Esu doktorante, 9 sav nescia. Mano doktoranturai yra nustatyta konkreti darbo vieta (ne paciame universitete, o jo padalinyje kitame mieste), taciau esu tik stipendininke, o ne darbuotoja. Kalbejausi su padalinio direktoriumi del idarbinimo nestumo metu dar nesibaigus studijoms, jis sutiko, bet praejus savaitei eme issisukineti ir vilkinti laika. Mano idarbinimas numatytas pasibaigus doktoranturai, ty menuo iki dekretiniu atostogu. Beje darbdavys reikalauja, kad moksliniai tyrimai, nesusije su mano disertacija butu atliekami dabar ir netgi motinystes atostogu metu.
Ar as galiu siuo atveju darbdavio reikalauti mane idarbinti nestumo metu? Ar tai tik susitarimo reikalas? Kokia institucija galetu placiau pakonsultuoti? As itariu kad mane bandoma apgauti ( nes musu istaigoje tai ne pirmiena)
is ankto dekoju uz atsakyma

Deje baudž.kodekse nuo 2003-05-01 nebeliko staipsnio numatančio atsakomybę už atsisakymą priimti į darbą nėščios moters.
Jūs savo teises galite ginti vadovaudamasi LR Darbo kodeksu , kurio ištraukas Jums pateikiu,tačiau Jūsų perspektyvos miglotos.
Jūs galite remtis 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, kad Jūsų nepriima i darbą dėl savybių nesusijusiu su dalykinėmis savybėmis (t.y. dėl Jūsų nėštumo).
96 straipsnis. Garantijos priimant į darbą

1. Draudžiama atsisakyti priimti į darbą:

1) šio Kodekso 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nustatytais motyvais;

2) jeigu yra raštiškas darbdavių susitarimas dėl darbuotojo perkėlimo į kitą darbovietę;

3) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

2. Atsisakymas priimti į darbą šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais gali būti ne vėliau kaip per vieną mėnesį ginčijamas teisme.

3. Teismui nustačius, kad atsisakymas priimti į darbą yra neteisėtas, darbdavys teismo sprendimu įpareigojamas priimti šį asmenį į darbą ir už laiką nuo atsisakymo priimti į darbą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos sumokėti jam minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

2 straipsnis. Darbo santykių teisinio reglamentavimo principai

1. Šio Kodekso 1 straipsnyje nurodytiems santykiams reglamentuoti taikomi šie principai:

1) asociacijų laisvė;

2) laisvė pasirinkti darbą;

3) valstybės pagalba asmenims, įgyvendinant teisę į darbą;

4) darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis;

5) saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas;

6) teisingas apmokėjimas už darbą;

7) visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas;

8) darbo santykių stabilumas;

9) darbo įstatymų bendrumas ir jų diferenciacija pagal darbo sąlygas ir darbuotojų psichofizines savybes;

10) kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių ir valstybės interesus;

11) kolektyvinių sutarčių šalių atsakomybė už įsipareigojimus.

2. Valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Darbo teisės išimtiniais atvejais gali būti apribotos tik įstatymu ar teismo sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą, teises ir teisėtus interesus.