne vien vyresniajam. Pvz. vakare tv. galima žiūrėti (įjungti ) tik tada, kai abu vaikai yra susiruošę miegui: kuprinės sukrautos, lovos paklotos, nusiprausę. Prieš mamą balso kelti negalima ne tik didžiąjam bet ir mažajam. Bevek šimtu procentų galiugarantuoti, jog mažasis elgias panašiai, kaip ir didysis, nes juk vyresnysis brolis yra jam gyvenimo modelis (kol kas).

Tikrai labai pastebiu kad mawylis nori daryti ta pati kaip ir brolis manao vyresnėlis yra 8 metu o mažasis 2 metuku su puse.

"Perversmą" šeimoje reiktų daryti nuo mažų dalykų. Ir ne nuo žodžių o nuo veiksmų.
Paimkit kokią nors pasikartojančią negerą situaciją ir
-ramiu balsu išaiškinkite abiems vaikams, kodėl šita situacija negera.
-paklauskite jų, ką jų nuomone reikia daryti, jog situacija pasikeistų.
-sutarkite, kas bus, jei susitarimas bus pažeistas.
-darytikte tai kartu,visa šeima.

Pvz. iš mūsų šeimos gyvenimo. Visi kartu nusprendėm, jog mums visiems nepatinka kai kažkas "rėkia" - kalba pakeltu balsu. Na išties niekam tai nėra malonu. Tai va, kiekvienas šeimos narys, kuris nesusivaldo ir pakelia balsą - įmeta 50 ct. į dėželę virtuvėj. Išimčių nėr nei tėčiui nei mamai. (mūsų vaikai gauna kišenpinigius - kiek metų, tiek litų savaitei, savo reikalam).

Vienas kardinalus paikeitimas į savaitę, neskubėkit. Svabiausia, jog vaikai suprastų, jog visiems yra gerau, kai žmonės elgias gerai vienas su kitu.

ačiu už tikrai vertingus patarimus ir geras mintis