Apie 7 ryto
Pabundu, bo skauda nugarą. Blemba, to dar betrūko, ir taip miegot negaliu, nes raiščiai skauda, verstis skauda, pilvas spazmuoja, dar betrūko, kad nugara neatlaikytų...
Einu į WC. Pasijudinu, skausmas nurimsta. Grįžtu miegot. Užsnūstu. Vėl skauda. Nervina, reikia keltis. Einu į dušą, turėtų padėt, o ir šeip smirdžiu. Padeda. Trumpam. Vėl skauda.
Apie 8.30
Išsidepiliavus, švari, graži, net antakiai išpešioti. Pilvas ir nugara vis dar skauda Kadangi paskutines dvi savaites buvau išdurinėjama, tai su optimizmo lygiu ant apatinės ribos vis dėlto imu stebėti, kas kiek. Šeišios minutės. Vėl šešios. Kartojasi. GERAS
Vyras dar snaudžia, tai nenustygstanti vietoj einu galiminti pusryčių. Begaminant skamba telefonas, kol pakeliu ragelį, šuo nuknisa riekutę batono su sviestu nuo lentutės. Apstaugiu ir išgrūdu į verandą. Siaubas koks jis didelis ir dar augs! Atitempiu lėkštę sumuštinių ir kavos į lovą, bandom valgyt. Nelenda, skauda man. Einu ieškot nošpos gal paruošiamieji. Gaunu pertraukėlę 20 minučių, atraportuoju vyrui, kad ložnaja trivoga. Ką veikt? Nuobodu, viskas pabaigta, susiūta, išskalbta. O, gal tašę susikraut? Susikraunu. Grįžta skausmas. Vyras zirzia, gal važiuojam? Nu ko ten, vis tiek namo išsiųs
Einu ieškot veiklos. Sutvarkau virtuvę, prisiruošiu nupūkuot vyro megztinį. Visur pribarstau pūkelių, katinui linksma. Vyras eina šluot.
Atvažiuoja anyta. Atveža mūsų laukiamai meilei nuostabų vilnonį dekiuką ir teisindamasi, kad negalėjo nepirkti padovanoja. Žiauriai fainas, susigraudinu
Skauda, kartais smarkiai, bet vaidinu, kad nieks nevyksta kam nervint žmones. Geriam arbatą, plepam apie Grybauskaitę. Kokia garbė!! Kol yra anyta, laiko nefiksuoju. Išskalbiu dekiuką.12 val.
Anyta išvažiuoja, fiksuojam toliau. :00 :06 :12 :16 :20 :24 :36 :43
Ryškiai mane kažkas išdūrinėja eilinį kartą. Gimdysiu kitais metais, nusibodo. Nerandu kur kabinti išskalbtų drabužių, prisimenam, kad kabykla pas senelius, kurie netoliese. Vyras išgrūdamas jos parvežt, bo man reikia. Čia ir dabar. Lendu į SM. Merginos sako, kad tuoj namie pagimdysiu. Aš netikiu
13.30
Grįžta vyras. Sako, varom. Sakau, susitvarkom namus, tu išsimaudyk, pavalgom dar juk parą badu marins mane. Sutinka.
15.20
Namie tvarka, vyras išsimaudęs, nusiskutęs, su naujais marškinėliais. Paskambinu akušerei. Sako, kad dar valandą palaukčiau, jei niekas nesikeis-važiuočiau į ligoninę, bus ramiau pačiai. Su vyru žiūrim Top Gear. Sąrėmiai kartojas kas 6-7 minutes.
16.10
Važiuojam. Jei ką grįšim. Susilaukus pritarimo iš SMiečių kolegių ir akušerės judinu subinę link RK. Laukia 50 km
Apie 18h
Ligoninėj tylu, tikras sekmadienis. Susirandu akušeres, sakau, gimdyt norėčiau. Klausia kodėl? Sakau, laikas kaip ir jau, be to, skauda. Vyras išpyškina apie reguliarius sąrėmius kas šešias-septynias minutes, akušerės pakikena, kad advokatas:hihihi:. Einam žiūrėt, ką turim. Neramia dūšia laukiu, kokia gydytoja pasirodys. Galvą kyšt Raguckienė! Paskaičiuoju, kad iki jos pamainos liko 14 valandų, gal spėsiu ir jokie SM aprašyti baubai jau manęs nekankins
. Palengvėjo. Lipu ant patogiausios pasauly kėdės, aišku ne vietoj suima sąrėmis . Bandau atsipalaiduot, pavyksta. Daktarė apžiūri, šypsosi, veikla yra, atsidarymas per pirštą (man trauma, tikėjausi penkių 
), vandenų mažai, žada sklandų gimdymą ir į mano samprotavimus, kad gal aš dar namo važiuosiu byški pabūt atsako, kad eičiau klizmintis. Supildom dokumentus, smagiai pasišnekučiuojam su daktare apie ligoninės politiką, apie tai, kad gimdyvių šiąnakt kaip ne per jos pamainą vienintelė pagimdė per pietus. Man patinka, nerėks šalia niekas . Vyras išsiunčiamas namo pailsėti, juk laukia ilga naktis... Persirengiu, akušerė sako, kad chalatas fainas (man irgi gražus šilkinis, gėlėtas 
), nusiurbia kraujo, o išėjus į koridorių priimamojo akušerė perduoda mane kitai, gimdykloj budinčiai, kurios vardo niekada nepamiršiu Violeta. Einam link gimdyklų, o ten, kaip ponia karalienė einu per visas tris, kad pasirinkt galėčiau, kurios noriu! Paklausius akušerės patarimo, pasirenku didžiausią, su lova ir gimdymo stalu atskirai. Klausia, ko laukiam nežinau, slapukas, pagal pirmą echoskopiją arba mergytė, arba neturės kuom didžiuotis 
Varvina skysčius, klausom toniukus, tuk, tuk, tuk, gražiausia pasaulio muzika...Tik va sąrėmiai kutena, trukdo mėgautis. Tuk, tuk, tuk... 
Apie 19.30
Papildyta:
Gaunu procedūrų, tupiu WC, bijau išlįst, kad pakeliui atgal gimdyklon ko nepamesčiau per aną galą
. Po gero pusvalandžio nusprendžiu, kad gan, grįžtu į savo salę, vaikštau ratais, per sąrėmius tupiuosi tikiuosi, kad pagreitins veiklą. Apžiūriu visus aparatus, pašneku su akušerėm, klausausi pamokymų, kaip kvėpuoti, gaunu kamuolį, tarp sąrėmių siūbuojuosi, nes apžiūrinėt nebėra ką, per sąrėmius vėl tupiuosi 
. Atsiraportuoju SM, kad šiandien gimtadienio nebus. Per duris įsmunka vyras. Kas jį pakvietė? Aš tai dar nespėjau! Džiaugiuosi, kad jis čia...Akušerė pamoko vyrą daryt masažą jis ant didelio kamuolio, aš ant mažo, masažuojam! Geeera... Sąrėmis, tupiuosi, šliūūūkšt, šiiilta.. Vyras kviečia akušerę, vandenys nubėgo. Laikas apie 21 val. Baigėsi kaifas ant kamuolio, guldo mane lovon, jungia aparatą, tuk, tuk, tuk...Sąrėmiai saldėja, dažnėja, spaudžiu vyro ranką, tarp sąrėmių kažką juokaujam, šnekam..
Ateina daktarė, apžiūrinėja, vandenys švarūs. Žiūrim kaklelį (vyras išspiriamas lauk). Daktarė šypsosi gimtadienis šiandien bus, turim 6 cm. Grįžta vyras. Daktarė ima šnekėti apie nuskausminimą. Epidūrui pozna, be to, per daug šypsausi. Kalbamės apie šeip nuskausminamuosius į veną, apie šalutinius poveikius, apie reakcijas, apie dozes, daktarė sako, kad sunku paskaičiuoti, kad vaikiukas gimtų nepridusęs. Siūlo man apsispręsti. Ji pasakoja, pasakoja, o man sąrėmiai. Neiškentus pareiškiu, kad nešnekėtų, nes man dabar protas užtemęs, tegu palaukia, kol sąrėmis baigsis
. Visi žvengia. Sąrėmis baigiasi, pasakoja iš naujo. Daktarė žada, kad labiau skaudėti jau neskaudės, nebent spaudimas didės. Proto prablaivėjimo (ar užtemimo) momentu nusprendžiu, kad nuskausminamųjų nenoriu, nes skausmas tikrai pakenčiamas. Prasideda hyperventiliacija, nes per giliai kvėpuoju, nutirpsta rankos, mokomės kvėpuoti iš naujo. Vis šioks toks užsiėmimas. Daktarė nusprendžia, kad jei jau atėjo, tai pamokins ir kaip stumt, ir kaip kvėpuot. Šnopuojam grupiniu būdu, vieną ranką spaudžia vyras, kitą lauža daktarei 
22 val. Daktarė nusprendžia dar kartą patikrinti kaklelį ir grįžti šiek tiek vėliau. Jaučiu kažka keisto. Daktarės akys išsipučia
, pilnas atsidarymas! Klausia, o kaku nenori sakau, nenoriu, buvau gi 
. Laukiam. Neilgai už poros minučių nusprendžiu, kad jau noriu. Vyrą išguju lauk, krausto mane ant stalo, zirziu, kad palauktų, kol sąrėmis baigsis, dabar kojos nelaiko. Kažkodėl niekam neįdomu . Lipo ant pjedestalo, kažkodėl guluosi aukštyn kojom . Vėl visiem juoko priepuolis, man tai kažko nejuokinga. Užsikraustau, įsitaisau, įsikabinu. Akušerė pasiruošia gaudyt, daktarė su toniuku aparatu prie galvos, sanitarė padeda laikyt kojas. Sąrėmis, stumiam! Nesigaunaaaaaa, visi bliauna, kad oro neiškvėpčiau, o man norisi 
... Laukiam kito, klausom tonus. Viskas OK, stumiaaaaaaaaaaaam. Gaunas, skauuuda, o sakė, kad nebeskaudės taip...Melagiai...Lenda galvytė, tarp sąrėmių daktarė glosto galvą, o aš imu garsiai samprotauti, kad visai gražu būtų 22.22 pagimdyt. Daktarė atšauna, kad nesigaus, nes jau 22.15. Velnias. Sąrėmis, stumiaaam. Per kitą sąrėmi reiks prakvėpuot. Bjauriausia gimdymo dalis taip norisi, o negalima 
. Byški pastenu, daktarė skaito moralą, kad susiplėšysiu, nes kaklelis labai plonas...Kenčiu...Dar pora sąrėmių, dar pora paskatinimų, dar pora prakvėpavimų ir kliurkt..Tyla..Veeeeeeeeeeeeeeeeeeeee. Džiaugsmingas akušerės žodis mergytė 
...22.30
Po minutės kitos užgimsta ir placenta. Mažulytė, kaip ir dukrytė. Guliu, juokiuosi, verkiu, glaudžiu savo dukriuką prie krūtinės, emocijos trykšta per kraštus. Kadangi mažutė gimė rankutę spausdama prie žando, šiek tiek nubrozdino. Laikas siūlėms, dukriuką paima pediatrė. Akušerė glosto man galvą, daktarė išsamiai pasakoja, ką ir kada darys, kur siūs. Greit esu sutvarkoma, persikraustau į lovą, grįžta vyras, kažkodėl labai susirūpinu, ar labai rėkiau . Vyras sako, kad net necyptelėjau. Keista, atrodė, kad rėkauju, pasirodo, šnibždėjau...Mes jau tryse..Valgom, kniurkiam, rodom visiem iš eilės liežuviuką
. Apgaubia palaiminga ramybė, aureolė, didelis šilkinis burbulas, į kurį niekas iš aplinkos nebepatenka..Ateinančios dvi valandos tik mūsų, o šventesnių akimirkų gyvenime neesu niekada patyrusi. Didžiausia laimė, kurios palinkėčiau visoms ir visiems laikyti savo kūdikį ant rankų, šalia besiglaustant mylimiausiam žmogui...Labanakt
Superinė gydytoja, ir prie bajerio 
