Sveiki

norejau paprasyti pagalbos ar patarimo ka daryti
problema tokia kad bijau tamsos paskutiniu metu.
bijau viena miegoti kambaryje ar net visam bute, ir pastoviai bijau ziureti i tamsius kampus. Kambarius kuriuose nedega sviesa praskuodziu kuom greichiau, dreba sirdis skuodziant pro juos.
dar vasaros pradzioj sulaukdavau 4 kada svinta ir tada jau galedavau miegot. o dabar ilgiau buna tamsu.
o su uzdegta lempa irgi nekaip sekasi miegot.

gal galit pasakyt, patarti ka daryt tokioj situacijoj, nes jau nebeisimiegu kelinta diena

gal ir ne visai į temą, bet kaip tik šiandien skaičiau:

Žmonės kenčia nuo įvairiausių baimių. Jų priskaičiuojama net per 500. Mūsų visuomenėje įprasta bijoti aukščio (akrofobija), uždarų patalpų (klaustrofobija), pelių (musofobija), kraujo (hemofobija), gyvačių (ofidiofobija) ir panašių nemielai atrodančių padarų bei realią grėsmę sukelti galinčių dalykų. Kiek keisčiau atrodo, kai bijoma gamtos reiškinių (saulėtekio, šiaurės pašvaistės), konkrečių vietų (tiltų, namų, kapinių), atskirų objektų (knygų, laikrodžių, dviračių), tam tikrų žmonių (kinų, gražių moterų, plikių), veiksmų ir situacijų (priimti sprendimą, būti vienam). Viena iš tokių keistų ir sunkiai suprantamų baimių yra gamofobija – vedybų baimė.

Ko bijo vyrai, ir ko – moterys

Ko gero, niekas nemėgino patikrinti, ko labiausiai (iš visų 500) bijo vyrai ar moterys. Nustatyta, kad iš „įprastųjų“ fobijų moterys labiau bijo pelių, tamsos, griaustinio ir senatvės, o vyrai – skausmo, kraujo, aukščio ir finansinės krizės.
Gamofobija visuotiniu moterų susitarimu turėtų būti skiriama prie unikalių vyriškos lyties atstovų baimių. Juk vedybų baimė siejama su įsipareigojimų, atsakomybės prisiėmimo vengimu, o tai būdingiau vyrams. Iš tiesų sunku būtų surasti moterį, kuri atvirai prisipažintų, jog ji paniškai bijo prisiimti atsakomybę, ištekėti ir visą likusį gyvenimą būti įsipareigojusi vienam vieninteliam vyrui. Tokią moterį būtų sunku rasti dėl kelių priežasčių. Mūsų visuomenėje yra priimta, jog moteris yra tas žmogus, kurio pašaukimas – sukurti šeimą ir išauginti kuo daugiau palikuonių (tokia nuomonė, žinoma, populiari nuo akmens amžiaus). Galima sakyti, kad moterims klijuojama etiketė. Nors šiuolaikinės moterys pradeda elgtis priešingai, t. y. siekti karjeros, užsidirbti daug pinigų, būti savarankiškos, tačiau galutinis tikslas vis tiek yra toks pats: „Kai būsiu ko nors pasiekusi ir turėsiu pakankamai pinigų, tada bus galima pagalvoti ir apie šeimą“. Kadangi etiketė jau priklijuota, moterims sunku prisipažinti, jog jos bijo tokio dalyko, kuris yra kone būtinas jų gyvenimo komponentas!
Taigi, jei suskaičiuotume visus asmenis, sergančius gamofobija, matyt, ją į „savų“ baimių sąrašą (greta kraujo, skausmo, aukščio ir finansinės krizės baimės) galėtų įsirašyti vyrai.

Taio kad tai ne koks išsigalvojimas- reikėtų kreiptis į specialistus, kad padėtų tai įveikti

Lekker tu ne viena tokia. As nuo pat vaikystes bijau tamsos. Kai bunu namie nakti viena tai susijungiu visas sviesas ir telika (ivairus pasaliniai garsai nakti irgi siurpa kelia, tai kai telikas visus juos uzgozia-ramiau)
kazkur skaiciau, kad norint nugaleti baimes, reikia pabandyti save gasdinti periodiskai. Atseit, kas daznai kartojasi, paskui nusibosta, tai taip ir bijoti nusibos. Ka as zinau, bandziau kelias naktis specialiai likti viena tamsoje, bandziau save itikint, kad tuose "baisiose kampuose" niekas negyvena. Rezultatas tik toks, kad is tos baimes vos neisprotejau, ir toliau sekmingai bijau ir bijot nenusibodo
Pabandyk tu, gal tau pades.

mane vargina si baime
lieku neisimiegojusi normaliai, jautriai miegu ir t.t.
patogumo jokio nesukelia
labai norechiau nebebijoti
o taip kvailai turbut atrodo is sono

pasirodo as ne viena tokia
man sitos baimes uzeina periodiskai, t.y.peiodiskai sustipreja.
Kristute o neturi kas apsaugotu nuo baimes ?
as tai tada zymiai ramiau jauchiuosiu kai kambaryje miega dar kazkas, arba namuose esu ne viena, kad ir maas bejegis katinukas

Aš taip pat bijau tamsos. Na, bet ne taip stipriai, kad dėl to neišsimiegočiau.
Mano baimė ypač sustiprėja po kokių nors siaubo filmų. Todėl tokių filmų vengiu. Netgi tokio filmo anonsas mane gali neigiamai paveikti.
Kai man labai baisu, kai reikia praeiti pro tamsų koridorių (na aš drasesnė, šviesos kartais netgi neužsidegu ) pradedu kalbėti poterius. Nesu religinga, bet taip saugiau jaučiuosi. Na vis tiek kokios nors aukštesnės jėgos apsaugos mane nuo baisenybių slypinčių tamsoje.
Gana dažnai ignoruoju savo baimę. Man baisu, bet aš vis tiek einu tamsiu koridoriumi į savo kambarį.
Mano lovoje dažnai miega katinas, vis ramiau jaučiuosi, kai gyvas daiktas šalia. Gal ramiau jaustumeisi laikydama šuniuką ar kačiuką?
O gal pabandyk anksčiau eiti miegoti, kol dar šviesu. Žiemą taip neišeitų, bet kol kas įmanoma.
Šie patarimai gali šiek tiek palengvinti padėtį, o panaikinti tokią baimę, manau, galima tik su psichologo pagalba.

Aš tamsos bijau panašiai kaip Kveli. Jei viena einu ,kai lauke tamsu sukalbu poterį ,taip pat kartais išsigąstu tamsoje einančio žmogaus apsirengusio tamsiai ,tada irgi sukalbu poterį, kartais ta baimė praeina ,kartais vė sugrįžta. Bet šiaip stengiuosi greitai eiti ,nesidairyti aplink ir galvoti apie ką nors gero. Taip pat patarčiau įsigyti žibintuvėlį.

Manyčiau daugelis iš mūsų esam bijoję arba vis dar bijome tamsos. Nenorėčiau sutikti su tuo pasakymu, kad tamsos baimę išvarys savęs gasdinimas tamsa. Nežinau ar kitiems tai padės, bet papasakosiu kaip pats nuo to atsikračiau. Visų pirma įsigyjau labai patikimą ir galingą prožektorių. Išbandžiau jį ir žinojau, kad jis manęs nepaves. Ta prasme nebuvo baimės, kad praras kontaktą, užges, nusės baterijos ir t.t. Auklėjau save gan žiauriai. Jeigu man pasirodydavo, kad sandeliuko kampe kažkas yra - aš uždegdavau visas įmanomas šviesas ir nulįsdavau i pati kampa jo apžiūrėti. Niekad jokiu pabaisų nemačiau ir neradau

Sutinku, kad tai nelengva. Ir suprantu , kai rašoma, kad tamsos baimė tokia didelė, kad kiekvienas tamsos kampelis kelia siaubą, per koridorių skuodžiama, o i tamsesnį kampelį net nežiūrima.

Nebuvau tiek drasus, kad lįsčiau apžiūrėti tamsaus kampo arba mažai apšviesto kampo. Buvau iš tų, kurie susikelia kojas ant lovos, įsijungia telika, uždaro visas duris ir įjungęs šviesą laukia grįžtančių tėvų. Oi kokia problema būdavo, jei suskambėdavo telefonas, užsinorėdavau i tuoletą, ar suskambėdavo durų skambutis.

Rezultate atejo laikas, kai nusprenžiau, kad gana. Pasiimdavau prožektorių, įsijungdavau visas šviesas ir naršydavau po visą butą, po 10 kart į kiekvieną kambarį, į kiekvieną kampą. Užsiduodavau sau užduotį: jeigu man atrodo, kad ten kažkas yra - nueinu ir pasižiūriu. Lengva nebuvo. Kartais kelnės vos sausos likdavo. Bet manęs tai nesustabdė. Neketinau visą gyvenimą gyventi su savo baimėmis. Taip ir landžiodavau į visus kampus, kuriuose budavo koks nors krebždesys ar tiesiog tamsiau. Rezultate viskas baigėsi tuo, kad man landžioti nusibodo. Ir landžiojimą pakeitė toks požiūris: ten kažkas yra? Na ir tegul. Eiti ir žiūrėti vis tiek tingiu. Neidavau ir nežiūrėdavau, bet daugiau ir nebijodavau. O jei bijodavau - būtinai eidavau žiūrėti. Tokiu atmetimo būdu likdavo vis mažiau atvejų, kai eidavau žiūrėti, nes bijodavau. Juos visus pakeitė - ai, šitas man nebaisus - žinau, kad ten nieko nėra ir tūkstantasis kartas pažiūrėjimo į mintinai žinomą kampa jau nieko nepakeis.

Su lauku būdavo sunkiau. Tekdavo grįžti iš mokyklos miškeliu, kuriame pilna visokių garsų. Pradžioje eidavau kiek galima daugiau užsimerkęs. Dažnai bėgdavau. Stengdavausi ta atkarpą praeiti prisiglaudęs prie suaugusių. Po to ėmiau praktikuoti eiti tarpe dviejų žmonių. Vienas priekyje, kitas gale. Galvojau, jeigu priekyje kažkas kelią praskynė, o gale irgi vis dar eina - reiskia nieko blogo nenutiks. Po to, kai persimečiau į saviauklėjimą, tai su prožektorium išnaršydavau visus pakrūmius. Aišku viskas būdavo maždaug taip: diena apeinu tas vietas, apžiūriu, o po to naktį išnaršau pusę tiek, kiek dieną. Antrą pusę palikdavau kaip rezevrą už kurio jau nežinomybė.

Laikui bėgant patvirtinau tik tai, ką ir taip žinojau. Pasaulis nesideformuoja ir jokie demonai iš niekur nelenda. Jeigu grįžau namo ir atidžiai apžiūrėjau pakampius, tai stačiai pro sieną jau niekas į vidų nepaklius. Sveikas protas iki tiek nugalėjo, kad dabar galiu vaikščioti visiškoje aklinoje tamsoje, miške, kuriame pilna visokiausiu garsų. Tiesiog dabar aš suvokiu, kad pats esu tas, ko kiti bijo labiau, nei aš jų. Dabar galiu ramiai miegoti prie atidarų lauko durų. Aišku su sąlyga, kad mano šuo saugo duris. Ta prasme dabar aš bijau ne tamsos, o žmogaus. T.y. žmogaus, turinčio negerų kėslų.

Pazistamas tamsos baimes jausmas, ir man sunku tsikratyti, taip pat net nezinau is kur jis atsirado, bet jauciu kelinti metai;bijau net i tualeta nakti eiti, nors zinau, jog vyras salia, i lauka sutemus viena bijau, jei su vyru tai viskas gera. ir net nezinau kaip to jausmo atsikratyti......

jei tamsos baime tikrai trukdo gyventi, siulyciau kreiptis i psichiatra...
mano broliui buvo, miegot negalejo, bijodavo i wc eit ir pan., bet jis dar vaikas buvo, tai labai padejo vilniuje Puras, bet jis tik su vaikais dirba kiek as zinau...
taip kad jei jauciate, kad baime jau trukdo jums normaliai gyventi, kreipkites i specialistus

Kai sako mano močiutė: bijok gyvųjų, o ne mirusiųjų! Man šis posakis kuo toliau, tuo labiau suprantamas. Ne demonai, tamsa ar dar kažkokios butybės kažką daro, o gyvieji. Ir kartais tie gyveiji būna tokie žiaurūs ir baisūs, kad net sunku patikėti iš kur pas žmogų šitiek žiaurumo, kad net siaubo filme neparodysi...

Ir as bijau tamsos. Kartais bime susilpneja, tai net kime nakti viena i lauko tuoleta dristu nueiti , bet kartasi vyras turi lydeti, net suspykstam del to. Jis mano, kad as kvaila, kad bijau to, ko nera.

Sveiki! Stoju ir as i si bailiuku kluba...
Nuo vaiksytes esu gan jautri. Visada atrodydavo, kad jei as busiu salia, viskas bus gerai. Visada eidama namo ziuriu ar nieks neseka, ar uz kampo nieks nestovi. Visa laika kazkoks jautrumas, atsargumas, baime ir t.t. Bet aisku gyventi buvo galima Viskas pasikeite, kai viena diena atsisedau prie kompo ir prisiskaiciau istorijas apie dvasias, persekiojimus, demonus, velnius ir t.t. Nuo to laiko nebegaliu miegoti lovoje viena. Ir svarbiausia: nieks nevyksta, nesivaidena, nebilda, neateina... Bet negaliu uzmerkt akiu, vis ziuriu, kazko laukiu, bijau... Kartais nakti ir verkiu ir juokiuos is saves. Kovoju pati su savimi... Visiskai atsijungiu tik tada, kai kas nors miega kartu vienoj lovoj... Paskutiniu metu pastebejau, kad atsikeliu tarsi visai nemiegojusi ir visa nakti pragerusi: skauda galva, silpna, negera, tai karsta, tai salta. O kartais zvali, energinga ir t.t. Manau, kad viskas del sirdies. Mano mamos yra kiek per didelis sirdies raumuo, tai ji taip pat labai emocionali, jautri. Turbut ir man perdave ta "dovana"...

Skaitau komentarus ir visi tarsi uz mane kalba

As tvirtai nusprendusi kreiptis i specialista, nes jau tikrai sunku gyventi su tuo. Bent jau man. As zinau, kas man, kokios to priezastys, bet kaip tai iveikti ar prislopinti nzn nzn..

Yra vienas tikrai nepaneigtas faktas-zmogus dazniausiai bijo to,ko nesupranta...Be abejo yra begale fobiju,bet gana daznai zmogus bijo ne tamsos,bet bijo ISSIGASTI,t.y bijo,kad kazkas gali ji neitiketai,ar tiketai(jei pasamoneje jis jau yra susikures savo "velniuka)isgasdinti...Gana daznai tamsos baime yra susiijusi su pakrikusiais nervais,depresija.
Nekalbu apie tuos kurie serga alkoholizmu,narkomanija,ir t.t...

mano baime kiek kitokia- as bijau dideliu uzdaru tamsiu patalpu. pvz viena likti tamsiam bute ar kitoje dideleje uzdaroje vietoje. jei bunu namie viena nakti tai niekad neuzsirakinu duru. man vis atrodo jei kas nutiktu tai bent turesiu pro kur pabegti, o jei aklinai uzsirakinsiu tai jau niekiap nepabegciau nuo tu baisybiu kurios slepiasi tamsoje. o tamsos baime sutapatinu su nezinomybes baime. juk tamsa baisi tuo, kad jauciames nesaugiai nezinodami kas joje slepiasi (galetu sleptis)

Tipiska klaustrofobija

Ir aš žiauriai bijau tamsos. Net jei tenka likt vienai su dukra naktį - bijau Prieš gerą dešimtmetį nuėjaupas gydytoja papasakojau, kad pavagau jau taip gyvent, tai nusiuntė pas psichiatra Nuėjau - paklausiau ir nusprendžaiu geriau jau aš toliau bijosiu... Blogiausia, kad net neįsivaizduoju kaip galėčiau sau padėt. Jau daug kartų galvojau kaip ką daryt, tačiau atsakymo neradau

Kai laukiausi vyrą 5-6 kartus naktį žadinau, kad šviesą i WC įjungtų. Kažkur po pusės metų paklausė "o kodėl tu mane kas naktį žadini? pati negali įsijungti?

mane irgi ši baimė kankina. atrodo normali buvau,nebijojau tos tamsos,bet va vienąkart užteko pamatyti siaubo filmą ir viskas. nuo tada užmiegu tik jei kitas miega netoli tame paąiame kambaryje, arba tik prie šviesos. dažniausiai (kaip ir dabar) kankinu save iki paryčių,kol pradeda švisti,o tada jau netaip baisu miegot. sunku su tuo susitaikyti ir labai bijau,kad vaikučiams šios "dovanėlės" neperduočiau, bet vis dėlto nėra jau taip blogai,kad kreipčiausi pas specialistus. kartais raminu save,kad tai normalu,juk visi kažko bijo. tik kad mano baimės neįmanoma išvengt (kaip kad liftų baimė išvengiama nesinaudojant liftu ir pan), naktis ateina kasnakt nors kažkur girdėjau naktys būna šviesios. reiks pamąstyt apie tai

Seniau (ir net visai neseniai) ir aš bijojau.Bijodavau praeiti pro tamsų kambarį,pro jį tiesiog prabėgdavau.arba kuo skubiau jungdavau šviesą.O ko bijojau-nežinau.
Persikrausčius(šiemet) vėl buvo atsiradusi ši baimė,bet dabar kaip ir nepagaunu savęs bijant,tfu tfu tfu. *pažiuri į tamsiausią kampą*
o beto už lango lauko žibintai šviečia-net ner užuolaidas nelieka aklina tamsa.
žinoma tamsiu mišku eiti būtų baisu manau,bet dabar tai nelabai.
vėlgi-ir siaubo filmai paveikia

Pasirodo, kad as ne viena tokia baile. Mano baime buna uzeina, po to nurimsta kazkuriam laikui. Jei vyras nakty dirba, tai atsigulu i lova, uzsikloju su kaldra, tada po truputi pradedu ziureti i tamsa, kad isitikint, kad nieko nera. kada akys pripranta prie tamsos, siek tiek atsipalaiduoju ir uzmiegu. Bet buna kad ir vidury nakties prabundu apsiziuriu ar nieko nera. Ta baime padideja nuo siaubo filmu, ju nebeziuriu visai, bet kartais paveikia filmai stipraus siuzeto, apie koki maniaka, arba paveikia koki baisus garsai is filmo. Jei kas prisimena "tvin piksas" filmas buvo(nesu tikra ar gerai parasiau pavadinima), niekad neziurejau to filmo, nes baisu buvo, bet muzika sita islikus mano atminty po sia diena, kai prisimenu net siurpulys per kuna nubega.

Kartais bunu profilaktiskai geriu vitaminus B, kurie ramina nervine sistema, kazkuriam laikui apsiraminu, o paskui vel.

ir aš tokia.......

Oi reiškia ne aš tokia viena.

Aš bijau tamsos, kai būnu viena namie, užsileidžiu muziką , užsidegiu šviesą, ir būtu.
O šeip jei guliu naktį , ir išgirstu tv taip sutraška , tai pašokstu, ir šeip nežinau kas man yra. .

viskas prasidėjo tada kai draugai pradėjo pasakot dvasiom, kuriomis aš netikiu!

bet kuo labiau visi tikina kad jos yra, tuo mano baimė darosi didesnė.

o šeip vakare, tamsu, užsibūnu pas drauge, tai po to baisu būna pereit, nors tik laiptinei kitoj gyvena. Tada prabėgu pro ją atrodo kad kažkas už paskos būtu..

na vienu žodžiu. . ankščiau taip nebuvo po draugų pasakojimo..


(aš paauglė jei ką.)

As nuo vaikystes visko bijau, tai zinok dabar man jau 27metai, o ta baime, tai dingsta, tai vel atsiranda. Stengiuos save nestresuot tokiais dalykais kaip dvasiom, baisiu filmu neziuriu ir panasiai. Pagerk vitaminus B, jie nervus ramina, gal siek tiek apsiraminsi.

Ačiū už pasiulymą, reiks pabandyt. (tik tiek kad turiu dar vieną kvailą baimę gerti vaistus, bijau kad užsipringsiu ar kažkas pan. )

mamai nenoriu sakyt, gėda kažko, nors gal būtu gerai pasipasakot.

As kaip tik siulyciau pasakyt mamai, gal ji pades tau tai iveikt. As durna buvau nepasakiau, o dabar kai pasakoju jai apie savo baime, tai visad klausia kodel as anksciau nepasakiau

Aš pati nebijau tamsos- kaip tik ji man labai patinka. Vaikystėje irgi nebijojau- bet aišku vaikai kitaip suvokia pasaulį, todėl yra buvę tada tokių etapų- bet vos keletas ir labai trumpai-dažniausiai irgi prisiklausius visokių durnų istorijų ar filmų prisižiūrėjus. Bet tik laikinai - bendrai aš visada mėgau tamsą- ypač man gražus ir jaukus miškas ar kapinaitės naktį, ežeras miške, kur atsispindi žvaigždės, ir kur aš eidavau vaikystėje , nusliuogusi beržu naktį iš palėpės kur buvo mano kambarys- nes namiškiai būtų galą gavę nuo strioko, žinodami kur aš eidavau naktį O man būdavo be galo gražu, romantiška ir įdomu- mane tiesiog pakylėdavo tas grožis, tie visi garsai- dieną tokio grožio nepamatysi

Su manimi augo dvi mano pusseserės vaikystėje- o jau kaip jos bijojo tamsos Ypač viena- ji net būdama suaugusi ir baigusi mokslus vis dar negali užmigti tamsoje, tik prie uždegtos šviesos, tikrina prieš tai visus palovius, už užuolaidų ir pan. kampus

Žiūrėdama į jos šeimą ir į savo, aš supratau kodėl taip atsitiko, kad jos augdamos beveik kartu , taip visko bijojo, o aš , neretai ir viena, valkiodavausi po miškus ir po pelkes naktį:

1Mano šeima skeptiškai žiūrėdavo į visokias laidas ir rašliavas ir istorijas apie dvasias, vaiduoklius, vampyrus, ufonautus ir pan.- mano tėvai tokias rašliavas ir laidas laikė senų bobų pletkais, kai jos neturėdamos kuo užsiimti ir gyvendamos nuobodų gyvenimą, ieško netikrų dirgiklių, adrenalino, ir perka tokius- o tie, kas tokias laidas ir spaudą leidžia- man buvo pristatomi kaip mėginatys padaryti biznį dirgindami išpindėjusių, neturinčių dėl ko realiai gyvenime jaudintis žmonių emocijas, kuriems reikia adrenalino, ir todėl jie domisi tokiomis nesąmonėmis. Arba siekia praplauti smegenis žmonėms visokie biznieriai, mėgindami sudominti pseudomoksliniais ir psiaudodvasingais dalykais, kaip bioenergetika, ezoterika ir panašiais, kuriuos tradicinė katalikų bažnyčia laiko nuodėme ir stabmeldyste.

Jų gi tėvai tikėjo kai kuriais prietarais- nu kokių nesąmonių prisigalvodavo kartais, ir demonstruodavo jas vaikams- nu pavyzdžiui sugalvodavo, kad kokia gėlė neša nelaimę, ir ją išnešdavo, arba vaikui gavus dovanų žaislinį apuokiuką, įkalė vaikui, kad apuokas neša mirtį, todėl jis buvo atimtas iš verkiančio vaiko ir išmestas Arba kai suaugęs, pagyvenęs žmogus šarvojimo salės patalpose bijo eiti į tūliką vienas, ir kviečiasi palydą -tai kaip tokių tėvų vaikui paskui nebijoti tamsos, jei jų pasaulis yra iracionalus ir pilnas niekuo nepagrįstų baimių Kas turit vaikų, priimkit domėn, kad jei vaikas matys, kad jūs kažko nepagrįstai bijote, tai ir jis manys, jog bijoti reikia visko- net ir tada, kai ta baimė neturi realaus logiško pagrindo

2. Mano tėvai aiškino man, kad tokios visokios vaiduokliškos istorijos ir filmai- tai ne realybės atvaizdavimas, o žmonių pasaulio atvaizdavimas, ir kad tie visi veikėjai- iš tikro yra žmonės, žmonių tipai, kurie tik įvilkti į vaiduoklių personažus, bet realiai jie ne vaiduokliai. Ir kad tokie filmai kartais kuriami pasinaudoti žmonių silpnybėmis, emocijų ir potyrių troškimu, ir nori pasipelnyti iš jų, prikaustyti dėmesį, todėl jie kuriami specialiai tokie, kad turėtų psichologinį poveikį, kad įsispaustų į žmonių pasąmonę ir gazdintų, verstų toliau žiūrėti. Todėl tokių filmų reikia vengti, nes jie nepagrįsti tikrove, o siekia paveikti psichiką taip, kad žmogus nuo jų priklausomas būtų, ir kūrėjai biznį padarytų. Todėl aš buvau išmokusi skeptiškai žiūrėti į tokius dalykus, ir matydama, kad tokie filmai gazdina ir be reikalo įjaudrina nervus, ir yra toli nuo tikrovės, aš dažniausiai sąmoningai atsisakydavau žiūrėti tiek juos, tiek skaityti visokius tokius skaitalus bei klausytis istorijų.

Mano pusseserės gi, pietums skirtus pinigus išleisdavo tuomet žinomam šarlatanų laikraščiui "žvilgsnis", kuriame vien tokios istorijos- ir paskui aišku, jos drebėdavo, ir negalėdavo lovoje po vieną miegoti- šantažuodavo viena kitą, grasindamos, kad nemiegos šiąnakt kartu, jei to ar ano neduodi ar panašiai

3.Mano šeima su meile kalbėjo apie savo mirusiuosius- jiems būdavo jauku ir miela tvarkyti jų kapus, jie kalbėjo, kad mūsų mirusieji mus saugo iš dangaus, kad miręs žmogus niekada negali padaryti nieko blogo, todėl gyvųjų reikia bijoti, o ne mirusių. Pas pusseserių šeimą buvo kiek šaltesnis požiūris į mirusius, kažkokie suaugusiųjų nejaukumai ir baimės laidojimo namuose, perdidelis susikoncentravimas į visokias "neestetiškas" detales (kaip musė ant nosies tupinti), užuot dėmesį sutelkus į tai, jog karste guli brangus žmogus, užuot skyrus jam savo sentimentus. Na nesakau, kad nebuvo sentimentų- žinoma buvo, bet aš turiu minty, kad perdaug susikoncentruojama į atseit gazdinančias išvaizdos, formos, detales. Kai kapinėse lankomasi labai retai, ir bijant parsivežti iš jų pačioų pasodintų gėlių perteklių ir pasodinti jas savo sode, nes jos iš kapinių ir pan. Visa tai vaikams formuoja šaltą santykį su anapusiniu pasauliu, su mirtimi ir mirusiaisiais, pateikia jį kaip potencialiai pavojingą, neestetišką, keliantį siaubą, užuot pateikus tai kaip natūralią gyvenimo tikrovę, ir atsisakius prietarų, susikoncentravus į savo artimuosius, jų geruosius, mieluosius bruožus. O tšarlatanų žurnalai irgi kuria istorijas, kurios pakutentų žmonių nervus- todėl kuriamos baisios istorijos, kaip "dvasios" ar "bildukai" kažką bandė užmušti, sužaloti ar buvo kitaip pavojingi, nors niekas iš mūsų neturi tokių pažįstamų, kuriuos užmušė ar sužalojo bildukai ar kokie kiti mieli padarai, besislepiantys tamsiuose kampuose:lotuliukas:


Tai jei norit, kad jūsų vaikai ar jūs patys būtumėte tokie kaip mano pusseserės- darykite taip, kaip jų tėvai ir jos.


O šiaip, jei bijai kažko, yra keletas būdų kaip tai nugalėti:

1. 2Pavyzdžiui, kai eini tamsiu koridoriumi - prieš einant dar užsigalvok apie gyvenimo praktines problemas ir rūpesčius, kurių turi- pavyzdžiui kaip atiduosi skolą bankui, ką dovanosi draugams per kalėdas, kaip puoši eglutę, kiek liko išmokti egzaminui- ir bandyk garsiai taip mąstyti- na sau po nosimi kalbėti- tada mintys turės kuo realiu užsiimti ir nepieš bereikalingų vaizdinių.

2. Dar padeda humoras, kai ko bijai- įsivaizduok, kad tamsiame kampe tupi koks nors linksmas filmuko personažas- koks nors Vilkas iš "Nu, zajec, pogodi", groja ta muzikytė linksma iš filmuko, ir zuikis tuoj spruks nuo vilko per jūsų miegamajį

3. Dar padeda kalbėjimasis su tuo, ko bijai. Buvo toks filmas- Mrusių poetų draugija, lygtai vadinosi- kaip mažas berniukas turėjo savybę, galią, matyti mirusius žmones ir su jais kalbėti- jis pradžioje jų bijojo, baisiai drebėjo, bet jie ateidavo su juo pasikalbėti. Berniuką nuvedė pas psichiatrą, kuriam jis pasakė, kad mato mirusius žmones ir jų bijo, o psichiatras pamokė jį pasidomėti, ko tiems mirusiems reikia iš jo, įsiklausyti, gal jie nori jam ką pasakyti- ir berniukas drebėdamas peržengė per save, ir jų išklausydavo- ir mirusieji pasirodydavo labai liūdni ir geranoriški, siekiantys berniuko pagalbos jų artimiesiems pranešti kokią žinią, ar panašiai- jie būudavo dėkingi, kai berniukas jų išklausydavo, jis su jais susidraugavo. Gal pasiūlykit tą patį ir savo namų tamsių kampučių gyventojams?- tik garsiai, kad patys girdėtumėte, pasiūlykite jiems savo gerumą, arbatos, ir uždekite šviesą tada jie neatrodys pavojingi

4. Dar galima kalbėtis su jais ironiškai, patraukiant per dantį, pasiūlant lįsti iš to tamsaus kampo- jūs imsitės iniciatyvos, o ne jie, todėl jūs jausitės drąsiau, jausitės namų šeiminikais

5. Dar vienas būdas nebijoti- bandyti pačiam tapti tuo, ko bijai Įsivaizduokite, kad jūs esate kokia nors šmėkla, dvasia, įsijauskite į tai- ką jūs galvotumėte, ką jaustumėte žmonių atžvilgiu, kur eitumėte, ką veiktumėte- sklęskite tiesiog ore, įsivaizduokit, kad esate nematomas tarp kitų tokių kaip jūs dvasių- pamatysite, kaip gera sklęsti kartu su vėju, klausytis kaip sutemus kapinaitėse pažeme šnara lapai, kaip dvasių (tokių kaip jūs ) kalbėjimas ir žingsniai, kaip plevena žvaigždės, pro šimtamečių kapinių medžių šakas- jūs ištirpsite aplinkoje, nes būdami dvasia nejausite grėsmės ir baimės- dvasios juk neįmanoma nužudyti ar kitaip apčiuopiamai nuskriausti- ji nejaučia pavojaus, nebijo, nes neturi ko prarasti- tačiau jos bijo kiti. Taigi, kaip labai teisingai čia jau buvo pasakyta- būkite tas, kurio bijo tamsoje, o ne tas, kuris pats bijo, ir solidarizuokitės su tais baubais Suprasite, kad jie ne tokie jau blogi, nes jūs- vienas iš jų- irgi visai mielas ir niekam nelinkite blogo Jei miškelis ar kapinaitės- griūni sau, lyg būtumei dūšelė, į čežančius, kvepiančius lapus, uostai jų kvapą, gaudau šnaresius- pradžioje garsai gali gazdinti- bet ilgiau pagulėję jaukioje, nematomoje vietoje, ir pažiūrėję į žvaigždžių šerkšną pro juodas medžių šakas, jūs pamatysite, kad tie garsai visada vienodi, suprasite kas tai per garsai, ir jie ims netgi hipnotizuoti ir teikti malonumą. Man nėra nieko malonesnio, kaip naktį ateiti į senas, neapšviestas kapines, nuo tamsaus kalnelio stebėti šviečiantį miestą, tarsi būtybei iš anapus, matyti žmonių gyvenimus, griūti, kaip vaikystėje , į kvepiančių lapų patalą, gulėti ir ilgai, netrukdomai ir nepastebimai klausytis kaip apačioje čiurlena upelis, kaip raminančiai šnara medžių lapai pažeme, tarsi mirusiųjų šnabždėjimas, kad visos gyvenimo bėdos yra laikinos ir nieko nereiškia- tada aš suprantu, kad visi mirusieji yra geri ir gali padėti, nes žino tiesą apie tai, kas yra gyvenimas- juk tik paragavus ir mirties ir gyvenimo, galima pasakyti kas yra gyvenimas iš tikro, ir kas yra tikroji prasmė. O jei jau jie gali pamokyti išminties- tai ko jų bijoti

Daug prirašiau, nes man patinka medžiai, miškai, kapinaitės tamsoje- nes atkrinta viskas, kas nereikšminga, o tamsoje matosi tikroji dalykų esmė ir prasmė- tai, kas esminga lieka, matosi, o nereikšmingos detalės- atkrinta

Nu atsiprašau už tokį ilgį komentaro, bet mėgstu nuoširdžiai, aiškiai, ir detraliai, ir be to- įsijaučiau, bo mane labai atpalaiduoja tamsa ir jos gaubiamų daiktų grožis

Nezinau ar sutikt su tavo nuomone, as niekad nemaciau vaikystej is savo tevu baimes, visada padrasindavo mus, kad nieko nebijot ir apie mirusius kalbedavo irgi su meile kaip tu sakai ir dar sakydavo:"Reikia bijot gyvu, o ne mirusiu"

Baime ne tik atsiranda nuo tevu, mano tevai net nezinojo, kad as taip visko bijojau, kol as neuzaugau ir nepapasakojau.

Man turbut paprasciausiai atsitiko nuo kai as buvau 4-5 metai, tevai isvaziavo i laiduotuves ir paliko mane pas mociute keliom dienom, pussesere, kuri daug uz mane vyresne uzmete ant manes kelias peles, o man vaikui gavosi sokas. Tevai grizo manes neatpazino, sake buvau visiskai itas vaikas. Pradejo mane vedziot pas gydytojus, ir taip laikas pasake, kad jei buciau bent jau 16 metu guldytu i psichiatrine ligonine. Tevai labai kovojo su tuo mano soku, paskui pradejo liaudies medicina, kur jie sake, kad man padejo.
Bet as daznai sapnuodavau peles, ziurkes, paskui prasidedavo lauke haliucinacijos. Kai pamatydavau pele niekad nerekdavau, tik sedejau vienoj vietoj ir sirdis smarkiai dauzesi ir bijojau pajudet. Augant man prasidejo baime tamsai, baime likt vienai namie,kadangi jau nuo mazu dienu buno pazeista mano nervine sistema, tai as labai greitai igyjau i ta baime.Tevai apie mano tamsos baime suzinojo tik pries kelis metus. Tai kad negali sakyt, kad tevai kalti, kad ne taip paaiskino tam tikrus dalykus gyvenime.

As kiek galiu stengiuos pati iveikt ta baime, protas supranta, kad tamsiam kambary nieko nera, bet jausmai tam nepasiduoda.

Svytejimas ezero dugne dziaugiuos uz tave kad tu ne tokia, nes ta baime isgyvent nera lengva.

Na, aš parašiau aišku ne visas priežastis- o tas, kurias pati įžiūrėjau sau pažįstamų žmonių, bijančių tamsos, gyvenimo situacijose. Bet aišku, aš tikiu, kad gali ta baimė turėti ir tokią priežastį- juk vaikai iš tikro viską išgvena daug stipriau- ir jiems net tokie, suaugusio akimis, regis, menki įvykiai, gali sukelti šoką - na jei tu tikra, kad tai dėl to- tai tuomet gal dar ir lengviau būtų su ja kovoti, geras psichologas paprastai padeda tokiose situacijose.

Na, o aš turiu rimtesnių baimių, kurios ne mažiau trukdo gyventi, o gal net labiau apriboja- kalbu apie sociofobiją. Ji tai apima visas gyvenimo sritis, todėl net psichologai dažnai negali niekuo padėti, nes per daug yra gyvenimo situacijų, kuriose ji gali pasireikšti- visas mūsų gyvenimas yra bendravimas, ir jo sėkmė priklauso nuo to. Man tai ji išryškėjo tada, kai aš labai daug metų prasirgau sunkia depresija, ir pairo nervai nuo jos- nors ta mano sociofobija niekaip nesusijusi su depresijos priežastimis. Tiesiog taip išklero nervai, kad pradėjo lįsti visokios psichikos problemos. Ir prikibo būtent ši, sunku pasakyti kodėl.



Manau, kad tu jauna dar labai- tikiu, kad su laiku, jei neišnyks ta baimė, tai bent pagerės situacija- nes neprisimenu nei vieno vyresnio žmogaus, labai bijančio tamsos- pastebėjau, kad su laiku ir amžiumi blėsta kai kurios fobijos.