sveikos. ilgai galvojau kaip užvardinti temą. neseniai susilaukėm pirmagimės. esu mamytė ne visai jau jauniklė, tad iki gimdymo sėkmingai dirbau, socialiai puikiai save realizavau, su vyru daug keliavom, bendri pomėgiai (tenisas, pirtis, kalnai). vyras didžiavosi gražia, pasitikinčia žmona (čia suabsoliutinau kiek). nėštumo metu buvo nelengva, daug laiko praleidau namie, priaugau 20 kg, jaučiu kaip atrofavosi smegenys (vis tik užsidariau namie). Vyras nusuko prieš pat gimdymą į kairę, tad pasitikėjimas savimi visai žemiau nulio (nieko čia nekaltinu, susidėjo įvairios aplinkybės, tiesiog konstatuoju faktą). Pagimdžiau, liko + 10 kg. vaikelis neramus, tad visas pasaulis skasi aplink jį - maitinimas, kakojimas, sisiojimas, sauskelnės, laukutis, vystykliukai... jaučiu, kad grįžta vyras ir kažkaip nebėra ką pasakyti. kažkokia tuščia ir išsekusi. ašaroju ir tiek per dienas. nors turiu nuostabią sveiką mergaitę..

kadangi daug ir sunkiai dirbau draugių su vaikiukais neturiu, bendradarbės dirba, šeima gyvena labai toli. tad stumdau vežimą per dienas viena. turbūt jaučiuos vieniša kažkaip viskas susidėjo ne taip kaip tikėjaus. o gal atslenka depresija.. kokiu būdu, mielosios, išliekat įdomios pačios sau? kaip atgaivinat save?
leliukas mažytis mano, maitinu pati, palikt nera su kuo, nes valgom kas valandą. pavažiuojam su mašiniuku tai iki parko tai į parduotuvę, bet tai neteikia prasiblaškymo. Svarstau gal važiuot pas mamą pabūti, bet kažkaip nesinori,. kad tėtis nuo vaikelio atitrūktų (jis, beje negalėjo eiti tėvystės atostogų), nes labai myli mažytę ir gražiai ja rūpinasi.

tai pasišnekam apie tai kaip užpildot save.. ačiū..

Labai liūdnai viskas atrodo šiam pasakojime..... Susirask kokį hobį, kuriuo galėtum užsiimt namie, megzt, siūt, siuvinėt, dekupažas, vilnos vėlimas, biseris, dar kas nors. Skaityk knygas. O mažylei augant turėtų lengvėt situacija, galėsit bent jau tenisą pažaist kol miegos vežime.

Kažkur skaičiau, kodėl atsiranda pogimdyvinė depresija (čia tik vienas požiūris, ne vienintelė-absoliuti-neginčijama tiesa). Šiais laikasi dažnai šeima gyvena atskirai nuo tėvų, seserų, brolių. O seniau - visi vienoj troboj. Ten kelios moterys (kad ir skirtingų kartų), kurios padeda viena kitai: pvz. viena vaikus žiūri, kita valgyt daro, trečia skalbia ir t.t. Kitą dieną pasikeičia. Ir taip nepavargsta, kaitalioja užsiėmimą. O dabar viską sužiūrėt vienai. Aišku, skalbt kalno palų rankom nereikia, bet vis tiek

Aš jūsų vietoj keliaučiau pas mamą kad ir savaitei-dviem, ten paveikčiau kažką, ką siūlė antrame temos poste. Vyras nieko nepraras, gal tik labiau jūsų abiejų pasiilgs Be to, turėsit laiko pamąstyt apie daug ką

Na ką aš galiu pasakyt,per darbus iki nėštumo draugių nebeliko (nebent telefonu paplepam ),vyras užsikasęs darbais ir namo statybom.Grįžta vėlai.Mama gyvena arti,bet irgi nuolat dirba.Mažutės palikt nėr kur - bet aš visai dėl to nesisieloju.Taigi aš MAMA.Laiką leidžiu su vaiku.Vežimuką stumdau viena-tiksliau ne viena,o vežioju dukrytę ir t.t.
Aš stengiuosi neįsileist blogų minčių galvon Jeigu viskas užknisa,įlendu į SM,paskaitinėju-parašinėju (vat ir hobis gali būt ).Lauke kai mažiukė miega,paskaitau knygą.
O kad iš vis nebeliktų laiko savęs graužti,su MB susiplanavom antrą lelių.Noriu pametinuko.Tai manau,apie save laiko nebebus iš vis kada galvot.
O kas dėl subobėjimo,man giliai dzin Ateis laikas,vaikai paaugs,išeisiu į darbą ir manau visas subobėjimas kaip "atėjo" taip ir išeis.Vyrą jau perspėjau,kad man reik ant jo išsibambėt,bo daugiau nėr ant ko.Baikė,nepyksta labai

Dryžuota,pirmas mėnesis būna sunkiausias.Paskui pamažu viskas stojasi į vėžias.Susiimk šiek tiek Greit tas laikas pralėks.Man pirmos dvi savaitės buvo košmariškos,bet palaipsniui susitvarkė.Kiekvieną kart užplaukus juodai bangai,stengdavaus galvoti ir įsivaizduoti,kad aš guliu didelėj žalioj,skaniai kvepiančioj,gaivioj pievoj.Stengdavaus net kvapą pajaust.Užtekdavo kokia 10 sekundžių atsijungti ir lengviau atsikvėpdavau

As irgi panasiai jauciausi kai tik pagimdziau. Vaiko ner kam palikt, salia mamyciu su vaikais irgi nera, drauges dar vaiku neturi. Visas pasaulis sukasi tik aplink mazyti suneli. Bet paskui pagalvojau, kad taip ir turi buti, juk dabar mano pagrindinis uzsiemimas rupintis savo vaikeliu. O jis taip greit auga,kad ir nepastebejau kaip prabego laikas,jis paaugo, galima ir nuvaziuot kazkur toliau nuo namu ir draugu pas save pasikviesti vis dazniau ir sau paciai laiko daugiau skirti. Taigi nenusimink, laikas bega greitai, nepastebesi kaip tavo maziuke paaugs ir viskas taps paprasciau ir lengviau.

As kai pagimdziau pirmas menuo buvo KATASTROFA nuo ryto iki vakaro verkiau, kartu su manimi ir vaikas verke, nes mama visiskai nerami....buvo depresija juoda....nes baisu dabar pisiminti, net gyvent nesinorejo o dabar....viskas pasikeite negaliu atsidziaugti savo mazyle, matau kaip ji auga, kaip kiekviena diena ka nors naujo ismoksta
As manau kad tavo nuotaikas itakoja butent pogimdyvinis periodas...kiek esu skaiciusi ir kiek domejausi, praktiskai visoms mamytems taip buna...laikas sustato viska i savo vietas na o kaip nesubobeti as kazkaip susiderinnu diena taip kad liktu laiko ir sau...arba savaitgaliais (dazniausiai) uzsirasau i visas grozio proceduras, vaika palieku MB ir lekiu Siaip mazule maitinu MP, taciau pmaitinus zinau kad kokioms 3 val bus ramu, taigi vaiku gali pasirupinti ir vyras Paaugs tavo mazyle, atsiras tam tikras ritmas, valgymo grafikas ir pati tada prisiderinsi prie mazutes Nenusimink, prisimink tik viena dalyka, kad tas stebuklelis kuri turi 100 proc. nuo taves priklausomas ir tu esi pats svarbiausias asmuo dukrytes pasaulyje
Sekmes jums, viskas bus TIKRAI LIUKS

Temos autorei patarimas. Kai iseini pastumdyti vezima - stumk pilnu tempu i pacius atokiausius kampelius, kiemus, kalnelius, na gerai apvaiksciok visas apylinkes, kad net kojas paskaustu. Pades greiciau atsikratyti tu nereikalingu kilu, o ir nuotaika aktyviai pasivaiksciojus pasitaisys.
Su vyresniaja "pjaustydavau" tooookius ratus, uzstumiau vezima i tokius miskus, kur dabar vargu ar eiciau Tai man labai padejo numesti svorio. O viena karta miske paukstukas taip arti buvo nutupes, kad galejau ranka ji paliest ir gal 15 min. kaip uzhipnotizuota ziurejau kaip jis aplik medi, prie kurio stoviu lipineja.. Atjungiau smegenis taip sakant
Dabar tai negaliu taip su vezimeliu "pasinesiot", bet su nesyne varom pilnu tempu
Sekmes ir stiprybes, tikrasis "subobejimas" gresia veliau

As sutinku su kitom mamytem, kad 1 men. yra sunkiausias, man - kuo toliau, tuo lengviau. Ir gi buvo uzpuolusi depresija ir asaros tekedavo upeliu...
Bet juk vakare valandai galima vaikuti ir teveliui palikti, o paciai nulekti masazo, manikiuro, pedikiuro... Ten ir bendravimas sioks - toks vyksta, manau, padedu nors trumpam atitrukti nuo kasdenybes

Autorei
Taigi tu ka tik pagimdei Kg nenukrenta per diena ar savaite. Tai uztruks
Siulyciau irgi susirasti koky pomegy. Kai mano pupa pietu miegelio eidavo, as siuvinedavau, veliau atradau ir fotografija. Ir leisk sau netvarkyti namu keleta dienu. O jei pinigeliai leidzia, nusisamdykit namu pagalbininke. Nes jei kazkas kad ir karta y savaite sutvatkytu namus, tai jau butu tokia kitoniska diena

hm vaikiukui tik 13 dienėlių o tu jau "užsisėdėjus" namuose? o kas bus po metų ji jau aukles augins? susidarė įspūdis kad jau norėtum kam nors prastum bent porai valandų. Man sunku patart nes aš to nepatyriau man nereikėjo nieko kaifavau nuo buvimo su kūdikių ir su vyrų buvo apie ką pakalbėt todėl sunku kažka patart, o patarinėt ko pati nepatyrus nemėgstu.

bet bendrai man susidarė įspūdis kad vis dėl to slenka link tavęs depresija piktoji... gal reikėtu bent pokalbio su psichologų....

P.S norėčiau palinkėt kantrybės ir ramybes, tu ką tik pagimdei gal dėl to dar jauti ta apsivertimą aukštin kojom.. tikriausiai dar viskas susitvarkys .. neliūdėk tiesiog atrask gyvenimo džiaugsmą kitaip tiesiog kitoki... pamatysi tau pavyks nepamiršk svoriui priaugt reikėjo beveik metu , todėl nenorėk savaites kad jo atsikratyt , dėl to nukentėtu tik sveikata...

DRYŽUOTA, iš savo patirties sakau, kad po 1 mėn pajusi, kad viskas grįžta į vėžes,aišku taip, kaip buvo iki vaiko gimimo, jau nebus, bet tokia visų mamų dalia Aš žliumbiau krokodilo ašarom net nežinau nuo ko, jaučiausi vienišiausia, visų apleista ir t.t. Neturėjau laiko sau visiškai, nes vyras daug dirbo ir padėt praktiškai negalėjo, nes nebūdavo namie, taip kad apie laiką tik sau teko pamiršt, dukrytė buvo labai nerami Bet viskas susitvarkė, boba tikrai netapau, o nuo tempo kg krito valandom.Stiprybės tau, mažoji atneš tiek džiaugsmo, kad jo su niekuo nepalyginsi

nu kas kaip ta "subobejima" ar "sumamejima" supranta as esu beveik tokioj pat situacijoj-aplink nepazystu nieko su leliukais, ta prasme lietuvaiciu... nera ir artimu draugiu cai, kiek netu, telefonu bendraujam... buna ir liudna, ir nyku, bet kazkaip surandi ta laika praleisti...ar tai knyga skaitau, ar tai pyragus kepu... tokia jau ta motinyste-maziukas dar kudikelis, daug demesio reikalauja, jau niekada viskas nebus taip kaip anksciau. reikia tai paprsaciausiai priimti, ismokti save nuteikti ir viskas bus sekmes!

Dryzuota, manau prie jusu kimba pogimdymine depresija, pirma menesi ir as praverkiau, nes vaikas istisai klyke, po nuostabaus gimdymo sedet ir normaliai vaiksciot negalejau,be to buvo ziema, o dar tas pilvas, kuris veliau susitrauke, bet buvau issigandus kad tokia ir liksiu. Manau vyras turetu pastebeti kad jums negera ir skirti daugiau demesio...
Nepergyvenk, kilogramai nukris. kai vaikutis paaugs susirasi kitu mamyciu kompanija, bus smagu drauge vezintis, dar su vaikuciu galima eiti i basseina, muzikos mokyklele. na pirmas pusmetis buna tikrai sunkus, bet paskui labai smagu jau visai seimynelei kur po parka pirmuosius zingsnelius zygiuot
laikykis

O as siulyciau bendraamziuose paieskoti mamu kaiminystej su vaikuciais.Turit masiniuka ir pavaziuoti nebutu beda.Stumdytumet dviese,pasidalintumet ispudziais,butu lengviau.As suprantu-atsibosta ir nuosavas vyras kai nematai zmoniu.As vos to menesio sulaukiau, kad drauges lankyti ateitu,nes kaukiau is bendravimo trukumo,nuo sedejimo namuose(na greiciau veiklos ivairoves trukumo).Paskui persilauziau,bet tik po gero pusmecio Todel manau kad bendramintes mamos yra pats tas-man labai padejo
Aisku sau vienai be maziuko laiko taip pat reiketu skirti,bent keleta kartu per savaite-kaip ir sake mamytes-manikiuras/pedikiuras,apsipirkimas ir pan.Paskui kai leliukas ugtels,susiraskit auklyte kokia ir islekit bent keliom val su vyru dviese.tai pades neapaugti jusu intymiam gyvenimui

aciu.. bent jau ramiau kad ne man vienai uzpuole tas keistas jausmas. kai esi tokia laiminga ir nelaiminga drauge. kazkoks kaltes pojutis kad isgyvenant toki tobula motinystes jausma (islaukta, isbrandinta) puola liudesiai. cia it dievuli i medi varytum..augam ir stiprejam. ateina pavasaris. viskas bus gerai, tikiu tuo.. manau tema tegu lieka, ne vienai ir ne dviem naujoms mamytems svarbu bus paskaitinet kad tai nutinka ne vienai moteriai.

man asmeniskai siek tiek atsigaut padeda masina. pagaliau ryzausi vairuoti su maze. aisku, is esmes busena nesikeicia per savaite. bet atsirado siokia tokia laisve..

dryzuota, smagu, kad biski nusiraminai, beet tikiu, kad dar bus tu sunkiu aakimirku, bent mn ju buvo su pirmu vaiku iki menesio ir tas jausmas, kad taip laukem maziuko (taikem gydyma net), o cia kazkoks kvailas jausmas, kad negaliu daryti to ka dariau nakciau, kad negali kada nori ziureti tv, eiti kur nori ir t.t bet tas jausmas praeis, ypac puiku, kad vairuoji, tai ir varinek po parkus ar prie ezeru ypac kai pas jus oraai siuo metu tokie puikus
jokiu budu nevaziuok pas mama, neiskirk maziukes su teciu, o gal mama gaali keliom dienom pas tave atvaziuoti./ ar siaip kokia aartima giminaaite? antra vaikiuka kai gimdziau mano mama buvo pas mane visa menesi ir tai yra atsigavau greiciau negu per savaite tiek viziskai tiek emociskai, nes ji padejo labai daug ir asiku antras vaikas yra kitaip jau zinai, kad jeigu su vyresniuoju jau galejai kai ka ir sau paasidaryti tai teks vel viska is naujo mikintis

Butinai turi surasti sau miela veikla, kur gali save realizuoti
O kur - tai cia fantazijos reikalas....

o asvis manau, akd labiausiai mamoms truksta bendravimo. tai liudija ir fenomenalus tokiu tinklalapiu kaip SM populiarumas. nzn ar teisingai buvau suprasta - as nesiskundziau, kad neturiu ko veikti. be buities darbu (skalbti, gaminti, valyti, lyginti ir kt) ir mazyles prieziuros as turiu kitokiu pomegiu - megstu skaityti, piesti. aisku, didziausio pomegio - kelioniu teko atsisakyti. bet kazakaip su mylimu zmogum bendru interesu nepadaugeja. nes jis gyvena kitam pasauly - darbas, susitikimai, vizitai, komandiruotes. o as staiga atsiduriau kakuciu ir vystykliuku salyje (fantastiskoje rozineje kudikysteje). tad kaip randat tuos bendrus salycio taskus su vyru? kaip islikti ne ta kakomis besidomincia mama, o idomia ir patrauklia zmona. gal klausima reiketu suformuluoti kiek kitaip - kaip islikti zmona o ne tik mamyte???

Sveika, manau kiekvienai taip buvo, bet praeis mėnesiukas kitas ir viskas susitvarkys, pati priprasi ir veiksi viską ką veikei iki gimdymo.
Sėkmės, kelk galvą aukščiau ir keliauk į priekį

na stai, mums jau kiek daugiau nei menuo. kazkoks keistas jausmas - nebeisivaizduoju savo gyvenimo be dukros. tiesiog kazkaip neatsimenu.. atrodo ji visada buvo su manim

as dabar taip pamasciau, kad turbut labiausiai liudi ir "serga", tos moterys, kuriu vyrai nepadeda, nepagiria, nesirupina zmonomis, neperima dalies darbu ir t.t. tada moteriai ir kyla visokiu minciu, o ir maziau laiko lieka kai viska pati turi pasidaryti.. mano vyras dziaugiuosi kad rupinasi, tai net kazkaip geda butu verkt ir liudet kai tiek pagalbos. gryzta is darbo, mane paleidzia viena pasiganyt, pats supuoja, migdo naujagimi. nakti as pamaitinu o jei jau pampersa keist, ar nuraminti vaika reikia, tai keliasi vyras ir tai daro. ir pietus dabar dazniausiai vyras gamina, kol as apsiprasiu. va tada lieka maziau laiko liudesiui...

o veiklos bet kokiu atveju reikia prisigalvot. aisku buna diena (kaip man vakar) kad vaikas nuo 9 ryto kaip atsikele taip prazyze iki 23 valandu vakaro kai reikejo eit miegot. tai visa diena prasupavau, raminau, migdziau.. tai nera laiko uzsiimt kazkokia veikla. bet kitom dienom, tai vezima stumdydama (draugiu irgi su vaikais nelabai turiu) telefonu pakalbu, ruosiuos jau ir knyga pasiimt skaityt. vaika maitindama knyga paskaitau, TV paziuriu. o jau KIEK filmu perziurejau augindama vaika (jam tik menuo) tai siaubas aisku daug kam laiko maziau, ir filmu spoksojimas neatperka to laiko kai buvo galima kasdien eiti su draugais susitikti, i bara pasedeti ir t.t.... bet kazka bent veikti auginant vaika tai reikia, kad ir ta filma ziureti.. knyga skaityti.. ar po kiema pasivaikscioti vienai, vaika palikus su teciu.

ai, kol vaikas miega, mes dar pasimatymus balkone su vyru pasidarom. nusinesam ten po taure vyno ar alaus, ar pieno gerimo kokio. snekames, vyras cigarile paruko. zodziu taip ramiai parelaksuojam

Prigalvokit ir jus veiklos sau kiek tik ymanoma. o kai vaikas paaugs manau bus lengviau (gal?!?!)

Susidaro vaizdas, kad tu kaip ir nieko neveiki, viska daro vyras!
O jei rimtai, tai gyventi reikia ne pagal vyro pagalba ar ne, o pagal save. Gerai, jei vyras padeda, o jei ne? Nejau tuomet telieka tik asaras lieti, svori auginti ir galvoti kokia esi nelaiminga?
Bobeja tik tingines! Man juokas ima is bobyciu, kurios turedamos viena vaikeli is chalato neislipa, suspeja tik vaikui valgyt paduoti, o namuose kaip po uragano. Aisku, tuomet visas pasaulis kaltas, bet is tikruju, kaltos jos pacios!

DRYZUOTA, o tu labai nepergyvenk, visos galvojom panasiai, ypac pirmus 2 ar 3 menesius po leliuko gimimo. Po to viskas susireguliuos! Svarbu, nenuleisk nosies, nepasinerk tik i leliuko gyvenima, nepamirsk saves!

o jetus kaip kategoriskai. juk antra pastraipa rodo, kad galima ir be vyro tiesiog IMTI ir kazka daryti kas paciai malonu. jei ne vyras priziures vaika vakare, tai mama, drauge ar dar kasnors.

o mano vyras juk namie buna tik po darbo, tai dienos metu viska pati pasidarau. o ir is chalato jau islipu 8 ryto. neleidziu sau apsileist, nesipraust, nesipuost. as net vezima stumdydama apsirengiu padoriai, tvarkingai ir nebegu su naminiais treningais vaikio vezioti. zodziu, sutinku, kad buna mamu, kurios galima sakyti visiskai pamirsta save. bet yra ir tokiu mamu, kurios to nepadaro. be to, yra dar ir tokiu vyru, kurie nebijo nakti atsikelt pagelbet, nebijo vakariene sau ir zmonai padaryt, su vaiku pabut. bet manau ne mano vieninteles toks vyras. tad zymiai lengviau buna ir nuotaika geresne.

kas is to kad uzsiimsim veikla, nesubobesim, jei nebus dziaugsmo, kai vyras bus nutoles, uzsiemes savo reikalais, ir mes jiems nerupesim kaip zmonos, moterys, jam rupes tik vaikutis? tad nuo vyro taip pat priklauso moters laime.

Aukso zodziai. Didziaja dalimi moters savijauta priklauso nuo to, ar ji jauciasi mylima. Po gimdymo- dar labiau, ypac jei paciai nepatinka taip, kaip atrodai. O dar Dryzuotos parasymas apie vyro nuejima i kaire pries pat gimdyma... Susvyraves pasitikejimas vyru (ar zluges net), del to nelabai ir like to noro jam patikti- stai kur suo pakastas, manyc.

Kad nesubobeti, reikia jaustis moterim, o ne boba. O kad jaustis moterim- siuvinejimas ir pavyzdine leliaus uzpakaliuko prieziura, deja, nepades.

Apsispresti del vyro reikia. Arba stengtis patikti esamam, arba kazkam kitam.

Sveika,

Na aš pabersiu kitokių emocijų: mano vaikiui jau pusantrų metukų, kolkas jį auginu, ir mano požiūris visai kitoks: aš kaip tik jaučiuosi esant -esnė nei iki gimdymo. Nes dabar jau nebesu mergelka, o esu Moteris-mama. Tiesa, kiek sau leidžia galimybės, tiek save prisižiūriu: nueinu ir į kirpyklas, į soliariumą ėjau žiemą, ilgi pasivaikščiojimai su vežimuku padėjo numesti likusį svorį. Kadangi išeinu pasilinksminti labai retai, tai tokiems išėjimams nusipirkau sau ypač tinkančius naujus seksualius rūbus ir labai gerą kosmetiką (aš galiu sau tau leisti nes as mama )
Draugės kaip ir taviškės aplanko laisvadienais, todėl susiradau draugių parkuose,kaimynystėje kurios turi panašaus amžiaus vaikų. Yra bendrų temų Beje yra ir SM kaimynų temos, ten irgi priklausau.Pabandyk užsiregistruoti
Nesakau,kad kartais nesijaučiu ir aš nebeįdomi kaip ankščiau,bet tai laikina. Gryšim į darbą, ir viskas bus kaip anksčiau. Nesedėk namie, varinėk visur, susirask naujų draugių,skaityk knygas ar internetą kol vaikis miega. Bent tai 2,5 valandoms kol nemaitini - susirask valandine aukle ir išeik iš namų. Pagelbės stebuklingai
Mylėk ir gerbk save, nes nuo šiol turi pavyzdį rodyti ir savo dukrytei
gal ir nelabai taisyklingai viską aprašiau, bet labai skubu, ir rašiau iš dūšios

[quote=Dryžuota,2009 04 27, 13:23]
sveikos. ilgai galvojau kaip užvardinti temą. neseniai susilaukėm pirmagimės. esu

depresija.. kokiu būdu, mielosios, išliekat įdomios pačios sau? kaip atgaivinat save?

1. Nenorejau izeisti...
2. Kiekviena turim savo supratima ko mums reikia ar kas mus padarom laimingom. Tiesiog daugelis moteru vyra stato i antra vieta po vaiko, kai tuo tarpu ji lieka trecia. Gal mano mintys ir prastos, bet as linkusi gyventi taip, kad yra vyras ar jo nera praktiskai niekas nuo to nesikeistu. Ir jei vyras negali man padeti, jei jis "nemoka" sakyti man komplimentu, tai toks jo elgesys nepadarys manes nelaimingos bobos.
Esu maciusi ne viena atveji, kai vyras po leliuko gimimo pradeda dirbti dar daugiau nei iki to ir namie tampa sveciu, o moteryte sedi visa taukais apaugusi, apzelusiom pazastim, nes "vyras jai nepadeda". O vyrui ji tiesiog nebeidomi. Moteris, aisku, ne visos, tampa tiesiog "neigalios" gyventi savo gyvenimo. Vyras pagyre, pagloste - liuks as zydziu, nepastebejo - blogai... neikas nemiela.

Auginu pametinukus. Visko buvo, vyras tai padeda, tai tingi padet, dirbu kaip kumele, nes darbas man kaifas, be to sugebu pabuti su vaikais, nuvezti juos i burelius, pasportuot, vakare paplepet su draugem. Aisku, vakariene - vyro reikalas, as jai paprasciausiai neturiu laiko, bet jei vyro nebutu - pavalgytumem pas kaimynus

mhm, manau reikia rasti atspirti. gal dar laiko priimti sprendimams reikia. kazkaip viskas dar pakibe ore. tas nedziuginantis permainu metas..




aciu. panasu, kad rasai i situacija zvelgdama laiko perspektyvoje. grizai i darba, isiliejai i kolektyva, numetei svori. tikiu, man irgi viskas taip bus. tiesiog prioblema labiau yra cia ir dabar. pilkoj kasdienybej. o kai vyras is darbo grizta 23 valanda, o tada krinta miegoti - visai enkaltinu tu apaugusiu taukuciais ir prizelusiom pazastim. nes mano leliukas reikia nuo ryto iki vakaro tai tos pora valandu kurias jis miega man vos vos uztenka pavalgyt, isskalbt rubelius ir kt mamos rupesciai. aisku, stengiuos save susitvarkyt. bet tai en tas kai eini i darba.

palikt maziuka auklei?? kazkoks nesveikas motiniskas instinktas dar veikia - negaleciau net savo mamai pailkt. bet praeis. manau po menesio poros atsigausiu.. maziuke dar dukryte labai.

Papildyta:


o is kur fiziskai rasti jegu? kai vaikutis neramus, kai sergantis kai nemiega naktimis? taukus ir pazastis galima susitvarkyti. bet tuo idomi-neidomi neapsiriboja. va tai ir turejau omenyje skelbdama tema - ka daryti kad nuo ryto iki vakaro triusdama su savo kudikiu butum vyrui idomi.. kaip ensubobeti. kokie tie bendri salycio taskai?

Labas
Aš norėjau pasakyti, kad turbūt kiekviena moteris (arba bent daugelis) po gimdymo jačiasi taip, lyg visas pasaulis aplink pasikeitė, ir ne visada į gerąją pusę.. Kai pagimdžiau dukrytę, mėnesį laiko išvis negalėjau kalbėti net telefonu, nes kas tik paklausdavo kaip jaučiuosi, pradėdavau žliumbti Gimdymas buvo ganėtinai sunkus (dėl gresiančio neišgyvenimo, teko skubiai operuoti), gal tas ir įtakojo, bet mūsų santykiai su vyru labai smarkiai pašlijo.. Verkdavau nuo ryto iki vakaro, net nežinau dėl kokių priežąsčių.. o juk buvo ir vyresnėlis sūnus, kurį teko žiūrėti.. Vyras dirbo, man praktiškai niekuo nepadėdavo, o dar po kelių savaičių man kilo komplikacijos, dėl kurių turėjau labai daug vargo Žodžiu jaučiausi turbūt dar blogiau nei temos autorė.. bet.. kai savijauta (fiziškai sustiprėjau) pagerėjo, pradėjau dažniau vaikščioti su mažyle lauke. Kadangi draugių aplink neturiu, tai stumdydavau vežimą viena, arba su sūneliu.. Pasiilgusi bendradarbių, užsukdavau ir į darbą ir joms įdomu būdavo leliuką pamatyti, ir man džiugu pasirodyti Kažkaip po truputį išbridau iš tos nevilties, kad esu niekam nereikalinga. Ir supratau vieną, kad gyvenime esu labai, labai REIKALINGA SAVO VAIKAMS.. Jau daug laiko praėjo. Su vyru santykiai pagerėjo (matyt abu išgyvenom pogimdyvinę depresiją ), laukdama jo grįžtančio iš darbo ir labiau pasigražinu ir kartais pasipuošiu neįprastai O dukrytė džiugina kiekvieną dieną, parodydama ką nors naujo, ir tardama pirmuosius žodžius.. Tai tikrai nepakartojama Manau atperka visus vargelius.. na aišku manoji tai daug nepakartojamo ir negero moka padaryti, bet čia juk vaikai
Linkiu temos autorei didesnio pasitikėjimo savimi, ir svarbiausia, kai vyras pamatys, kad mylite save, rūpinatės ir pasitikite, tada ir jis pasikeis jūsų atžvilgiu
SĖKMĖS

subobet, gal nesubobejau, bet laiko sau beveik nerandu palyginus kiek anksciau skirdavau sau, minimum ka speju tai nulekt iki soliariumo pasikaitint kol dukryte miega, siaip visa savo laika su dukryte bunu, nei minutei vienos nepalieku

dziaugiuos, kad santykiai su vyru pasitaise. vis tik nelengva prarasti mylima zmogu. drauga. nors siuo gyvenimo periodu ir elgiasi toli grazu ne kaip draugas. bet turbut jam pogimdyvine depresija

Visu pirma, turi buti idomi ne vyrui, o sau!!!! Juk priziurime save ne del ju.. o gal klystu?
Mano antras vaikas 9 menesius nemiegojo. Vyras tuomet "priziurejo" pametinke sese, o as likau kitam kambaryje su sunum. Nakti keldavosi kas 30 min. Diena prasidedavo 4.30 As ji pamaitindavau ir sesdavau prie kompo, nes darbas toks... Padirbejus apie 2 val vel ji pamaitindavau ir tada dar pora val abu pamiegodavom. Apie 9 visi atsikeldavom. Pusryciai. Po ju visi sportuojam: pilvo presas, atsitupimai ir kiti malonumai, nes svorio buvau +35kg priaugusi. Vaikai netrukde visai, jiems net patiko. Po to pietus, sunus lauke pamiegodavo, pribegom padirbedavau prisedus prie kompo. Namus sutvarkydavau, islygindavau, su vaikais pazaisdavau, vakare i sporto kluba vaziuodavau ir taip kaip vovere rate. Pas mane kiekviena minute isnaudota buvo, gal del to net minties nekilo, jog galeciau subobeti. Beje, laiko vyrui taip pat buvo. Aisku, po pusmecio nuo nedamiegojimo stogas vaziavo, vat tada susiradau aukle 3-4 val per diena, per kurias as miegodavau.

Didziausia manau jusu klaida ir yra galvojimas "oi, kad tik vyrui patikciau, oi, kad tik vyras man padetu" Atstokit jus nuo tu vyru! Ka darytumet jei vyras nepadetu? Nejau gyvenimas jo nepadejimu ir baigtusi?
Be to, patikti reikia ne tik savam vyrui, bet ir visiems kitiems vyras!

Sweika.O is kur tu?
Palaikyciau kompanija mano mazei dar ti 7 dienos sendien, bet esam abi labai draugiskos, ir galetumem wezimukus stumdyt kartu
siaip yra iwairiausiu mamyciu klubu, ten uzsiemimu tikrai gali susirasti, ir patarimu, ir siaip paplepejimu.....

Akva, sauni Tu moteris. stipri. aciu, akd parasei.. Nadezda, kaip miela.. as gyvenu santariskese. o tu? sveikinu gimus mergytei

Dryzuota, kaip tavo nuotaikos dabar? Ar pagerejo?

Viskas praeinama, man irgi daug buvo visko, bet su laiku pasimirsta tie sunkumai. Susirask drauge, su ja bus daug linksmiau, turesi pasipasakoti kam savo vargus, dziaugsmus ir isgyvenimus. Auksciau galva

prisiminiau, kad esu uzvedusi tokia tema. stai jau 7 menesiai po gimdymo.daug ka alikas pakeicia. mano dukra sacvarankiskas pilietis, su ja jau ir islekt kur galima (ka tik ilsejomes pora savaiteliu Barselonoje), jau ir kazkas idomu, jau ir pabut be papuko gali pusvalanduka.. vis tik kai prisimenu tie pirmi menesiai kazkoks kosmaras.

aisku, ilgiuos darbo ir veiklos. taciau tuo paciu zinau, kad mazes ne uz ka niekam dar nepalikciau. tai ir nesiskundziu labai..

Aš jaučiu, kad prasideda kartais vadinamasis bobėjimas man. Sugebu nuo ryto iki vakaro pravaikštiot su pižama ir šiaip mąstysena bambekliška pasidarė. Labai stengiuosi kažką keisti, nuėjau į kirpyklą, tai savaitę čiustinausi, o paskui vėl kaip šušara vaikštau Nu žodžiu, man kažkaip bangom tas bobėjimas išlenda...

Skaičiau ir taip ir anaip, galvoju kas tas alikas... Vyro vardas, ar kaip... temoj lyg ir neminėtas... Paskui tik susipratau, kad čia laikas

Noreciau pasidziaugti, kad temos autorei jau daug geriau

O siaip manau, kad viskas priklauso nuo pacios moters, yra tokiu, kurios net nepagimdziusios virsta "bobomis" (labai baisus zodis), o yra tokiu, kurios ir turincios keturis vaikus islieka idomios ir sau ir vyrui ir aplinkiniams. Aisku, tas periodas kai paskesti vystykluose su mazais leliukais neisvengiamas, bet jis labai greit praeina, tereikia ji isgyventi ir vel atrasti savyje moteri, pamilti pasikeitimus juk tai tik privalumai - tu tapai mama, taigi realizavai save naujoje srityje.

Sekmes visoms isgyventi ta sunku pirmu menesiu laikotarpi, VISKAS PRAEINA

manau pati autore ir atsake i savo klausima, prie temos parasydama "Kaip nesubobeti,kai pasaulis sukasi tik apie vaika".paslaptis labai paprasta- nereikia leisti,kad visa tavo pasauli uzpildytu tik vaikas. reikia eiti pasikulturinti,arba tiesiog iseiti susitikti su draugemis,ir jokiu budu neuzsisedeti namie

Ką reikšia subobėti? gi ne turguje siemkas pardavinėji Man atrodo kad visas tėvų pasaulis ir turi suktis aplink leliuką, iki metukų laiko tai tikrai ir tik su jo norais turi derintis tėvelių gyvenimas kada daugiau jei ne dabar gyventi stebuklėliu savo, gaudyti jo šypsenas, auginti dantukus, mokinti ploti katučių ir padėti atsisėsti labai greitai ateis laikas kai mažasis angelas nebenorės būti paimtas ant rankų, bučiuojamas, nes bus jau "suaugęs ir savarankiškas" joks čia subobėjimas, vaikas niekada netrugdys nei susitikimams su draugais, nei jokiems kitiems dalykams, kaip gali trukgyti arba neigiamai veikti gyvenimą tas, kurį myli labiausiai pasaulyje? bent jau mano tokie jausmai ir požiūris šiuo klausimu

pritariu visiskai mano vienas draugelis kai suzinojo, kad maitinu tada dar tik 3 men dukryte, man pareiske uzuojauta nu va, sako, tai nei isgert, nei pabaliavot negali. ziurek, nesubobek tik. maniske tai ne dienos nemaitino, juk visa laika priristas butum. nu ka tokiam gali pasakyt? uzuojauta tau ir tavo vaikui nes yra laikas baliavot, yra laikas kakucius ciupinet dar galima rasti sirdziai mielu uzsiemimu. ziurint kas patinka, as pvz platinu kosmetika. tam nebutina kur nors vaiko palikti. kitam gal patinka skaityti, uzsiimti rankdarbiais ar dar kuo.

+2009 12 12, 01:09-->
užuojauta tikrai jei tėvams smagiau baliavoti, gerti nei vaikutį pienuku savo maitinti ir apsikabinus kad ir Naujuosius sutikti - čia jau tikrai užuojauta

sutinku, kad viskas priklauso tik nuo saves pacios! Visos mes sukames apie savo kudikius, ir manau, tai nuostabu, bent jau man tai kelia tik dziaugsma! Bet Kai iseinu is namu, niekas net itarti negali, kad 6 men. esu be miego, nes vaikas valgo kas 2 Val., kad esu pavargus ir kad ji dar maitinu pati! Reikia visai nedaug pastangu, ir as save laikau dabar dar grazesne, nes motinyste man tinka ir labai patinka!

o man buvo sunku viska teko daryt paciai,vyras baiginejo mokslus ir dirbo, man mazai padedavo buvo didziulis nuovargis nuo bemiegiu naktu nes vaikas miegojo po 1.5-2 val o paskui duok est sau visiskai neturejau laiko ir uzmirsau visus maluonumus as apsileidau bet nesubobejau

Nesakyčiau taip kategoriškai. Dar viskas priklauso ir nuo vaiko. manoji nuo gimimo visai niemiegodavo, tik ant rankų pienuką traukdama užsnūsdavo keliom minutėm ir nebandyk jos padėt, nes iš kart pabusdavo ir šaukdavo visa gerkle tai aš turbūt buvau ta tinginė mamytė, kurios namai buvo kaip po karo, o pati net pavalgyt nesugebėdavau, ir ne kartą verkiau iš beviltiškos situacijos, kad noriu gert, o su vaiku ant rankų negaliu įsipilt. Aišku, paguldydavau aš ją kartais klykiančią, kad pati galėčiau bent atsigert ar į Wc nueit, bet tai džaiugsmo neteikė. Vežimuke irgi nemiegodavo, nuo 3 mėn tampiau nešynei. Žodžiu, kiek atsimenu pradžia buvo baisi. Apie savęs preižiūra nebuvo nei ko kalbėt. Nemažai svorio nukrito pradžoje (buvo +23, liko +4), bet paskui svoris nubekrito, nes tik nakčiai užmigžius vaiką aš galėdavau kažką skirt sau, ir tas kažkas sau buvo besaikis ryjimas (nors kažkoks malonumo šaltinis). Lyg koks užburtas ratas iš kurio negali ištrūkti.
Dabar jau daug lengviau, bet kai prisimenu per ką praėjau, tai suprantu visas mamytes, kurioms labai sunku ir mažai ką gali pakeisti

+2009 12 12, 01:09-->
Manes kai nestumo gale paklausdavo ar ketinu maitinti pati ir kai atsakydavau teigiamai, vos ne isvisu susilaukdavau uzuojautos, kad "sausi" metai nusimato Juokingai man skamba tokie komentarai, juk ir nestumo metu nei laso alkoholio neragavau... Be to pries pastojant zinojau kas manes laukia, tam pasiruosiau, atsidavaiu ir esu tikrai laiminga.

nu tu matai kaip gaunas jei maitini tai jau blogi metai nusimato... nes gert negalėsi tai mane reikėtų uždaryt tokių piliečių nuomone į įstaigą kur palatos minkštom sienom... nes aš kad ir nemaitinau... vistiek negėriau...
o dėl subobėjimo... tai niekada nesakykit niekada... mano zuikiai abu buvo ramūs, tai galėjau ir sau, ir vyrui, ir namams, ir pomėgiams laiko skirt... o va artima giminaitė... vos ne giltine pavirto... vaikutis iki 6 mėn vemdavo nuolat... tai jai tikrai ne iki namų tvarkos ir savęs pateikimo buvo... ir dar atsirasdavo idiotų aiškinančių, kad reikia savim rūpintis... tipo kas čia atsitik jei paliksi kelioms minutėms ir nueisi į dušą... o kad vaikas nežinia kiek kartų duso apsivėmęs ir tik sekundei nusisukus tai tipo nusišneka ir savo asileidimą taip paaiškina
aišku yra visokų žmonių... bet... ne visada viskas taip atrodo kaip yra...

Tikrai uzuojauta tiems kam svarbiau pagert ir pabaliavot.Negeriau niestumo metu ir pradejau ragaut po truputi tik kai vaikui buvo virs triju metu.Visa ta laika negeriau ir nenorejau,kiti to negalejo suprast.Tiesiog man nepatinka buti ikaususiai ar tuo labiau girtai.Taip dabar su vyru vynelio isgeriam ir sveciuose kokteiliuku ar sompaniuku pasimegauju,bet viskas proto ribose,as tikrai nenoriu kad mano vaikas mane girta pamatytu.
O kas liecia subobejima,tai viskas priklauso tik nuo musu paciu.Pradzioje labai sunku,nes viskas sukasi tik apie leliu,o kai darosi savarankiskesnis,galima ir sau daugiau laiko skirt.As megstu skaityt,fotografuot,megst,siut,siuvinet ir ta darau kai tik laiko yra,aisku jau ir mano bernas didelis 4,3m ,nors laiko ir demesio jam tenka labai daug skirt.

Prtariu visu 100 % .