Kaip rasti ta aukso viduriuka tarp meiles ir lepinimo... Ar vakaruose paplitusi "viskos laisves" teorija pasiteisina? Ar kaprizu tenkinimas = vaiko lepinimui ir gadinimui? Kaip spresti ta dilema? Ar viska leidziate savo atzaloms? Kiek daug klaustuku : : ;D

pas mus namie viskas yra skirstoma i tris pagrindines kategorijas - reikia, galima ir negalima.
negalima labiausiai susije su vaiko saugumu - grieztai draudziama imti degtukus, listi prie plytos, rozeciu, lipti ant palanges, begti per gatve ir pan. o taip pat negalima gadinti mamos ir tecio daiktu (knygu, kompaktu, etc.).
reikia - visi tokie neisvengiami dalykai kaip valgyti, miegoti, rengtis, praustis. cia, noredami susvelninti ta "reikia", stengiames pasiulyti vaikui pasirinkima - kokia kose valgyt, kurias kelnes mautis ir pan.
galima - viskas, kas nepriskiriama "negalima" ir "reikia" kategorijoms.  "galima" apima ir tokias situacijas, kaip pavyzdziui, braidymas po balas: galima, bet batams suslapus eisim namo. paprastai suveikia, mazylis nusprendzia, kad verciau jau pazaist su vaikais ir i balas nelipa, arba labai stengiasi nesuslapt.
visada leidziam padeti, ka nors daryti - virti kose, siurbti dulkes, etc, nors nuo tos pagalbos namu darbai uztrunka dvigubai ilgiau. niekad nebaram, jei netycia ka nors sugadina, ispila - tada tiesiog kartu sutvarkom.
parduotuvej niekad neperkam bereikalingu zaislu ar skanestu vaikui - nebent butume taip suplanave.  iseje i akropoli pirkt batuku, griztam nusipirke batus, o ne triratuka, nors sunus labai jo nori, kiekviena karta praleidzia pusvalandi apziurinedamas...
be abejo, buna ir konfliktu, asaru, gulejimo ant zemes - bet jeigu jau mama ar tetis taip pasake, savo zodzio nekeiciam, stengiames ir patys nuosekliai laikytis namuose galiojanciu taisykliu.
nesakau, kad visuomet pavyksta, bet mes stengiames. ir tikrai manau, kad benas auga neislepes, bet labai mylimas...

labai fainai ir aiskiai susideliojot viska, Raganez. Ir as noreciau kad man ateityje taip pavyktu  ;)

Jeigu kalbant apie lepinima,manau,vaika reikia auginti taip,kad jis jaustu kiekvieno daikto skoni ir kaina,nes kai budavo,daug dirbau,ateinu i darzeli pasiimti,vis noriu ta savo meile pademonstruoti,tai atnesu lauktuviu kokiu...Karta neatnesiau,nes skubejau pas vaika,nespejau nieko nupirkt,oi koks skandalas kilo...reke ant viso darzelio "Tu pati blogiausia mama!!!" Labai man sirdi suskaudo,bet supratau,pati kalta,islepinau...Pasikalbejom ir ji suprato,kad as neprivalau jai gumos ar ciupsu pirkinet,o darau tai ypatingom progom...

O kaip jums ta teorija, kad vaikas iki 7metu turi buti karalius, iki 14 - draugas, o nuo 14 - padejejas?
Manau, kad vaikui reikia leisti viska pazinti: ir duris, kad jos priveria pirsta, ir orkaite, kad ji karsta, ir kritima. Tik zinoma viska reikia atlikti kartu stebint, kad jis nesusizalotu. Taip jis suvoks priezastinguma.
O del lepinimo, jei vaikas suvoks, kad jis yra vertinamas seimoje, tai jam bus labai lengva gyvenime irodyti sao verte kitiems!

O kaip jus manote, ar egzistuoja toks dalykas kaip lepinimas, kai vaikui dar nera metuku arba net poros menesiu?
Mano vyro poziuris i vaiko auklejima visiems aplinkiniams atrodo labai keistas ir visi raukosi, kai jis neleidzia visom is eiles tetom ir puseserem bei mociutem (mano sunus seimoje pirmasis anukas ir proanukis) vaiko imti ant ranku, kai tik jis supyksta ar pradeda verkti, o tuo labiau, kai ramiai sau zaidzia. Dabar tai suprantamiau - vaikui 11 men. ir jis supranta daug daugiau, bet kai mazyliui buvo vos keli menesiai, visiems atrode, kad tai kvaila. Jis vis dar labai grieztai ir nuosekliai laikosi savo pozicijos, o as i ju santykius nesikisu, nes pati daugiausia laiko praleidziu su sunum ir nesioju ji tada, kai manau , kad reikia (man vyras nieko nesako).
Taigi, nezinau, kokias pasekmes tures sitoks auklejimas ateity ???

Paauges vaikas turi begales noru ir "momentiniu" svajoniu.. Parduotuve - rojus, tevai - svajoniu ispildytojai. Gal tas cupacupsas labai nesugadins vaiko "imuniteto"? Tik kaip atsispirti tiems vaiko norams. Mano vyras tuo atzvilgiu labai dosnus, jei kazko labai nori - jis stengiasi ispildyti, o jei jo mylimas vaikas uzsimanys, tai nezinau kaip ji reikes "peraukleti". Mazam, bet gudruciui, sunku atsispirti.. : O ir as labai "minksta" tuo atzvilgiu.
Ir dar. Tevai perka brangius zaislus, babybornus, barbes ir pan. "tam kartui" pazaisti, o po to tas zaislas numetamas ir nereikalingas "100 metu".. Tai nepirkti? Lai zaidzia su pigiais "mediniais zaisliukais" ar kinietiskais, kuriu negaila, jei ir pames..

...ka reiskia lepinimas? Jei gan daznai nuperki brangesni zaisla (o tuo paciu ir kokybiskesni), saldaini ir kai tikrai gali sau leisti juos pirkti, ar kai leidi paminkyti telefona, ar kai visa diena nesioji kudiki ant ranku?  ??? ir t.t.
Man visi tie auklejimai (o ypac mazuciuku), ta imk , ana padek, cia galima, ten - ne, skamba ziauriai :o ypac tas kur draudziama nesioti, atseit pripras  ;D ;D ;D Manau, kad reikia taip sutvarkyti savo buiti, kad vaikas kuo maziau girdetu "negalima", kuo daugiau tyrinetu ir fantazuotu ;D ir kuo daugiau su juo uzsiimti, nesioti, myluoti  ;D

QUOTE

...ka reiskia lepinimas? Jei gan daznai nuperki brangesni zaisla (o tuo paciu ir kokybiskesni), saldaini ir kai tikrai gali sau leisti juos pirkti, ar kai leidi paminkyti telefona, ar kai visa diena nesioji kudiki ant ranku?  ??? ir t.t. Man visi tie auklejimai (o ypac mazuciuku), ta imk , ana padek, cia galima, ten - ne, skamba ziauriai :o ypac tas kur draudziama nesioti, atseit pripras  ;D ;D ;D Manau, kad reikia taip sutvarkyti savo buiti, kad vaikas kuo maziau girdetu "negalima", kuo daugiau tyrinetu ir fantazuotu ;D ir kuo daugiau su juo uzsiimti, nesioti, myluoti  ;D

zinai, dukterecia ant ranku tampiau vos ne iki 4metu, bet jinai smulkute, o maniskis dar ne triju neturi, o jau sveria virs 18kg - net ir noredama nepanesi.
Namuose kartu ir daug kas leidziama, bet yra ir uzdraustu dalyku.
O labiausiai dabar gaila mano tevu - islepino anukeli, tai dabar jau sunkiai susitvarko. Pvz situacija - isejo i lauka pasivaikscioti su seneliais, pavargo, bet ant ranku turi nesti tik mociute - ir skundziasi mama parejusi, kad nejaucia nei ranku, nei nugaros. Galima daug tokiu situacija vardinti, vyras dabar jiems uz nugaros ir pasako - o ko jie nori, patys gi islepino...

Aš visiškai palaikau karinos nuomonę..mes kiekvienas skirtingai suprantame lepinimą, bet ir aš galiu pasakyti, kad vaiko nešiojimas, čiūčiavimas, lopšinių dainavimas ar norimo žaisliuko nupirkimas nėra lepinimas. Aš pati turiu dar tokią mažą dukrą, bet pagimdžiusi iškart save "nuteikiau", kad jai skirsiu dėmesio kiek tik galėsiu, kad leisiu viską..vienu žodžiu - lepinsiu. Labai daug sulaukiau kritikos: vieni šaukė: nemigdykit, nepratinkite savo lovoj miegot - aš nekreipiau dėmesio, kiti šaukė: nepratinkit prie rankų, nešiosit visąlaik - aš nekreipiau dėmesio, dabar šaukia: nepirkit ko užsigeidžia, isterikuos po to norimo daikto negavus- aš nekreipiu dėmesio. Ką turiu..Mylimą lepūnėlę, kuri jau senai nebemiega mūsų lovoje, kuri žengdama pirmuosius žingsnius pradėjo baidytis mano glėbio, kuri jau nebenori būti bučiuojama ir supama. Dabar ji prisiglaudžia kada pati nori, ar pasiprašo paimama. To etapo, kad parsinešu iš parduotuvės visko ko nenorėjau ir neplanavau pirkti, mes dar neišaugome ;D ;D ;D Niekada nesu atėmusi jokio daikto iš jos vaikiškų rankučių, gal dėl to namuose ėmė trūkti lėkščių ir puodelių, mob. tel. jau senai pakraupęs nuo žiauraus elgesio su juo, kasdien parsinešu iš parduotuvių maisto, kurio nevalgome, bet kurio pakuotė graži, ištepliota beveik visi mano lūpdažiai ir išgramdyti akių šešėliai, apie vaiko drabužius jau nebekalbu - pusę vakaro paaukoju krapštydama įvairiausio pobūdžio dėmes, nes aš vaiko nesaugau nuo terliojimosi.
Aš visiškai nesipriešinu taisyklei, kad vaikas turi būti karalius. Ir manau taip elgsiuosi mažiausiai dar 6 metus....Kas gausis? Nežinau, užauginsiu - papasakosiu ;D ;D

nesugebeciau sitaip lepinti, kaip Rasma. matyt, lepinimas ir visa kita, kas ieina i auklejima, turi buti tiesiog naturalus, tevams priimtini dalykai. jei tevai jausis harmoningai besielgiantys, tai ir vaikas uzaugs harmoninga asmenybe
o tas "viskas galima", kuris vakaruose buvo, tai man rodos jau truputi senstelejes yra. ir apie japonus taip kalba - atseit iki 5 ar 6 metu japoniukai daro, ka tik nori - mama neturi teises pasakyti "negalima" ir pan. ne velnio ten taip nera. kaip jus isivaizduojate, kaip tie, kuriems viskas galima, paskui istveria japoniska darbo drausme? pasakojo pavyzdi: vaikas zaidzia su draugais kieme. mama pakviecia ji vakarienes, bet sis nereaguoja. mama kvietimo nekartoja - nori, zaisk, as savo pasakiau. kai vaikas pagaliau grizta namo, iskart gauna duri karsta adata i kulna ir trumpa konkretu paaiskinima, uz ka. ziauru, bet toks auklejimas. nebus adatos, negales paskui dirbti, nes darbe privalai besalygiskai paklusti rezimui.
nedursiu as tos adatos savo vaikui i kulna, bet nors koki uzgrudinima gauti tures. kai gyvenimas nelepina, tai lepintis iprates paskui arba nesugeba adaptuotis, arba yra priverstas lipti per kitu galvas (ir nejaucia kaltes, nes nu o kaip kitaip...).
zmogus turi zinoti zodi "reikia", bet, aisku, ne tik ji. labai cia teisingai ragnez isdeste. pritariu.

Rasma, mes abi tuo klausimu su savo atzalelemis elgiames identiskai 8) Ir, tikrai, galiu pasakyti, jog sis elgesys visikai pasiteisino. Kai vaikas jaucia nuolatini tavo rupesti ir meile, palaikyma ir tolerancija, jis tobuleja ir bando tyrineti pasauli.
Kas del nesiojimo, tai abi mano dukrytes vos tik ismokusios zengti pirmuosius zingsnelius, nepanoro buti nesiojamos (nors , kaip suprantate, visos salygos tam buvo sudarytos). Bandymai jas piimti ant ranku, baigdavosi argumentu "as pati!".  ;D Vyrenele jau imokykla ruosiasi,  buna kartais ir oziu (pas  ka ju nepasitaiko?) ??? ;D, bet kokia ji savarankiska ir drasi.
PS. O del nesiojimo (matyt skaudi tema man ;D). Kai mazylei buvo 1.5men., aplanke vyro tetule, pirmiausia ispeike varda(bet tai praslinko pro ausis) ir kai pamate, kad mazyle laikau ant ranku, paklause su tokia nuostaba veide, lyg tai butu baisus nusikaltimas : "Tai jau pripratinai vaika ant ranku?" (mat jos dukte savo vaiku nuo gimimo praktiskai nenesiojo, o jau kitiems nei prisiliesti neleido!). Tai man buvo lyg slapiu skuduru per veida!

As nekalbu apie naujagimio auklejima... Kai kudikis namie, "reikia" galioja tevams, o ne kudikiui - reikia ji pamaitint, nupraust, pamyluot, nuramint, dainele padainuot... Visiskai sutinku, kad kudikis turi buti ir panesiotas, ir pamyluotas, o palikimas issiverkt gali tik ateity neurozes sukelti...
Kita kalba apie vyresni vaika - cia tevams REIKIA leisti vaikui atsiskirti nuo ju, paciam pradeti rupintis savimi ir atsakyti uz pasekmes to, ka daro. Pradedant nuo makalavimo saukstu po kose ir isvertimu puodelio gerimo ant saves - vaikui GALIMA issiterlioti, nes jis dar kitaip nemoka, tevams REIKIA leisti jam bandyti, nes kitaip neismoks...
O del pirkimo, ko vaikas parduotuves uzsigeidzia - visiskai nepritariu... Tai, mano nuomone, jau bereikalingas lepinimas...
Beje, uz viso skirstymo i "galima", "negalima" ir "reikia" slypi paprasta mintis - vaikai, kaip ir suauge, yra mastancios asmenybes, taciau skirtingai nuo suaugusiu, jie neturi pakankamai patirties siam pasauly, sioj visuomenej. Tevai PRIVALO padeti jiems susigaudyti, kaip elgtis, supazindinti su taisyklemis, galiojanciomis toj visuomenej, ir apsaugoti nuo pavojingu situaciju, i kurias vaikas gali patekti is nezinojimo...
Manau, kad viska leisdami ir tenkindami visas uzgaidas (tevai privalo tenkinti vaiko POREIKIUS, o ne uzgaidas), sukuriame klaidinga ispudi apie gyvenima, ir vaikui paskui sunkiau prisitaikyti prie aplinkos, kai jis staiga susiduria su taisyklemis ir draudimais....

Tiesa, man labai patiko viena knyga apie vaiku auklejima "Ypatingi vaikai, Ypatingi tevai". Amerikieciu autoriu, bet pavardziu neprisimenu. Visai nemazai minciu pritaikem savo seimoj.

Rasma, Karina as irgi visa savO Laika atiduodu maziui. Manau "galima" teorija yra teisinga - vaikas pats atsirinks kas negalima, juolab, kad reiksmes jis to zodzio dar nesupranta!

"galima" supranta, o "negalima" nesupranta ??? tai apie kokio amziaus vaiku auklejima mes kalbam ??? gal tikrai, kaip ragnez uzsimine, reiketu apsibrezti ar atskirti amziu...
kudikelio, juolab naujagimio neislepinsi, kad ir ka darytum. na nebent prie saldumynu gali pripratinti ir tai dar klausimas, ar velesnis saldumynu troskimas nuo to prisklauso
kas kita darzelinuko amziaus vaikas. ne tokie jie nesupratingi, kaip gali atrodyti.kaip tik tokiam amziuje jie tikrina ribas - iki kiek galima tas, kitas, trecias, tikrina tevu kantrybes ribas ir t.t. kaip tik siame amziuje ir susiformuoja supratimas apie taisykles. o ner visuomenes be taisykliu. juk neauginame asocialu

Man lepinimas yra ne "lishno" ciupaciupso nupirkimas ar panasiai. Jo esme - vaiko Dievinimas. Tokia jau gal nesveika meile, kai "nieko nematai, tik ji". Jis pats graziausias, jis pats geriausias, jam viskas galima, jis nuostabusis... Va tada tas nuostabusis nuo mazu dienu tave taip apsizhergs, kad ir uzhjodyt netruks. Didziausia beda, kad tokios mamos savo laiku nepamato, kad daro blogai ir sau, ir pirmiausia vaikui. Ir ne visada laiku susigriebia. Ir turi dideli varga.

Drauge pasakojo istorija apie 12meti berniuka. Atvaziavo pasisveciuoti pas drauge, pas kuria netoliese parduotuveje pardavinejo skanu pyraga. Mama vaikui dave pinigu kad jis nueitu nupirktu. Zmogutis grizo po 2 valandu su kokia tai sena bulka ir shokoladu rankoj. Argumentas: "As sito sokoladuko dar nevalgiau, tai tam tavo pyragui pinigu nebeuzteko". Vaikas nubaustas nebuvo. ir ko gero, per velu jau...

PSL sita istorija isgirdau, kai mano sunui buvo 2 metai. Ir as buvau tokia mamyte, kuria aprasiau posto pradzioj. Ji man ir atvere akis, dabar viskas gerai. Nors... koks ozhiukas dar vis ishlenda

Sutinku su Kara.  Jei nuperki zaisla ir numeti vaikui, tai nera lepinimas. Tai yra atsimusinejiamas nuo tevu pareigu, tiesiog tai ka tu privalai duoti kaip tevas, iskeiti i daikta, nes vaikui, dar nieko nesuprantanciam, tokie mainai yra priimtini.
Ar as lepinu savo dukra? Nezinau. Apsvaigus is meiles niekad nebuvau. Gal atrodytu, kad nelepinu, nes neperku jai ABSOLIUCIAI  jokiu saldumynu, isskyrus ledus, grieztai draudziu issidirbineti prie stalo, pykstames us kvailus ozius, kurie yra akivaizdus ribu isbandymas ir besalygiskas siekimas 'savo' (nors buna gan retai). Bet uztat perku brangius zaislus, kurie manau ja lavina, stengiuosi leisti daryti viska, kas nepakenks jos sveikatai (nebent pavyksta susitart geruoju), visad kiek imanoma isijungiu i jos zaidimus (kategoriskai sau draudziu pasakyt 'palauk, as dabar uzimta')desimtis kartu per diena be priezasties ja apkabinu ir pasakau kad ja labai myliu. Jai tuoj bus trys ir mane ji kasdien vis labiau dziugina, kad yra labai supratingas ir mielas vaikas, su kuriuo galima deretis ir prieiti kompromisa bet kokiomis salygomis.

Vija, Tavo zodziuose visai nera netuzuominos apie lepinima, tiesiog etalonine mamyte Lepinimas yra visiskai atvirksciai: negaliu pasakyti vaikiukui "ne" (nepainioti su apleistu vaiku, kai tevams nusispjaut, ka vaikas daro, tegu daro, kad tik nuo mano galvos - rezultatas isoriskai panasus, esme priesingas - vienur vaikas jauciasi apleistas, kitur - permyletas ir visagalis); pirksiu vaikui po 3 kinietiskus baisius bet pigius zaislus, nes jam kokybe nesvarbu, o kiekis dziugina (po to zmones stebisi, kodel vaiko skonis 'nukrypes') ir t.t.

O del "leisti viska, kas nekenkia sveikatai" - labai sveika, tik reikia pastebeti amziaus riba. Nes vaikas auga, ir jo veiklos ribos pleciasi. As savo laiku vadovavausi tuo principu  - viskas, kas nekenki,a tas galima, o kas kenkia - paslepta nuo akiu. Matyt, tame buvo klaida, nes kai vaikui 5, nebent viska 'kas kenkia' laikyt po spyna arba klijuot prie lubu  ;D ir vis tiek pasiektu  ;D ;D

Matai KARA mums dar tik bus treji, tai norai ir uzgaidos dar nera nedideli. Ziuresim, kas bus toliau Na tarkim piesti ant sienu kaip ir nera pavojinga sveikatai, bet ji ne karto to dar neuzsigeide (gal ir nebeuzsigeis?). Kartais tyliai pykstu, kai ji isvercia visa spinta savo rubu, kurie buvo islyginti ir dailiai sudeti ir rengiasi viska is eiles. Bet tyliu, nes nesinori jai uzdrausti tokios pramogos. Leidziu paimti kavos serviza ir man priziurint virtuvej dengti lelems stala. Zinau, kad su tikrais puodeliais zaisti yra zymiai smagiau. Na ir daug kitu dalyku. Na gal mes nesusidurem su jokiom didelem  problemom, kazkaip iki siol pavyksta susitarti, viliuosi, kad ja itikinu, kodel kai kada sakau 'ne'  :)

Toliau bus pasistatoma taburete ir tvarkomos virsutines lentynos. Ant sienu tikrai pabandys piesti, geriau is karto dar kai ugtels siek tiek pakabinti per puse sienos popieriaus lapa - ishskirti vietos meno shedevrams  ;D

Mano mazoji tokia caca nepaise ant sienu iki 3,5 metu, ir noro nerode. Zinojo, kad negalima. Ir viena karta ziuriu stovi savo mazu pakaliuku siena dangstydama, ir ziuri tokia visa prasikaltusi. Zino, kad negerai padare. NE tai kad pieshini nupiese, bet jai nesigavo, tai ji supykus viska uzterlino. O kadangi sienos plaunamos, tai piest reikejo butinai su vaskinem kreidutem, kurios juokiasi is tu plaunamu sienu  ;D ;D Na ka, gavo panelyte kempine ir plove gera pusvalandi, tik kad naudos nedaug tebuvo... Uztat dabar sienos nukabintos baltais lapais. Specialiai piesimui.

Mes jau paaugom, tai galiu pasakyti jau vis daugiau apie lepinimą.
Nežinau, nesimato po forumo atnaujinimo, šioje temoje kai kurių nick'ų, bet kažkas rašė, kad lepinimas tai vaiko garbinimas, dievinimas ir t.t. Bet kas daugiau vaikui suteiks pasitikėjimo savimi nei jį "garbinantys" tėvai? Mano nuomone, kiekvieniems tėvams vaikas turi būti pats gražiausias, pats protingiausias, pats nuostabiausias ir t.t. Aš tokia ir esu..šimtus kartų dienoje už menkiausią pasiekimą jai sakau "šaunuolė. Tu labai nuostabi dukra" į ką man atsakoma šypsena, kasdien ryte pasakau, kad turiu labai gražią mergaitę (o dukra nubėga pasitikrinti prie veidrodžio ar išties tokia ji puiki )..Mano nuomone, tėvai neturi kaskart vaikui pateikti vien tik objektyvią nuomonę..Pažįstu mamą, kuriai atrodo, jog jos mergytė nelabai graži, tai ji man visąlaik sako "kam vaiką apgaudinėti..paaugs ir visi tyčiosis iš jos atlėpusių ausų, todėl aš niekada nesakau kad ji graži, kai noriu pagirti sakau, kad labai protinga ir t.t.". net jei tas vaikas ir kitiems atrodo negražus, jei tai mato patys tėvai, tai vis vien nesutinku, jog negalima ir "sumeluoti", juk tai vaikas!!Aš dievinu, garbinu savo dukrą, ji man aukščiau už viską, bet aš to tiesiog neparodau kitiems žmonėms, neverčiu ir kitų aikčioti "ach jūs pažiūrėkit kokia manoji mažylė", nes tai tiesiog kvaila, kai kiti irgi ima aikčioti "taip taip, matom kokia nuostabi", bet nuoširdumo nėra..
Pats blogiausias dalykas man, kai tėvai bando vaiko pasaulį suvaržyti taisyklėmis, prievolėmis. Mano dukra nežino jokių taisyklių. Jai suteikta visiška laisvė daryti ką nori, su kuo nori ir kaip nori. Gali piešti ant sienų, karpyti žirklėmis, leidžiu net imti peilius, lįsti prie ugnies, prie lygintuvo, bet labai sergėju, tiesiog stoviu šalia ir leidžiu dirbti, bet kiekvieną akimirką esu pasiruošusi ją apsaugoti nuo galimų nemalonumų. Man 'padėdama' ji mokosi, nors mūsų šeima jau neteko pusės indų, sugadinta ir video grotuvas, ir muzikinis centras, pakeičiau jau dvejus mobiliuosius telefonus, bet tai tik daiktai ir tai nesulyginama su vaiko pažinimu. Buvo ir 'populių', nusidegino pirštą, bet dabar atsargiai elgiasi su orkaite, prisivėrė pirštus spintos durimis, dabar atsargiai uždarinėja, o kažkokių baisesnių traumų pavyko išvengti, nes aš būnu visada šalia savo vaiko. Ji pati užlipa ant kėdės ir įjungia vaikišką CD, pakeičia pasakų kasetę muz.centre, pati šluoja kambarius, moka skusti morkas, moka gražiai padžiauti skalbinius, susiplaka sau omletą jei paduodu jai reikiamus produktus (man belieka tik iškepti..), išvis labai mėgsta man padėti, nors kartais virtuvė atrodo kaip po karo ir aš savo laisvą laiką vakare praleidžiu šveisdama. Aišku, lengviausia būtų sugalvoti taisykles, bet aš vaikui daryti leidžiu viską ir vis mažiau bijau, kad ji kažką padarys ne taip. Aš ja pasitikiu ir tas pasitikėjimas ją moko siekti, tobulėti ir pan.
Aš jai nerenku parduotuvėje žaislų, ji pati renkasi. Kokia kaina būna, tokia ir perku. Jei pati viena sumanau ką nupirkti, tai renkuosi lavinančius žaislus, labai patinka jai pirkti įviariausias knygas, turbūt po porą per savaitę nuperku. Jei neturiu pinigų užgaidoms, tai vaiko ir neerzinu parduotuvėmis. Ji pati parodo ką rengsis, ką valgys, viską išsiima ir atneša ko nori. Niekada nekritikuoju jos, nebaru už išdaigas, dažniausiai supykstu tik už gyvūno kankinimą arba jei nepagarbiai elgiasi su tėveliais ar kitais žmonėnmis. Tai turbūt vienintelė mūsų namų taisyklė: neskriausti nei žmogaus, nei gyvūno.
Mano vaikas gali ir turi daryti tik tai ką nori. Pati suprantu, kad lepinu totaliai, tai man primena visi kas mato mane su dukra ir visąlaik mamos man kieme "aš taip negalėčiau, aš neleisčiau, kantrybės neturėčiau"..matyt kantrybė mano geležinė, tiek saviems, tiek svetimiems vaikams. Aš džiaugiuosi savimi, tokia kokia esu, su kokiomis įdiegtomis vertybėmis išaugau, kokį požiūrį turiu, kaip vertinu patį gyvenimą, įvykius, žmones. Aš pati buvau siaubingai lepinama, aš tėvams buvau visas gyvenimas, bet jie buvo moraline prasme labai griežti: vertė jausti pareigą ir atsakomybę, ypač jei tai susiję su kitais žmonėmis, gerbti privatumą (aš į sesers ar tėvų kambarį negalėjau eiti nepasibeldusi, jei durys uždarytos, net ir liaudiškas keiksmažodis buvo tabu, už žodį "s***" turėjau dantis valytis, kad burna nesmirdėtų ir pan.), bet gaudavau viską ko noriu, galėjau namuose daryti ką noriu, su savo daiktais daryti ką noriu, elgtis kaip noriu, jie tenkino mažiausią mano kaprizą ar užgaidą.Aš jaučiu, kad dabar aš esu tokia mama, kokia man buvo mano mama.
Beje, man net įdomu tapo..Va kitos mamos auklėja, taisykles turi, režimą įvedusios ir pan, bet jų vaikai niekuo nesiskiria nuo mano lepūnėlės. Taip pat krenta ožių užbadyti, taip pat atsikalbinėja, neklauso ir pan., o vargšės mamos nusiplūkia beauklėdamos ir berėkdamos..Žiūriu į savo drauges ir kartais stebiuosi, aiškina pusę val. kad negalima imti to daikto, tada vaikas kai niekas nemato vis vien paima, tada sulaukia bausmės, vaikas verkia, mama susierzinusi ir kur viso to prasmė? mano variantas :nori imk. Paima, pasižiūri, pažaidžia, rankose palaiko, interesas dingsta ir pati padeda į vietą, giedra nuotaika ir vaikas patenkinęs savo smalsumą..

eilini karta po Rasmos postu ramia sirdim galiu det ir savo parasa

galiu tik pridurt, kad mano mama, puikiai matydama mano atlepusias ausis, issisovusius kauliukus ir pan. "defektus", sakydavo, kad esu jai pati graziausia pasauly...isivaizduoju, jei ji butu sakius vien tik, kad esu protinga ( ta irgi sakydavo )... man uzteko to, ka maciau veidrody, bet mamos zodziai ikvepdavo drasos- ir visai nesvarbu, kad tai nebuvo absoliuti tiesa

nematau prasmes ant stalo padet stikline vaza ir maza vaika udyt, kad jos nesudauzytu- musu vazos ten, kur ju nepasiekia skraidantys zaislai. visiem ramu

mano vaikas PATS sprendzia, kokius rubus, batus, zaislus jam pirk mazdaug nuo to laiko, kai ismoko stovet.

aisku, yra dalykai, kuriu jis privalo paisyt, bet jie niekaip nesusije su daiktais.

taip kad Rasma, gales musu lepuneliai paskui kartu gyvent

Rasma, oho kokia protinguole tavo mergyte, tiek daug jau mokat. Kazkaip tas visko leidimas matyt skatina vaikus savarankiskumui, mokymuisi, ir t.t. Na mansiek prie veidrodzio irgi sukiojasi, ir rubus issirenka, bet va kad omleta issplaktu , geiciau turbut neisplaks, o sutrins i kilima, ismozs po virtuves grindis , na kepti toki "omleta" paciso suprantat gana problematiska.

Aš nesakau, kad nė lašelis nenukrenta Auges, bet tikrai lieka ką kepti Aš jai padedu puodelį su pienu, kiaušinius, puodelį su reikiamu kiekiu miltų. Ji išsiima dubenį, susiranda plaktuvą (ai toks senovinis, "tarybinis", kotelis su spirale, bet labai tinka omletams plakti), sudaužo kiaušinius, supila į indą, supila pieną, suberia miltus ir plaka. labai patinka, ilgai plaka, kol gerokai suputoja..va kai praslysta tas plaktuvas, tai kartais ant grindų ir išbėga. tada ji bėga į vonią, lenda už skalbimo mašinos, susiranda grindų skudurą, prašo įjungti vandenį, sudrėkina, bėga išplauna tą dėmę ir toliau dirba prie omleto. tada abi kepam. Pastatau ją šalia ant kėdės, supilam į įkaitintą keptuvę omletą ir laukiam kol iškils ir reiks versti. verčiam omletą irgi abi, tiesiog paimu ją ant vienos rankos, o kita ranka, su jos maža rankute laikančia lopetėlę ir apverčiam. Užima laiko. Kol su ja iškepu, tai virš pusvalandžio praeina, kai pati viena kepu, tai pačios žinot- kelios min. ir tvarkyt po to daug nereikia..
Bet kaip vaikas ko išmoks, jei daug kas negalima, jei tiesiog tai sakoma, dėl to, jog sunku bus tvarkyti, ar kas nors iškris, suduš. Aišku, kantrybės labai daug reikia, bet kantrybė visada atsiperka..Tik žinoma, vaiko nereikia nieko versti daryti..Aš pvz. pastebėjau, kad ji džiūgauja kai gali man padėti, jai labai patinka buityje "vargti", kartais net juokiuosi, kad mano vaikas bus nuolanki žmona, virs, tvarkys..kažkada pamenu vienas pažįstamas pajuokavo.."tavo dukra turbūt viską tau daro, o tu tik pavargsti.." Kiekvienas vaikas randa kur pasireikšti, kitas gal ant sienų tapys ištisai..mano dukra labai stipriai nesiveržia, nes galima.. jei ji pradėtų daug piešti, tai jaučiu aš jai tik padėčiau

Rasma, skaitau apie taviske ir stebiuosi, jausmas lyg tarp musu vaiku butu ne menuo o maziausiai pusmetis skirtumo. Na gal tas skirtumas dar kad saviskes netiek jau daug ir matau, as diena darbe, su ja aukel, tai visu sugebejimu Karolina man gal ir nespeja pademonstruot per vakara.
VA kaip tik iseigines prasideda ir as visada savaitgaliais blynus kepu, tai maisysim tesla kartu , nezinia kiek ten liks tos teslos, bet pabandyti manau verta

Na gerai, cia kol maziukai. O paskui? Pvz., jei mano sunui nereiktu i mokykla, nereiktu ruost pamoku, tai tikriausiai butu fantastika!!!! Va dabar prisiminiau, kad musu santykiai kuo puikiausi, kai jam buna atostogos!
O dabar yra dalyku, kurie labai prastai sekasi, jam neidomu, nepatinka. As molijonus kartu turiu ji, kazkokiu stebuklingu budu atsiidurusi prie tv, vel isprasyti i kambari, kur ruosiamos pamokos. Jis mato, kaip sese gali zaisti. Kaip as sedziu prie kompo, o jis nespeja paruost pamoku, kad dar liktu laiko jo zaidimams su kompiuteriu. Jis turi eiti anksciau miegoti, nes keltis anksti, o mes dar nemiegame......pamokas ruosia po visa diena i tarpus uzsiimdamas visokiais pasaliniais darbais. Man jo gaila, nesusilaikau nuo priekaistu.....zodziu pasimetus esu.

Sveikos. Labai gera diskusija, aktuali. Mano suneliui-2 m. ir jauciu, kad jis islepes.
Suprantu, kad vaikui reikia viska pazinti, net jei turtas nukencia Bet gi kantrybes ir nervu ner... As negaliu pakest netvarkos (negalvokit kad esu pedante), jei jis ismeta zaislus is dezes (o daro tai tik kad isverst ir niekad nerenka), man pirstai niezti iskart sudet.
Gal is dalies pritariu teorijai, kad reikia vaikui suteikti laisve. Bet kaip jis tada suvoks ribas? O sveciuose? Juk jis prates namie daryti ka nori, nemanau, kad kiti linke tai toleruoti. O be to, leisti vaikui pvz. paisyti ant sienu, reiskia kad tevai gyvena "bardake". Nezinau tiesaa sakant ar as esu pasiruosusi taip aukotis del vaiku, kurie neaisku kaip elgsis su tavim uzauge. Juk net geriausi tevai nera apsaugoti nuo "prastu" vaiku. Cia galima pritaikyti posaki "norejau kaip geriau, o gavosi kaip visada (tipo, nepasiseke)".

V.z., esu pasimetusi kaip elgtis

Nu jau, gyveni "bardake" jei leidi elgtis kaip nori..o kam mamai duotos rankos? Juk vaikas pažaidžia ir sutvarkai, kokios problemos?Aišku, kad reikia visą dieną eiti paskui, arba versti eiti paskui vaiką auklę, tačiau tada nebūna netvarkos. Aš leidžiu daryti netvarką iki pietų miego (pietų miego metu viską sutvarkau), o kai atsikelia gali daryti betvarkę iki vakaro (vakare, paguldžius vaiką miegoti dar kartą viską sutvarkau). Jei ką paima, paberia, ir pan., tai sutvarkau tada, kai vaikui nelieka intereso grįžti prie tos pačios veiklos, o kol smagu, tai žarsto ir barsto, ir mėto
Dėl svečių..mano panelė svečiuose jaučiasi nejaukiai ir nepuola kito žmogaus namų griauti, bet jei įsidrąsina, tai aš nedraudžiu (ot, nekvieskit manęs jokiu būdu į svečius ), už mane tai greičiau padaro buto šeimininkai. Pamenu kaip anyta mano dukrai pasakė ne ir neleido į kambarį, iki šiol dukra prie jos net neprieina, o tąkart labai verkė, vėliau susikrovė į savo krepšį visus saldainius, atsinešė batus ir leido suprasti, kad galim važiuoti namo. Mes iškart ir išvažiavom. O šiaip jau, pas paranojiškai vaikus sergstinčius žmones aš neinu, man nemalonu matyti kaip tėvai nuolat zyzia ant savo atžalų ar nuolat klausytis kaip iš tikrųjų reikia auklėti, kad daug leidžiu. Aš einu į svečius pas žmones, kurie laikosi pan. "politikos" ir neseka kiekvieno dukros žingsnio..Aš juk ir pati neleisiu daužyti plaktuku TV kineskopo svečiuose, bet kiekvienas "oi, pažiūrėk, kad ji staltiesėlės nesulamdytų, oi gal aš sofą užtiesiu kad ji pomidoro nenumestų", tai mane siutina ir aš tiesiog jau žinau kas taip "serga" ir galiu pasakyti bendrauti labai nutolau..
Mute, vaikui lankančiam mokyklą negali taikyti tokių taisyklių kaip ikimokyklinukui. Gal reiktų tiesiog įvesti kokį "režimą", sutarti kada mokomės, kada ilsimės, kad nereiktų jo barti, kad išvengtumei susierzinimo. Nieko baisaus kad tas pamokas ruošia visą dieną su tarpais..juk nuo pastovaus sėdėjimo prie knygų irgi reikia poilsio, gal tik tą poilsį reiktų kažkaip suplanuoti, pvz. pažiūri tą laidą ar filmuką ir paruoši va tą pamoką, tada leisiu pabūti prie kompo valandą ir paruoši kitą pamoką..gal nebūtų taip nuobodu. Aš įsivaizduoju, kad jis jaučiasi nuskriaustas, kai jam tenka sėdėti atskirai kambaryje, o sesuo ar net visa šeima leidžia maloniai laisvalaikį..Aš maždaug įsivaizduoju ką daryčiau, bet įpiršti tikrai nieko nenoriu, o galų gale tas mano manymas tik teorinis daugiau ir šiek tiek susijęs su patirtimi, kai mačiau kaip "auklėjamas" sūnėnas, kuris augo mano tėvų namuose..Sunku pasakyti kaip padaryti kad ir tau ir tavo sūneliui gerai būtų..tiesiog reikia ieškoti kompromisų, nei jo "nuskriausti" nei savęs..o ką liepia mamos širdis? Spausti ir lenkti prie mokslų (kas dar labiau atitolina ir užmuša bet kokį interesą) ar rasti būdų kaip malonumą suderinti su nauda, išmokimu ir pan.?JUk psichologai labai daug turi patarimų, tik va aš dabar patarimais mažesniesiem labiau domiuosi...

Oi mute, nieko nepadarysi-paauglyste, toks laiko tarpas kuri kaip nors reikia isgyventi. Tavo Pauliukas su mano broliuku vienmeciai. Patikek mamai vargelio irgi uztenka, o dar kai jis vienas dabar su ja likes.... Kai turejau daugiau (na visus metus) laisvo laikelio tai su savo maziumi menesiuka pas mama "priziurejau-auklejau" broliuka. Pastebejau viena dalyka-kuo vaikas daugiau uzimtas yvairiias bureliais, tuo daugiau jis viska suspeja ir geriau atlieka uzduotis. Tada brolis lanke muzika, sokius, teatra ir chora Praktiskai visa savaite buvo uzimta, taigi jis gryzdavo po pamoku-sumaitinu pietus ir isgrudu i repeticijas, gryzta-pats seda prie pamoku, as patikrinu, dar konors paklausineju ir tada visi trys (Domusia jo mylymiausias sunenas) zaidziam. Nereikejo nei teliko, nei kompo, o ir menesi pazymiu vidurkis buvo pakiles. Pasirodo esme ta, kad tokio amziaus (11-12m) reikalinga disciplina ir grafikas Dabar padetis tokia-muzikos nelanko, teatro nelanko, choro nelanko-liko tik sokiai (deja tik du kartai per savaite) ir kaskaip nebeuztenka laiko nei pamokoms nei kitiems namu ruosos darbams Laisvalaikis toks:telikas, telikas, kompas kompas telikas. Mama nebeturi kantrybes ir laiko su juo kovoti, nezinau irgi ka daryti

Aš tai pritarčiau Rasmai ir Nikittai, bet su šiokias tokiais apribojimais Pvz., pas mus muzikinis centras tiesiog užkeltas, kad vaikai nepasiektų (nu vyro nervai niekaip neišlaikytų kitaip ), ant sienų paišyt galima tam tikrose vietose, kur pritvirtinti didžiuliai lakštai popieriaus. Omleto maniškė pati dar neišsikepa , bet plakti aš jai irgi leidžiu, tik produktus pati sudedu. Jeigu ką nors išlaisto, žino, kad patys turės išvalyti Žodžiu, stengiamės vaikui kuo daugiau visko leisti .
Bet tiesą pasakius, aš to tikrai netraktuoju kaip lepinimo Man atrodo, kad tai daugiau kaip vaiko lavinimas kažkoks Nes kaip kitaip vaikas gali išmokti? Turiu tokį pvz. - mano mergytei, kuriai dabar 1,4 m., lipa laiptais daug geriau už draugų trimetuką, nes mes jai leisdavom, o draugai saviškį per daug saugojo
O kad nuo ožių negydo, tai vis pagalvoju, gal už tai kad vis tik per daug leidžiam ?

Svarbiausia niekad nepriimti vaiko 'ožiukų' asmeniškai. Juk vaikas auga ir dar tik mokosi reikšti savo emocijas. Jis dar nesuvokia savęs kaip atskiro individo su savo nuomone ir poreikiais. Tik antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda atrasti savo individualumą. Jis žino, ko jis nori, tačiau dar nesugeba savęs kontroliuoti.
Įsivaizduokite, kad jums kas nors prieštarauja ir negaunate to, ko labai norisi – jums nepakelia darbe atlyginimo, neišleidžia atostogų, etc. Pikta, tiesa? Taip pat pikta ir jūsų vaikui! Tačiau suaugę sugeba tai įvertinti objektyviai, o vaikas kol kas dar negali. Kiekvienas jo siekiamas tikslas jam yra labai svarbus, jis nesupranta, kad galbūt tai, ko jis nori, gaus, tačiau vėliau. O pažadai, a'la 'kai nusipirksime maisto, tada eisim į žaislų skyrių', jo visiškai nepaguodžia, nes jis dar sunkiai suvokia laiko sąvoką ir gyvena tik dabartimi. Įvairios vaiko reakcijos - tai ženklas, kad vaiko emocijos bręsta kartu su juo pačiu. O gal dažni ir stiprūs pykčio proveržiai išreiškia jo charakterį?
Svarbiausia tėvams išmokti nustatyti ribas, kurios mano galva, visgi yra būtinos. Kai vaikas žino pagrįstas ribas (ir kad manipuliavimas tėvais nepadės), bet tuo pačiu gali laisvai reikšti savo norus, jis suvoks vieną svarbiausių gyvenimo pamokų: “Ne visada gyvenime gaunama viskas, ko panorėjus”. Ar ne taip?

Del bardaku , po teisybe jau nebeatsimenu kaip musu butas atrode neuzverstas zaislais ir kaladelem, kamuoliaias ir popieriais, sienos neipaisytos o veidrodziai neismarginti mazu pirsciuku antspaudu. Va rasau dabar ir galvoju argi taip buna . taciau mano vaikas maza to kad yra labai atsargi, tai dar ir megsta tvarkytis: na jos tvarkymosi savooka siek tiek skiriasi nuo suagusio zmogaus: ant stalo ir kitu pavirsiu neturi but nevieno daikto, o kas dedasi ant grindu nesvarbu . Nors dabar mokomes su ja kartu: pazaidem - sudekim viska i dezes ir maiselius, kas virsta dar vienu zaidimu: as kraunu . ji krauna, as kraunu, ji iskrauna, as visdar kraunu, galu gale kai viskas keliasdesimtaji karta iskraunama ir sukraunama atgal einam ieskot kitu zaidimu.
Vat atrodytu keista bet stovi sekcija, du visiskai vienodi skyriai vienas salia kito. Abiejose guli knygos ir kitokei popeiriai (gulejo), tai is vieno skyriaus tiesiog maga iskratyt viska, ismetyt o dar geriau suplesyt, o i kita skyriu ideti tie patys daiktai tampa nelieciamybe. O jei ir isdrysta pasiimti, tai elgiasi su jais kaip su mazais debeseliais kurie nuo pacio lengviausio judesio gali subyreti, issisklaidyti. Va turi mazoji kazkoki savo supratima apie galima-negalima.
O sveciuose visi vaikai (na gerai gerai, ne visi, bet dauguma) auksiniai.

nevelnio neauksiniai sveciuose, maniske namuose geresne buna o sveciuose arba kai kas nors pas mus i svecius ateina kaip prasideda, supranta muset kad prie svetimu taip nebarsi jeigu kas, tai ir duodasi kaip pasiutusi ir t.t., o to po nors ir tvanas arba kompo ir multiku uzdraudimas savaitei.

Na pas mus visiskos laisves nera, bet irgi gana daug leidziam. O tai ko negalima jokiu budu nesakau grieztai ir kategoriskai, tiesiog stengiuos susitarti arba nukreipti demesi kitur.
Savaitgali bendravau su viena pora, kuriu vaikas 1 sav. vyresnis uz musu dukryte.Buvau pakraupus Na pvz. vaikas paeme is mamos lekstes gabaliuka agurko- tai tevas eme aiskinti kad greiciau padetu, tipo negalima taip imti kol jam nepaduodama.Vaikas neklauso.Tevo balsas stipreja...O tas mazius ziuri tokiom akelem nelabai rodos ir supranta ko is jo nori... As neiskentus klausiu kodel cia taip, ar taip visada? Sako dar netaip buna- jis nesupranta negalima, tycia daro kai liepi baigt, tada duodu per ranka iki raudonumo o jis visvien savo daro Man tikra ta zodzio prasme akys issprogo... Taip ir surikau : tu ji musiiiiii... Ojis ramiai- ah , tai kad jis neklauso...Pasakiau tiesiai sviesiai, kad mano nuomone tai kvaila r nesuprantu as taves Ir tikrai siektiek pakeiciau nuomone apie sita zmogu, nors nera jis kazkoks kvailas ar neispruses- greiciau atvirksciai- ir gana geras pareigas uzimantis...
O kas liecia mokyklinukus- manau nuo vaiko priklauso.Gal yra tokiu, kurie ir be kazkokios dienotvarkes ar prieziuros kimba i pamokas... Baet tai ne mano vaikio stilius... Maniskis kaip ir Mutes, kol pasikalba, kol pailsi, kol dar randa del ko tai atideti... stengiames graziai tartis , bet kartais buna visko. Dabar pvz stengiasi nes nori naujo telefono. Ir ka- jis pats sukure tokia teorija- kad jei gaus maziau nei 8 tai ta menesi pinigu negaus, o jei viskas tvarkoj- kaznkiek mes jam duosim taupymui... Ka jus manot - man kazkaip baisoka del tokiu paskatinimu , bijau kad nepradetu visko pinigais matuoti...

SVEIKINIMAI DOMANTUKUI GIMTADIENIO PROGA!

Sveikutes, na labai nuosekliai neskaiciau, bet ... Siaip itakos padare jusu isdestyti kometarai, vis atlaidziau ziuriu i mazojo isdaigas. Ir net kai jis sestadieni ismaude sultyse tevelio mobilu, stengiausi tvardytis Bet juk negalima vaikui leisti viska. As pavyzdiui bijau, kad jis nejaus ribu ir saiko. Gal toks besalygiskas leidimas daryti viska galimas ne visiems vaikams. Galiausiai juk ir temperamentai skiriasi.
O del sveciu-maniskis irgi neka geriau elgiasi sveciuosi, ypac pas sese. Tik jei jam skiriamas demesys, viskas praeina ramiai.
Butu idomu suzinoti, kaip jus reaguojate, kai vaikas ima, pvz., kepta bulvyte isideda i brna, pasirodo-jis nenori, meta ant grindu. kai mama sako-pakelk, prasau, jis sako ne. As kantriai kartoju, bet jis-ne. Galiausiai ta bulvyte jis eme ir prispaude savo maza pedute. Na tokiu panasiu sitauciju musu dienotvarkej pilna Arba kai zin, kad jums skauda, bet pesas plaukus i skirtingas puses ir taip gudriai ziuri jums i akis... Gal visgi tokiems vaikams turetu buti apribojimai, nesutinkat?

Kai kazkas krenta is burnos namuose, problemu nera - suo greitai patvarko Beda kai atsitinka tai sveciuose, as jam pakelk, o jis man atgal "au au au", o suniuko tai nesiveziojam gi su savim. Ir ka tu jam padarysi?!
O siaip tai jau stovejo kampe viena karta uz savo zbitkas. Nelabai patiko. Dabar tik pagrasinti kampu uztenka , tuoj padaro kas liepiama arba pasistengia dingti is akiu

Help, mamytės. Nebežinau ką daryti su savo mažyliu, labai jį išlepinau matyt. Nors jam dar 8 mėn., bet jis jau kojytėm trypia, jei jo ant ranku nepaimi. O rėkia tol kol išsireikalauja mamytės dėmesio(ne verkia o rėkia tiesiogine to žodžio prasme), kai paimi ant ranku vėl viskas būna gerai. gal kuri nors su tuo susidūrėt, ką darėt? Prašau atrašykit, nes mums su tėtuku dabar sesija, labai reikia susikaupti ir daug dirbti, o mažylis žiauriai reikalauja dėmesio.

Iš anksto, labai dėkui

Anoks cia islepinimas. Vaikai visada demesio reikalauja. Tu iki siol elgeisi teisingai ji ant ranku imdama, nes kada gi tai daryti, jei ne dabar.

O apie tai, kad namie abu su vyru galesite ramiai mokytis, kai namie astuoniu menesiu mazylis, galit tik pasvajoti. Teks tai daryti pakaitomis - dvi valandas vienas mokosi, kitas sedi su vaiku, o paskui atvirksciai. Yra dar trecias variantas. Jei turit galimybiu, dienai vaika palikit pas mociute, ar net parai.

reikia imti tada kaip nerekia ant ranku ,kad nezinotu,kad parekes paaimsit ant ranku . o kaip su zaisliukais ar nezaidzia? kaip jis reguoja i svetimus zmones ?gal reikia biskuti pratinti prie nepriklausomybes . palikt kazkuri laika su aukle. mano pazistami muzika darv garsiau uzleisdavo vaikas nurimdavo , suprates kad nepereks .

Svetimų žmonių jis nebijo, nes kasdien pas mus būna nors vienas iš draugų ar draugių. Bet su seneliais yra problema, aš su juo per visus 8 - nis jo gyvenimo mėnesius nesu išsiskyrus ilgiau nei kelioms valandoms, tai va ir tai man būtų labai sudėtinga. Jis žaidžia su žaisliukais tol kol mes nebūname užsijėmę, o kai tik pradedam ką nors rimtai dirbti, tada jam užsireikia mamytės. Tai va kokie mes . Dėkui už patarimus , žinau, kad sudėtinga, gal kaip nors išgyvensim tas kelias savaites. ikiux, dar kartą ačiū

as kazkaip irgi nematau problemos sioje situacijoje.visi tie vaikiukai nori demesio...ir mano ozkyte,ko nors negavusi ant zemes griuna kojom spardosi...va kaip...bet stengiuosi tada demesio nekreipti,lyg niekur nieko...tokie jau tie vaikai...
ka padarysi...nieko tokio reikia truputi palepint.