idomu suzinoti, ar po gimdymo galite pakankamai skirti laiko sau?
as pavyzdziui atrodo nieko nespeju, nors maziukas ir daznai miega, bet vis atsiranda kazkokiu darbu ir taip kasdienis lekimas...
labai bijau, kad nepamirsciau rupintis savimi taip kaip anksciau

Gimus vaikeliui mamos gyvenimas labai pasikeičia, bet laiko sau ji privalo skirti, kitaip labai pavargs, bus suirzus, atsiras nepasitenkinimas esama situacija. Čia iš praktikos

Būtinai nors valandėlę paveikit tai ką mėgstat

Is savo patirties sakau, kad laiko sau kuo toliau, tuo maziau galesit skirti, juolab jei planuojate apie antra vaikuti
Nors reikia skirti laiko ir sau, bet kaip? Kada ?
Ka visi sugula - pasidarau puodeli arbatos, pakramsnoju kazka skanaus, pasiziuriu tel. ir atsigaunu. Namie tyla, niekam nieko nereikia - gali skirti laiko tik sau

o as tai nzn man yra laiko viskam,as ir nama susitvarkau ir prie kompo sedziu ilgai ir valgyt pasidarau ir savim pasirupinu kaip visada jei negaleciau saves susitvarkyt tai man uzeitu depresija nes as esu tokia pedantiska,kad viskas pas mane turi buti ciki,nors is dalies blogai taip yra nes jei ko nespeciau tai jau nervinciaus juodai.

Butu kvaila planuoti vaikuti ir tiketis kad lako uzteks viskam Manau kieviena moteris planuodama pastoti turi susitaikyti su mintim kad nebetures sau tiek laiko kaip anksciau. Nebent samdai aukle arba esate apteke pinigais ir galite sau leisti nedirbti, na tada pakaito saugoti galima leliu ir rupintis savimi

laiko niekam nebera...
puse dienos susivelusi, su chalatu pravaikstau...

po pirmo gimdymo laiko sau galejau daug skirti, bet nebuvo jokio noro, viskas vienodai 'sviete' dabar esu su antru pirmas mazylis bus dvimetis, tai nezinau kaip cia gausis-gal noro bus, o laiko jau nebe, bet jei tik noresiu, tai rasiu....
o siaip kaip svariem rubam, tvarkingiem plaukam ir nagam nemanau, kad neimanoma rast laiko jei tik norima, gal tik sunkiau iprast viska atlikt ne kada paciai noris, o kada leidzia mazylis-jis tikrai 24 val.neverkia ar kruties burnoj nelaiko rubus i skalbianke sumest ir persirengt minuciu klausimas kaip ir kitas smulkmenas atlikti

pagimdziau pirmagimi, vaikiukas demesio reikalauja, man miego truksta, taciau sau laiko atrandu. kas sau laiko neskiria? nebent tos, kurios namuose priziuri didele seimyna. arba tos, kurios nemoka planuoti laiko ir yra truputi apsileidusios.
planuojant laika galima prisiziureti ir save siek tiek palepinti - valandelei vyrui palikti vaikiuka ir isbegti kavos su draugem, i baseina ar i kirpykla. dirbu kurybini darba prie kompiuterio - tam irgi laiko uztenka. kol kas
juk visa demesi sutelkiant vaikui, galima tik dar labiau pervargti. manau, kad kita veikla prablasko, veikia kaip antidepresantas.

Na dabar ir man laiko jau daug užtenka, nes pypliukei jau greit 10 mėn. Šlaiužioja, rankioja, užsiima pati. Bet pirmi 3- 4 mėnesiukai, kaip čia pasakius...
Gal kai ramūs vaikai, tai taip, bet manoji palyginus mažai miegodavo, daug žįsdavo, 2 mėnesius kartais ir dukart per val.
Dabar vyresnėlė ne daržely, atostogauja, bet vis tiek lengviau, nei pradžioje, po gimimo.
Taigi ir plaukus, ir nagus pasidažau, ir šiaip viskam laiko daugiau dabar, o ne kai gulėjo lopšy.
Kitom mamom gi būna atvirkščiai, ramu kol guli, o ne vaikšto

Man 3-4 men. po gimdymo irgi laiko sau neuztekdavo,nes pati sau uzkroviau visus darbus.Nieko neprileisdavau prie vaiko ir niekam neleisdavau padeti.Man atrode,kad geriau uz mane niekas negali pasirupinti vaikeliu,pagaminti pietus ar sutvarkyti namus.Su laiku supratau,kad toks mano poziuris buvo klaidingas.Pradejau streikuoti ir reikalauti geresniu gyvenimo salygu Taip musu namuose atsirado indaplove, kosytes vaikui rytais pradejo virti mano mama(mes gyvename kartu),o as randu daugiau laisvo laiko pasirupinti savimi:)

na as sau laiko tai tikrai ,randu ( aisku buna dienu kai nei nori nei iseina) pasidazyt ,nagus susitvarkyt ,ar i kirpykla nait manau tikrai imanoma paprasciausiai vaikiuka su savim imi visur i moteriskas vietas (kirpylas manikiurus) gali mama pasimt ,kol kerpa tave - mama kartu su lelium ,kol kerpa mama- tu jai reikai maitint imi ir pamaitini ,kokios gedos ,nepykit uz issireiskima bet dauguma atveju tikrai nesuprantu mamu kurios vaiksto apsileidusios ,PATAPUS MAMA NEREIKIA PAMIRST KAD ESI MOTERIS

as susivelus jau nevaiksta, bet pvz kojas susitvarkyt ar nagus nusilakuot reikia laiko pritaikyt. O i kirpykla tai nebent tuo atveju jei kas nors mazaja lauke paveziotu tuo metu Tai ismokau plaukus namie pati nusidazyt ka gi tu zmogau darysi... Norisi but graziai, tik nelabai dar pavyksta

Kuo turi daugiau darbu, tuo labiau viska ir suspeji, ismoksti planuot savo laika labai tiksliai As net magistrini darba sugebejau parasyt ir apsigint, aisku buvo begalo sunku , bet kitos iseities nebuvo Bet ir lelius buvo mazesnis jam demesio maziau reikejo, o dabar jau reikia visa diena uzsiimt, o ypac kai maniskis labai judrus ir dar zaislais nelabai domisi, bet vis tiek atrandu laiko ir sau, ir draugem ir namu ruosai ir poilsiui

Pirma menesi laiko sau neturejau visai: kudikelis ir mokslai . Bet vaikelis auga ir atsiranda daugiau laiko, susitvarkau ir nagus, ir nusidepiliuoju, aisku, ne taip daznai kaip noreciau , ir su mokslais susitvarkau, kuo daugiau darbu, tuo daugiau padarai

pirmas dvi savaites laiko visiskai nebuvo...bet manau ne laiko o noro, nes buvo labai neramus vakelis ir tie jo diegliukai bei valgymai kas puse valandos, tai vaikas vos ne miegojo tik ant ranku, trecia savaite atvyko mama tada ir pradejau mokintis rasti laiko viskam jauciausi taip kad neturiu vaiko tik tera maitinimai, ketvirta savaite mamai isvykus viskas pasikeite, zinoma iki 12 val tai bunu su chalatu nes visa laika praleidziame lovoje po to zinoma susitvarkymas toks koks reikalingas kad atrodyciau tvarkinga ir grazi sau veidrodyje...
taciau niekad nemaniau kad dienos leks taip greitai nespeju atsikelti kaip ziuriu kad jau vakariene reikia ruosti
laiko skirti sau visada galima, noro tereikia ir minute laisva atsiras.
tiesa nezinau kaip buitu jei vaikas klyktu pastoviai, taciau maniskis nemiegalius visai nuo 5 ryto pradeda guguoti bei budrauja po kelias valandas po valgio...

PO dvieju sav pirma karta nuejau i masaza. Nerealu. Atsijungi bent valandelei, o jegu isikrauni maziausiai 2 dienoms. Po 6 sav pirma karta nuejau i aerobika. Irgi gera trumpa pramoga. Atrodo apie 4 sav keletui minuciu pasilepinau soliariume. Na man bent jau tokie isejimai labai pagerina upa. O mazes issiilgstu beprotiskai!

Kol kas speju viska, ir namus susitvarkyti ir sau visas groZio proceduras pasidaryti, nes kaip viena dalyve sake irgi esu tokia pedantiska, kad maZiausia netvarka aplink mane ar jei as pati nekaip atrodau mane erZina. Aisku viskas uZima kiek daugiau laiko, nes reikia derintis ir prie maZyles, bet tikrai imanoma viska pasidaryti, dar laiko ir savo pomegiams ir poilsiui apsciai lieka, o is namu kur istrunkam abi kiekviena diena. Aisku man pasiseke kad maZyle tokia rami, nera su ja per dideliu problemu. Pirmas kelias savaites, mums su vyru net nuobodu pasidarydavo, eidavom ja Zadinti, nes istisai miegodavo. Mama buvo atvaZiavus kelioms savaitems, buvo nusiteikus mane gelbeti ir padeti, bet nebegalejo isbuti, nuobodu pasidare, nes nebuvo ka veikti O dabar diena beveik nemiega ir demesio reikalauja, tai as atradau toki buda viska pasidaryti, jei gaminu, nesuos ja su savim i virtuve, jei maudaus ji vonioj, mato mane ir neverkia, o as galiu tuo metu atlikti visus reikalus

galiu pasakyti taip - noreciau - skirciau bet kad ir iki nestumo buvau tokia ne per daug savimi besirupinanti... ta prasre manikiurai pedikiurai soliariumai ... o dabar manau vien del to kad svoris nukrito normaliai gerai ir jauciosi - vien tas dziugina

O islekti kur su vyru leliuka palikus jei imanoma draugams ar seneliams kad ir valandai - butina - tada jauciuosi ir pailsejusi ir grazi ..

Jei ne vyras, tai ir susisukuot negaleciau Mazius tik ant ranku miega, vos lovele pajutes verkia Vis dar kankinames ir bandom pratintis prie savo guolio. Saves apleisti irgi nesinori, bet laiko tikrai nepakanka, be to ir tik viena ranka laisva turiu

Pirmus 3 menesius atsimenu kaip kosmara,dukryte nerami nuolat ant ranku,nieko nespeju,nakti neissimiegu,o dabar kai didesne tai kartais vyras po darbo pasaugo,kad nulekciau i kirpykla,kartais su mama pasiderinu kad pasaugotu,o taip tai as visur ir visada su vaiku

Sau laiko, apie ką čia? Nors mano sūneliui beveik metai niekada sau laiko neturėjau nei sportuoti, nei su draugėmis susitikti ir prie pc tik vakare trumpam prisėdu. Visą laiką atima namų ruoša: tvarkytis, valgyti gaminti ir t.t. dar tos nelemtos statybos... Taip iki vakaro, kol mažiuką užmigdau. Šiaip ir dabar jaučiuosi nusikalus, nepailsėjus ir dar sveikata šlubuoja po gimdymo. Apsipirkti ir šiaip pasižmonėti tik su vaikučiu, o sportuoti seniai svajoju, bet neturiu kam palikti vaikučio, be to link vakaro jis pasidaro irzlus. Ir čia taip turint vieną pypliuką, tad labai gerbiu mamytes turinčias tris ir keturis ir viską spėjančias Man sako, kad per daug aš užsigriebiu, bet tokia jau aš esu

sveikos. ilgai galvojau kaip užvardinti temą. neseniai susilaukėm pirmagimės. esu mamytė ne visai jau jauniklė, tad iki gimdymo sėkmingai dirbau, socialiai puikiai save realizavau, su vyru daug keliavom, bendri pomėgiai (tenisas, pirtis, kalnai). vyras didžiavosi gražia, pasitikinčia žmona (čia suabsoliutinau kiek). nėštumo metu buvo nelengva, daug laiko praleidau namie, priaugau 20 kg, jaučiu kaip atrofavosi smegenys (vis tik užsidariau namie). Vyras nusuko prieš pat gimdymą į kairę, tad pasitikėjimas savimi visai žemiau nulio (nieko čia nekaltinu, susidėjo įvairios aplinkybės, tiesiog konstatuoju faktą). Pagimdžiau, liko + 10 kg. vaikelis neramus, tad visas pasaulis skasi aplink jį - maitinimas, kakojimas, sisiojimas, sauskelnės, laukutis, vystykliukai... jaučiu, kad grįžta vyras ir kažkaip nebėra ką pasakyti. kažkokia tuščia ir išsekusi. ašaroju ir tiek per dienas. nors turiu nuostabią sveiką mergaitę..

kadangi daug ir sunkiai dirbau draugių su vaikiukais neturiu, bendradarbės dirba, šeima gyvena labai toli. tad stumdau vežimą per dienas viena. turbūt jaučiuos vieniša kažkaip viskas susidėjo ne taip kaip tikėjaus. o gal atslenka depresija.. kokiu būdu, mielosios, išliekat įdomios pačios sau? kaip atgaivinat save?
leliukas mažytis mano, maitinu pati, palikt nera su kuo, nes valgom kas valandą. pavažiuojam su mašiniuku tai iki parko tai į parduotuvę, bet tai neteikia prasiblaškymo. Svarstau gal važiuot pas mamą pabūti, bet kažkaip nesinori,. kad tėtis nuo vaikelio atitrūktų (jis, beje negalėjo eiti tėvystės atostogų), nes labai myli mažytę ir gražiai ja rūpinasi.

tai pasišnekam apie tai kaip užpildot save.. ačiū..

Labai liūdnai viskas atrodo šiam pasakojime..... Susirask kokį hobį, kuriuo galėtum užsiimt namie, megzt, siūt, siuvinėt, dekupažas, vilnos vėlimas, biseris, dar kas nors. Skaityk knygas. O mažylei augant turėtų lengvėt situacija, galėsit bent jau tenisą pažaist kol miegos vežime.

Kažkur skaičiau, kodėl atsiranda pogimdyvinė depresija (čia tik vienas požiūris, ne vienintelė-absoliuti-neginčijama tiesa). Šiais laikasi dažnai šeima gyvena atskirai nuo tėvų, seserų, brolių. O seniau - visi vienoj troboj. Ten kelios moterys (kad ir skirtingų kartų), kurios padeda viena kitai: pvz. viena vaikus žiūri, kita valgyt daro, trečia skalbia ir t.t. Kitą dieną pasikeičia. Ir taip nepavargsta, kaitalioja užsiėmimą. O dabar viską sužiūrėt vienai. Aišku, skalbt kalno palų rankom nereikia, bet vis tiek

Aš jūsų vietoj keliaučiau pas mamą kad ir savaitei-dviem, ten paveikčiau kažką, ką siūlė antrame temos poste. Vyras nieko nepraras, gal tik labiau jūsų abiejų pasiilgs Be to, turėsit laiko pamąstyt apie daug ką

Na ką aš galiu pasakyt,per darbus iki nėštumo draugių nebeliko (nebent telefonu paplepam ),vyras užsikasęs darbais ir namo statybom.Grįžta vėlai.Mama gyvena arti,bet irgi nuolat dirba.Mažutės palikt nėr kur - bet aš visai dėl to nesisieloju.Taigi aš MAMA.Laiką leidžiu su vaiku.Vežimuką stumdau viena-tiksliau ne viena,o vežioju dukrytę ir t.t.
Aš stengiuosi neįsileist blogų minčių galvon Jeigu viskas užknisa,įlendu į SM,paskaitinėju-parašinėju (vat ir hobis gali būt ).Lauke kai mažiukė miega,paskaitau knygą.
O kad iš vis nebeliktų laiko savęs graužti,su MB susiplanavom antrą lelių.Noriu pametinuko.Tai manau,apie save laiko nebebus iš vis kada galvot.
O kas dėl subobėjimo,man giliai dzin Ateis laikas,vaikai paaugs,išeisiu į darbą ir manau visas subobėjimas kaip "atėjo" taip ir išeis.Vyrą jau perspėjau,kad man reik ant jo išsibambėt,bo daugiau nėr ant ko.Baikė,nepyksta labai

Dryžuota,pirmas mėnesis būna sunkiausias.Paskui pamažu viskas stojasi į vėžias.Susiimk šiek tiek Greit tas laikas pralėks.Man pirmos dvi savaitės buvo košmariškos,bet palaipsniui susitvarkė.Kiekvieną kart užplaukus juodai bangai,stengdavaus galvoti ir įsivaizduoti,kad aš guliu didelėj žalioj,skaniai kvepiančioj,gaivioj pievoj.Stengdavaus net kvapą pajaust.Užtekdavo kokia 10 sekundžių atsijungti ir lengviau atsikvėpdavau

As irgi panasiai jauciausi kai tik pagimdziau. Vaiko ner kam palikt, salia mamyciu su vaikais irgi nera, drauges dar vaiku neturi. Visas pasaulis sukasi tik aplink mazyti suneli. Bet paskui pagalvojau, kad taip ir turi buti, juk dabar mano pagrindinis uzsiemimas rupintis savo vaikeliu. O jis taip greit auga,kad ir nepastebejau kaip prabego laikas,jis paaugo, galima ir nuvaziuot kazkur toliau nuo namu ir draugu pas save pasikviesti vis dazniau ir sau paciai laiko daugiau skirti. Taigi nenusimink, laikas bega greitai, nepastebesi kaip tavo maziuke paaugs ir viskas taps paprasciau ir lengviau.

As kai pagimdziau pirmas menuo buvo KATASTROFA nuo ryto iki vakaro verkiau, kartu su manimi ir vaikas verke, nes mama visiskai nerami....buvo depresija juoda....nes baisu dabar pisiminti, net gyvent nesinorejo o dabar....viskas pasikeite negaliu atsidziaugti savo mazyle, matau kaip ji auga, kaip kiekviena diena ka nors naujo ismoksta
As manau kad tavo nuotaikas itakoja butent pogimdyvinis periodas...kiek esu skaiciusi ir kiek domejausi, praktiskai visoms mamytems taip buna...laikas sustato viska i savo vietas na o kaip nesubobeti as kazkaip susiderinnu diena taip kad liktu laiko ir sau...arba savaitgaliais (dazniausiai) uzsirasau i visas grozio proceduras, vaika palieku MB ir lekiu Siaip mazule maitinu MP, taciau pmaitinus zinau kad kokioms 3 val bus ramu, taigi vaiku gali pasirupinti ir vyras Paaugs tavo mazyle, atsiras tam tikras ritmas, valgymo grafikas ir pati tada prisiderinsi prie mazutes Nenusimink, prisimink tik viena dalyka, kad tas stebuklelis kuri turi 100 proc. nuo taves priklausomas ir tu esi pats svarbiausias asmuo dukrytes pasaulyje
Sekmes jums, viskas bus TIKRAI LIUKS

Temos autorei patarimas. Kai iseini pastumdyti vezima - stumk pilnu tempu i pacius atokiausius kampelius, kiemus, kalnelius, na gerai apvaiksciok visas apylinkes, kad net kojas paskaustu. Pades greiciau atsikratyti tu nereikalingu kilu, o ir nuotaika aktyviai pasivaiksciojus pasitaisys.
Su vyresniaja "pjaustydavau" tooookius ratus, uzstumiau vezima i tokius miskus, kur dabar vargu ar eiciau Tai man labai padejo numesti svorio. O viena karta miske paukstukas taip arti buvo nutupes, kad galejau ranka ji paliest ir gal 15 min. kaip uzhipnotizuota ziurejau kaip jis aplik medi, prie kurio stoviu lipineja.. Atjungiau smegenis taip sakant
Dabar tai negaliu taip su vezimeliu "pasinesiot", bet su nesyne varom pilnu tempu
Sekmes ir stiprybes, tikrasis "subobejimas" gresia veliau

As sutinku su kitom mamytem, kad 1 men. yra sunkiausias, man - kuo toliau, tuo lengviau. Ir gi buvo uzpuolusi depresija ir asaros tekedavo upeliu...
Bet juk vakare valandai galima vaikuti ir teveliui palikti, o paciai nulekti masazo, manikiuro, pedikiuro... Ten ir bendravimas sioks - toks vyksta, manau, padedu nors trumpam atitrukti nuo kasdenybes

Autorei
Taigi tu ka tik pagimdei Kg nenukrenta per diena ar savaite. Tai uztruks
Siulyciau irgi susirasti koky pomegy. Kai mano pupa pietu miegelio eidavo, as siuvinedavau, veliau atradau ir fotografija. Ir leisk sau netvarkyti namu keleta dienu. O jei pinigeliai leidzia, nusisamdykit namu pagalbininke. Nes jei kazkas kad ir karta y savaite sutvatkytu namus, tai jau butu tokia kitoniska diena

hm vaikiukui tik 13 dienėlių o tu jau "užsisėdėjus" namuose? o kas bus po metų ji jau aukles augins? susidarė įspūdis kad jau norėtum kam nors prastum bent porai valandų. Man sunku patart nes aš to nepatyriau man nereikėjo nieko kaifavau nuo buvimo su kūdikių ir su vyrų buvo apie ką pakalbėt todėl sunku kažka patart, o patarinėt ko pati nepatyrus nemėgstu.

bet bendrai man susidarė įspūdis kad vis dėl to slenka link tavęs depresija piktoji... gal reikėtu bent pokalbio su psichologų....

P.S norėčiau palinkėt kantrybės ir ramybes, tu ką tik pagimdei gal dėl to dar jauti ta apsivertimą aukštin kojom.. tikriausiai dar viskas susitvarkys .. neliūdėk tiesiog atrask gyvenimo džiaugsmą kitaip tiesiog kitoki... pamatysi tau pavyks nepamiršk svoriui priaugt reikėjo beveik metu , todėl nenorėk savaites kad jo atsikratyt , dėl to nukentėtu tik sveikata...

DRYŽUOTA, iš savo patirties sakau, kad po 1 mėn pajusi, kad viskas grįžta į vėžes,aišku taip, kaip buvo iki vaiko gimimo, jau nebus, bet tokia visų mamų dalia Aš žliumbiau krokodilo ašarom net nežinau nuo ko, jaučiausi vienišiausia, visų apleista ir t.t. Neturėjau laiko sau visiškai, nes vyras daug dirbo ir padėt praktiškai negalėjo, nes nebūdavo namie, taip kad apie laiką tik sau teko pamiršt, dukrytė buvo labai nerami Bet viskas susitvarkė, boba tikrai netapau, o nuo tempo kg krito valandom.Stiprybės tau, mažoji atneš tiek džiaugsmo, kad jo su niekuo nepalyginsi

nu kas kaip ta "subobejima" ar "sumamejima" supranta as esu beveik tokioj pat situacijoj-aplink nepazystu nieko su leliukais, ta prasme lietuvaiciu... nera ir artimu draugiu cai, kiek netu, telefonu bendraujam... buna ir liudna, ir nyku, bet kazkaip surandi ta laika praleisti...ar tai knyga skaitau, ar tai pyragus kepu... tokia jau ta motinyste-maziukas dar kudikelis, daug demesio reikalauja, jau niekada viskas nebus taip kaip anksciau. reikia tai paprsaciausiai priimti, ismokti save nuteikti ir viskas bus sekmes!

Dryzuota, manau prie jusu kimba pogimdymine depresija, pirma menesi ir as praverkiau, nes vaikas istisai klyke, po nuostabaus gimdymo sedet ir normaliai vaiksciot negalejau,be to buvo ziema, o dar tas pilvas, kuris veliau susitrauke, bet buvau issigandus kad tokia ir liksiu. Manau vyras turetu pastebeti kad jums negera ir skirti daugiau demesio...
Nepergyvenk, kilogramai nukris. kai vaikutis paaugs susirasi kitu mamyciu kompanija, bus smagu drauge vezintis, dar su vaikuciu galima eiti i basseina, muzikos mokyklele. na pirmas pusmetis buna tikrai sunkus, bet paskui labai smagu jau visai seimynelei kur po parka pirmuosius zingsnelius zygiuot
laikykis

O as siulyciau bendraamziuose paieskoti mamu kaiminystej su vaikuciais.Turit masiniuka ir pavaziuoti nebutu beda.Stumdytumet dviese,pasidalintumet ispudziais,butu lengviau.As suprantu-atsibosta ir nuosavas vyras kai nematai zmoniu.As vos to menesio sulaukiau, kad drauges lankyti ateitu,nes kaukiau is bendravimo trukumo,nuo sedejimo namuose(na greiciau veiklos ivairoves trukumo).Paskui persilauziau,bet tik po gero pusmecio Todel manau kad bendramintes mamos yra pats tas-man labai padejo
Aisku sau vienai be maziuko laiko taip pat reiketu skirti,bent keleta kartu per savaite-kaip ir sake mamytes-manikiuras/pedikiuras,apsipirkimas ir pan.Paskui kai leliukas ugtels,susiraskit auklyte kokia ir islekit bent keliom val su vyru dviese.tai pades neapaugti jusu intymiam gyvenimui

aciu.. bent jau ramiau kad ne man vienai uzpuole tas keistas jausmas. kai esi tokia laiminga ir nelaiminga drauge. kazkoks kaltes pojutis kad isgyvenant toki tobula motinystes jausma (islaukta, isbrandinta) puola liudesiai. cia it dievuli i medi varytum..augam ir stiprejam. ateina pavasaris. viskas bus gerai, tikiu tuo.. manau tema tegu lieka, ne vienai ir ne dviem naujoms mamytems svarbu bus paskaitinet kad tai nutinka ne vienai moteriai.

man asmeniskai siek tiek atsigaut padeda masina. pagaliau ryzausi vairuoti su maze. aisku, is esmes busena nesikeicia per savaite. bet atsirado siokia tokia laisve..

dryzuota, smagu, kad biski nusiraminai, beet tikiu, kad dar bus tu sunkiu aakimirku, bent mn ju buvo su pirmu vaiku iki menesio ir tas jausmas, kad taip laukem maziuko (taikem gydyma net), o cia kazkoks kvailas jausmas, kad negaliu daryti to ka dariau nakciau, kad negali kada nori ziureti tv, eiti kur nori ir t.t bet tas jausmas praeis, ypac puiku, kad vairuoji, tai ir varinek po parkus ar prie ezeru ypac kai pas jus oraai siuo metu tokie puikus
jokiu budu nevaziuok pas mama, neiskirk maziukes su teciu, o gal mama gaali keliom dienom pas tave atvaziuoti./ ar siaip kokia aartima giminaaite? antra vaikiuka kai gimdziau mano mama buvo pas mane visa menesi ir tai yra atsigavau greiciau negu per savaite tiek viziskai tiek emociskai, nes ji padejo labai daug ir asiku antras vaikas yra kitaip jau zinai, kad jeigu su vyresniuoju jau galejai kai ka ir sau paasidaryti tai teks vel viska is naujo mikintis

Butinai turi surasti sau miela veikla, kur gali save realizuoti
O kur - tai cia fantazijos reikalas....

o asvis manau, akd labiausiai mamoms truksta bendravimo. tai liudija ir fenomenalus tokiu tinklalapiu kaip SM populiarumas. nzn ar teisingai buvau suprasta - as nesiskundziau, kad neturiu ko veikti. be buities darbu (skalbti, gaminti, valyti, lyginti ir kt) ir mazyles prieziuros as turiu kitokiu pomegiu - megstu skaityti, piesti. aisku, didziausio pomegio - kelioniu teko atsisakyti. bet kazakaip su mylimu zmogum bendru interesu nepadaugeja. nes jis gyvena kitam pasauly - darbas, susitikimai, vizitai, komandiruotes. o as staiga atsiduriau kakuciu ir vystykliuku salyje (fantastiskoje rozineje kudikysteje). tad kaip randat tuos bendrus salycio taskus su vyru? kaip islikti ne ta kakomis besidomincia mama, o idomia ir patrauklia zmona. gal klausima reiketu suformuluoti kiek kitaip - kaip islikti zmona o ne tik mamyte???

Sveika, manau kiekvienai taip buvo, bet praeis mėnesiukas kitas ir viskas susitvarkys, pati priprasi ir veiksi viską ką veikei iki gimdymo.
Sėkmės, kelk galvą aukščiau ir keliauk į priekį

na stai, mums jau kiek daugiau nei menuo. kazkoks keistas jausmas - nebeisivaizduoju savo gyvenimo be dukros. tiesiog kazkaip neatsimenu.. atrodo ji visada buvo su manim

as dabar taip pamasciau, kad turbut labiausiai liudi ir "serga", tos moterys, kuriu vyrai nepadeda, nepagiria, nesirupina zmonomis, neperima dalies darbu ir t.t. tada moteriai ir kyla visokiu minciu, o ir maziau laiko lieka kai viska pati turi pasidaryti.. mano vyras dziaugiuosi kad rupinasi, tai net kazkaip geda butu verkt ir liudet kai tiek pagalbos. gryzta is darbo, mane paleidzia viena pasiganyt, pats supuoja, migdo naujagimi. nakti as pamaitinu o jei jau pampersa keist, ar nuraminti vaika reikia, tai keliasi vyras ir tai daro. ir pietus dabar dazniausiai vyras gamina, kol as apsiprasiu. va tada lieka maziau laiko liudesiui...

o veiklos bet kokiu atveju reikia prisigalvot. aisku buna diena (kaip man vakar) kad vaikas nuo 9 ryto kaip atsikele taip prazyze iki 23 valandu vakaro kai reikejo eit miegot. tai visa diena prasupavau, raminau, migdziau.. tai nera laiko uzsiimt kazkokia veikla. bet kitom dienom, tai vezima stumdydama (draugiu irgi su vaikais nelabai turiu) telefonu pakalbu, ruosiuos jau ir knyga pasiimt skaityt. vaika maitindama knyga paskaitau, TV paziuriu. o jau KIEK filmu perziurejau augindama vaika (jam tik menuo) tai siaubas aisku daug kam laiko maziau, ir filmu spoksojimas neatperka to laiko kai buvo galima kasdien eiti su draugais susitikti, i bara pasedeti ir t.t.... bet kazka bent veikti auginant vaika tai reikia, kad ir ta filma ziureti.. knyga skaityti.. ar po kiema pasivaikscioti vienai, vaika palikus su teciu.

ai, kol vaikas miega, mes dar pasimatymus balkone su vyru pasidarom. nusinesam ten po taure vyno ar alaus, ar pieno gerimo kokio. snekames, vyras cigarile paruko. zodziu taip ramiai parelaksuojam

Prigalvokit ir jus veiklos sau kiek tik ymanoma. o kai vaikas paaugs manau bus lengviau (gal?!?!)

Susidaro vaizdas, kad tu kaip ir nieko neveiki, viska daro vyras!
O jei rimtai, tai gyventi reikia ne pagal vyro pagalba ar ne, o pagal save. Gerai, jei vyras padeda, o jei ne? Nejau tuomet telieka tik asaras lieti, svori auginti ir galvoti kokia esi nelaiminga?
Bobeja tik tingines! Man juokas ima is bobyciu, kurios turedamos viena vaikeli is chalato neislipa, suspeja tik vaikui valgyt paduoti, o namuose kaip po uragano. Aisku, tuomet visas pasaulis kaltas, bet is tikruju, kaltos jos pacios!

DRYZUOTA, o tu labai nepergyvenk, visos galvojom panasiai, ypac pirmus 2 ar 3 menesius po leliuko gimimo. Po to viskas susireguliuos! Svarbu, nenuleisk nosies, nepasinerk tik i leliuko gyvenima, nepamirsk saves!

o jetus kaip kategoriskai. juk antra pastraipa rodo, kad galima ir be vyro tiesiog IMTI ir kazka daryti kas paciai malonu. jei ne vyras priziures vaika vakare, tai mama, drauge ar dar kasnors.

o mano vyras juk namie buna tik po darbo, tai dienos metu viska pati pasidarau. o ir is chalato jau islipu 8 ryto. neleidziu sau apsileist, nesipraust, nesipuost. as net vezima stumdydama apsirengiu padoriai, tvarkingai ir nebegu su naminiais treningais vaikio vezioti. zodziu, sutinku, kad buna mamu, kurios galima sakyti visiskai pamirsta save. bet yra ir tokiu mamu, kurios to nepadaro. be to, yra dar ir tokiu vyru, kurie nebijo nakti atsikelt pagelbet, nebijo vakariene sau ir zmonai padaryt, su vaiku pabut. bet manau ne mano vieninteles toks vyras. tad zymiai lengviau buna ir nuotaika geresne.

kas is to kad uzsiimsim veikla, nesubobesim, jei nebus dziaugsmo, kai vyras bus nutoles, uzsiemes savo reikalais, ir mes jiems nerupesim kaip zmonos, moterys, jam rupes tik vaikutis? tad nuo vyro taip pat priklauso moters laime.

Aukso zodziai. Didziaja dalimi moters savijauta priklauso nuo to, ar ji jauciasi mylima. Po gimdymo- dar labiau, ypac jei paciai nepatinka taip, kaip atrodai. O dar Dryzuotos parasymas apie vyro nuejima i kaire pries pat gimdyma... Susvyraves pasitikejimas vyru (ar zluges net), del to nelabai ir like to noro jam patikti- stai kur suo pakastas, manyc.

Kad nesubobeti, reikia jaustis moterim, o ne boba. O kad jaustis moterim- siuvinejimas ir pavyzdine leliaus uzpakaliuko prieziura, deja, nepades.

Apsispresti del vyro reikia. Arba stengtis patikti esamam, arba kazkam kitam.

Sveika,

Na aš pabersiu kitokių emocijų: mano vaikiui jau pusantrų metukų, kolkas jį auginu, ir mano požiūris visai kitoks: aš kaip tik jaučiuosi esant -esnė nei iki gimdymo. Nes dabar jau nebesu mergelka, o esu Moteris-mama. Tiesa, kiek sau leidžia galimybės, tiek save prisižiūriu: nueinu ir į kirpyklas, į soliariumą ėjau žiemą, ilgi pasivaikščiojimai su vežimuku padėjo numesti likusį svorį. Kadangi išeinu pasilinksminti labai retai, tai tokiems išėjimams nusipirkau sau ypač tinkančius naujus seksualius rūbus ir labai gerą kosmetiką (aš galiu sau tau leisti nes as mama )
Draugės kaip ir taviškės aplanko laisvadienais, todėl susiradau draugių parkuose,kaimynystėje kurios turi panašaus amžiaus vaikų. Yra bendrų temų Beje yra ir SM kaimynų temos, ten irgi priklausau.Pabandyk užsiregistruoti
Nesakau,kad kartais nesijaučiu ir aš nebeįdomi kaip ankščiau,bet tai laikina. Gryšim į darbą, ir viskas bus kaip anksčiau. Nesedėk namie, varinėk visur, susirask naujų draugių,skaityk knygas ar internetą kol vaikis miega. Bent tai 2,5 valandoms kol nemaitini - susirask valandine aukle ir išeik iš namų. Pagelbės stebuklingai
Mylėk ir gerbk save, nes nuo šiol turi pavyzdį rodyti ir savo dukrytei
gal ir nelabai taisyklingai viską aprašiau, bet labai skubu, ir rašiau iš dūšios

[quote=Dryžuota,2009 04 27, 13:23]
sveikos. ilgai galvojau kaip užvardinti temą. neseniai susilaukėm pirmagimės. esu

depresija.. kokiu būdu, mielosios, išliekat įdomios pačios sau? kaip atgaivinat save?

1. Nenorejau izeisti...
2. Kiekviena turim savo supratima ko mums reikia ar kas mus padarom laimingom. Tiesiog daugelis moteru vyra stato i antra vieta po vaiko, kai tuo tarpu ji lieka trecia. Gal mano mintys ir prastos, bet as linkusi gyventi taip, kad yra vyras ar jo nera praktiskai niekas nuo to nesikeistu. Ir jei vyras negali man padeti, jei jis "nemoka" sakyti man komplimentu, tai toks jo elgesys nepadarys manes nelaimingos bobos.
Esu maciusi ne viena atveji, kai vyras po leliuko gimimo pradeda dirbti dar daugiau nei iki to ir namie tampa sveciu, o moteryte sedi visa taukais apaugusi, apzelusiom pazastim, nes "vyras jai nepadeda". O vyrui ji tiesiog nebeidomi. Moteris, aisku, ne visos, tampa tiesiog "neigalios" gyventi savo gyvenimo. Vyras pagyre, pagloste - liuks as zydziu, nepastebejo - blogai... neikas nemiela.

Auginu pametinukus. Visko buvo, vyras tai padeda, tai tingi padet, dirbu kaip kumele, nes darbas man kaifas, be to sugebu pabuti su vaikais, nuvezti juos i burelius, pasportuot, vakare paplepet su draugem. Aisku, vakariene - vyro reikalas, as jai paprasciausiai neturiu laiko, bet jei vyro nebutu - pavalgytumem pas kaimynus

mhm, manau reikia rasti atspirti. gal dar laiko priimti sprendimams reikia. kazkaip viskas dar pakibe ore. tas nedziuginantis permainu metas..




aciu. panasu, kad rasai i situacija zvelgdama laiko perspektyvoje. grizai i darba, isiliejai i kolektyva, numetei svori. tikiu, man irgi viskas taip bus. tiesiog prioblema labiau yra cia ir dabar. pilkoj kasdienybej. o kai vyras is darbo grizta 23 valanda, o tada krinta miegoti - visai enkaltinu tu apaugusiu taukuciais ir prizelusiom pazastim. nes mano leliukas reikia nuo ryto iki vakaro tai tos pora valandu kurias jis miega man vos vos uztenka pavalgyt, isskalbt rubelius ir kt mamos rupesciai. aisku, stengiuos save susitvarkyt. bet tai en tas kai eini i darba.

palikt maziuka auklei?? kazkoks nesveikas motiniskas instinktas dar veikia - negaleciau net savo mamai pailkt. bet praeis. manau po menesio poros atsigausiu.. maziuke dar dukryte labai.

Papildyta:


o is kur fiziskai rasti jegu? kai vaikutis neramus, kai sergantis kai nemiega naktimis? taukus ir pazastis galima susitvarkyti. bet tuo idomi-neidomi neapsiriboja. va tai ir turejau omenyje skelbdama tema - ka daryti kad nuo ryto iki vakaro triusdama su savo kudikiu butum vyrui idomi.. kaip ensubobeti. kokie tie bendri salycio taskai?

Labas
Aš norėjau pasakyti, kad turbūt kiekviena moteris (arba bent daugelis) po gimdymo jačiasi taip, lyg visas pasaulis aplink pasikeitė, ir ne visada į gerąją pusę.. Kai pagimdžiau dukrytę, mėnesį laiko išvis negalėjau kalbėti net telefonu, nes kas tik paklausdavo kaip jaučiuosi, pradėdavau žliumbti Gimdymas buvo ganėtinai sunkus (dėl gresiančio neišgyvenimo, teko skubiai operuoti), gal tas ir įtakojo, bet mūsų santykiai su vyru labai smarkiai pašlijo.. Verkdavau nuo ryto iki vakaro, net nežinau dėl kokių priežąsčių.. o juk buvo ir vyresnėlis sūnus, kurį teko žiūrėti.. Vyras dirbo, man praktiškai niekuo nepadėdavo, o dar po kelių savaičių man kilo komplikacijos, dėl kurių turėjau labai daug vargo Žodžiu jaučiausi turbūt dar blogiau nei temos autorė.. bet.. kai savijauta (fiziškai sustiprėjau) pagerėjo, pradėjau dažniau vaikščioti su mažyle lauke. Kadangi draugių aplink neturiu, tai stumdydavau vežimą viena, arba su sūneliu.. Pasiilgusi bendradarbių, užsukdavau ir į darbą ir joms įdomu būdavo leliuką pamatyti, ir man džiugu pasirodyti Kažkaip po truputį išbridau iš tos nevilties, kad esu niekam nereikalinga. Ir supratau vieną, kad gyvenime esu labai, labai REIKALINGA SAVO VAIKAMS.. Jau daug laiko praėjo. Su vyru santykiai pagerėjo (matyt abu išgyvenom pogimdyvinę depresiją ), laukdama jo grįžtančio iš darbo ir labiau pasigražinu ir kartais pasipuošiu neįprastai O dukrytė džiugina kiekvieną dieną, parodydama ką nors naujo, ir tardama pirmuosius žodžius.. Tai tikrai nepakartojama Manau atperka visus vargelius.. na aišku manoji tai daug nepakartojamo ir negero moka padaryti, bet čia juk vaikai
Linkiu temos autorei didesnio pasitikėjimo savimi, ir svarbiausia, kai vyras pamatys, kad mylite save, rūpinatės ir pasitikite, tada ir jis pasikeis jūsų atžvilgiu
SĖKMĖS