Kiek realiai skiriate laiko, demesio savo kudikiui ar didesniam vaikui? Man Take priekaistavo (daugiausia tos, kurios nelabai isivaizduoja, ka reiskia auginti dvynius ;D), kad samdau aukle savo dvynukams. Ne is dyko buvimo deja, o tam, kad vaikai pastoviai gautu demesi, tikra demesi, o ne priebegom tarp buitiniu darbu. Jei kokia diena budavau be padejejos, tai nieko negaledavau padaryti apart vaiku prieziuros: vaiksciodavau iki 15.00 val. be pusryciu, su chalatu, be duso, apie namu patvarkyma pamirsdavau ir atidedavau velesniam laikui. Taip kad aukle - tikras issigelbejimas, nes nei mama, nei anyta, t.y. niekas is savos aplinkos negalejo man padeti.
O jus, vienos augindamos vaikus, spejate nudirbti buities darbus ir skirti demesio vaikui? Ar jis daugiau guli kur loveleje, kitoje saugioje vietoje, laukdamas, kada mama, padarydama savo reikalus, tures laiko pabuti su juo...
Full Version: Kiek laiko skiriate vaikui?
Na mes su mazaja viska kartu darom. Ir grindis plaunam ir dulkes sluostom, ir valgyt gaminam. Tiesa visi tie darbai uzsitesia dvigubai ilgiau nei jei as juos viena daryciau. Tik prie kompo mama viena sedi kol mazoji miega. Dusas, ir kitos grazinimosi proceduros atliekamos arba kol dar evelis namie ir gali pabut pusvalandi, arba tada kai mazoji miega (ryte apie 10val).
Nors pas mane ir ne dvinukai ,bet gerai suprantu Dani . Dukrytei 8 metai sūneliui 4mėn. Dukrytę tikrai lengviau buvau auginti , o dabar tikrai sunkiau , na vasarą tai lyg ir nieko ,bet kai dukra ėjo į mokyklą tai tik spėk suktis čia mažajį pamaitini ,čia jau dukrytei į mokyklą , čia jau žiūrėk pietūs, vakariene . O juk reikia ir didžiajai dėmesio, kad nepavydėtu mažajam ,tai visi kiti buities reikalai nueidavo į antrą planą .
aš, kol vaikai buvo maži, laikiausi taktikos, kad darbuosiuosi po namus, kai jos miegos, skirdavau joms maksimalų dėmesį, bet, aišku, nepadarytų darbų krūvos slėgė, dar labiau jautėsi monotonija viskame, tad persilaužiau ir dabar visuomet į darbus įtraukiu vaikus, žaisdamos daug nudirbam
 Iš tiesų, turbūt dauguma sau priekaištaujam, kad skiriam savo vaikams per mažai laiko arba nekokybiškai jį išnaudojam.Net visą dieną praleisdamos namie galvojam, kad galėjom daugiau skirt laiko vaikams, o ne buičiai, o jei skiriam daugiau vaikams, priekaištaujam sau dėl apsileidimo, netvarkos  , o ką bekalbėt apie dirbančias, vaikus tematai prabėgom, prieš darbą (o kartais ir prieš darbą nematai) ir po jo  , o jei dar mokais išeiginėm  Manau, kad nėra niekur nurodyta, kiek laiko motina turėtų skirti kasdien savo vaikui  , psichologai sako, kad tai individualu .Maniškės, jei prie jų nebūčiau, vienos savo pasauly visą dieną prabūtų, užtektų pamyluot kokį pusvalandį, išklausyt jų naujienų, leisti išsikalbėti, ir jos puikiai jaučiasi , matyt, joms reikia tiesiog jautimo, kad yra mylimos ir reikalingos, o ne būtinai fiziškai egzistuot šalia.
Kol Mantas buvo mazas, maniau kojas pakratysiu, bo visus buities darbus pasilikdavau tam laikui, kol jis miega, o dabar (2m) tai vienas juokas. Nupirkom vaikui sluotele (bo baisiai nepasidalindavom tikraja, kai mama plauna grindis), sepeti indams plauti ir darbuojames kartu. Indai duzta, grindis plaunam kone valanda, rusiuojam skalbinius , valom dulkes ir maisom tesla (jis atlieka ragautojo vaidmeni
)bet kadangi iskaitau ta laika kaip skirta bendravimui su vaiku - gaunasi OK. Dabar Mantui uzmigus tik prausiuosi, bo labai jau norisi privatumo sitam reikale, o jis jei tik isgirs begant vandeni, tai su visais drabuziais ipuls pas mama i vonia... Vaikui tokie uzsiemimai labai patinka, o nauda akivaizdi: rades siukslele ant grindu begomis nunes i siuksliu deze ir jei kur kas islieta, ar siaip nelaime ivyko, pirmu reikalu bega pasiimti popierinio ranksluoscio ir puola valyt... (beje ne taip blogai jam sekasi).
As tai esu uz tai, kad mamytei kazkas padetu. Aisku, man nera labai malonu, kai kazkas svetimas namie sukinejasi, bet kitaip neiseina. Kai vaikuciui buvo apie puse metuku, samdem aukle, nes turejau pabaigti magistranturos studijas. Aukle budavo labai neilgai, nes paskaitu vos keleta. Po to vis tiek aukles neatsisakeme, nes norejau issilaikyti teises, bent trumpam islekti i miesta, i sporto kluba. Aisku, ne visiems finansai tai leidzia, bet manau, kad mamytei reikia prasiblaskyti. Sunui tuoj bus du metukai ir jis didziausia laiko dali praleidzia su manim. Anksciau,kai buvo dar visai maziukas, stengiausi namu ruosos darbus atlikti tuomet, kai jis miega, taciau po to pakeiciau sia tvrka. Dabar, kai sunus miega, skiriu ta laika sau (dazniausiai skaitau). Man kartais keista klausytis mamyciu, kurios galvoja, kad visa laika turi praleisti tik su mazyliu. As tikrai labai myliu savo kliacka, bet man irgi reikia prasiblaskyti, tobuleti. Nenoriu buti uzsisedejusi mamyte. Aisku, vaikui turi buti skirtas didziausias demesys. Mamytes, butinai pasirupinkite ir savimi!
Siaip nemanau, kad kazkas turi teise smerkti ar kritikuoti kita, nezinodamas iki galo visu aplinkybiu. Su dvynukais vienas-man tai neralu. Pas mus auga 2,2 berniokas ir 6 men pupyte. Bet buna dienu, kai tiesiog viskas griuna, krenta is ranku, nieko nespeju,mazoji klykia, vyresnelis pinasi tarp koju...
 Gyvenam su anyta, tai, kol nesusipykom  , ji buvo tirka pagalba. Kai ka darau-ji su mazaja uzsiima, pamigdo ar su Rimvyduku zaidzia. Bet, aisku, neisvengiam dejoniu, kaip ji pavargsta. tad jautiesi skolingas, nors manau, kad pagalba turi eiti is sirdies, be jokio "prasau-aciu".Tai va, apie ka mes cia? Man tiesiog neuztenka tos dienos, ji pralekia taip greti, o atrodo nieko nepadarei... Norisi daugiau ir su vyresneliu pazaist, paskaityti, piesti, bet ir mazaja reikia lavinti, "sportuoiti", jau nekalbu apie pasivaiksciojimus (del besitesianciu ligu ju isvengiame). O kur dar demesys teciui, buities darbai. O kur mes pacios? Nesinori nieko nuskriausti... Nespeju arba galimybes neleidzia.
Mes tai su mazyliu visas dienas praleidziame kartu ir visus darbus atliekame drauge
 mes ir namus susitvarkome, ir valgyti pasigaminame, ir issiskalbiame, o taip pat nemazai laiko praleidziame ir prie zaislu, nors jam zymiai i domiau buti mano pagalbininku namu ruosoje, gal but delto, kad atranda vis ka nors naujo. O siaip manau, kad kiekviena is musu vaikui skiria tiek demesio kiek tik imanoma, kad jis jaustusi mylimas ir reikalingas 
Mes su savo kliacku irgi visas dienas nuo jo gimimo praleidziam kartu.Ilgiausiai dviem savaitem su lankymais buvom isveze pas mociute,nes namie atlikinejom remonta.O siaip visad ir visur kartu.Buities darbai - kartu,sveciai - kartu,keliones -kartu
cia jau nuo zmogaus priklauso ar jis gerai jauciasi 24val budmas su vaiku,ar mielai priima kitu pagalba.As dziaugiuosi,kiad tiek vyro,tiek mano tevai noriai priziuri dukra savaitgaliais ir nedejuoja.Nuo 1,9m isleidome i lopseli,o as isejau i darba,nes jau neisbuvau namie,tapau nervinga,norejau bendrauti su zmonemis...Labai myliu savo dukryte ir tikrai ne maziau uz tas,kurios su vaikais buna visa para
Kur cia skirsi mazai laiko vaikui, kai visa diena prabuni, tai apie vaika ir prasokineji, net i WC tekdavo kartu nestis...
Dabar kai jai 1m9men tai 3-4 kartus per savaite auklei palieku, galiu ir pati pasizmoneti, nes istisai bunant su vaiku gali stogas pavaziuoti, butina ir pacioms atsipalaiduoti.
As manau, kad cia svarbiausia ne kiekybe, o kokybe. Jei nuo plesimosi tarp buities ir vaiko mama vaikscios kaip zombe po namus, tai vaikas tikrai laimingesnis nebus. Kai mama gerai jausis ir vaikui bus smagiau (vaikai labai jaucia tevu nuotaikas). Nors maniskiai tik ketvirtas menuo bet stogelis mano jau juda.
turiu dvi dukras,su didziaja stengiuosi dazniau pabuti ,kai ji grizta is darzelio,taip pat jai skiriu savaitgalius.o su mazaja istisas dienas bunam kartu namie,laukutyje(nedidukes dar esam). tevelis taip pat kai buna laisvas buna,bendrauja su dukrytem
tetis atsiradus mazajai vyresnele daznai vedasi i kina,ar dar kur kitur papramogaut.mamka su maze lieka namie 
Kai namie auga vaikai, jiem neskirti demesio tiesiog neimanoma. Jie to neleistu. Todel as niekaip nesuprantu, kaip galima auginant vaikus dar suspet visai seimunai (o vaikui atskirai) valgyt pagamint ir dar kambarius isblizgint. Gal as nemoku susiplanuot dienos?
 O siaip dabar laukiu atostogu, kai namie neliks nei gyvos dvasios - tik as viena.
Ir kurgi tu tuos vaikus padėsi?
O kuo tas tikras dėmesys skiriasi nuo netikro? Kai maniškis atbėga su savo piešiniu arba tempia nuo plaunamų indų kažko pažiūrėti - užsuku vandenį, nusivalau rankas ir einu žiūrėti. 5 minutės aptarimo ar pasigrožėjimo, ir jis toliau sėkmingai užsiima sava veikla  O indus galima pabaigti vėliau plauti. Vaikui paprastai laiko skiriu tiek, kiek prašo. Bet kadangi nuo mažens nelepinau dėmesiu, tai mano abu įpratę savarankiškai užsiimti. Straipsniuose rašo, kad tai rodo kūrybiškumą . Tai man dažniausiai viskam laiko užtenka. Labiausiai laikas trukdosi ne jų veikla grožintis ar į klausimus atsakant, bet kai pasisiūlo padėti. Va, dukra neseniai morkas paretino. Aš ją pamokinau, kaip piršteliais žolytę išrauti, tai kol pirmyn eidama retinau, ji už nugaros sąžiningai visas išretintas išrovė - nei vienos nepaliko  Nu tai dirbom po to pavakare, kai saulė nusileido abi - ji vandenį pylė, o aš atsodinėjau morkeles iš nerentintų daigelių. Uodai abi sukramte nerealiai, bet juk reikia morkeles atgaivinti. Po to kai močiutė ravėjo, tai patarė, kad visų nerautų, nes labai kanda, kai reikia gaivinti. Močiutė akis išpūtus žiūrėjo, niekaip nesuprato ką ten gaivinti, ir kodėl kanda, kol situacijos nepaaiškinau
kiekvienam vaikui individualiai reikia skirti demesio ir laiko. Pvz maniskis kuo didyn tuo daugiau demesio reikalauja, o kai mazas buvo tai kartu viska dirbdavom: indus plaunant nesiokleje ant nugaros kabodavo, nes vienas kambary nebudavo o ir virtuve tolokai...skalbykla t.p. tai pagalba samdydavau buities darbams nudirbti, kad galeciau su mazium kuo daugiau laiko pabuti, tuo lab kad studinau ir viena gyvenau(vyras kitame mieste dirbo..) tai laisvo laiko tikrai truko...Na o dabar jei sunus isvyksta pas senelius, kas vakara bendraujam telefu, savaitgaliais butinai susitinkam ir matosi, kad jam esam labai reikalingi. Nors kita vertus jis kai reikia buna labai savarankiskas. vat jau savaite kol mociute su rinkimais galuojasi vienas namie buna, indus isplauna, namus "tvarko" kai pasiilgsta pamajakina
tai vakare buities darbai antrame plane nes norisi kompensuoti vienatve...
Va va... Ir man taip buvo (nors vieną kol kas teturiu), bet tik pirmą savaitę, kol kažkiek viską pasidėliojau. Būtų gerai, kad šalia būtų pagalbininkė . Iš pradžių būdavau ištisai šalia. Mažylei dabar 2,5 menesiuko, tai kai ji geros nuotaikos kartais aš nusmunku į virtuvę kokios arbatos, ar šiaip valgyti pasidarau. Bet vienos ilgam nepalieku. Turi ji tokią kėdutę, tai nusinešu ją į virtuvę ir kai jai nieko neskauda, soti žiūri ką mama daro, klausosi, pati guguoja . Nu valgyti tai jau beveik negaminu, sau tik probėkšmais, kokias košes t.y. sveikus užkandžius. Namų ruošos vieno kambario bute ne marios (aišku miegant arba kai gera nuotaika man ir mažylei)...
Na, as kaip tik sia savaite nedirbu, tai sedziu namie su vaikais (niekur islekt negalim, nes vyresnioji susirgo). Nu zinokit nesuspeju as joms normaliai to demesio...
mazoji, aisku, despotiskai susigriebia visa mane, bet ir to nepakanka, nes visos sugalvotos imanomos pramogos namie jai jau nusibodo... Aisku, buna zaviu dienu, kai vyresnioji duksta su jaunele, tai buna tiesiog gera ir zavu. Bet buna dienu kaip tycia O dar ir musu tevelis gris kaip visada tik savaitgali O taip noreciau paskaityti ka nors, po interneta panarsyti, olimpiada paziureti...
didske i darzeli eina, tai tiek ir skiriu, o maziukei visa savo laika
Esu dviejų vaikų mama, tad manau, kad kaip ir kiekviena iš mūsų, esame mamos 24val per parą. Manau tuo viskas ir pasakyta... nes tikrai nemanau kad turint vaikų, laikas yra kažkaip paskirstomas/suskirstomas vaikui-ne vaikui
O aš manau, kad nepakanka pabūti su vaiku namuose ir jau galima sakyti, kad tas laikas skirtas jam. Pas mus, kai žaidžiam su sūnum žaidimą, skaitom knygą, darom darbelius, va tai yra laikas skirtasvaikui. O kai vaikas sėdi prie TV ar kompo, ar tėvai daro savo darbus, o vaikai savo, tai joks čia dėmesys vaikui...
 žinoma, kad nepakanka, manau tą visi supranta, čia ir taip aišku, aiškiau būt negali...
24val. per parą, 7d.per savaitę be jokių išeiginių ir jokios pagalbos iš šono (vyras užsienyje). Žinoma laikas kai sėdžiu prie kompo, o vaikai miega teoriškai nėra skirtas vaikui. Tačiau sąlyginai šis laikas priklauso irgi vaikui, nes juk iš namų išeit tai negaliu, muzikos ant viso garso irgi neužsileidžiu. Ir sėdžiu prie interneto kuriame domiuosi vaikų auklėjimu, psichologija ir galvoju ką mes veiksime rytoj. Taigi netiesiogiai šis laikas irgi atiduotas vaikams
kiek imanoma daugiau
|
This is a "lo-fi" version of our main content. To view the full version with more information, formatting and images, please click here.