vaivosiuk, joks cia ne islepinimas 8 men
Maniškė elgėsi (o dažnai ir tebesielgia) lygiai taip pat. Išsireikalauja savo bet kokiom priemonėm. Kai užknisa - tiesiog leidžiu išsirėkti, išeinu į kitą kambarį, arba ją į kitą kambarį palydžiu ir pasakau, kad kai nusiramins, galės ateiti pas mane - pakalbėsim
O su 8 mėn., tai, ko gero, idealiausia daryti taip: paimti ant rankų, tegul nurimsta, o tada jau kuo nors sudominti ir... padėti atgal į vietą. Jei pasisekė sudominti - neberėks. O ilgainiui pripras, kad vis tiek bus mamos viršus, nesvarbu, kad keletui minučių pasijus "mažuoju karaliumi"
Labai dėkui už patarimus, o pasirodo tas kelių minučių paėmimas ant rankų, sudominimas kai kuom ir vėl padėjimas į vietą labai padeda
Oi, mano akurat toks buvo. Nu nieko pasidaryt negaledavau - nesiok ir nesiok. Bet as perdaug del tu nepadarytu darbu i galva neimdavau. Nesiojau, mylavau, liuliavau. O kai sunus eme ropineti, stotis, bandyti eiti - pasibaige visi reikalavimai, ant ranku nesiojimai.
Vaivosiau, pabandyk atitverti koki saugu kampa, o geriau puse kambario, ir tegu ten vaikas maklineja. Maniskiui tai labai patikdavo. Rodos kas cia tokio, juk manieze ar loveleje irgi gali judeti, bet vistik ten ne taip idomu. O va ant grindu aptvertas kitas reikalas - maniskiui tai budavo tikra atrakcija
Skaitau ir praktiskai "matau" savo suneli... Nu lygei tokis pats, bet nemanau, kad tai islepinimas... Kaip gali 8 men vaikiukas buti islepintas? Jis juk tiesiog vaikas, jam butent tas ciupailu ir idomybiu laikotarpis, kai viskas aplink taip nauja ir idomu... o dar tas rysys su mama... jau lyg norisi buti savarankiskam, bet vis dar ir mamos reik...
Mes is galvos, kad tavo sunelis islepintas! Sekmes! Mes savo mazdaug nuo 1.5 metu uz duru isvarom ir neileidziam kol nenusiramina. Issirekia ir grizta "auksinis" vaikas
aš nuolat ginčijuosi su vyru šia tema, jam visada atrodo, kad aš vaiką lepinu, o man atrodo, kad aš tik skiriu dėmesį...
Pavyzdžiui, kartais matosi, kad vaikas apsimetinėja, kad nepaeina, kad nori būti panešiojamas, nors jam jau 3 metai, aš tą darau, panešioju, nes manau, kad jam tuomet trūksta artumo ir dėmesio, o vyras į tai žiūri kaip į lepinimą, va sako išsipaikini, išsilepini, paskui ir reikalauja..... ar čia jau yra vaiko paikinimas?//
mama ir yra tam, kad vaikelis turetu kur prisiglaust, pasilepint
jeigu maziukas pavarges o kad tu pro ji neparaeini
Aš irgi manau, kad joks čia lepinimas. Manau, nuostabu kad turi jegų panešti pavargusi 3 metų vaiką
Labai gera tema! As irgi nuolatsvarstau, kiek dar galiu dukra lepinti, o kur jau reiketu imtis drausmes... Nes manoji dar maziuke - metai ir keturi menesiai. Tai nuolat girdziu is vyro: "Tu viska jai leidi! Ji isaugs visai nevaldoma!" Kaip yra is tikruju? Kokia Jusu patirtis?
As pati manau, ir konsultavausi su psichologe, kad tokiame amziuje dar viska reikia leisti. Jei negali vaikui isaiskinti, kodel negalima (pati nemoki, ar vaikas dar nesupranta), tai kaip gali jam uzdrausti? Tik va klausimas, kur jau riba? Nes kartais man atrodo, kad busiu tragiska motina, kurios nuosavas vaikas neklauso... Jei kalbeti apie panesiojima, priglaudima ir paguodima, tai manau, kad sito niekada nebus per daug. Taip, tai lepinimas! Bet kas daugiau palepins vaika? Juk ateis laikas, kai pacios noresime, kad vaikas (jau mokyklinukas, pavyzdziui) prisiglaustu, pasedetu ant keliu, duotu bucki iseidamas. Jei jis nebus iprates, to ir nedarys. O as ir dabar galiu apsikabinti savo mama, pasedeti susiglaudus. Nes ji visada mane priglausdavo, kai buvau maza...
Oi, kaip sunku tą ribą rasti. Atrodo vis dar mažas, vis jam reikia pagalbos. Bet kaip nepražiopsoti tos ribos, kai pradeda išnaudoti tiesiog dėl tingėjimo. Mes dabar su vyresniuoju sprendžiam didelę problemą. Pirmas buvo, aš dirbau, vis skubėjau, o kai jau būdavom kartu, tai stengiausi kiek įmanoma tai kompensuoti. Visur padėdavau, glausdavau ir nešdavau, žaisliukus rinkdavau kartu, kartu rengdavomės, tvarkydavomės. Ir iš tiesų, vaikas kuo puikiausiai išmoko tuos darbus, bet liko viena problema. Kai tik esu kartu, vaikas visus 'nemalonius' darbus užkrauna man. Laukia, kol grįšiu po darbo, kad padėčiau susidėti pamokas. Ryte laukia, kol rūbelius paduosiu, batukus užrišiu, kuprinę atnešiu. Vakarais prašo išvalyti dantukus. Toks jausmas, kad kai aš esu kartu, jis visus darbus kuriuos moka ir gali ir pasidaro pats, kai manęs nebūna, bet kurių daryti nemėgsta, palieka man. Šiandien ryte padaviau jam kuprinę, kad eitų sėsti į mašiną. Jis pakeliui kieme sugebėjo ją kažkur padėti ir kai prie mokyklos lipome iš mašinos, pamačiau, kad nėra. Aišku, sukėlė isteriją, kodėl mama kuprinės kieme napamatė ir neatnešė. Aš būčiau namo važiavus paimti, bet vyras visiškai pasiuto, ką, sako, mama tau tokiam bernui dar užpakalį gal turi nuvalyti, ir išgrūdo jį į mokyklą be kuprinės. Ir dar mane visą kelią iki darbo keikė, kad išlepinau tą vaiką nerealiai. Ir tenka pripažinti, kad jis visiškai teisus. Kai aš buvau išvykus savaitei, tai sūnus pats kuo puikiausiai tvarkėsi. Vyras dar buvo uždavęs sesei padėti - rūbus paduoti, po pusryčių produktus į šaldytųvą ir spintelę sudėti, pačiam susiruošti gulti - kuo puikiausiai susitvarkydavo.
Žodžiu, bandau dabar po truputį pripratinti, kad mama gali būti ir kitam vaidmenyje, ne tik pagalbos teikėja ir guodėja. Tikėkimės, kad pavyks.
Jei lepinimas yra užrišti raištelius ir aprengti, tai mes šito nedarom. Kitaip ir neišeitų
O ar lepinimas apskritai yra blogai?
Sutinku, kad vaikus reikia ir myleti ir jiems rodyti daug demesio. Bet lepinti........
Na, nezinau Jeigu matai, kad vaikas apsimetineja ir tu kazka del to darai, nusileidi, tai cia ne lepinimas, o manipuliavimas jumis. o musu maziukai labai gerai moka manipuliuoti. As sutinku, jeigu vaikas pavarges, tai reikia ji panesti, paguosti. Bet jeigu jis apsimetineja ir nesi vistiek, tai atleiskite, bet issiauginsite ant savo galvos manipuliatoriu. Maniskis mazas, bet jau irgi daznai manipuliuoja. Tik niekas jam taip nenuolaidziauja. Siaip ar taip seimai vadovaujam mes, o ne vaikas. tad kai maniskis pradeda apsimetineti, mes tiesiog bandome su juo tartis. Aisku tai uztrunka ir reikia kantrybes. geriau kazkur veluoti, kazkur nenueiti, bet neatimti is vaiko malonumo kazka padaryti paciam, savarankiskai. Ir manau, kad vaikus reikia ne lepinti, o bendrauti, padeti jiems.
Visaip stengiuosi savo vaiko nelepint, nors kartais ir labai sunku jam ko nors atsakyt. Nezinau kaip pas jus, bet pas mus labiausiai lepinimas jauciasi is mociutes (mano mamos)puses. Labai daznai su ja del to pykstuosi, bet jai niekaip neisaiskinsi, kad ji tikrai lepina vaika. O kartais ir pasako,:kas daugiau jeigu ne seneliai palepins vaika
O aš saviškę lepinu, nes auga vienturtėlė tarp suaugusių žmonių. Bet nesistengiu jai pataikauti.
As saviske ir lepinu ir ne. Lepinu kai perku jai 100-taji zaisliuka, lepinu kai perku jai du jogurtus vietoj vieno, lepinu kai pavaisinu saldainiu, bet nelepinu kai leidziu paciai apsirengt, paciai issirinkt drabuzelius, nelepinu kai leidziu jai veikti tai ko ji nori tada kai ji to nori, net jei mano planai tuo metu yra kitokie. Nelepinu kai leidziu jai galvoti savo galva ir apsispresti su kuo bendrauti, kur eiti, nelepinu kai leidziu apsisprest koki daikta ir pasiulytu dvieju nupirkti ar pasirinkit. Nelepinu kai pasiimu ant ranku ir priglaudziu prie saves, pasakau kad myliu ir gaunu is jos toki pat atsakyma,nelepinu kai kartu dainuojam du gaidelius penkiolikta karta per pastarasias 20 min, nuo tos vietos kuri jai labiausiai patinka, vis del to as savo vaiko nelepinu
O vat vaikas mane lepina, lepina ir netgi labai. Kai leidziasi apkabinama
nu taip grazhiai parashei - net susigraudinau
Stebėjau tokią situaciją kirpykloje. Kirpo kokių 15 metų vaikinuką, šalia sėdėjo ir laukė jo tėvas. Kada viskas jau buvo baigta, tėvas priėjo prie jo, nušluostė nuo kaktos nukirptus plaukelius, uždėjo tvarkingai kepurę, palaikė, padėjo apsivilkti paltą, užsagstė sagas. Stebėjau visą tai akis išpūtusi. Vaikinukas nebuvo kažkoks neįgalus ar pan., tiesiog supratau, kad tokie jų tarpusavio santykiai visur ir visada. O aš va savo trimetį mokau savarankiškumo - pačiam rengtis, praustis ir t.t. Žinoma padedu, bet norėčiau, kad jau mokėtų viską daryti pats. Bet kad rengčiau, prausčiau savo paauglius ??? Jie patys tvarkosi savo kambarį, patys eina į kirpyklą, patys susitepa sumuštinius ir visiškai nepageidauja, kad visą tai daryčiau aš. Jie taip išauklėti, visada norėjau, kad vaikai kuo anksčiau būtų savarankiški. Maniau, kad dėl to gyvenime jiems bus tik lengviau. Kita vertus ir ana situacija likau kažkuria prasme sužavėta. Kažkoks gerumas spinduliavo iš jų.
Tai dabar ir galvoju, kas geriau? Ką manote Jūs?
Na savarankiškumas visada praverčia... Aišku, kad mokau ir aš nuo mažens.
O komentuoti tavo matytą epizodą sunku, nes gi nežinom kokia ten situacija šeimoj... O ir ligų gi būna tokių, kurių plika akim nesimato, taip, kad gal tas toks keistas tėvo elgesys ne iš piršto laužtas...
Sunku komentuoti papasakotąją situaciją, nes juk ne visi dalykai plika akimi pamatomi. Tačiau pati pastebiu, kaip savo pusšeštų metų mergučei darau "meškos " paslaugą. Tarkim, ryto vaizdelis. Maniškė - lėtapėdė. Rengiasi ryte lėtai, kaip močiutė sakydavo, led ne led pajudina rankas. Mano nuolatiniai kartojimai: "Greičiau, paskubėk, renkis" ne tik jos sąmonės, bet ir ausų nepasiekia. Motina, aišku, pritrūkusi kantrybės, ima ir "ant smūgio" per porą minučių patvarko visą reikalą. Ir ramiai sėdame pusryčiauti. Kitą rytą situacija kartojasi. Nors maniškė "nuo...iki" sugeba susitvarkyti pati, tereikia tik kasas man supinti. Bet kam jai stengtis?
Gerbiu bet kokias savarankiškumo apraiškas, jas skatinu. Sunku kartais būna matyti tą infantilumą. Bet sunku kartais tėvams nuspręsti, kad jau vaikas užaugo ir nuolatinė globa jam ne tik nereikalinga, bet ir kenkia.
Na lyg ir nebuvo ten nieko tokio, plika akim nepastebimo. Guvus vaikinukas, žybsinčiom linksmom akim. Supratau, kad tokie jų tarpusavio santykiai. Tada pagalvojau: va po kokių 10-15 metų lygiai taip pat tas sūnus elgsis su tėvu - padės visur ir visada, visose smulkmenose, o man kaip bus? Gal turėsiu būti labai savarankiška mama, močiutė? Ar visada laiku sulauksiu tinkamo dėmesio iš savo vaikų? Koks bus atgalinis ryšys mano ir tų dviejų vyrukų atveju?
QUOTE(jėga @ 2005 03 29, 16:18) Tada pagalvojau: va po kokių 10-15 metų lygiai taip pat tas sūnus elgsis su tėvu - padės visur ir visada, visose smulkmenose, o man kaip bus? Nieko tai nerodo. Kartais net atvirkščiai - tie aptupinėti patys niekam nepadės, nes taip jau įpratę, kad tik jiems reikia padėti, o kiti patys turi tvarkytis. Mano vyro mama išėjo prieš laiką iš darbo, kad galėtų sūnui suteikti kuo daugiau priežiūros. Taip ir augino - tu vaikeli mokinkis, o aš jau viskuo kitu pasirūpinsiu. Neišaugo jis blogas, bet supratimo, kad kitam irgi gali būti sunku neturi jokio. O tai, kad valgyt paduodama, indai yra nurenkami, rūbai ir rankšluostis atnešami į vonią ir surenkami vonioje nuo grindų ir daug kitų tokių smulkmenėlių tiesiog į kraują įaugę buvo. Ne tai kad nemokėtų, kai gyveno vienas gi pats apsitarnaudavo, bet toks jausmas, kad esant namuose moteriai įsijungia pasamonė. Nu aš tai jau išmušiau, bet pas mamą ir šiandien nuvažiavus jis sėdi prie stalo, paima duoną ir apsidairo peilio, o po to žvilgnis į motiną. Ir toji šoka nuo stalo ir bėga peilio atnešti. O atjautos reikia ne patarnaujant mokinti, o priešingai, liepiant mažesniam ir silpnesniam padėti ir primenant, kad tuose darbuose, kur jie dar nepajėgia, jūs irgi visada padedate.
Sutinku su aifa, kad auklėjame vaikus ne tada, kai aiškiname, kaip ir kada reikėtų daryti, o kai patys savo pavyzdžiu tą padarome. Ir tupinėjimas apie vaiką tereikalingas tik pačiais pirmaisiais jo gyvenimo metais. Paskui nuolatinis dėmesys - kaip ir maisto perteklius. Jis taip pat kenksmingas, nes trukdo išaugti iš infantilaus ir egocentriško amžiaus periodo.
O visgi, kur ta riba tarp sveiko lepinimo ir apšokinėjimo? Va maniškė, pavyzdžiui, labai savarankiška: pati bando rengtis, pati valgyti, pati košę maišyti. Bet kai išmėto žaisliukus ir sakau: surink. Sako "mamytė surinks". Ir daryk ką nori - finale renka mamytė. Na, aš ją lepinu. Nieko sau negaliu padaryti.
Gal tai ne lepinimas, o tiesiog žmonių tarpusavio sąntykiai tokie? Neseniai laiptinėj susidūriau su kaimynais, (vyras ir žmona), tai vyras kažko neišgirdęs ką sakė jam žmona perklause:
-Prašau? Jūs... Mano šeimoj tokiu atvėju būtų paprasčiausiai- " Kąąąą? Tu kažką sakei?' QUOTE(vobla @ 2005 04 01, 20:58) Gal tai ne lepinimas, o tiesiog žmonių tarpusavio sąntykiai tokie? Neseniai laiptinėj susidūriau su kaimynais, (vyras ir žmona), tai vyras kažko neišgirdęs ką sakė jam žmona perklause: -Prašau? Jūs... Mano šeimoj tokiu atvėju būtų paprasčiausiai- " Kąąąą? Tu kažką sakei?' Tai ir aš galvoju, kad tokie jų santykiai. Prašau, ačiū, atsiprašau.. Kartais ir man tenka išgirsti, kai vaikai į savo tėvus kreipiasi -Jūs
Del to 15 metu vaikiuko epizodo, nebuciau tokia tikra. Nebutinai viskas yra taip,kaip atrodo. O gal tas vaikiukas,pvz, labai silpnai mato? Ne karta esu stebejus situacijas, kai is paziuros sveikas vaikas/zmogus turi labai rimtu problemu. Ne karta ipykusios motereles, pvz, apshauke mano teti,kuris sedejo visuomeniniam transporte ir neuzleido joms vietos.Todel, kad del sirdies problemu tuometu praktiskai negaledvo stovet (ar vairuot savo automobilio). Esu karta tyliai sau nusistebejus, kodel trimetuke veziojama vaikiskam vezimelyj. Kai veliau pamaciau jog ji visiskai nevaiksto, buvo labai geda paciai priesh save
O del lepinimo...lepinti ir lepintis yra gerai
Na, mes tai jau mokomės būti savarankiški
O toj šeimoj gal tikrai kokių problemų yra...
Na man tik 15 metu , tai gal cia jums ir padesiu ispresti tokias problemas, nes pati zinau kaip geriausia yra. Galiu paskayti tik viena vaiku GRIEZTAI NEGALIMA LEPINTI! Negalima nei is ryto pakelti , nei valyt paduoti , nei indu suplauti, nei zaislu surinti , ir panasiu dalyku. Vaikas turi pats viska daryti. Jeigu manote kad vaikai su laiku isaugs ta rytini nora miegoti , ir lekstes susiplaus kada nors patys, labai klystate. As irgi esu labai islepinta. mama kiekviena ryta rekia, kelkis kelkis, o as tik apsisuku ir miegu toliau. Niekada niekas savarankiskumo neismoks ateityje , ir neisauks to nesurupinimo savimi , reikia vaikus mokinti viska daryti patiems.. ir Apsirekti , ir valgyti pasidaryti , ir savo nuomone pareiksti , o ne po mamos sijonu sleptis ir pan. Mama gi negales visur vaikscioti ir viska daryti. Savo darbus riekia padaryti patiems. Galite namie ivesti tokia tvarka. Kad kiekvienas seimos narys susitvarkytu savo teritorijos. Pvz pavalges vaikas, susirenktu savo lekstes , jas suplauti.Ir jaj vaikui kokie 7-8 metai , tai dar nereiskias kad jam negalima plauti leksciu , nieko , rankytes nenukris, o biski pasportuos, sveika. Ir beto .. nelepinkite mazu vaiku visokiais saldainiais , ir bandelemis. Negi nematote kad musu visuomene , ir taip ivairu bruda valgo , tai vaikus tik nuo mazens ipratinate tai daryti , as pvz esu vegetare.Ir kolkas gyva sveika ant koju dar..
Prašom, aš čia kaip jaunosios kartos atstovė visada galiu atsakyti į jūsų klausimus, ir paaiškinti kaip reikia vaikus auklėti, gal iš manes kaip iš jaunesnės, suprasite, kad vaikus reikia paimti grižtai, o ne paleisti vėjui.
QUOTE(Alivka @ 2005 04 17, 19:29) Prašom, aš čia kaip jaunosios kartos atstovė visada galiu atsakyti į jūsų klausimus, ir paaiškinti kaip reikia vaikus auklėti, gal iš manes kaip iš jaunesnės, suprasite, kad vaikus reikia paimti grižtai, o ne paleisti vėjui. A tai tu kaip suprantu sutinki būti forumo mamų "kietos rankos" bandomuoju triušiu? O dėl aprašytos situacijos - prisidedu prie tų, kurios sako, kad ne viską galime pamatyti ir sužinoti iš kokio vieno epizodo. Juk iš tiesų gali būti ir liga, kurios išoriškai nematyti ir šeimos santykiai, kurių mes nežinome (pvz. tėvas gyvena atskirai nuo šeimos ir tai buvo vienas iš retų pabuvimų su savo vaiku).
Na žinote, ar taip mes auklėsime ir mokinsime savo vaikus ar taip vistiek atsiras žmonių kuriems atrodys, kad vaikas išlepintas, nemandagus ar super prižiūrimas. Ir nesvarbu kiek jam bus metų ar 0 ar 30.....Man atrodo, kad negalime mes visi būti vienodi , todėl ir mūsų vaikai skirtingi su skirtingomis charakterio ir mūsų pačių auklėjant suteiktomis savybėmis: gerais ar blogesniais bruožais. Bet toks jau gyvenimas... ir yra taip kaip yra, svarbiausia norėti geriausio , o išeina (kaip sako patarlė) kaip visada:)
QUOTE(taiptaip @ 2005 05 05, 08:26) Na žinote, ar taip mes auklėsime ir mokinsime savo vaikus ar taip vistiek atsiras žmonių kuriems atrodys, kad vaikas išlepintas, nemandagus ar super prižiūrimas. Ir nesvarbu kiek jam bus metų ar 0 ar 30.....Man atrodo, kad negalime mes visi būti vienodi , todėl ir mūsų vaikai skirtingi su skirtingomis charakterio ir mūsų pačių auklėjant suteiktomis savybėmis: gerais ar blogesniais bruožais. Bet toks jau gyvenimas... Visiškai su taiptaip sutinku. Mylėkime vaikus tokis, kokie jie yra. Bandydami juos keisti, tik atitolstame nuo jų, sulaukime protesto reakcijos. Stenkimės nukreipti teisingu keliu, bet tik taip, kad vaikui atrodytų, kad nusprendė jis pats. Stenkimės išugdyti pasitikėjmą savimi. O čia ateis ir savarankiškumas.
O as manau, kad 8men. vaika laisvai galima islepinti. Auklejimas prasideda jau dabar, o
ne po metu ar kitu, kai viska jau supras. Bet tai nereiskia, kad reikia grieztumu ir viska draudziant ji auklet. As saviske daznai paimu ant ranku, nematau nieko cia blogo. Vaikelis apsiramina ir eina toliau zaisti. Pastebejau tik viena, kad kai mazai skiri vaikui demesio, tai jis ir vaiksto paskui verkdamas, reikalaudamas jo. Jei tai buna nuolat, tai vaikelis be abejones nebus patenkintas
Reikia vaiką lepinti iki 3 metų - tai yra viską leisti, pildyti jo visus norus, myluoti, bučiuoti ir t.t. O nuo trijų galima jau griežčiau
Čia vadovaujuos mano brolio patirtim, kuris užaugino tris nuostabius vaikus
Aha, iki 3metu lepinti, o paskui vaikas ant galvos uzlips
O kodel iki 3metu, o ne iki 2 su puse ar 4
Pas mus irgi ši problema buvo. Ji ypač paaštrėjo kai persikraustėm atskirai gyventi nuo tėvų. Tada mažius kiaurą dieną rėkdavo ir reikalaudavo jį nešioti. Iš pradžių bandėm taikytis prie mažiaus noro, bet ilgainiui kaprizai didėjo, nieko neleisdavo pasidaryti, taigi teko jį pratinti būti ir vieną. Kiek prisiklausiau patarimų man padėjo vienas: kai vaikas tiesiog rodo ožiukus nereikia jo imti ant rankų, geriau sudominti jį kokia kita veikla. Sunku būdavo, mažius rėkia iš visų jėgų, o aš su mašinom žaidžiu, burzgiu
Žinoma, vaikui reikia skirti labai daug laiko, bet kai nelieka net 5 min. sau tada jau labai sunku
Aš irgi noriu, kad mano vaikas kuo greičiau taptų savarankiškas, bet va dar vis padedu pavalgyti, kai matau, kad visa sriuba bus išlaistyta ant grindų
O mano sūnelis šiuo metu nori būti savarankiškas. Kartais man neleidžia net aprengti, o man taip reikia skubėti. Jis šaukia "aš pats", o jei ir aprengiu, tai pradeda verkti
O lepinti vaikus reikia, bet su saiku
Džiugu, kai vaikas taria AŠ PATS
Mano dukrelė pati labai gudriai kovojo su manimi, kai norėdavau ją paskubinti. Užrištus batukau atrišdavo ir rišdavosi pati. Taip pat buvo ir su sagomis, koinaitėmis.
Kažkur skaičiau apie japonų auklėjimą, kaip žinia jie savo vaikų visiškai nemuša ir net nesako žodelių "ne", "negalima"
nemanau kad tai tinka visiems vaikams,jei vakas nezinos zodzio -ne daznaiusiai vaikai tiesiog lipa tevam ant galvos,yra nevaldomi,na bet kaitam vaikui gal ir nereikia tokio zodzio,pavydziui manoji labai uzsispyrusi yra tikras tevo vaikas,turbut zodis ne kartojasi koki 30 kartu per diena ir nezinociau kaip bet to zodzio issiversti
QUOTE(LaiLyn @ 2005 06 01, 10:18) Kažkur skaičiau apie japonų auklėjimą, kaip žinia jie savo vaikų visiškai nemuša ir net nesako žodelių "ne", "negalima" tie "kažkur skaitymai" apie kitas šalis yra dažniausiai ištraukti iš konteksto. šiaip japonai yra itin konservatyvi tauta. mažiems vaikams gal ir leidžiama mūsų supratimu galvom eit, bet vėliau gyvenime žmonės labai susivaržę. o ribą turi jausti pats žmogus. jei supratimo nėra, niekuo nepadės nei japonai, nei švedai, nei rusai. kur riba tarp lepinimo ir meilės? man atrodo, kad vaiką reikia auklėti nuolat galvojant apie tai, koks išaugęs iš jo bus vyras ar moteris, koks tėvas ir koks sutuoktinis.
lepinimas neproblema reikia ta mazuliuka plepinti juk
nezinau idomu kaip man seksis
As lepinu ,o tetis taiso .
sunkus klausimas
as daugiau lepinu ,negu tetis
Straipsnis is pasveik.lt apie vaiku auklejima:
Ne vienam iš tėvų trūksta kantrybė eilinį kartą matant netvarką vaiko kambaryje ar ne vietoje numestus drabužius, nors daug kartų apie tai buvo kalbėta. Tėvų vaidmuo niekada nebuvo lengvas. Bet dabar, kai dvylikmečiai išgėrinėja ir gali būti išbandę oralinius santykius, kai paaugliai daug dažniau jaučia baimę ar yra depresiški, tėvams kyla daugiau iššūkių negu kada nors anksčiau. Mokslininkai, atliekantys vaikų auklėjimo tyrimus, pabrėžia kelias pagrindines klaidas, kurias daro tėvai. Susipažinimas su jomis ir sužinojimas, kaip jų išvengti, galbūt padės ir jums geriau rasti bendrą kalbą su savo atžala. Ne vieną dešimtmetį bandyta atsakyti į klausimą, kas verčia vaikus vienaip ar kitaip elgtis. Ir vis dėlto prieita prie išvados, kad elgesys labiausiai yra nulemtas auklėjimo. Deja, mokslininkų nuomone, daugelis tėvų mėgstamų auklėjimo klišių yra pasmerktos nesėkmei. Pavyzdžiui, nesusilaikymas, šaukimas tikrai neduos reikiamų vaisių, tuo tarpu pagyrimas vaiko negadina, ko kartais bijo tėvai. Tai yra vienas iš galingiausių įrankių, kuriuos tėvai gali panaudoti, kad darytų vaikui įtaką. Bausmės taip pat nėra tokios veiksmingos. Aišku, kurį laiką vaikas nedarys to, už ką buvo nubaustas, bet tiktai laikinai.. Tad kokios tos pagrindinės klaidos? Taisyklės reikalingos ir jų laikytis būtina Be abejo, daugelis tėvų sutiks, kad taisyklių reikalavimas yra esminė dalis, tačiau dažnai, ypač šiais laikais, tėvai lyg jaučia skolą vaikams, kad negali praleisti pakankamai laiko kartu, todėl juos per daug lepina, jiems daugiau leidžia ar net nuolaidžiauja. Dažniausiai manoma, kad, jei vaiku pasitikima, jam viskas leidžiama, tai jis pats bus savarankiškesnis ir geriau atsirinks tinkamus draugus ir veiksmus. Keista, tačiau, kaip rodo tyrimai, nepaklusnesni yra ne tie vaikai, kurių namuose vadovaujamasi taisyklėmis. Labiau tikėtina, jog būtent tie vaikai, kuriems tėvai davė daugiau laisvės, dažniau susidurs su problemomis mokykloje, piktnaudžiaus alkoholiu ir pan. Dažnai vaikai, kuriems viskas leidžiama, į kurių auklėjimą mažai kišamasi, mano, kad tėvų jie nedomina, kad jų pasiekimus tėvai vertina daugiau negu juos pačius. Todėl jie jaučiasi izoliuoti nuo savo tėvų. Taigi reikia laviruoti tarp meilės ir kontrolės. Taisyklės didžiausią naudą duoda, kai yra paprastos, aiškios, konkrečios ir aptartos kartu su vaikais, be to, jos neturi prieštarauti tėvų elgesiui (pvz., negalima elgtis vienaip, o iš vaikų reikalauti kitokio elgesio). Beje, bendra rekomendacija tėvams būtų tokia: leiskite vaikui pačiam pasirinkti taisykles, bet taip, kad visos taisyklės būtų priimtinos ir jums. Kai per daug stengiamasi apsaugoti Tiek mokytojai, tiek psichoterapeutai pastebi, kad šiais laikais tėvai stengiasi padėti vaikams išvengti kovos ar kliūčių. Taip jokiu būdu negalima, kadangi taip auklėjami vaikai gali pradėti tiesiog bijoti ką nors daryti patys. Reikia leisti vaikams elgtis savarankiškai ir patirti savo elgesio pasekmes. Antraip jie gali prarasti motyvaciją. Dažniausiai patys vaikai nebūna tingūs ar nenori nieko siekti, jie gali tiesiog bijoti ko nors imtis, nes, visą laiką turėdami užnugarį, ima nepasitikėti savo jėgomis, pradeda jaustis menkaverčiai. Tokie vaikai užsidaro savo kiaute arba pradeda savo nepasitikėjimą kompensuoti nepageidaujamu elgesiu, pykčiu ar net agresija (perdėtu galingumu). Lašas po lašo... Daugelis susiduria su tokia situacija, kai, vieną ar du kartus pakvietus vaiką, pvz., valgyti, šis neatsiliepia. Po 20-to karto tikrai paklus manote jūs ir esate neteisus. Labai daug tėvų galvoja, kad, jei nieko nepasiekia kartojimu, tai reikia imti šaukti, bartis, bausti. Bet pirmiausia reikia išsiaiškinti, kodėl vaikas nepakluso: gal tiesiog negirdėjo, buvo per daug įsigilinęs į kokį gerą darbą ar tokiu būdu siekia jūsų dėmesio. Nepamirškime pagirti Atrodytų, kad gyrimas leidžia vaikams gerai jaustis ir gerai apie save galvoti, skatina stengtis daryti dar geriau. Tačiau viena klaida, kad tų pagyrų tėvai kartais šykšti. Tuo tarpu kiti giria tik apibendrintai: tu esi ypatingas, geriausias, gražiausias ar kaip panašiai. Tokie pagyrimai iš tikrųjų daro vaikus mažiau pasitikinčius savimi. Tėvų pasakymas tu esi ypatingas iš tikrųjų reiškia tu esi ypatingas mums. Reikia girti už konkretų darbą, kad vaikas suprastų, už ką yra vertinamas. Reikia skatinti, padrąsinti, kad kažko imasi savarankiškai. Taip jis suvoks, kad daro gerai, ir noriai, labiau savimi pasitikėdamas imsis darbo kitą kartą. Per didelės bausmės ypač dažna klaida Tėvai paprastai baudžia daug labiau negu reikia. Bausmė neturi būti per griežta, ji turi būti adekvati nusižengimui ir aiškiai paaiškintos elgesio pasekmės. Vaikas gali imti pykti ant tėvų ar net prarasti pasitikėjimą, jei bausmė jam atrodo per griežta. Tai gali ilgam pabloginti jo santykius su tėvais. Mušamas vaikas pradės tėvų bijoti, kaupsis neigiamos emocijos, kurios atitolins nuo tėvų ir paskatins neigiamą elgesį. Reikia mokėti vaiką suprasti ir palaikyti Tėvų supratimas vaikui labai svarbus, jis leidžia vaikui jaustis saugiau. Tėvai turi parodyti vaikams, kad jie yra besąlygiškai mylimi, net ir tada, kai vaikai nemoka ko nors atlikti ar ne visada būna šaunūs. Bet suprasti ir užjausti ar palaikyti nėra taip paprasta. Tėvai gali pamanyti, kad, ištikus nesėkmei, užtenka pasakyti tu teisus, neverk. Tačiau toks elgesys nėra geras ir kartu nemoko vaiko būti supratingo kitų atžvilgiu, neskatina jo įsigilinti į įvykusią situaciją ir, jei reikia, prisipažinti klydus. O juk svarbiausi dalykai, kuriuos tėvai gali padėti vaikui išsiugdyti, ir yra kūrybiškumas, logiškas mąstymas ir empatija. Ištikus nesėkmei ar kokiam nemaloniam įvykiui, reikia sudaryti sąlygas vaikui pačiam rasti tiesą, aišku, parodyti supratimą ir palaikymą būtina, bet tam užtektų pasakyti: Mums tikrai labai gaila, mes numanome, kaip tu jautiesi Tu gali mumis pasitikėti ir pasitarti, kaip tai išspręsti. O kartais tiesiog šalia atsisėdus patylėti kartu. Aišku, lengva būti palaikantiems, kai vaikas gerai elgiasi, gerai mokosi, bet būtent tada, kai vaikui nepasiseka tiek jo aplinkoje, tiek moksle, tėvų palaikymo reikia labiausiai. Kaip ugdyti vaiko kūrybiškumą? Visi tėvai žavisi, kai jų vaikai protingai mąsto, gali atsakyti į klausimus, bet jie pamiršta, o dažniau ir nemoka skatinti vaikų kūrybiškumo. Tuo tarpu labiau tikėtina, kad vaikai, kurie išmokyti galvoti kūrybiškai, sugebės rasti sprendimą, net jei iš karto kas nors nepasisekė. Jie taip pat žino, kad tai gali užimti laiko ir pareikalauti kantrybės. Kaip tėvai gali padėti savo vaikams būti kūrybiškiems? Štai, pavyzdžiui, jei vaikas teisingai atsakė į klausimą ar išsprendė užduotį, paskatinti jį paieškoti ir kitų sprendimo būdų. Mažų vaikų kūrybiškumą taip pat galima ugdyti. Pavyzdžiui, jei mažylis ko nors nori, paprašyti jį pasakyti savo norą kitais žodžiais. Rasti vaikams laiko būtina! Šiandienėse šeimose tėvų jaučiama kaltė dažnai vaikų auklėjimo užduotį daro labai painią. Tėvai jaučia, kad kažko vis nepataiko, todėl kartais gali jaustis bejėgiai. Kai žmonės jaučiasi kalti, jie dažnai nepamatuotai pyksta, prašo nerealių dalykų, reikalauja ypatingų veiksmų. Be to, tokie tėvai gali jaudintis, kad jų vaikai ir aplinkiniai mano, jog jie yra blogi tėvai. Kaip rodo neseniai atlikti tyrimai, vidutinės klasės šeimose tėvų prioritetai pasiskirsto taip, kad į pirmą vietą iškyla darbas, o vaikams lieka antroji vieta. Todėl trūkstamą laiką jie bando kompensuoti kelionėmis savaitgaliais. Tačiau, kaip teigia specialistai, tėvų ir vaikų santykiai tokiose šeimose būna mažiau glaudūs. Mokslininkai pastebėjo, kad vaikai iš tokių šeimų kur kas labiau linkę imtis ypatingos rizikos, nes nesijaučia saugiai ir ieško grupės, kuriai priklausytų, bando narkotikus, piktnaudžiauja alkoholiu. Tyrimo, kuris apėmė beveik 4000 tėvų ir vaikų, rezultatai parodė, kad tik 44 proc. labiau pasiturinčių tėvų praleidžia laiką namuose su šeima bent keturis kartus per savaitę. Tačiau iš mažesnes pajamas gaunančių tėvų 60 proc. mėgsta leisti laiką namuose su šeima. Tuo tarpu tėvų ir vaikų ryšiui reikalingas kokybiškas bendravimas kasdien, prisilietimai, emocinis ryšys. Ir dar reikšminga rutina, t.y. tam tikrų veiksmų atlikimas tuo pačiu metu (pvz., tėvai grįžta iš darbo panašiu laiku, kartu valgoma ar pan.), nes ji suteikia vaikui saugumo. Labai svarbu rasti laiko praleisti kartu, rasti galimybių kartu pasilinksminti. Tie maži pramogavimai kartu, bendros iškylos ar daina automobilyje ne tik suteikia malonumo, bet ir padeda sustiprinti ryšius su savo vaikais. |