kiek bepasižiurėčiau tai mažėliui rodomas didesnis dėmesys...bent jau čia-forume...nors mamytė turi du vaikus-jos atavare dažniausiai būna mažėlio foto, jei yra foto galerija-tai ten daugiausia mažėlio foto...kodėl?

Ir amžiaus liniuotė dažniausiai būna tik mažėlio

nu rodyklė tai ne visų taiip...bet dėl foto...praktiškai visada

Todėl. kad pirmus metus skaičiuoji mėnesiais, o po to pusmečiais, o galiausiai metais.

Kai laukiausi antrą kartą, nuolat pagalvodavau, kaip viskas bus kai mažiukas gims, kaip reikės tokią didelę meilę dukrelei padalinti dviem?.... Gimus sūneliui, tie pasvarstymai savaime išsisprendė - meilės atsirado abiems ir supratau savo tėčio žodžoius "Tas pats į kurį pirštą įsipjausi, vis tiek vienodai skauda..."
Dabar dukrelei 5eri, suneliui 3eji ir kartais kai reikia perpus padalinti saldainį ar šokoladuką, net žinodama, kad kuris nors jį mėgtsa labiau, visada dalinu po lygiai...
Tačiau, pastebiu, kad mažajam reikalavimai visada mažesni... Jam jau trys, bet aš vis dar jį apvelkų, nors dukrelė tręjų jau patį tai darydavo (juk palyginus su broliu ji tada atrodė jau labai didelė)... Gabijai ir kambarį visada tenka tvarkyti ir už save ir už brolį, kuriam šiek tike patvarkius nusibosta... Nežinau kaip tai išeina, bet jis lepūnėlis Stengiamės jų neišskirti, bet dažnai Gabijai liepiame prižiūrėti brolį, kad šis ko nepridarytų... O jai juk tik penkeri....
Dėl nuotraukų tai nežinau, pas mus abu turi po vienodą albumą ir nuotraukų kažkodėl daugiau pas Gabija, net ir dabar... Ir rubelių mergaitei daugiau perku... Tiesiog, tas mažius turi daugiau nuolaidų. Jis visada atrodo dar mažiukas....

Taip jau yra psichologiškai, kad mažiausias vaikas visad lieka arčiausiai tėvų. Jis ir daugiau palepinamas, ir tt. Didesniam vaikui reikalavimai didesni, deja, tas požiūris dažnai lieka visam gyvenimui. Retai kuriem tėvam pavyksta lygiavertiškai vertint abu vaikučius...

Pas mane lygiai tas pats kol neatsirado trečias, dabar pirmieji tapo tie dideli, kurie viską patys už save daro Aiškiai sau dabar nusistačiau, kad neleisiu mažiausiajam, kad už jį brolis ar sesuo padarytų. Ateis laikas ir jis turės pats viską daryti. Myliu tikrai juos visus vienuodai, t.y. begalo Tačiau dėmesio reikia kiekvienam skirtingai. Pvz. mano dukriukei patinka, kad jai patiki darbus ir jos visai nekontroliuji, vyrudiniajam patinka, kad kažkas būtų šalia ir su juo daug kalbėtų, mažasis, tai savaime aišku nuomanęs nei žingsnio, nebent uždraustas vaisius palei nosytę, tai ir be mamos galima repečkoti visu greičiu

Pas mane viskai kitaip. Vyresnioji duktė jau paauglė, jai rupi berniukai, madingi rūbai - mes tapome tiesiog geriausiomis draugėmis. Na o jaunesnioji labiau myli močiutę, mano mamą - aš nieko prieš.

Taip jau gamtos sutvarkyta - kuo mažesnis žmogus, tuo daugiau jam reikia dėmesio. Naujagimis vienas likęs apskritai neišgyventų, o septynmetis jau ramiai pasilieka vienas kelias valandas. Todėl natūralu, kad kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau jam reikia dėmesio, ir tuo daugiau jis jo gauna.

O didesniam to dėmesio tiek ir nereikia, kas gi būtų, jei aš pradėčiau pirsčiot, kaip mano devynmetis pakakojo, kokios temperatūros arbatėlė jam pateikta ir pataikė myždamas į puodą ar nepataikė... Kas būtų, jei duočiau jam šaukštą, kaip mažiukui, bet aplink tūpčiodama dar primaitinčiau kitu šaukšteliu ? batelius apaučiau, sagas užsegiočiau... Gi jam pačiam negerai būtų.
Todėl vat taip natūraliai kuo vaikas vyresnis, tuo jį labiau paleidi... O iki galo nepaleidi niekada, tik tos prietrankos marčios to nepastebi ir kažkokias pretenzijas, vėplos, paskui reiškia...

Iš esmės Noa jau viską pasakė . Kai pas mane iškyla klausimas, kodėl jūs brolį mylit labiau negu mane, jam viską leidžiat, jam nieko nereikia daryti ir t.t. Visada yra pasiūloma prisimint nuo kada ji pradėjo dirbti tą ar kitą darbą., gerai paskaičiuot, kas leidžiama jai ( ar tikrai nieko) ir broliui ( ar tikrai viskas). Vaikai auga su metų skirtumu ir nieko nepakeisi. Taip turi būt. Iš vieno reikalauji labiau iš kito vėliau pareikalausi.

Atsakoma:nežinau.Tiesiog jaučiu kaltę prieš vyresnįjį,kad mažius arčiau širdies... Bandau sau visaip "duot užduočių"-prisiminti kaip mano vyresnėlis buvo mažas,kokia aš buvau jauna studentė mamytė,koks jis buvo gražutis ,dailutis ir etc.Nu ką ,prisimenu,pasidžiaugiu ir ...nu nepadeda. Vyresnėlis nu blyn dailus bernas auga, mergos jau dabar susileidžia(turiu omeny savo drauges,vis gaunu pastabų,kad ojojoi koks ryškus),o dešimtmetės -dvylikametės ką mąsto tai man nepasako gi.O mažasis-apsmurgęs toks,išblyškęs blondinas išplaukusiomis akimis.Ir ką, vistiek jis man mielesnis
Kažkur kažkada labai senai dar žurnale "Tavo vaikas" skaičiau,jog pirmas vaikas tėvams neša garbę,o antras meilę(na kažkas panašaus).

na del draudimu/leidimu tai aisku,bet kodel,kad ir skyrelyje "stai mes kokie" jei yra du ar daugiau vaiku,tai vyresnelio tik kelios foto...o jau mazelio...

Nu nežinau mano mažėlė dar turbūt per maža, kad galėčiau lygint...Bet kol kas aš kaip tik kalbėdama apie mažę vis įkišu, kad vyresnėlė, kai buvo kūdikis, tai tą ir aną..Aplamai mano vyresnioji dabar atrodo buvo toks tobulas kūdikis-augo kaip "iš knygos", o mažėlė tai kol kas dar nelabai
Didžiąja tai kur kas daugiau pagrindo randu girtis Ir nuotraukas jei dėčiau, tai jau aišku būtinai su vyresniąja-gi tokia ji pas mane gražuolė O mažiukė gi leliukas dar-kaip ir kiti leliukai-nelabai išsiskiria
Tik tiek, kad mažiukė atrodo tokia bejėgė, tai tik ir norisi ant rankų vis palaikyt, palepint-nu vyresniąją gal mažiau popindavau

Aš vyresniąją traumuoju ir žinau, kad taip darau. T. y. mano vyresnioji net neabejoja, kad aš ją myliu, kaip ir mažąją, bet neužtenka žinoti, reikia ir patirti, gauti nuolatinius liudijimus. O ji dabar paauglė, pasidarius atšiauri, na, ir mano charakteris – nelįsti prie žmogaus, jei jis nerodo akivaizdžių ženklų, kad jam to reikia. Va taip ir gaunasi: mažoji meilutė, švelnutė, šypsena, kuriai negali atsispirti, o didžioji – juoda, paniurus, atsaini, jai nieko nereikia... Tai spėkit, su kuria daugiau bendrauju ir su kuria geriau sutariu?

Pas mane beveik analogiška situacija. Tik vyresnioji pastaruoju metu kažkaip persilaužė ir tiesiog reikalauja švelnumo, apkabinimų. Pareinu, atbėga, apsikabina, nors jau didesnė už mane. Negi dabar ją atstumsiu. Iš pradžių kiek šokiravo mane tas pasikeitimas, bet dabar apsipratau ir taip miela, kad dičkė pana, o meili, kokia būdavo mažutė. Dar pabus prie manęs......

O man mieliau bendraujasi su vyresniaja - gal kad jau ir pasitarti galiu, ir į koncertus/spektaklius abi nueinam... Mažoji - baisi rėksnė nuo kūdikystės , tokia jau atkeliavo, nors moka ir tikra miela artistė būti. Čia gal daug kas priklauso ir nuo charakterių suderinamumo tarp tėvų ir vaikų (ir tarp vaikų tarpusavyje).
Viena mano bendradarbė prisipažino, kad jaunesnį sūnų tikrai myli labiau, nei vyresnę dukrą - aišku, vaikai tą jaučia Tiktai mama nieko su savimi padaryti negali...

Nu mano tai abu labai gražūs Praktiškai viens už kitą gražesni Tik lygint visai neišeina, nes visai kitokie. Na, nepalyginsi gi Jennifer Lopez ir Nicole Kidman - abi gražios, bet visai skirtingos. Taip ir mano vaikai. Abu, kiekvienas savo amžiaus grupėj... Nuostabyyyyngi, blyn Aš čia kaip motina sakau, na juk žinau, ką sakau, nesutinkat? Už visus likusius ant svieto gerooookai gražesni, taip taip

čia jau psichologija. Negalima abiejų vaikų mylėti vienodai. Abiems yra skirtingos meilės skirtos ir tikrai nepasakysi, kurį myli labiau. Tiek vyresnėlis, tiek jaunėlis užima ypatingą savo vietą, o visa situacija skiriasi dėl skirtingos jų gimimo padėties.
Jaunėlis visą gyvenimą lieka jaunėliu, šeimos mažyliu sakykime taip vyresnysis, atsiradus antram vaikui, staiga suauga. Jis gali pats savimi apsirūpinti, nes dabar pagalbos reikia tam mažajam. Mažasis auga,bet visi tiek įpratę, kad jis mažasis, kad ir toliau taip elgiasi. Ir juo rūpinasi ne tik tėveliai, bet ir vyresnėlis.

oi, kiek prisiskaičiau šia tema, bakalaurinį rašydama. Žinot, mamos, kartais net neįsivaizduoji, kiek gali įtakoti, toks paprastas dalykas kaip kelintas vaiaks šeimoje esi...

na aš esu vyresnėle. turiu ką pasakyti šia tema.
jei vaikai sakykim pametinukai, tai to skirtumo nelabai ir jaučiasi. vyresniam visad yra sunkiau, jei amžiaus skirtumas yra apie 4 metai. kiek žinau iš psichologijos, jei skirtumas tarp vaikų apie 6 metai ir daugiau, vaikai abu jaučias kaip vienturčiai, bet jų tarpusavio ryšys nėra toks stiprus, kaip pametinukų arba apie 4 metų skirtumas.

tarp mūsų su seseria 4 metų skirtumas. kai jinai gimė, man buvo pasakyta, kad aš jau didelė. gavau nereikalingą krūvį, kurio visai nenorėjau. tikrai. geriau pasidarė tik kai sąmoningai pati pradėjau suvokt, kad aš ją myliu, kad pasitikiu, kad jinai mano žaidimų draugė ir pan. jaučiau skriaudą, kad didesnė dalis rūpesčio tenka jai, kad aš turiu dalyvaut jos priežiūroj, auklėjime ir pan. šiaip jau 6-7 metų vaiko emociniai poreikiai irgi yra dideli, gal ir ne tokie kaip mažio, bet yra.
gal dėl to, visam gyvenimui pirmas vaikas yra labiau linkęs prisiimti atsakomybę, nusileisti.
suprantu, kad tėvams yra sunku paskirtyti po lygiai dėmesį. gal kompensacija gautųsi, jei tėvai abu stengtųsi dėmesį kompensuoti vyresniam.

aišku, ką aš čia surašiau nėra didelės problemos, bet neretai tokie subtilumai įtakoja vaiko psichiką. pati visad turėsiu tokią info savo galvoje, jei turėsiu du kinderius

Man dar mažėlės gaila dėl to, kad vyresnioji tai formuojasi pati, savarankiškai, o šitoji mėgdžioja seserį, na, žinot, kaip norisi būt panašiam į vyresnį – bandoma perimt pomėgius, leksiką, klausyt tą pačią muziką. O iš tikrųjų jos labai skirtingos ir mažoji „laužo“ save.
Beje, filifjonka, skirtumas tarp jų – tie patys baisieji 4 metai.

čia kalba apie tėvų meilę ir dėmesį. mėgžiojimas, o ne laužymas. noras suaugti ir būti tokia kaip sesė. savanoriškai, savūne

Kartais savarankiškai, bet labai dažnai tiesiog pasiduoda sesers spaudimui. Pvz., prieš gimtadienį sakau: išsirink, kokio kompakto nori. Girdžiu paskui, kaip vyr. klausia: ko tu prašysi? Jaun.: Lukos. Vyr.: Nesąmonė, geriau Linkin Park. Na, man jau įdomu pasidarė, ar ji atsilaikys. Ne, neatsilaikė, paprašė, ko sesuo norėjo. Sakau (vyr. negirdint): gerai... bet gal tu iš tikrųjų ko nors labiau nori? Ir man mažoji: noriu Lukos labiau.
Ir su drabužiais, su maistu, dar galybė dalykų... Labai gražiai piešė, yra prizų laimėjusi, bet sesuo nebepiešia, tai ir ji nustojo. Nelygis atseit
Aišku, yra ir nemažai gerų dalykų, kurių iš sesers patiria, bet aš čia rašau apie tą spaudimą, kuriam ji gal iš baimės būti išjuokta ar tiesiog iš nuolankumo pasiduoda.

tai čia gal jau vaikų charakterio ypatybės, a?
sesikė nuomonę turėjo visais klausimais nuo 1 metų laiko. jinai nuo 10 mėn pas mus klausinėt pradėjo ir jau pusantrų viską dėstė laisvai... tai jei pasakė ne, tai tikrai yra ne

pavyzdys, kurį tu pateiki gal labiau iliustruotų šeimos santykius, tėvų įtaką ir pan. sakyčiau tai labai jau platu.

Noa,mesk tuos kalašnikovus- ,tikrai nesiginčysim
O man kaip močiai tas mano nusmurgiukas jau ligoninėj atrodė toooks nusmurgęs-nu grynai kaip aš,matyt,už tai aš jį ir myliu,juk save tai labiausiai mylim,vistiek

Ale taip ir yra, kai pagalvoji... Gražų myli todėl, kad gražus, negražų - kad negražus, bet labai mielas, myli ir viskas, koks bebūtų Pvz. mano vyresnėlio gana ryškūs antakiai. Tai man taip buvo gražu, kūdikėlis, ir tie antakučiai tokie... O mažiukas gime iš viso beveik be antakių, toks ir vaikščioja iki šiol - o man biezbožnai gražu, kad jis be antakių, tokis juokingas Nu žodžiu, abiem atvejais gražiausia ir mylimiausi Ir, ko gero, visais kitais aspektais ir visoms mamytėms taip...

Patarkit, kaip apraminti besierzinančius, viens iš kito besišaipančius vaikus. Suprantu, kad tai pavydo išraiška. Bet visko vienodai nepadalinsi. Manieji vos ne mililitrais limonadą dalijasi ir pirkinius centais bando sulyginti( mat vienam reikia konstruktoriaus, o kitai jau lūpų dažų ) Kiek skaičiau psichologijos straipsnių, niekas į galvą neateina Bet kažkaip jaučiu, kad tiesa kažkur čia pat

Ne. Tiesa - kažkur anapus.

Tai tu ne litais, o daiktais dalink. Tau daiktas - ir tau daiktas. ne bet kokis, iki 10 Lt, bet vienas. Ir viskas, nu, kitaip neperkam Arba perkama tai, ko REIKIA. Mamai reikia batų. Tėčiui - striukės. Broliui - nieko nereikia, viskas tinka nuo pereitos žiemos. Sesei reikia kuprinės. Tai ir perkam sesei kuprinę, o broliui - špygą taukuotą.

Gyvenime lygybės iš viso niekur nėra, nebus ir nereikia Žmonės nevienodi, poreikiai nevienodi, tėvų meilė ne centais matuojama. Ir nėr čia ko pačiai pergyvent. Nesuprantu problemos. Kniaukia, nervus gadina? Pasakai - gerai, tau konstruktorius, sesei lūpdažis, išsirenkat patį iki tokios sumos, jei nekniauksit. Išgirstu dalybas- tau te špygą ir tau špygą, niekam nieko neperkam, ne pirmo būtinumo prekė, kaip, beje, ir limonadas

aha, aš iš tų, kuri šiuo metu tik jauniausios foto ir liniuotę įdėjau , nenoriu užgriozdint visų postų daugeliu liniuočių, o didžiųjų nuotraukų nededu, kad geriau per daug kas ir nepažintų.
Dėl dėmesio, kai buvo viena, skyriau jai dėmesį, kai atsirado antra, kol mažutė labai ir nieko savarankiškai nemokal, aišku, jai pagrindinė pagalba ir dėmesys, po to abiem panašiai išsilygino, bet nuolaidesnė kažkodė buvau vyriausiai pirmagimei, gal dėl to, jog antroji nuo gimimo kroioklė ir dabar daug daugiau maištauja, meluoja, gudrauja, sunkiau susikalbam, sunkesnis charakteris , gimus trečiai, natūralu, kad ja daugiau rūpinuos, nes reikia ant kojų pastatyt, žiūrėt atidžiai, kad kur nenugriūtų, ko burnon neįsikištų, skubėt su skirtingais maistais kas 1,5 val., aišku, kokie jai dar gali būt reikalavimai kol kas , o vyresnės jau kaip kartu daug ką pačios sugeba, bendraujam jau kažkaip kitu lygmeniu, kaip su draugėm, taisyklių turi paisyt vienodai ir pareigų namie turėt taip pat, nenuskriaužiam jų, turi viską, ko reikia, daug kur vedžiojam, vnž., viskas natūralu, taip ir turėtų būt, tik vistiek į vidurinę kažkiek kitaip žiūriu ir dėl to baisiia graužiuos .Paguodė vienos jūsų žodžiai, kad meilė negali būt vienoda.

[quote=Noa,2005 08 26, 10:31]

Tai kad panašiai bandau daryt, bet viduje užverdu. Taip atrodo viską viską aptari, o po valandos vėl tas pats. Atrodo tikėjausi rasti receptą, kaip juos paskiepyti nuo zyzimo, kad laiką produktyviau leistumėm. Bet akivaizdu, šlifuosime vieni kitus dar ilgai Jaučiuosi ir mažių per daug globojanti ir dar visaip kitaip netobula mama. Kaip jums užtenka vidinės stiprybės?

[quote=Roche vivante,2005 08 26, 15:50]
[quote=Noa,2005 08 26, 10:31]

Tai kad panašiai bandau daryt, bet viduje užverdu. Taip atrodo viską viską aptari, o po valandos vėl tas pats. Atrodo tikėjausi rasti receptą, kaip juos paskiepyti nuo zyzimo, kad laiką produktyviau leistumėm. Bet akivaizdu, šlifuosime vieni kitus dar ilgai Jaučiuosi ir mažių per daug globojanti ir dar visaip kitaip netobula mama. Kaip jums užtenka vidinės stiprybės?

[/quote]
Skaičiau vienoj gudrioj knygoje, kad vaikai besipešdami siekia tėvų dėmesio. Vienas iš jų net gali susitaikyt su amžino kivirčų kaltininko role. Bandžiau stebėt saviškius. Ir tikrai, kai manęs nėra, jie vieni ar su seneliais, jokių peštynių. Vos tik aš įžengiu per duris kyla kivirčai erzelynė. Na ne visada žinoma . Dabar tiesiog stengiuosi mažiau kreipti dėmesio į tokius dalykus, patys tegu aiškinasi. Kišuosi tik tada, kai matau, kad jau ribos peržengiamos. Tuomet išskirstau po kambarius arba surandu darbo (bet kuriuo atveju prasideda ginčai kuris pradėjo ir kas kaltas). O kai nesipeša stengiuosi ir išklausyt ką pasakoja ir priglaust. Po truputį gerėja situacija, bet nežinau ar dėl to, kad nustojau reaguot į kiekvieną cyptelėjimą ir krepštelėjimą, ar dėl to, kad vaikai tiesiog auga.

Tai ir mes taip bandom: limonadas ne pirmo, alus pirmo Kai tokia mintis šauna, įtikinėjimų jau nebebūna


Pas mus atvirkščiai, močiutė (per vieną stotelę gyvenanti) dažnai savaitgaliais man skambina: pasiimk, nebegaliu su abiem susitvarkyt Man dažnai uždroždavusi, dar dažniau aprėkdavusi, su anūkėm šitaip elgtis ji NEGALI

Na aš savo vaikų kol kas neturiu, tad galėčiau pasidalinti tik savo, kaip visiškos jaunėlės, patirtim. Iš tiesų visose psichologijos knygose rašoma, kad jaunėliams daugiau eidžiama, tėvai jais labiau rūpinasi viską atleidžia, etc. Matyt mano tėvai kitokie, kiek save pamenu, ką brolis be pridirbtų vis tiek aš kalta likdavau, nesvarbu ar ka sudaužydavo ("na kaip jis galėjo tai padaryt, čia tu viską namie gadini") ar indų neišplaudavo ("na tai kas, rankos gi nenukristų ir tau išplaut, jis gi vyresnis jam ir su draugais daugiau pasibūt reikia"). Jam kaip vyresniam visada pirkdavo naujus rūbus, o man tekdavo nešioti brolio išaugtus, nesvarbu, kad aš norėjau ir sukneles nešiot, kaip kiemo draugės, bet tekdavo nešiot užlopytas brolio kelnes(na suprantu, laikai buvo sunkūs, bet juk taip norėjosi vienos vienintelės suknelės...). Ir taip visada, net mokyklos baigimo proga brolis gavo, tais laikais, tikrai brangią dovaną (kompą) aš negavau nieko. Galėčiau sąrašą tęsti, bet kažkaip nesinori prisiminti blogų dalykų. Tiesa, seneliai tai jau mane nerealiai mylėjo, ir vieniems ir kitiems aš jauniausia anūkė, tai jau popindavo kaip tik galėjo, vat pas senelius tai aš atsigaudavau
O su broliu santykiai pagerėjo tik kai aš jau buvau paauglė, tada jau ir pasikalbėdavom ir jis su manim tardavosi kokią dovaną geriau padovanot draugei (dabar jau žmonai). O jau kai jis vedė ir išėjo gyventi atskirai, mes tapom geriausiais draugais, dabar nebūna nei dienos kad vakare nepasikalbėtume, nors matomės (dėl atstumo) labai retai.
Tiesa, gal reikėtų pažymėt kad tarp mūsų 6 metų skirtumas, tai mes kaip ir turėtume jaustis kaip vienturčiai, bet sakyčiau taip nebuvo...

na pas musu vaikucius irgi 4 metu skirtumas, tai meile abiems tikrai vienoda, nezinau, kaip gali buti kitaip, o demesys yra skiriamas pirmiausia mazajam nuraminti jei rekia, pamaitinti jei nori valgyt, uzmigdyt pries miega, tai yra neisvengiamas pirmumas, ir sesute tai zino, o po to visas demesys jai, o kadangi jo yra daug, tai problemu nekyla , o kai mazylis paaugs matysim, bet skirtumo nebus

O mano šeimoje viskas buvo atvirkščiai - tevai visą diemesį skirė broliui, o kai aš gimiau, jau su manim būdavo daug mažiau - padaugėjo rupesčiu, pavargo turbūt... Net gi kudikystės-vaikystės nuotraukų brolio yra dvigubai daugiau, niegu mano.

Kai gimė mano pirmagimis, visa giminė labai džiaugėsi - tevai ir anyta pasitiko mus su vyru prie ligoninės, namuose padarė šventė. Kai gimė dukrytė, aplamai niekas nenorėjo nieko švesti, net gi mano tevai. Kaškaip neberupėjo jiems. Atsimenu, šiek tiek nusiviliau, nes man ji buvo tokia pat svarbi, kaip ir sūnus.