subobet, gal nesubobejau, bet laiko sau beveik nerandu palyginus kiek anksciau skirdavau sau, minimum ka speju tai nulekt iki soliariumo pasikaitint kol dukryte miega, siaip visa savo laika su dukryte bunu, nei minutei vienos nepalieku

dziaugiuos, kad santykiai su vyru pasitaise. vis tik nelengva prarasti mylima zmogu. drauga. nors siuo gyvenimo periodu ir elgiasi toli grazu ne kaip draugas. bet turbut jam pogimdyvine depresija

Visu pirma, turi buti idomi ne vyrui, o sau!!!! Juk priziurime save ne del ju.. o gal klystu?
Mano antras vaikas 9 menesius nemiegojo. Vyras tuomet "priziurejo" pametinke sese, o as likau kitam kambaryje su sunum. Nakti keldavosi kas 30 min. Diena prasidedavo 4.30 As ji pamaitindavau ir sesdavau prie kompo, nes darbas toks... Padirbejus apie 2 val vel ji pamaitindavau ir tada dar pora val abu pamiegodavom. Apie 9 visi atsikeldavom. Pusryciai. Po ju visi sportuojam: pilvo presas, atsitupimai ir kiti malonumai, nes svorio buvau +35kg priaugusi. Vaikai netrukde visai, jiems net patiko. Po to pietus, sunus lauke pamiegodavo, pribegom padirbedavau prisedus prie kompo. Namus sutvarkydavau, islygindavau, su vaikais pazaisdavau, vakare i sporto kluba vaziuodavau ir taip kaip vovere rate. Pas mane kiekviena minute isnaudota buvo, gal del to net minties nekilo, jog galeciau subobeti. Beje, laiko vyrui taip pat buvo. Aisku, po pusmecio nuo nedamiegojimo stogas vaziavo, vat tada susiradau aukle 3-4 val per diena, per kurias as miegodavau.

Didziausia manau jusu klaida ir yra galvojimas "oi, kad tik vyrui patikciau, oi, kad tik vyras man padetu" Atstokit jus nuo tu vyru! Ka darytumet jei vyras nepadetu? Nejau gyvenimas jo nepadejimu ir baigtusi?
Be to, patikti reikia ne tik savam vyrui, bet ir visiems kitiems vyras!

Sweika.O is kur tu?
Palaikyciau kompanija mano mazei dar ti 7 dienos sendien, bet esam abi labai draugiskos, ir galetumem wezimukus stumdyt kartu
siaip yra iwairiausiu mamyciu klubu, ten uzsiemimu tikrai gali susirasti, ir patarimu, ir siaip paplepejimu.....

Akva, sauni Tu moteris. stipri. aciu, akd parasei.. Nadezda, kaip miela.. as gyvenu santariskese. o tu? sveikinu gimus mergytei

Dryzuota, kaip tavo nuotaikos dabar? Ar pagerejo?

Viskas praeinama, man irgi daug buvo visko, bet su laiku pasimirsta tie sunkumai. Susirask drauge, su ja bus daug linksmiau, turesi pasipasakoti kam savo vargus, dziaugsmus ir isgyvenimus. Auksciau galva

prisiminiau, kad esu uzvedusi tokia tema. stai jau 7 menesiai po gimdymo.daug ka alikas pakeicia. mano dukra sacvarankiskas pilietis, su ja jau ir islekt kur galima (ka tik ilsejomes pora savaiteliu Barselonoje), jau ir kazkas idomu, jau ir pabut be papuko gali pusvalanduka.. vis tik kai prisimenu tie pirmi menesiai kazkoks kosmaras.

aisku, ilgiuos darbo ir veiklos. taciau tuo paciu zinau, kad mazes ne uz ka niekam dar nepalikciau. tai ir nesiskundziu labai..

Aš jaučiu, kad prasideda kartais vadinamasis bobėjimas man. Sugebu nuo ryto iki vakaro pravaikštiot su pižama ir šiaip mąstysena bambekliška pasidarė. Labai stengiuosi kažką keisti, nuėjau į kirpyklą, tai savaitę čiustinausi, o paskui vėl kaip šušara vaikštau Nu žodžiu, man kažkaip bangom tas bobėjimas išlenda...

Skaičiau ir taip ir anaip, galvoju kas tas alikas... Vyro vardas, ar kaip... temoj lyg ir neminėtas... Paskui tik susipratau, kad čia laikas

Noreciau pasidziaugti, kad temos autorei jau daug geriau

O siaip manau, kad viskas priklauso nuo pacios moters, yra tokiu, kurios net nepagimdziusios virsta "bobomis" (labai baisus zodis), o yra tokiu, kurios ir turincios keturis vaikus islieka idomios ir sau ir vyrui ir aplinkiniams. Aisku, tas periodas kai paskesti vystykluose su mazais leliukais neisvengiamas, bet jis labai greit praeina, tereikia ji isgyventi ir vel atrasti savyje moteri, pamilti pasikeitimus juk tai tik privalumai - tu tapai mama, taigi realizavai save naujoje srityje.

Sekmes visoms isgyventi ta sunku pirmu menesiu laikotarpi, VISKAS PRAEINA

manau pati autore ir atsake i savo klausima, prie temos parasydama "Kaip nesubobeti,kai pasaulis sukasi tik apie vaika".paslaptis labai paprasta- nereikia leisti,kad visa tavo pasauli uzpildytu tik vaikas. reikia eiti pasikulturinti,arba tiesiog iseiti susitikti su draugemis,ir jokiu budu neuzsisedeti namie

Ką reikšia subobėti? gi ne turguje siemkas pardavinėji Man atrodo kad visas tėvų pasaulis ir turi suktis aplink leliuką, iki metukų laiko tai tikrai ir tik su jo norais turi derintis tėvelių gyvenimas kada daugiau jei ne dabar gyventi stebuklėliu savo, gaudyti jo šypsenas, auginti dantukus, mokinti ploti katučių ir padėti atsisėsti labai greitai ateis laikas kai mažasis angelas nebenorės būti paimtas ant rankų, bučiuojamas, nes bus jau "suaugęs ir savarankiškas" joks čia subobėjimas, vaikas niekada netrugdys nei susitikimams su draugais, nei jokiems kitiems dalykams, kaip gali trukgyti arba neigiamai veikti gyvenimą tas, kurį myli labiausiai pasaulyje? bent jau mano tokie jausmai ir požiūris šiuo klausimu

pritariu visiskai mano vienas draugelis kai suzinojo, kad maitinu tada dar tik 3 men dukryte, man pareiske uzuojauta nu va, sako, tai nei isgert, nei pabaliavot negali. ziurek, nesubobek tik. maniske tai ne dienos nemaitino, juk visa laika priristas butum. nu ka tokiam gali pasakyt? uzuojauta tau ir tavo vaikui nes yra laikas baliavot, yra laikas kakucius ciupinet dar galima rasti sirdziai mielu uzsiemimu. ziurint kas patinka, as pvz platinu kosmetika. tam nebutina kur nors vaiko palikti. kitam gal patinka skaityti, uzsiimti rankdarbiais ar dar kuo.

+2009 12 12, 01:09-->
užuojauta tikrai jei tėvams smagiau baliavoti, gerti nei vaikutį pienuku savo maitinti ir apsikabinus kad ir Naujuosius sutikti - čia jau tikrai užuojauta

sutinku, kad viskas priklauso tik nuo saves pacios! Visos mes sukames apie savo kudikius, ir manau, tai nuostabu, bent jau man tai kelia tik dziaugsma! Bet Kai iseinu is namu, niekas net itarti negali, kad 6 men. esu be miego, nes vaikas valgo kas 2 Val., kad esu pavargus ir kad ji dar maitinu pati! Reikia visai nedaug pastangu, ir as save laikau dabar dar grazesne, nes motinyste man tinka ir labai patinka!

o man buvo sunku viska teko daryt paciai,vyras baiginejo mokslus ir dirbo, man mazai padedavo buvo didziulis nuovargis nuo bemiegiu naktu nes vaikas miegojo po 1.5-2 val o paskui duok est sau visiskai neturejau laiko ir uzmirsau visus maluonumus as apsileidau bet nesubobejau

Nesakyčiau taip kategoriškai. Dar viskas priklauso ir nuo vaiko. manoji nuo gimimo visai niemiegodavo, tik ant rankų pienuką traukdama užsnūsdavo keliom minutėm ir nebandyk jos padėt, nes iš kart pabusdavo ir šaukdavo visa gerkle tai aš turbūt buvau ta tinginė mamytė, kurios namai buvo kaip po karo, o pati net pavalgyt nesugebėdavau, ir ne kartą verkiau iš beviltiškos situacijos, kad noriu gert, o su vaiku ant rankų negaliu įsipilt. Aišku, paguldydavau aš ją kartais klykiančią, kad pati galėčiau bent atsigert ar į Wc nueit, bet tai džaiugsmo neteikė. Vežimuke irgi nemiegodavo, nuo 3 mėn tampiau nešynei. Žodžiu, kiek atsimenu pradžia buvo baisi. Apie savęs preižiūra nebuvo nei ko kalbėt. Nemažai svorio nukrito pradžoje (buvo +23, liko +4), bet paskui svoris nubekrito, nes tik nakčiai užmigžius vaiką aš galėdavau kažką skirt sau, ir tas kažkas sau buvo besaikis ryjimas (nors kažkoks malonumo šaltinis). Lyg koks užburtas ratas iš kurio negali ištrūkti.
Dabar jau daug lengviau, bet kai prisimenu per ką praėjau, tai suprantu visas mamytes, kurioms labai sunku ir mažai ką gali pakeisti

+2009 12 12, 01:09-->
Manes kai nestumo gale paklausdavo ar ketinu maitinti pati ir kai atsakydavau teigiamai, vos ne isvisu susilaukdavau uzuojautos, kad "sausi" metai nusimato Juokingai man skamba tokie komentarai, juk ir nestumo metu nei laso alkoholio neragavau... Be to pries pastojant zinojau kas manes laukia, tam pasiruosiau, atsidavaiu ir esu tikrai laiminga.

nu tu matai kaip gaunas jei maitini tai jau blogi metai nusimato... nes gert negalėsi tai mane reikėtų uždaryt tokių piliečių nuomone į įstaigą kur palatos minkštom sienom... nes aš kad ir nemaitinau... vistiek negėriau...
o dėl subobėjimo... tai niekada nesakykit niekada... mano zuikiai abu buvo ramūs, tai galėjau ir sau, ir vyrui, ir namams, ir pomėgiams laiko skirt... o va artima giminaitė... vos ne giltine pavirto... vaikutis iki 6 mėn vemdavo nuolat... tai jai tikrai ne iki namų tvarkos ir savęs pateikimo buvo... ir dar atsirasdavo idiotų aiškinančių, kad reikia savim rūpintis... tipo kas čia atsitik jei paliksi kelioms minutėms ir nueisi į dušą... o kad vaikas nežinia kiek kartų duso apsivėmęs ir tik sekundei nusisukus tai tipo nusišneka ir savo asileidimą taip paaiškina
aišku yra visokų žmonių... bet... ne visada viskas taip atrodo kaip yra...

Tikrai uzuojauta tiems kam svarbiau pagert ir pabaliavot.Negeriau niestumo metu ir pradejau ragaut po truputi tik kai vaikui buvo virs triju metu.Visa ta laika negeriau ir nenorejau,kiti to negalejo suprast.Tiesiog man nepatinka buti ikaususiai ar tuo labiau girtai.Taip dabar su vyru vynelio isgeriam ir sveciuose kokteiliuku ar sompaniuku pasimegauju,bet viskas proto ribose,as tikrai nenoriu kad mano vaikas mane girta pamatytu.
O kas liecia subobejima,tai viskas priklauso tik nuo musu paciu.Pradzioje labai sunku,nes viskas sukasi tik apie leliu,o kai darosi savarankiskesnis,galima ir sau daugiau laiko skirt.As megstu skaityt,fotografuot,megst,siut,siuvinet ir ta darau kai tik laiko yra,aisku jau ir mano bernas didelis 4,3m ,nors laiko ir demesio jam tenka labai daug skirt.

Prtariu visu 100 % .

Kiekvieną kart užplaukus juodai bangai,stengdavaus galvoti ir įsivaizduoti,kad aš guliu didelėj žalioj,skaniai kvepiančioj,gaivioj pievoj.Stengdavaus net kvapą pajaust.

O kaip patiko ši idėja
ir aš taip darysiu!

Na as taip pat pritarciau, tai nuomonei, kad nereikia taip kategoriskai sakyti, kad oj mama pati kalta jog savim nesirupina. Mano mergina nuo gimimo iki 8men. buvo tokia nerami, kad as per ta laika nuo bemiegiu naktu ir diena lakstymo paskui ja ir uzsiemimo su ja valgydavau viena karta dienoi, i dusa eidavau tik tada kai vyras is darbo gryzdavo, nes jei idedavau ja i lovyte ir iseidavau isvis is kambario klykdavo kaip nuplikus o kur dar uosvienes nervu priepuolius nuo pat pirmos dukrytes gyvenimo dienos tegdavo istverti....tai apie kokia saves prieziura gali galvoti? taip be abejo dabar as jau galiu sau skirti laiko nes dukryte pasidare ramesne, jau vaiksto, zaislais savo uzsiima, galu gale einam visur kartu ir darom viska kartu, bet iki 8men. man tai atrodo pasaulio pabaiga. Situo atveju kaip subobejimas arba neskyrimas sau demesio kai vaikas gimsta yra individualus, jei leliukas ramus ir istisai miega tai mamyte gali netik namus sutvarkyt bet ir sau laiko skirt o jei vaikas miega tik po 15-20min.?tai ir apleidi save ir pamirsti sau skirti demesio....

man pasiseke mano mergyte labai rami laiko turiu i marias
as vis galvoju, kad tai uz tai kad pirmas mano sunelis buvo absoliutus manjakas rekdavo istisai, todel ir antra pasigimdziau tik po 13 metu nes labai bijojau to vargo, bemiegiu naktu ir pan. o pasirodo viskas atvirksciai! abu vaikuciai laaabai skirtingi

Svarbiausia sirdyje nesubobeti. O ir vyras ar vaikinas ar draugas turi pastumeti ir priminti apie figuros taisyma ir kitus dalykus. Nepamirsti nusivesti kur nors.
Jei "smirdes" uzdaryta namuose tai tokia "Grazuole" ir tures, kad niekam rodyt nesinores .
Bet zinoma tai labai inivdualu.
Jei trumpai - tiesiog turi palaikyti vyras ar artimas zmogus.
Kitaip - liudesys

AS SUBOBEJAU. PRIAUGAU NEZMONISKAI SVORIO,BIJAU PAZETI I VEIDRODI.BET TIKIUOS ATSITIESIU DAR.

[quote=Ginerva,2010 01 22, 18:03]
... ir dar atsirasdavo idiotų aiškinančių, kad reikia savim rūpintis... tipo kas čia atsitik jei paliksi kelioms minutėms ir nueisi į dušą... o kad vaikas nežinia kiek kartų duso apsivėmęs ir tik sekundei nusisukus tai tipo nusišneka ir savo asileidimą taip paaiškina
.

as pagimdziau 2 vk.buvo visko,na bet i dusa vistik rasdavau laiko nueit,tiesiog ismokau greit,3-4 min,ir nusiprausi.O subobet,tai manau subobejau po antro,nors l.ramus vk.visa nakti ismiegodavo,cia jau gal nuo kiekvienos moters priklauso.

Cia aisku priklauso nuo vaiko...
Maniske pavalgo ir miega po tris/keturias valandas, taip kad turiu laiko ir vonioj mirkt ir knygas skaityt, kadangi neprabudineja tai pamaitinus palieku su teciu ir pati iseinu iki parduotuves, su drauge kavos, kad neuzsisedet.
Kalban apie kuno pokycius, aisku jie yra, bet siaip svorio neliko praktiskai iskart po gimdymo, dabar vienas kg virsaus, striju neatsirado..tai del to jokiu bedu.
Sunkiausias dalykas man keltis nakti, bet prie sito priprantama Visa kita tik dziaugsmai

jeigu vaikelis neduoda ramybes kiaura diena, jei mamyte neturi galimybes skirti laiko sau, tai yra visiskai normalu, kad dingsta tas jaunatviskumas, nes demesys atiduodamas vaikeliui, visas rupestis sutelkiamas jam...
mano mergyte aktyvi, taciau pakankamai rami, todel galiu skirti laiko sau--ir vonij pagulet, ir SM paskaitinet
taciau sunku man save isivaizduoti besigrazinancia jeigu esu pervargusi nuo naktinio nemiegojimo, nuo vaikucio irzlumo ir panasiai, jeigu vienintelis mano noras butu poilsis
visai kitas dalykas, turbut, yra visiskas vaikelio suabsoliutinimas, visas laiko atidavimas jam ne del to, kad jis reikalauja, o del to, kad kitaip ir nenori...kada samoningai savimi nebesirupini
pabreziu, cia yra tik mano pacios nuomone, bet as negaliu viska atiduoti savo vaikams.. juk esu ne tik mama, bet ir zmona, ir moteris
randu laiko pasidazyt, pradejau kovoti su antsvoriu, soku namie kad ir viena, islekiu porai valandu su draugem kavos isgert, pazvengt ir taip stengiuosi nesubobet

pritariu visu 100% procentu

Vis norėjau paklausti, ką reiškia subobėt?

manau kad galima subobeti ir neturint vaiku.. cia manu ne vaikuose kalte o zmogaus bude labai juokinga tema

Netyčiom užklydau čia.
Man įdomu ką kai kurios laiko 'subobėjimu'? Savęs nepriežiūrą ir nesirūpinimą savimi? Iš dalies gal ir taip. Nors man 'subobėjimas' reiškia visai ką kitą.
Ir čia jau nelabai svarbu ar moteris turi vaikų, koks jų amžius, ar visai neturi. Mano mamai netoli 60 jau ir ji nėra 'subobėjus', jei yra viskas įdomu kas vyksta dabar, ji domisi naujomis madomis, populiaria muzika (ne kaimo kapelom), nedėvi 'bobiškų drabužių', prisižiūri svorį ir save, keliauja kai tik gali. Mano draugai vis stebisi kaip ji randa kalbą su 35m už save jaunesniais žmonėmis Čia aš laikau nesubobėjimu

Kitas pavyzdys, moteris 30m. Pasigimdė vaiką ir staiga tapo labai jau protinga. Nieko nenoriu įžeisti, niekam netaikau, tiesiog pasakoju viską iš savo patirties. Tas protingumas pasireiškia visur, ji geriau žino ką kada ir kaip duoti valgyti ne tik savo, bet ir kitam vaikui, smerkia kai kitam 5mečiui duodami traškučiai, o pati savo 2mečiui duoda Mc'Donalds maistą. Ji viską žino geriau. Klausosi kaimo kapelų, gyvena vien tik savo vaiku (jam jau 4 ir vyrukas gan savarankiškas), tik apie jį ir kalba. Nesidomi niekuo, kas dedasi bent truputį toliau. Tiesiog nėra su ja apie ką pasikalbėti. Ji gali tik papasakoti kaip jos vaiką išbėrė, kaip susirgo angina ir t.t.
Čia tik mano požiūris kas yra subobėjimas, o kas ne. Žinoma yra tokių subobėjusių, kurioms niekas neįdomu, jos kaip senos bobutės dejuoja kaip viskas negerai ir gan jaunų. Kaip ir gerokai vyresnių su visai kitu požiūriu

pritariu. mano viena pazistama budama dar jaunesne patapo tokia, istekejo 19, 24 turejo du vaikus, tai jau ismano visus dalykus, ne tik del vaiko auginimo, o apskritai- kaip kam gyvent reikia. bet labiausiai man patiko jos fraze apie viena jos drauge "ji pirmo vaiko susilauke jau nebe pirmos jaunystes... 25 metu" nu tai jau beveik pensininke... Ir apskritai is jos kalbu susidaro ispudis, kad ji pati "gyvenimo plana" ivykde- santuoka, vaikai- dabar pensijos ir belieka laukti.

Taip ir būna. Šį dalyką, tokį keistą 'protingumą ir visažiniškumą' pastebiu dažnai iš tų kurios ištekėjusios, turi vaikų. Lyg ta santuoka ir vaikas prideda kažko.

Turiu ir kitą pvz, taip pat jauna mama ištekėjo 17, pagimdė 18, būdama 22m jau turėjo du vaikus Ji labai veržli, viskuo domisi, niekad neišgirdau panašios frazės, kad 'aš geriau žinau'. Anaiptol, jei ji nežino, ji klausia, ji domisi. O kita, net jei ir nežino, sėdės ir apsimes visažine, nors nė žodžio apie tai nepasakytų

O ta frazė, kad 25 vaiko susilaukė ir jau nepirmos jaunystės, tai viršūnė Tai mano mama visai pensininkė būdama mane pagimdė 36m (pirmas vaikas buvau)

O, taip! As beje irgi tada beveik 25 metu buvau ir be vaiku. Sedziu ir sirdy juokiuos, o kokia as beviltiska sene. Taigi manau, viskas priklauso nuo zmogaus ir jo poziurio. Prisiminiau dar, ta pati mergina, oi, moteriske skundesi, kad buvo vestuvese ir viena nelabai pazistama tetule jai pasake "komplimenta"- neblogai atrodai, kaip tavo metu (vis tie patys 25), stai ka reiskia makijazas. Tai ko noret, jei pati taip sneka, tai po to taip ir gaunasi.

Ieskojau panasios temos, ir radau

Siuo atveju man "smagu", kad ne man vienai blogai Net ne blogai, bet siaip esu zmogus linkusi i depresija, jautri. Nuolat buvau labai veikli, dariau karjera, dirbau gera darba. Visada visur turedavau sudalyvauti, pamatyti, jeigu kazka praleisdavau, jausdavausi prastai.. Dabar mano dukrelei yra tik 11 dienu, ir ne tai, kad man kazkas blogai, kiek is paskutiniuju stengiuosi uzkirsti kelia gresianciai pogomdiminei depresijai.. Buvo pasitaike keli verksmo priepuosiai, kai asaros liejosi laisvai, kai norisi iseiti nors i parduotuve, nes saldytuvas tuscias, o negaliu, tad apiperka vyras. Zodziu jauciuosi siek tiek ikalinta..

Vyras mano auksinis. Isleido kelis kartus jau pasilakstyti, aisku pries tai uzmigdydavau ir pamaitindavau maze. Vis stengiuosi ji isukti i jos prieziura - kartu maudome, prasau, kad padetu rytinese apiprausimo procedurose ir panasiai. Jis nemokejo jos patogiai paimti, tad nervuodavosi, dabar ziuriu pats ant ranku ima. Man padeda labai moraliskai tai, kad jis leidzia man suprasti, jog tai ne MANO vaikas, o MUSU vaikas.

Siandien parnese zibuciu Itariu, jog mane tikrai gerai pazinodamas, jis jaute, kad as stresuoju del kardinaliai pasikeitusio gyvenimo, ir stengiasi man padeti.

Nenoreciau gimdyti rudeni, ziema. Dabar ateina pavasaris, galesiu su vezimu lekti laukan, gyvenu netoliese Vingio parko, senamiescio, tad vaikciojimui vietu bus pilna. Saule pades neisisukti i depresija..

Tad nors ir kaip stresuoju del visiskos priklausomybes nuo kudikio, nors jauciuosi suvarzyta, kartais pratrukstu, stengiuosi susitvarkyti pati su savimi, stengiuosi kalbetis su vyru, pasakyti jam, kaip jauciuosi, ir zinoma, stengiuosi kad ziuredama i veidrodi nematyciau kaliauses, nes pirmiausia turiu myleti save. Mokausi buti optimiste

Sveikos,

Visai netyčia radau šią temą ir "įklimpau" Labai įdomu iš tikrųjų skaityti ir lygintis patirtimis.

Džiaugiuosi, kad Dryžuota jau "lengviau kvėpuoja". Dar šiek tiek ir viskas stos į savo vėžias. O gal jau "stojo"?

Užkibau ties keletu momentų:



Kiek skaičiau tavo postus, man "užkliuvo", kad tik tu turi ieškoti bendrų sąlyčio taškų. O kaip vyras? Juk vaikas jūsų abiejų. Jam neidomu kakučiai ir vystyklai? Tiesiog skaitant man susidarė toks įspūdis, kad vyras nelabai buvo pasiruošęs tėvystei, jei taip galima pavadint. Ir kodėl "staiga papuolei į vystyklų... karalystę"? Juk tam ruošėtės planuodami vaiką ir po to dar 9 mėnesius. Nenoriu nieko įžeisti, tik lyginu su savo patirtimi. Aš pati vaiką gimdžiau jau visiškai senė (anot kažkurios merginos draugės), man buvo 32. Su vyru lankėm kursus, kuo be galo džiaugiuosi. Ir tik vyro dėka nenugrimzdau į juodą depresiją po gimdymo. Jis ir tik jis mano galva turi būti tas žmogus kuris padeda (nebūtinai fiziškai) ištverti šį laikotarpį. Pvz. maniškis kai matė, kad bliaunu kas 5 min. "lygioj vietoj", nors man tada atrodė, kad pasaulio pabaiga, kad nemoku/negaliu/nesugebu kažko daryt, iš karto suorganizavo mano tėvus į svečius. Vėl blioviau, kad nenoriu. Atvažiavo, užteko poros dienelių, papildomų kelių valandų miego, gyvenimas pagražėjo. O kad moteris po gimdymo gali taip jaustis yra visiškai natūralu. Tvarkosi hormonai, miego stoka, nuovargis ir 180 laipsnių apsisukęs gyvenimas. Ir vyro "darbas" yra palaikyti savo moterį, savo vaikų mamą. Jei negali fiziškai padėt (vystyt, valgydint, tvarkyt namus ar gamint maistą), tai bent jau moraliai palaikyt, pasididžiuot kokia jo moteris šaunuolė ir gražuolė ir kitokia -uolė ir po kažkiek laiko moteris pati tuo patikės O ir laikui bėgant dažniausiai viskas susitvarko.
Taigi išvada mano šitos rašliavos: tu esi šaunuolė, išnešiojai, pagimdei ir augini vaiką. Tu dabar MAMA pirmiausia kurį tai laiką. O susirūpint dėl subobėjimo manau būtų laikas jei tavo dukrai būtų 10 metų, o tu kitų interesų, išskyrus vaiką, neturėtum.

Tuoj saulyte islys, smagiau visoms gyventi pasidarys. Prisipirk gėlių arba namie sportuok. Gryzus vyrui valandike pasidaryk pertrauka tik sau iseik is namu pavaiksciok po parduotuves, pailses smegenys, grysi i namus pasiilgusi ir vyro ir vaiko .

tik tema man ne juokinga, o daugeliui aktuali na gerai, gal kiek ir juokinga...

mergaitei mano jau metukai, o as vis dar nesijauciu subobejus reikia tureti savu pomegiu, o ne isijausti i banbancios namu seimininkes vaidmeni

Džiugu, kad dar yra mamų, "sveikai" žiūrinčių į motinystę. Nekalbu apie tuos atvejus, kai subobėjama "iš prigimimo". Deja, kiek pakalbu su draugėmis, kurios dar neturi vaikų, visos tvirtina, kad pabodo klausytis savo besilaukiančių/neseniai pagimdžiusių bičiulių monologų. Pati jaučiu, kad neretai "užknisa" pokalbiai apie vystyklus, mišinukus, vaikiškas ligas. Nieko prieš paklausyti, pasidomėti, bet kai tai tampa vienintele įmanoma pokalbio tema, nors visaip subtiliai bandau užvesti kitą, tada jau tikrai belieka vienintelė diagnozė - "subobėjo"...

Aš labai bijau pasijusti kaip Oragė
Dirbu, visur dalyvauju, visada rūpėjo tik karjera, veikla, kelionės, pažintys ir t.t. Guodžia tai, kad gyvenu ne LT ir neturėsiu ilgų motinystės atostogų, darbas toks, kad galiu ir dirbti iki paskutinės minutės Ir šiuo metu stengiuosi nieko nepraleisti, nesėdėti namuose. ir vyras džiugina savo šnekomis ir požiūriu į vaikus, jų auginimą ir padėjimą.

Hm... Lietuva turbūt vienintelė šalis, kur motinystė kažkodėl vadinama "sumamėjimu", "subobėjimu" ar dar kaip nors panašiai ir kur rūpintis savo vaikais yra kažkoks gėdingas dalykas , o išlėkti su draugėm pagerti kavos, pasirodo, yra pažangos viršūnė

Raselenas, deja ne. Man rodos jūs ne taip suprantate. O gal aš čia svaigstu
Kai žmogus daugiau apie nieką nesugeba kalbėti, o tik apie savo vaiką, su juo neįdomu, ir kalbėti apie jį nepaklausus yra neetiška.
Kai moteris savęs neprisižiūri, sėdi per dienų dienas tik tarp keturių sienų, tai tikrai yra subobėjimas. Vaiko auginimas ne vien namuose tupėjimas Su vaiku galima visur keliauti, į miestą, parką, baseiną (yra net spec klubai mamom su vaikais)

neisivaizduoju kaip galima " subobeti" atsiradus mazyliui? juk visi pomegiai lieka tokie patys, tik tiek kad daug laiko praleidi su mazyliu

O aš niekaip nesuvokiu,kaip kalbos su draugėmis apie vaikus yra siejamas su subobėjimu ? Tai tuomet draugė,pasakojanti apie savo darbą irgi turėtų vadintis "subobėjus"
Man keistokas požiūris daugumos čia į vaikus.Tai jeigu man patinka būt su savo ir vaikais ir nėr jokio poreikio kažkokiai karjerai,kelionėms be vaikų ir pan dalykams,tai vadinas aš jau boba
Tiesą pasakius aš patenkinta,kad yra galimybė būt namie.Nes tie du meteliai tokie trumpi,o dirbt teks iki gyvenimo galo.Tad reik džiaugtis,kad turim tokią galimybę.

Pritariu!

Juk pati nepajusi, kad subobėjai, tai mato tik aplinkiniai

Su savo draugėmis, kurios turi vaikų viskas ok.

Bet kai žmogus atsiduria tokioj kompanijoj, kai dar niekas neturi vaikų, tik ji ir ji vos ne visą vakarą tauškia tik apie tai kaip jis vaikas nusišypsojo, suplojo, antakį pakėlė, nusikakojo ir t.t.
Na, sorry, be ne vieta ir ne laikas.