Sveiki,

Kaip Jums atrodo brangiosios, ar labai sudetinga suderinti vienisos mamos pareigas su karjera? Ar tai tik dar vienas irodymas, kad moterys gali buti stipresnes uz vyrus? Ar sias moteris galima vadinti feministemis? Ar tai tik silpnumas slepiamas po isdidumo kauke? Patikekite manimi, as niekaip neatsaku i siuos klausimus, nes mano atzvilgiu repliku sulaukiau nemazai.

Sveika SIBILA
Palauk, kodėl moterys stipresnės už vyrus. Man taip neatrodo. Mes gi silpnoji lytis " makikenių".
Moteris ir fenimizmas??????????????? Mes gi visos savotiškai feministės, argi mes nemylime savęs, nenorime, kad į mus atkreiptų dėmesį. deja
Karjera ir moteris, argi taip būna tarp paprastų moteriškaičiu??????????

Man tai atrodo, kad vienisai mamai karjerą padaryti dar lengviau, negu ištekėjusiai, nes, pirma, mažiau yra kuo rūpintis (diedo šert nereikia), o antra, nėra kas bamba, kad ilgai užtrunki/namie kalbi mobiliu darbo reikalais/ daugiau už jį uždirbi Be to, motyvacioja stipresnė Dėl to, kad mažai skirsi dėmesio vaikui - tai karjerą daranti mama ar taip ar taip jo skirs mažiau, nepriklausomai nuo ištekėjimo. Tik ištekėjus dar kažką turės skirt diedui, o netekėjus, kai jau namo pareina - tada jau tik vaikai ir daugiau nieko

Tai čia gal kaip kam Man tai būtent taip atrodo (čia ne apie fizinę jėgą kalba). Jeigu tu manai, kad esi silpnoji lytis, tai gal tu ir silpnoji Aš tai ne

Karjeros "darymas" labai sveikintinas dalykas O jei tokį siekį turi vieniša mama,tai reikia tik didžiuotis pačiai, iš šono stebintiems - palaikyti ją,o ne smerkti.
Ar tai sunku suderinti? Ko gero nelengva.Dar priklauso,kokio amžiaus vaikai namuose laukia ir kiek jų.
Nemanau,kad reiktų įrodinėti,kas už ką stipresni,vyrai už moteris,ar mes už juos.Tiesiog, moteris (ypač mama) visada pirmiau galvos apie šeimą,o jau po to darys karjerą. Dažnam vyrui turbūt kur kas patogiau "daryt" karjerą, nes labais retais atvejais jis bus vienišas tėvas:hm
Ar šias moteris galima vadinti feministėmis? Iš dalies, TAIP Nes jos aktyvios, remia lygias teises. Bet juk ne visos feministės nori ištremti vyrus į Marsą ir paversti Žemę Venera Feminizmas, tai tik viena iš humanizmo apraiškų
Reiškia galimybės visiems LYGIOS
Nemanau,kad silpna moteris pakeltų ant savo pečių šeimą ir karjerą. Kaip tik,tam reikia didelio užsispyrimo,valios,noro ir t.t.
Linkiu tik sėkmės

Galiu ranką prie širdies pridėjusi pasakyti - ĮMANOMA Tik reikia labai norėti ir neužsiciklinti ant "vaiko skriaudimo" dėmesio stoka. Nes paprastai čia būna aplinkinių nuomonė, o mes kai ne tokios storaskūres, labai jau į ją sureaguojame

Vienai moteriai ne tik padaryti karjerą sudėtinga, bet ir aplamai vaiką išlaikyti yra sunku. Ir prie ko čia feminizmas? Silpnumas ar išdidumas, koks skirtumas, kas duoda impulsą eiti, dirbti ir pasiimti tai ko tau ir tavo vaikučiui reikia... nemanau, kad iš viso reikia lygintis su vyrais kas stipresnis...
O dėl karjeros, tai savo didžiausią šuolį ir padariau, kai buvau vieniša mama. Paprasčiausiai žinai, kad nėra kur trauktis, ko paprašyti, nėra ko laukti ar pasikliauti. Turi pati keltis daug anksčiau, kad suruošti mažiuką į darželį ar mokyklą, ten nuvežti, po to išdegus akis lėkti į darbą, pilnu tempu dirbti, kad įvertintų, kad išsikovotum didesnius pinigus, kad užtektų mažiui, butui, mašinai, jei kas liks ir sau kiekvieną dieną pati turi nueiti į parduotuvę, pagaminti maistą, sutvarkyti rūbus ir buitį, apipirkti būtinais daiktais. Prižiūrėti kai serga ir tai suderinti su darbu . Niekas nepadės sumokėti mokesčius, sutaisyti mašinos, išvalyti langus,nepažiūrės vaiko, kai nori išeiti į kiną ar išvažiuot į komandiruotę. Po darbo leki pasiimti vaikiuko, kad neliktų pats paskutinis darželio grupėje, atsakinėji į klausimus: o kodėl mes be tėčio? padedi ruošti namų užduotis, tipo, o ką daro namie mama, o ką tėtis? reikia tai pajusti...
galima pasiguosti tik tuo, kad su laiku vaikas gali didžiuotis mama, kuri daug pasiekė

Įmanoma, žinoma, įmanoma. Tik ne taip jau lenga.
Sunkumų visokiausių tikrai yra. Bet ar jų nėra, kai gyveni su vyru? Tikrai pažystų ne vieną šeima, kur vyras negali net vaiko iš darželio paimti ar valgyti PATS pasišildyti....
O vienišai mamai paprasčiau, bent jau todėl, kad ji jau nebesitiki jokios pagalbos iš jokio vyro. Ji žino, kad viena. Ji žino, kad situaciją reikalauja tik jos pačios sprendimo. Žino, kad niekas be jos to nepadarys. Ir ieško išeičių - auklė, kaimynai, seneliai.
Be to, vieniša mama dažniausiai atsakingesnė darbuotoja. Nes tas darbas ir yra visas jos pragyvenimo pagrindas. Joks vyras neduos pinigų nei bandelėms, nei suknelėms. Kaip pati susikursi, taip ir turėsi.
O dėl laiko vaikams. Pati visada graužiuosi, kad to laiko per mažai skiriu savo šaunuoliui per tuos darbus. Bet, ar namų šeimininkė visą dieną žiūrinti serialus jo skiria daugiau

mano mintis parašei

aš vieniša mama, daranti karjerą. tikrai visiskai ne feministė. sunku ir nelengva. ankčiau buvo skaudu. dabar savimi didžiuojuosi. nes kuo toliau, tuo daugiau įvertinimo sulaukiu.

Jau 6 mėn. kai esu namų šeimininkė ir rupinusiu "vyrelių", niekada negalvojau kad šeimininkės darbas gali buti toks nedėkingas.Vyras kuo toliau tuo vis šlikštesnis darosi ( o anksčiau toks fainulka buvo).Irgi galvoju ugtels vaikelis, paliksiu aš tą niekšą ir toliau tesiu savo karjerą.Gal bus ir sunku, bet viena žinau tiksliai:
tik laiminga motyna gali užauginti laimingus vaikus.
Iškart kaip durne galvojau, kad mano pareiga išlaikyti šeima kartu, bet kam to reikia?

Man yra teke susidurti su viena mama, kuri nuolat tvirtindavo daranti karjera ir dar salia sugebanti studijuoti bei savo maza vaikiuka auginti ir tuo labai didziuodavosi. O paskui isikalbejus paaiskejo, kad jinai labai savotiska supratima apie tai turi, kas yra toji karjera. Jos manymu karjera yra tiesiog darbo turejimas, nesvarbu kokio ir nesvarbu, ar ten judi hierarchiju laiptais ar amzinai toj pacioj pozicijoj tupi.

manau, kad tokia "karjera" lietuves vienisos mamos yra tiesiog priverstos daryti, nes nera tokios motinu paramos kaip kai kai kuriose vakaru salyse, o is kazko gyventi tai reikia.

Taciau jei karjera suprantame kaip nuolatini pareigu pletima ir vis didejancia atsakomybe firmoje, tai manau, kad tai labai sunki uzduotis. ir taip pat susidariau ispudi, kad dazna mama (ypac vakaruose gyvenanti ir del visu socialiniu garantiju neskurstanti) jos visai ir nenori, nes jai pakanka darbo ir su vaikuciu ir dazna randa daugiau pasitenkinimo uzsiemimuose su savo atzalele.

Toms mamoms, kurios vienos pacios augina savo vaikiukus ir dar yra pasiryze perimti ir atsakomybe firmoje, linkiu kuo didesnes stiprybes ir istvermes. Man rodos, kad tai tikrai sunkus darbas, taciau jei yra dideliu vidiniu ambiciju ir tikslas pries akis, manau galima ir kalnus nuversti. Sekmes jums, mielosios!

Kaip čia jau sakė, laikas ir jėgos yra ribotos. Kuo daugiau jų skiri darbui, tuo mažiau lieka vaikui. O karjera, jei tai tikrai pareigų augimas, visada veda į tai, kad kuo aukštesnės pareigos ir aišku atlyginimas, tuo daugiau reikalavimų ir tuo pačiu laiko, kurį reikia skirti darbui. Ir kai esi tikrai aukštai, kartais tenka tuo momentu, kai reikėtų būti su vaiku, daryti kažką darbui. Man pačiai teko bėgti darbo reikalais vaiką ligoninėje po operacijos patikėjus mamos priežiūrai. Tegul tai buvo trumpas išėjimas, tegul jis buvo rūpestingos močiutės prižiūrimas, ir žvilgsnių, ir replikų buvo. O kai esi ne vieniša, tai komentuoja dar skaudžiau. Kai esi vieniša tu turi argumentą - man tą vaiką dar ir išlaikyti, išmaitinti reikia. Kai šeima, visi kažkaip vertina, kad pinigus turi parnešti tėvelis, o jau mama vaikams laiką skirti. Ir jei mama skiria karjerai, tai ne iš būtino reikalo, o iš egoizmo savo.
Bet viskas išsisprendžia, kai atsakai sau į visus klausimus. Replikos ir vertinimai skaudžiausi yra tada, kai širdies gilumoje pripažįsti, kad jie teisingi ir pati save smerki už tokį elgesį. Aš sau jau atsakiau - taip, šeima ir karjera suderinami dalykai. Mano prioritetas yra mano ir kitų šeimos narių interesų suderinimas, kai maksimaliai tenkinami kiekvieno poreikiai, tačiau ne kitų poreikių sąskaita. Kai man sako - vaikui reikia nuolatinės mamos globos pirmais trim gyvenimo metais. Aš sau sakau, kad man reikia aktyvaus darbo nuolat, kad palaikyti gerą dvasinę ir fizinę savijautą. Aš žinau, kad man reikia pripažinimo savo srityje. Todėl aš dirbu ir savo darbo nutraukdavau dėl gimdymo labai trumpam. O kai karais išgirstu replikas, kad tokiom moterim iš viso geriau būtų negimdyti, tai dažniausiai sukelia šypseną. O jei kartais būna sunku ir tokios replikos pradeda žeisti, tada :organizuojuosi" skubią pertrauką, imu vaikus ir vykstam kur nors kartu visa šeima. Ir kai mes su vyru sėdim ką nors gurkšnodami, vaikai ramiai ir saugiai siaučia šalia ir vyras nedviprasmiškai primena, kad mūsų pagrandukas dabar už debesėlio sėdi ir prašosi į būrelį, visi komentarai apie mano, kaip mamos blogumą nuplaukia kažkur tolyn ir vėl ilgam laikui visos replikos sukelia tik šypsnį - "ką tie komentatoriai, apsikabinę vaikus ir televezorius, nusimano apie pilnavertį gyvenimą". Čia aš tikrai nenoriu įžeisti mamų, auginančių vaikus ir atsiduodančių šeimai. Tik yra taip, kad tokios mamos paprastai jaučiasi laimingos ir neieško trūkumų kitokio pasirinkimo. O komentuoja dažniausiai tie, kurie pasirinko sėdėjimą su vaikais ne savo valia, jaučia dėl to nepasitenkinimą, tai jiems ir kliūva, kad kažkas drįsta daryti kitaip ir būti laiminga bei darnia šeima.

o man atrodo karjeros darymas ir šeimynins gyvenimas yra labai mažai susiję

jeigu turi atitinkamas savybes ir priedo stiprią motyvaciją, tai padarysi karjerą turėdama ir būrį vaikų

Kažkoks labai jau ribotas ponios supratimas. Mane į darbą priėmė, puikiai žinodami, kad esu vieniša. Po pusės metų tapau grupės vadove, nors darbo patirties ir žinių turiu daug mažiau už kolegas. Kiek kartų dirbau viršvalandžius, suskaičiuočiau ant pirštų, o kiek kartų nebuvau darbe dėl vaiko ligų ir lakstymų po poliklinikas ir įstaigas, nebesuskaičiuoju. Po bandomojo atlyginimas pakilo 50%, artimiausiu metu irgi kils. Jei kas susiranda suknistą darbą už 200 litų ir dirba 18 valandų per parą, jų problemos. Viršvalandžiai - tai nesugebėjimas susitvarkyti su darbu. Karjera su šeimynine padėtim neturi nieko bendro, jei nori karjeros, tai ją ir darai. O jei pati nesugebi, tai iš pavydo ir šneki, kad "vienišos mamos priverstos dirbti".

Prieš gerus šešerius metus man irgi atrodė, kad jeigu viskas sėkmingai klostosi, tai tik todėl, kad "krūče menia tolko ja...a", ir jeigu kiti taip pat nesugeba - tai todėl, kad jie "lūzeriai" ir čia tėra suš...os jų problemos.
Kaip aš klydau .

Kaip gerai, kad prieš šešerius metus buvau dar tik mažvaikė, bet tokių nesąmonių niekada negalvojau. Matyt dėl to, kad ne pagal amžių esu tokia protinga, man ir sekasi suderinti karjerą ir motinystę. Netgi jei esu vieniša. Arba galbūt dėl to, kad darbas ir šeimyninė padėtis neturie nieko bendro. Išskyrus atvejus, kai viršininkas yra idiotas, manantis, kad vieniša motina negali kokybiškai dirbti dėl to, kad ji vieniša.

Yra darbų, kurių būdamas vienišas su vaiku tikrai nepadirbsi. Ir viršinikas čia tikrai nei prie ko. Be viršvalandžių yra dar toks dalykas kaip prisitaikymas prie firmos poreikių. Ir viena iš prisitaikymo rūšių yra darbo laiko suderinimas, komandiruotės. Aš savo dabartinį darbą sunkiai galėčiau dirbti būdama vieniša mama. Arba reiktų pagalbos žmogaus, kuris galėtų pagla poreikį visada pabūti su vaiku.
Žodžiu vieniša mama gali daryti tikrai ne viską, bet tai nereiškia, kad ji negali rasti srities, kurioje galės daryti karjerą ir tuo pačiu tinkamai pasirūpinti vaiku.

Labukas, as pati esu vienisa mama, daranti karjera, ir galiu drasiai teigti, kad viskas yra imanoma ir normalu. Mano sunus jau labai seniai zino, kad darbas yra darbas, ir kiek reikes, tiek mama dirbs(tenka ir virsvalandziu, kadangi neuzsibunu vienoj pozicijoj per ilgai). Ka as galiu pasakyti, sunui esu didziausias autoritetas, nors tikrai daugiau laiko praleidzia su seneliais, bet musu laika isnaudojam optimaliai. Vaikui juk labai svarbu matyti, kad mama siekia, pasiekia paaukstinimo, kartu dziaugiasi ir visa seima, o sunus tiesiog didziuojasi manim ir visai nesijaucia nuskriaustas del demesio stokos. As manau, kad jeigu darai karjera, tikrai nesi blogesne uz mamas, kurios gali praleisti daug laiko su savo vaikais,juk kiekvienas zmogus turi realizuoti save:kas darydami karjera, kas tiesiog puoseledami namus(tai irgi yra didziulis darbas ).

Na, negaliu pavadinti savęs absoliučia karjeriste, greičiau dirbančia, nuolat skubančia, mama. Ta "karjera" arba tiksliau darbas kainuoja daug energijos ir jėgų - dvigubai daugiau įtampos, nei jos būtų buities rūpesčius dalijantis dviese. Nors dažniausiai feministiškai džiaugiuosi, kad nėra šalia Patino ir visą savo meilę egoistiškai galiu atiduoti tik savo sūnui ir sau, bet kartais visa tai taip užknisa, kad atrodo mielai mesčiau visuos tuos "karjeros darymus", kovą už vietą pasaulyje, sėdėčiau sau tarp puodų ir laukčiau pono Vyro namuose...

na manau sunku turetu buti

moters karjera ir ne vienisa motinyste jau yra sunkiai suderinami dalykai. O jei vienisa moteris daro karjera, tai, elementaru, kad ji apleidzia savo vaikus...mielosios karjeristes, neapgaudinekite saves Na nebent... jus turite gera mociute, kuri atstoja jusu vaikams mama

Na,ka as galiu pasakyti-kai mama "kala pinigus",kencia vaikai.Nuo demesio trukumo.Nors ir susitaiko su tuo.Auginu dvi mergickas,jau nemazos,viena jau pilnamete(bet dar vidurinej mokosi),nuo mazens labai savarankiskos,kadangi nebuvo kas paziuri daznai likdavo namie vienos(dirbti tekdavo ir naktimis,ir paromis),su manim telefonu susisiekdavo jei iskildavo kokios problemos.Tokio auklejimo pliusas-uzaugo savarankiskos,visus savo reikalus tvarko pacios (mokykla ir t.t.),man nereikia lakstyti is paskos ar galvoti ir kazka nuspresti uz jas (visada skatinau mastyti savarankiskai)-gyvenime tikrai neprapuls,be to,turi savo nuomone ir moka ja apginti.Ir didelis minusas-namuose visiska anarchija,daro kas ka nori ir kada nori.Ir ta anarchija dar labiau isbujojo kai del didesnio atlyginimo (nes visiskai nebegalejom pragyventi) pakeiciau specialybe ir darba,darbas visiskai nenormaliu grafiku ,vaiku beveik nematau,o tada kai matau bunu tiek nusikalusi kad bendrauti jau visiskai neber jegu,kai karta grizusi pradejau kelti triuksma del neplautu indu,isgirdau is merginu:ko tu cia,mama,rekauji,tau anksti i darba keltis,eik miegoti,o mums ir taip gerai Praeitais metais nei karto nebuvau dukru mokykloj,nebuvau nei vienam susirinkime-tuo metu visada dirbu (anksciau lankydavausi visuose) Taigi vadzios visiskai paleistos is ranku,o cia ,manau,nera nieko gero,vaikams kazkokios kontroles vis tik reikia.
Tai va toks tas ir suderinimas...Kazkada kai merginos mazos buvo kazkaip susiderindavo viskas,bet gyvenimo salygoms keiciantis...deja...

Ir aš jau keli metai viena auginu du sūnus. Iš karto po skyrybų tikrai buvo sunku. Maniau viskas - neištversiu, nepajėgsiu, nesusidorosiu viena. Nors ir santuokoje vyras prie vaikų auginimo niekad neprisidėdavo. Ale po metų gavau darbą, nors mažąjį turėjau 1,5 metukų jau į lopšelį vedžioti. Bet dabar dėl to nesigailiu. Abu vyrukai pakankamai savarankiški, susitaikė, kad mamos darbas kartais ir šeštadieniais būna. Išmoko patys pusryčius pasidaryt, pietus pasišildyt ir niekam durų neatidaryt, kai namie būna vieni. Mano alga - pagrindinis mūsų pragyvenimo šaltinis, nes tie juokingi 52 lt. vaiko pinigai ir dar juokingesni alimentai - greičiau jau pasityčiojimas iš moterų, kurios vienos augina vaikus.
Bet kokiu atveju darbą ir vaikų auginimą tikrai galima neblogai suderinti. Tik blogiau būna per visokias šventes, kai mokyklose ir darželiuose sengia susirinkimus ar pasirodymus ir dažniausiai tuo pačiu metu Tada jau reikia suktis per galvą kaip atsiprašyti iš darbo ir suspėti tiek pas vieną tiek pas kitą sūnų, kad nei vienas neliktų nuskriausias be mamos dėmesio. Beje... Mano sūnūs labai įtariai ir pavydžiai žiūri į kiekvieną vyriškį kuris manimi susidomi...

Esi įkvepiantis pavyzdys Man visą nėštukinę depresiją nuvyjai dėkui pasisekė sūneliam

Koks jau aš pavyzdys... Kiek naktų pažliumbta mano buvo, kiek kartų tokia menka ir vieniša jausdavausi, keikdavau visus vyrus. Prisimenu mano mažasis (tada jam apie 2 metukai buvo) plaučių uždegimu susirgo ir ligoninėn reikėjo guldyti. Tai išprašiau gydytojų, kad dėl kokios nors priežasties paguldytų ir mano vyresnėlį į tą pačią palatą. Taip naktimis vienoj lovoj miegodavau su mažuoju, šalia kitoj lovoj vyresnėlis gulėdavo, rytais tiesiai iš ligoninės į darbą bėgdavau. Dienomis mano sūnus pasikeisdamos prižiūrėdavo draugės, pažįstamos arba sesuo. Darbas buvo toks, kad neidavo nei biuletenio pasiimti, nei atostogų išeiti. Pikčiausia kad per visus šituos metus mano ex nei kartelio nėra paskambinęs ar bent jau pasidomėjęs kaip vaikams sekasi.
Taip kad pavyzdžiu menku galiu kam nors būti, nes nuoskaudų, pykčio gyvenimui pas mane širdyje dar daug likę.

Manau pas visus zmones tas pats ne robotai juk esam

Paguodei...

sveikos mamos
taip,as drasiai galiu sakyti kad darau karjera ir uz tai galiu buti dekinga gyvenimui kuris taip sudeliojo situacija jog likau vien dar besilaukdama.tai buvo geras spyris i uzpakali.supratau kad niekas uz mane nepastoves neuzstos ir pinigeliu pampersams neduos.tai gi ejau kaip tankas visur.aciu dievui,vejas man buvo palankus ir dabar skinu pirmuosius vaisius:)
del demesio stokos,taip ,galiu paskyti,kai tavo darbas yra buti matomu nori nenori laikas nenormuojamas.bet grizus namo as tiesiog bunu su vaiku,man nereikia galvoti dar apie vyra.
p.s kai uzsinoriu galvoti apie vyra as negalvoju o ji turiu.o po to vel gyvenimas teka sena vaga.
istekejusiom moterim legviau tuo aspektu,jog darydamos karjera,patirdamos kazkokias nesekmes jos visad turi i ka atsiremti.a kalbu apie normaliais seimas,be abejo.
o is tiesu taip pagalvojus jokio skirtumo ar tu vienisa ar su vaiku ar turi seima,juk karjeriste visada yra stipri asmenybe,ir sugebes isgyvent,islaviruot bet kuria situacija.

Nu bet tikrai. Kai namie nėra vyro, nereikia galvoti, ką vakarienės jis norėtų, gal jam diena nenusisekė, gal reikės guosti, nors mano diena darbe gal šimtą kartų sunkesnė buvo, nei jo. Kai viena gyveni, nereikia prie kažko taikytis, neerzina visokios buitinės smulkmenos, nebūna pykimųsi, "nekalbėjimo" dienų, bambėjimų... Mums su sūnumis dabar labai gerai. Turim savo tvarką namie, savo taisykles, ritualus, tokius kaip bendra vakarienė ar kartu savaitgaliais žiūrėti senus gerus rusiškus animacinius filmukus. Pas mus namai pilni kambarinių gėlių, nors mano ex sakydavo, kad tai šlamštas neduodantis jokios naudos. Vaikai savo kambaryje prisikabinę mėgiamų herojų plakatų, o mano ex neleisdavo "gadinti" sienų net metų kalendoriumi.
Dabar su vaikais tikrai daug laiko praleidžiam kartu, nes nereikia "rūpintis" dar vienu vaiku, t.y. savo ex. Skyrybos - teisingiausias mano pasirinkimas. Dabar kartais net pagalvoju, jog kaži ar įstengčiau įsileisti į savo namus kokį kitą vyrą. Per daug jėgų, nervų, užsispyrimo man kainavo visa ko dabar esu pasiekusi, kad leisčiau kam nors patarinėti ar keisti mūsų su vaikais nusistovėjusio ir susikurto pasaulėlio tvarką.

"Burba",tu mano mintis pasakei Uz nieka neparduociau savo ir vaiku laisves,kaip norim,taip gyvenam ir niekas smegenu neknisa

o koks skirtumas kam gaminti ir keliems asmenis gaminti? Jeigu gamini kazkam daugiau nei sau, tai ir galvoti reikia ko jis/jie nores vakarienei...

Radai frazę, ištraukei iš bendro konteksto ir prisikabinai Nu ar lengviau dabar? Tema juk ne apie maisto ruošimą

o tu nesusimastei, kad kiekvieno skonis skirtingas ir norai, mano mama pvz visada atskirai tevui ir atskirai mums gamindavo, o mano atveju turbut reikes visiems trims atskirai gamint arba prie vyro taikytis

As del tokiu smulkmenu nesuku galvos,gaminu kas yra ir is ko yra,o jus kaip sau norit,nenorit-nevalgykit,gaminkit tada pacios ka norit.Tikrai nesiruosiu virtuveje vergaut

Gal kam malonumas ruošti pietus ar vakarienę kiekvienam pagal poreikius gal jai tai didelis džiaugsmas taip patenkinti savo šeimynos norus, koks kam skirtumas šiaip... kiekvienas darom kaip mum patogiau ir mieliau

malonumas menkas, bet kai turi but meniu toks, kad viskas pagal gyd nurodymus, man toks maistas nepriimtinas, tai ir iseina kad visiems skirtingai reikia maitintis arba kai kuriems taikytis
Apkritai is pavyzdziu aplinkui drauge vienisa padariusi karjera, klasiokes pazistamos ir visos choru sako jei diedas butu namuose butu tikrai sunkiau, o drauge neatsimena kada valgyti namuose dare, su sunum nuvaro i kavine ir viskas ir niekas neklausineja kada grisi kur buvai, svarbiausia vaikas ir darbas

Atsiras vyras, tai kitaip kalbės.. kiekvienu gyvenimo periodu savaip gerai žinoma tik jei esi iš tų kurie moka džiaugtis tuo ką turi

tai turi jos tuos diedus, bet meiluziu draugu rolej ir jos nenori visko keist joms ir taip gerai, paklausiu kaip gal norit susieit, sako ne o kam ta bytavucha

Na, negaliu kalbėt už kitas.. bet man geriau geras meilužis nei tas pats netikusio vyro rolėje.. o kai atsiras vyras kurį norėsiu jausti visada šalia, netiks man jis kaip meilužis gal tiesiog ne tie vyrai ir tiek... o gal ir požiūriai skiriasi...

ne paprasciausiai pasidare tikrai idomu - koks skirtumas prie ko reikia taikytis?
Na kad taikytis prie kazko vistiek reikia jinai pati parase - niekas neverte.

I tema galiu pasakyti - turime kolektyve viena vienisa mama, bet jos dukra jau gan didele. Net nezinau kaip ivertinti ar jinai yra padariusi karjera ar ne. Per 10 metu nuo sekretores tapo skyriaus vadove ir yra vertinama kaip gera darbuotoja. Bet plesytis del nauju pareigu jinai nesipleso - paprasciausiai stengiasi kiek imanoma geriau atlikti savo darba. Ir sugeba suderinti dukra ir darba.

O bendrai paemus - "karjera" lengviausia daryti yra tada, kai turi kas be taves gali rupintis vaikais ( tevas, seneliai, aukle) kad nereiketu pastoviai mirk plys galvoti kaip cia ir darbus pabaigti ir vaikai pvz is darzelio pasiimti vienu metu

Londone gyvenu viena su savo berniuku. Jam tuoj 2 metukai, o as istojau i universiteta studijuoti. Ir dar pasirinkau dviguba specialybe. Labai tikiuosi, kad viska suderinsiu ir nenuskriausiu savo maziuko. Siandien jau buvom susitike su viena aukle.
Jeigu kam idomu, galesiu parasyti kaip man seksis.

noreciau padaryti karjera, bet gal to vadinamojo "spyrio i uzpakali" reikia, vis kazko bijau, nors dabar matau sunku pragyventi vienai su vaiku, reiks kazka mastyti, kad pragyventi abiems , gal reikia tiesiog pakeisti darba ir tada pradeti kazko siekti daugiau

Kiekvienas turim susikuria savo gyvenimo vizija,vienoms atrodo leime rupintis vaiku,vyru,namais(tai daro su didelia meile),kitos tai daro nes "patogu"(tiesiog sedi ir nieko neveiki),dar kitos "atsinesa"toki seimos moduli is seimos kokioje augo,yra moteru kurios nesugeba sedet vietoje,nereiskia,kad jos karjeristes ar prastesnes mamos,zmonos,tiesiog yra zmoniu kurie aktyvus,tai dar nereiskia,kad jis jau karjeristas.
As karjera pradejau"daryt"dar budama santuokoj,prie viso to dar mokinaus,bet tuo pat metu ir puikiai tvarkiaus namie.Beabejo ta karjeros pradzia buna gan sunkoka,tad be ex nebutu buve taip lengva,Jam teko ir su vaiku dazniau padraugaut,ir namus aplekt,ir pasimaitint paciam(nors savarankiskas ir taip buvo tad "pabegimo"nenurasem ant mano darbo ).Va sunkiau buvo kada darbe "uzlipau"iki maximumo,atsirado daug darbu,nauja info,nauji zmones,visu ziurejimas per padidinimo stikla,ir dar vyras paliko.Nesakau,buvo momentu,kad rodes jog sedziu duobej,ir jei jau pasirodydavo,kad tuoj islipsiu,tai te,ir pamatai,kad kopecios ne i ta siena atremtos..Teko stotis del dukros,bet tuo pat metu"gelbejo"darbas,db manau,kad man skirybos nebuvo tokios nepakeliamos nes buvau savarankiska,kad mokejau savim pasirupint,kad nebijojau likt viena.Manau moterys(didzioji dalis)bijo skirybu del saugumo,saugumo kuri duoda vyras,bet tuo pat metu yra priklausomos nuo to.Mastau ar saviraiska ir noras kazka "sukurti"savo, nebutu tas mazas indelis prevensijai pries skriaudziamas,zeminamas,nelaimingas moteris?Jei griztant prie temos,tai vienisos mamytes karjera daryti puikiai gali,Jos turi "stimula":vaika(kuriuo labiau reiks rupintis),noras parodyti tiems kas stebi ir laukia kol pravirksi(visada tokiu atsiras,kurie nores po to paduot"pagalbos ranka",juk Tu viena,silpna,moteris! ),ir nora irodyti sau-as galiu,as nepakartojama mama,moteris,kad ir viena Tai tik mano nuomone,ir ji nebutinai teisinga,tiesiog toks poziuris man labai padejo,tikiuos ir toliau pades

va tai ir įsispirk sau į užpakalį. padariau karjerą įmonėje iki išeinant atostogų.
baigiau eilę aukštųjų ir toliau studijuoju, nors greit jau n-tas dešimtmetis.
Motinystės atostogų du metai kaip srutų dubuo ant mano veido privertė susimąstyti. Pinigų yra, nes savo atidirbau, o laimės...laimės maža. ir 10dienų vaikį išsivežiau su savim-kurti, tobulėti.
tie du metukai buvo naujų planų įgyvendinimo kraitis ir dabar aš viršūnėje. buitis paklota minkštai, problemų nėra, nors vaikų ir ne vienas, bet galiu svajoti apie užjūrio princą ir gyventi savo ir vaikų malonumui, tobulėjimui. Niekada prie nieko nesitaikiau, priėmiau kas yra dabar.
Mano subjektyvia nuomone visa priklauso nuo norų ir dievo duotų galimybių, jei skirta, tai aš ir pasimėmiau dar ir su kaupu.
jei labai prispiria, ieškau artimųjų, draugų(kurių ačiū yra) ,kurie gyvena kartu su mažuoju, kol manęs nėra šalia, o vyresnis su savo tėvu, su kuriuo santykiai idealūs, nes yra pagarba ir pasitikėjimas, abipusis beja.
visa suderinama, jei neprisirišti prie buvusių dalykų, o gyventi šiandiena

pragyventi vienai su vaiku ar dviem vaikais-nera sunku, tik reikia ismokti planuoti tiksliau savo laika... turiu nuolatini darba, bet salia to, dar turiu ir papildoma darbeli, gal greiciau malonuma...

tai, kad problema ta, kad jei uzdirbciau daugiau galeciau sau aukle leisti pasisamdyti, bet dabar niekaip galeciau dar eiti mokintis ar koki papildoma darba dirbti, o dabar kol vaika pasiimu, po 7 vakaro tik gryztame namo

As tau visiskai pritariu, kad auklei reikia pinigu. Neisgaleciau as uz aukle susimoket, tai sedeciau pas mociute kaime ir apie jokias karjeras net nesvajociau.