Pos skyrybų labai ilgai neradau nieko panašaus į norimus santykius. Nors pažinčių ir susitikimų buvo. Kažkaip dažniausiai susipažindavome internete, bet ten man nepavyko rasti nieko gero. Tik nesusipratimus ir kuriozus.
Pvz, kartą nuėjusi į pasimatymą pamačiau toookį veikėją murzinais džinsais ir išsprogdintu veidu, kad ilgai dar sapnavosi košmarai...
Vėliau nusipirkau namus kaime, palikau sostinę. Kažkaip iš pradžių tikėjausi, kad mane kažkas pamatys - naują ir neprastą... Niekas nepamatė ir neatėjo susipažint Dabar jau šakės - pagalvojau,kur rasiu tokį vyrą, kuris mes viską ir važiuos pas mane į kaimą Kažkurį laiką bandžiau ieškoti vėl internete, važinėjau į pasimatymus, kurie tik vargino...
Bet kai pamačiau filmą "Maskva netiki ašaromis", tyliai pasvajojau - ir aš taip noriu - ne pati lakstyti, nes jau išsekino tie susitikimai su "permažais", vis dar tebemylinčiais žmoną, kokiais nors bedarbiais, kuriems dar vos ne ant kelio pinigų reikia duot ir t.t. Taigi, tyliai panorėjau - noriu, kad ateitų pas mane į namus ir pasiliktų...
Taip ir buvo
Man reikėjo pagalbos namuose, viena pažįstama pasiūlė savo pažįstamą vyruką, kuris tuo metu atostogavo ir galėjo man padėti... Mūsų istorijos labai greitai susirišo ir jau po kelių mėnesių jis tiesiog pasiliko... Tokia gera pabaiga. Gal tiesiog reikia sukonkretinti savo norus?

Supazindink ir viskas: cia mano draugas X.
Man irgi panasi situacija buvo, tik dukrai tuo metu buvo 11 menesiu, tai eidavom i pasimatymus su vezimeliu, kuri stumdydavo dabartinis vyras Ir nesiojo, ir pampersus keite, taip, kad mazyle ne problema kai mama patinka O atsirado jis per skelbima Lietuvos ryte

Mano mazylei 4 men., bet mes jau vienos Na, neisivaizduoju salia saves kito vyro (buvusio taip pat) Gyvenu ne didmiesty, tai turbut sansai isvis sumazeje...Nors kolkas tai tikrai man jokio vyro nereik

as susipazinau interneto pagalba ir lb dziaugiuosiu.dar lb mazai bendraujam bet esam abu laimingi ir be proto isimyleje vienas kita o mano dukryte myli taip pat kaip mane,uzsiima su ja zaidzia kartu,kalbasi,myluojasi miela ziuret.o ir pats turi sunu bendramzi su mano mergyte.ir vaikai sutaria. Galiu drasiai sakyt esu laiminga

as tai irgi internete savo meile sutikau...buciau gal ir nesusiruosus i pasimatyyma realybeje su juo, nes kazkaip ne mano stilius veltis i internetines pazintis, bet kaip issiaiskinom bendraudami, kad jis geriausios mano drauges pusbrolis, tai pradzioj su ja pasikonsultavau ar verta su juo prasideti ir va jau laimingai 4 metai gyvenam ir susilaukem katik savo mazylio

As sutikau internete savo pirmaja meile,visai netiketai. Susitikome,ir va jau pusmetis kartu. jis myli vaikus,o vaikai myli ji

Man 32-eji ir aš jau nebesitikiu surasti savo meilės

Bet cia juk labai nedaug. Kodel taip pesimistiskai ?

Nes nėra kaip tą vyrą susirasti.

sutinku, kad tai labai sunku, kai esi vyresnis. Jei darbe kolektyvas moteriskas arba vyrai jau vede, gatvej irgi isimtys buna, kad susipazysta. Cia daug kas, kaip skaitau, susirade antras puses internete, bet tai oi kokia loterija.
Bet tiket reikia, juk gyvenimas dar visas priesaky, metu 32 yra mazai

Oi kiek tikėta, kiek svajota, kad atsiras jis, tas mano mylimas žmogus Bet kuo toliau, tuo labiau šansai mažėja Man dabar svarbu, kad užtektų veiklos ir realizacijos, tada gyvenimo pilnatvė bus tame.

niekas nezinom kada ji sutiksim ir kur.
Sakoma, "nesedek namie, princas pats i duris nepasibels", o zinau ne viena, kur sedejo istisai namie, namisedu namisedos, o princai is tiesu i namus atejo ( tai seni pazystami, tai koks meistras..)

Man 30, skiriuosi su vyru ir tikrai neketinu viena gyventi likusi gyvenima. Siaip tikrai jauna dar jauciuosi

O tu jo ir neieškok - jis pats pas tave ateis, kai mažiausiai to tikėsies.

Tai dabar tokia mano būsena ir yra, kad nebeieškau. Tiesiog gyvenu ir bus kaip bus Nesijaučiu ir aš senė. Ir atrodau jaunatviškai, ir mąstau jaunatviškai Būna, kad namie ir pašoku, muziką garsiai pasileidus

ateis tas žmogus į Tavo gyvenimą, svarbiausia neužsidaryt namuose.

Oi, užsidaryti namie aš nesugebėčiau Net išėjau dirbti į kolektyvą, nors puikiausią darbą turėjau ir namie. Ale kad ir čia vyrai visi vedę

Pažinčių puslapyje siūlomi tik neįpareigojantys santykiai. Draugai neturi ką pasiūlyti. Vienžo, atsiduodu į Dievo malonę

O kur JO ieskojot? Sedint namuose ir sokant pagal muzika pries veidrodi-ne iseitis. TO zmogaus reikia ieskoti

O cia nenoriu sutikti Musu amzius jau toks, kad princai ant baltu zirgu prajos pro sali ir neatsigres. Kokie nors alkoholikai santechnikai, ateje i namus isvalyti kanalizacijos, nesiskaito
Po skyrybu stengiausi neuzsidaryti namuose, dalyvaudavau bet kokiuose draugu baliuose(budavo ju tarpe ir nevedusiu ar issiskyrusiu vyru), stengiausi, kiek leido finansai, vazineti po uzsieni su autobusu(autobuse vel susirinkdavo kompanijos, budavo ir vienisu vyriskiu), eidavau i naktinius klubus(tas man labai nepatiko, na nusivyliau, kazkokie man netikeliai pasitaike ), prisiregistravau pazinciu saituose. Va ten po kruvos nevykeliu, sekso maniaku, alfonsu radau ta savo princa
Mano patarimas-tik neuzsidaryti namuose ir savajame pasaulyje, ir skirti zmones butinai susitiks

Tai aš ir nesakau, kad neieškau, nesistengiu. Po naujų metų net buvau davusi sau žodį šiemet susirasti žmogų. Stengiausi, verčiausi per galvą, ėjau į pasimatymus, net buvau įsimylėjusi iki pažaliavimo. Važiavau į kelionę į užsienį, net darbą susiradau tam, kad nebūčiau namie aš ir kompiuteris su savo naminiu labai man prie dūšios limpančiu darbu. Į kelionę važiavau, mintyse galvodama, kad gal ką sutiksiu. Ir į pajūrį šiaušiu su draugais per Žolinę, ir baidarėm plauksiu su vyriška kompanija dar šiemet. Bet... bet negali žmogus visada aklai tikėti, ateina ir pailsimo momentas. Tada imu kurti grandiozinius planus, kaip keisiu būstą, kaip su vaiku kalnus nuversime, kaip darysiu tą ir aną. Kad tik save realizuočiau, kad tik gyvenimą prasmingą gyvenčiau. Yra vienas jau pusmetį bandantis prisigerinti. Ale ką, man netinka žmogus be išsilavinimo ir su mama gyvenantis Be to, pora metų teko su alfonsu ir despotu gyventi, baimė vienok atsirado... Ai, gyvenimas gražus ir be švelnumo

radot kur ?
as manau yra likimas ir daryk ka nori, gali siausti vyru kompanijose, dirbti tarp vyrų, būt baliukuose, kur daug laisvų vyrų ir nerasti TO žmogaus.
Dar...yra moterys, kurioms BELE vyras ir yra, kas tikrai renkasi kas miela - neima alfonsų, santechnikų, vyrukų, gyvenančių pas mamą ir visokių kitokių......Na kaip užsimerkt ir pasakyt na tiks, pasidarysiu kokį norėsiu ?

Likimas yra. Pasitvirtino tai kitais gyvenimo klausimais. Sprendimai ateidavo netikėtai ir įdomia forma. Taigi, stenkis nesistengus, jei nėra man skirtojo, reikės gyventi be jo. Be to, kuo toliau, tuo sunkiau bus, nes būsiu pripratusi prie vienatvės.

Išsiskyrusi esu du mėnesius.... Ir stengiuosi namie neužsidaryti..
Bet po kiekvieno išėjimo kažkur, visada sulaukiu kvietimų į pasimatymus... Ką gi su vienu vyriškiu susitikinėjame..
Ir man atrodo, kad gal per greitai čia viskas, bet aš suprantu, kad vyro nepalaidojau, kad mūsų jau gerus metus jokie jausmai iki skyrybų nebesiejo.
Bet jaučiuosi blogai daranti, ir kaltę prieš tėvus. Mano mama prieš betkokius mano naujus santykius, sakė neanksčiau kaip po poros metų ieškotis kito vyro, kad vėl nenudegčiau.
Papasakokit po kiek laiko nuo skyrybų jūs pradėjote eiti vėl į pasimatymus?
Ar tikrai verčiau pirmus metus nesileisti į naujas pažintis...

Sveikos, tik dabar atradau sita temuke, gal priimsit i bendra buri?

As i pasimatymus eit pradejau praejus kokiems 3-4 men. po skyrybu. Iki tol megavausi draugu kompanija, vaziavom prie juros, i gamta, jie bande mane prablaskyti, renge ivairius vakarelius, daug laiko praleidau su vaiku, visur ejom kartu. Apie kitus vyrus nenorejau net pagalvot. Nemazai ir dirbau tuo metu. Bet po keliu menesiu pajutau kad truksta man demesio,bendravimo ne draugisko, o tokio kuris buna tarp vyro ir moters, galu gale sexo pradejo trukti. Juk jauna moteris buvau.
Veliau buvo du romanai. Nezinau ar rimti, bet zmones man buvo patrauklus, patikdavo bendrauti, bet jauciau kad dar nebuvau pasiruosusi naujiems rimtiems santykiams. Toks jausmas atejo pries metus lygiai.
Aiskiai suvokiau, kad noriu seimos, svelnumo, atsakomybes uz kita zmogu, noriu kazko rupintis, noriu bendros buities, kad pavargau buti viena. Jaustis vienisa. IR sutikau ji. Mano mylima, nuostabu zmogu. Pries kelias dienas buvo metai kaip esame pazistami. Jau gyvename drauge pora menesiu. Sis sprendimas yra apgalvotas, pasvertas, brandus. Tikiuosi mums viskas pavyks.
O jums noriu patarti neskubeti. Eikit i pasimatymus, bendraukit.Moteriai tikrai to reikia. Bet del rimtu santykiu neskubekit.

ps. man 30, po skyrybu jau praejo 3 metai.

as su nauju zmogum pradejau bendraut praejus kazkur pusmeciui, kai isejau gyvent atskirai nuo ex.Gal ir greitai,bet vaiko tevui jau gan seniai jokiu jausmu nejauciau,tik neplanuotas nestumas mane siek tiek uzlaike pas ji O naujo zmogaus isvis neieskojau,maniau,kad dar anksti ir jokio vyro man nereikia,atejo jis pats ir jau beveik pora metu esame kartu Tik dar gyvenam kol kas atskirai,vis dar tie vienises gyvenymo privalumai ima virsu

Manau, kad esi pakankamai suaugusi, kad pačiai priimti sprendimus dėl savo gyvenimo. Nei mama, nei kas kitas negali pasakyti, kada laikas pradėti santykius su kitu vyru. Turi pati savęs paklausti ir sau pačiai sąžiningai atsakyti, (nors ir sakai, kad jokie jausmai nesiejo jau metus laiko iki skyrybų), ką jauti buvusiajam- kerštą, pyktį, meilę, neapykantą, koks jausmas apima, mąstant apie buvusią santuoką (gal nusivylimas, apmaudas, liūdesys, vienišumas?), ir kokio jausmo vedama, pasineri į naujus santykius. Gal nejauti buvusiam vyrui meilės, tačiau, natūrau kad lieka visas spektras kitokių jausmų. Tol, kol jie bus intensyvūs, nederėtų skubėti veltis į naujus rimtus santykius O "nudegti' galima praėjus ir 2 mėn, ir 2 metams, ir 10 metų ir pan. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių.

As nors dar ir oficialiai ir neissiskyrus, bet jau kuris laikas kartu negyvenam. Mergyte dar maza, palikt dar nesinori kazkam, o ir nelabai yra kam. Kadangi gyvenu nedideliam miestely, kazka susirasti sansu irgi nedaug...juolabiau, kad visalaik nebuvo taip, kad sulaukciau vyru demesio. Ne taip, kaip kitos. Ziurek su vienu, jau tuoj su kitu...esu ir komunikabili, ir issilavinus, is veido irgi "ne regana" O vyro salia norisi, bet irgi ne bile, kad vyras...tai kazkaip ir laidoju tuos savo sansus...

kad ir kaip bebūtų keista, nieko dukters tėvui nejaučiu. Absoliučiai nieko. Nei pykčio, nes pykti nėra už ką, nei liūdesio, nei juo labiau meilės ar menkiausio prisirišimo. Nieko... apskritai po skyrybų pajutau palengvėjimą, beprotišką palengvėjimą

man lygiai taip pat...drauges negali patiketi kad nieko buvusiam nebejauciu

Nieko neturiu,nieko nereikia, bet jeigu atsiras tai tikrai neatsisakysiu graziu santykiu:)

As taip pat,buvusiam nieko nejauciu Jau praejo 10m kai issiskyrem,mergaitei tada buvo 3m.Dabar gyvenu su kitu,nesusituoke,bet auginam bendra vaikuti,kuriam dabar 3men Nesutinku,kad nereikia ieskoti,o laukti kol pats atsiras.Jei jauciat,kad kazko reikia,truksta,ieskokit ir tikrai rasit Mes su antruoju susipazinom per SMS pazintis Jis jaunesnis uz mane,issilavines,simpatiskas,pries tai seimos neturejo.Draugavom 5m kol nusprendem kartu gyvent.Dziaugiuosi radusi toki zmogu,esu labai laiminga

Išsiskyriau prieš metus, bet kuo toliau, tuo labiau man patinka būti vienai. Tik kartais pagalvoju, ar nebus paskui per vėlu, kai jau vyro užsimanysiu. Dabar dar jauna ir graži, o paskui tik ragana susiraukšlėjus būsiu niekas nenorės imti.

o man baisu tas, kad tikrai vienai dauuuug geriau. cia turbut vyrai pasitaike tokie ir visa kita...(kai paziuri laidas, kaip jackaitei kaip atsitiko, jauna, pasiturinti, uzsimauna ant tokiuuuuu....niekad nebuvau tokia kuri sakytu "visi jie tokie", bet db turbut priejau riba, kad norisi sakyti ) ziurek, bus turtingas, dzentelmenas, o poto net vaiku negalesi per jo turtus atsiimti, jei kas. bus mielas, be tu dideliu pinigu, tavo paziuru - bet vel po 5 ar 10m, vel ziurek kas ...

toliau, su laiku, gyvenant vienai ir tuoo MEGAUJANTIS iprociai formuojas ir tikrai negi isileisi zmogu? nebent , sakau sau, 60m kai turesiu, vaikai paauge..susirandi komunikalu, megstanti keliauti ir davai...po pasauli platu... bet ligos iki tol neturi buti suriete...

PADRIKOS MINTYS turbut....

Va va, įpročiai gyvenant VIENAI. Tiek buityje, tiek laiko planavime, finansų ir t.t. Prisitaikyt prie kito tikras menas, kuo vyresnis žmogus, tuo sunkiau...

Po skyrybų (vaiką praktiškai nuo gimimo auginau viena) praėjo 2,5 metų, jaučiau, kad kažko trūksta, vis tiek noriu šeimos, tad pasileidau į pasimatymų maratoną (padėjo draugas.lt) - iniciatorė būdavau pati Ėjau su kiekvienu vyru, kurio tikslas rimti santykiai (ne lova) nesispyriodama, internetu daug neplepėdavom - tik susitikus. Pasitaikė ir jumoro, ir nuobodulio, ir šiaip visokių išgamų. Bet visumoj šį laikotarpį prisimenu labai maloniai - įspūdžių liko visokiausių! Tikslas buvo pamatyti kuo daugiau vyrų, kad susidaryt sau bendrą vaizdą, ko aš norėčiau, ko ne, ir kokie jie būna. Eidavau net su tais, kur iš anksto žinodavau, kad nieko ir būti negalėtų - tai praplėtė mano bendravimo įgūdžius su vyrais ir aišku, vieną kartą sutikau tą, už kurio dabar ir išteku Šiaip tai buvo laaabai didelis darbas ir užsispyrimas, daugybę kartų galvojau nusispjaut į tuos pasimatymus, bet kiek atsikvėpus, eidavau toliau. Jei tik turit galimybę, tai neužsidarykit, merginos, bendraukite kuo daugiau su visais aplinkiniais!

skristi,

na kaip šauniai tau O tie pasimatymai ir baigdavosi vienu ar tęsdavosi ilgiau? Dėl ko dažniausiai baigdavosi? Po kiek laiko?

Kodėl tie šansai mažėja? Juk nesi kokia senė arba su 3 kojom
Pas mane irgi šeima ant ribos. Bandau išsaugot, darau viską, bet jei nepavyks tai žinau, kad skausmą malšinsiu veikla ir naujų santykių paieška, nes kitaip galą gausiu.

P.S. Kol kas širdis plyšta, nerandu sau vietos, beveik negaliu dirbt. Rankų nenuleidžiu, bet nežinau ar pavyks...

1. visai imanoma jaustis kaip agnepagne.svarbu psicholigne nuostata. gali buti ir 20, bet mirus viduje. o paziurekit yra 70ciu, kurie zydete zydi.

2. bandot. ir tik jus viena???? tai tuomet tikrai nepavyks ilgainiui.

Visą laiką stebėdavausi, kad tikrai daug pirmokėlių mamos atveda jau vienos, ta prasme išsituokusios. Galvodavau, kaip čia taip, net 7 metų kartu nepagyveno...
Stebėdavausi, kaip čia tos moterys tik su vienu išsiskyrė, jau už kito teka, jau vaikus gimdo. Ir atsitik tu man, kad likimas susiklostė lygiai taip pat . Po skyrybų ir man laaabai patiko vienai, darbas, vaikas, karjera... bet būdavo tokių akimirkų...
pavyzdžiui per šeimos dienas mokykloje, pamenu vaikai dainavo perdarytą dainą , tą, kur Mikutavičius dainuoja. Pas mus tradiciškai ją dainuoja taip : labai labai myliu, tėtį ir mamą ... sėdim su buvusiu vyru skirtingose salės pusėse ir stovi tas mūsų vaikelis, vienintelis klasėje kurio tėvai išsiskyrę, žinokit kaip skaudu, kaip gaila kad va taip. Ir dabar žliumbiu, nors atrodo viskas gerai, bet tas nežmoniškas kaltės jausmas, kad nepasisekė iš pirmo karto... mes su vaiko tėčiu dažnai pasikalbam, kodėl neieškojom pagalbos, kai jos reikėjo, tiesiog kiekvienas nugrimzdom į savo rūpesčius, atskirai visko siekėm. Ir kai jau sukuri kitą šeimą iš tikro pamatai, kad viskas yra taip pat, rutina ta pati, tik vyras kitas, tik moteris kita... Aišku stengiamės abu daug labiau, o moteriai tai reikia pasistengti dar daugiau, kad viskas būtų gerai tarp vaiko ir patėvio. Aš tai negaliu atsistebėti puikiais savo vyriausiojo vaiko ir dabartinio vyro santykiais, kaip jiems viskas gaunasi natūraliai, lengvai, tik aš tai visada poste taip sakant, stebiu akylai. Bet tai tikra dievo dovana, kurią sutikau užsienyje. Lygiai praėjus metams po skyrybų. Paskui kažkur perskaičiau, kad po skyrybų, kaip po mirties, reikia metus gedėti. Tai gi, pasibaigus gedului ir susitikom. viskas rutuliojosi labai palaipsniui, o kai jau atėjo momentas ir jis atvažiavo į Lietuvą susipažinti su vaiku, tai buvo man kažkas baisaus. Jis žinojo, jei jų santykiai nesusiklostys, mes niekada nebūsim kartu, nes aš nepaaukosiu savo vaiko dėl vyro. Na bet jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad jam pavyks. Tai gi, su sūnum internete žiūrinėjom žaislus, ir kaip tyčia tokių Lietuvoje nėra. Tai gi planas toks - atvažiuos mamos draugas ir atveš jam dovaną, tai jis ir laukė tos dovanos, o tas draugas tik kaip priedas. Susitikimui pasirinkom Ozą, kad vaikui vėl dar daugiau teigiamų emocijų ir t.t. Na ir štai tas susitikimo momentas Vaikui tai viskas puiku, dovanos, iš savo miestelio pirmą kartą Oze, o man tai siaubo vakarėlis, kaip tyčia susitinkam iš savo kaimo kaimynų porą su vaikais, ar dar gali būti blogiau, man nuo to streso prasidėjo pilvo spazmai, nebegalėjau įkvėpti, prisėdau kur pakliuvo, paskui viskas nurimo... Parvažiavom į mūsų namus. Viešėjo savaitę, bet iš buto niekur neleidau išeiti ir kartu savo miestely nesirodėm, nes man kažkaip buvo keista, gėda na ir daug daug kitų jausmų, net ir praėjus metams po skyrybų negalėjau laisvai jaustis eidama su kitu vyru... O dabar jau nieko, apsipratau, ir kaimynai priprato, nepamiršta pamokyti lietuviškai praeidami pro šalį. O pasakyti "hello", tai moka visi kiemo mažuliai.

Na Jums ir pasisekė

Beje, fenomenali klasė, jei tik Jūsų vaiko šeimoje tėvai išsiskyrę buvo.

turėjau kelias dešimtis vienkartinių pasimatymų . Per 2 metus pasitaikė 3 vyrai, ties kuriais stabtelėjau, pasimatymus apraminau ir laukiau kažkokio postūmio. Jei man duodant signalus atsako (tampresnio kontakto užmezgimo, intensyvaus domėjimosi) nesulaukdavau apie 2 mėn. arba tie vyrai būdavo labai vangūs - neaiškios kilmės santykius nutraukdavau ir nesikankindavau arba labai minimaliai pasikankindavau, nors tiesą sakant dėl vieno visą savaitę taip ir nemiegojau, kol migdomųjų neišgėriau - žodžiu, geriau stengtis tausoti savo jausmus ir vienpusiškai nebandyt įsimylėti Su būsimuoju vyru per mėnesį laiko intensyvaus bendravimo matėsi, kad kažkas rimto ir pakankamai kryptingai vyksta - gal maždaug tokio laiko užtenka subrendusiems ir gyvenimo ragavusiems žmonėms bent apytiksliai susivokt? Per mėnesį-du, nesant jokių trukdžių susitikimams pakankamai gerai gali išryškėti, kiek labai nori tęsti pažintį su tavimi naujas žmogus. Žinoma, viską turėtų apvainikuoti ir jausmai, juk nesame robotai.

skristi, saunuole...


na, ziogelis2003

..pasakojimo pabaiga gal ir vykusi(juk ghyvenimas dar gyvenasi, nezinia kaip viskas bus), bet laaabai daug itampos ir kaltesa jausmo visur ypac ka zmones pasakys is ties negerai taip, juk niekur jausmai nedinge, visi jie jumyse, vel negandai isklus, mano kad moteris vel viska turi nesti viena, negerai negerai. del jusu pacios. o jei bernus auginat jie ir galvoja-vat moterie, tai tavo prievole visaip suktis, delioti, issisukti, jei ne-kentek pilvo spazmus

na pikta negaliu, ir moterys vel vyrus aukstina, popina...aukstesnes rusies gyvunai, taip sakant...

o siaip minciu del stengimosi, del rutinos, -geru paraset. BET STENGTIS TURI ABUUUUUUUUUUUUUUU

susipazinome per interneto pazynciu portala

ir į kiek pasimatymų teko eiti, kol suradot tą vienintelį?

Darbe susitikom, jis buvo mano sefo draugas, tai vis uzeidavo pas ji

Pas drauge per gimtadieni,drauges pusbrolis

nu ką, padarysiu reklamą sutikau portalo pazintysxxx.com renginyje ketvirti metai susituokę ir turim mažių

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.