Tačiau iš gilaus miego lyg būtų kažkas pažadinęs ir pasakęs jau laikas... Prabudusi šalia savęs nieko nemačiau. Tik pajutau lyg koks lengvas kamštis būtų iššovęs ir šlapia šlapia... Dar nesusivokiu kas čia darosi, visa užsimiegojusi... Gal pūslė nebelaiko 
bet ne per daug čia būtų šlapimo. Supratau, kad jau atėjo tikrai tas laikas, to ilgai laukto stebuklėlio. Vyras iš darbo parskrido per kelias minutes, perbalęs ir išsigandęs 
labiau bijojo nei aš. Į ligoninę daiktai seniai buvo suruošti. Išvažiavome iš namų dvyliktą valandą. Ligoninėje labai greitai atsidūrėme net nepajutau...Pasitiko labai paprasta ir nuoširdi akušerė. Nuo jos padvelkė tokia šiluma, kad visai nebebijojau nieko. Tik sekiau paskui ją,.. atėjome į gimdyklą. Dar niekada nesu joje buvusi, jauki ir erdvi palata...Saulė skverbėsi pro erdvius langus. Visai visai nebaisu, lyg baimė būtų likusi už durų... Vyras įsitaisė patogiame odiniame krėsle...Gulėjau ir klausiausi princesės širdelės dūžius.. Kartas nuo karto sąrėmiai stiprėjo vis...kaklelis atsidaręs dar tik keturis centimetrus... 
skausmas jau labai didelis... Nusprendžiau, kad reikia nuskausminamųjų, nebe pakeliamas ir aštrus skausmas... Vyras glosto man nugarą ir šnibžda, kad viskas bus gerai...kad jau nebe daug beliko...Laukiame tos akimirkos kada ji pagaliau ateis į šį pasaulį.... 
Skausmas kažkur dingo..taip gerą gulėti.. tik laukiu tos akimirkos..to susitikimo pirmojo..pirmojo verksmo..pirmojo prisilietimo.. 
Susikabinę rankomis ilgai buvome..kalbėjomės ir nusprendėme, kad dukrytę pavadinsime Juste.. Jau septynios valandos..ir nežinau ar dar ilgai reikės laukti to susitikimo nuostabaus... Toks jausmas pasidarė lyg norėčiau bezdėti.. Jau laikas...pasimatė galvutė..stebuklėlio galvutė....pagaliau, pagaliau...aš džiugavau.. Daktarė sako:žiūrėk mažylė mojuoja rankyte.. Tereikėjo vos kelių stūmimų ir mažoji princesė jau šiame pasaulyje. Viskas vyko lyg kokiame sapne...taip lengvai ir greitai.. Išgirdau princesės balsą ir ašaros pabiro mano skruostais, laimės ašaros...Paguldė ją ant mano krūtinės..tai nuostabus jausmas..niekada jo nepamiršiu..to pirmojo mūsų prisilietimo...to artumo...tokia gležna dukrytė...maža būtybė... apkabinau ir verkiau pati iš laimės lyg kūdikis...Jau esu mama..esame nuo šiol šeima...Vyro akyse taip pat pasirodė laimės ašaros...tai mūsų pirmagimė...stebukliukas. Jis tėtis, o aš mama... Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad gimdymas gali būti toks nuostabus..galima tik pasvajoti...o čia viskas man nutinka...greitai ir lengvai.. Po septynių dvidešimt trys į šį pasaulį atėjo mano dukrytė...gera būti mama.. 
Ligoninėje praleidome kelias dienas...Esame sveikos 
išleido mus namo...Klaipėdos gimdymo namai...
