Sveikos supermamos,

laukiuosi jau 6 savaitė - labai džiaugiuosi ir aš, ir būsimas tėvelis...
Depresija sirgau dar iki nėštumo, dabar nebegaliu gerti antidepresnatu.. Juolabiau, man negali taikyti terapijos...

Gal kuri buvote susidūrusi?
Nekenčiu savo vyro, vis noriu jį palikti, nors išties labai jį myliu - jis aišku ne tobulas... Kiekvieną dieną verkiu iki kūkčiojimo...Ir vis liūdžiu...juk turėčiau džiaugtis...ir pan.
Esu tikra, kad mano leliukui tai tikrai nieko gero... Santykiai su vyru tik blogeja...

Ka daryt?...

kodel negali taikyti terapijos? ka psichologas negali isklausyti?

Isklausyti gali - bet kas is to?

gydytoja sake, kad jei taikys man terapija, tai rezultatas bus toks, kad is kabineto gales isleisti tik raminamuju suleidusi...tad tas pats ar antidepresantai ar raminamieji...
isklausymas cia jau nepades...
ji mane ir dabar isklauso, kai noriu...

Netiesa, kad negalima gerti jokių vaistų. Jūsų gydytoja gal neturi patirties tokiose situacijose. Paskaitinėkite Moters ir šeimos forume temą apie antidepresantus, ten moterys su visokia patirtim. Gal ką naudingo sužinosite. O pačioje pradžioje dėl hormonų labai paaštrėja tokie negalavimai. Iš savo patirties žinau Sėkmės ir ramybės

Na tai labai priklauso ir kokia depresijos kilmė - galų gale ir tos pačios psichologijos yra labai skirtingų metodų, jeigu vieno gydytojo metodika nepadeda, galbūt reikėtų pagalvoti apie kitą gydytoją.

Man tik truputėlį keista, kad pastojot tokioje situacijoje kad be antidepresantų niekaip.

Turbūt todėl, kad ne visada pavyksta suplanuoti taip, kaip norisi Juk pastoja ir kitomis ligomis sergančios, ir tos, kurioms vaistus tenka gerti visą gyvenimą. Negali žinoti, kaip atsitiks

man jau per men., antra karta depresija, tai isgeriu valerjono tabletes, per diena 2 tab., tai lyg ramesne, bet rosiuosi ieskoti psihologo pagalbos, nes man cia ne tik del niestumo

Man irgi prasidejo ne nuo niestumo - o dar nuo senu senoves... Pries kokius 9 - 10 metu. Paskutiniu metu labai pablogejo, o dabar isvis kosmaras...

Bet vat isvykom su vyru keliom dienom atostogu - labai padejo... Mano psichoterapeute pasake, kad "dabar svarbiausia - tu". Stenkis ir tu taip galvoti...

Su mamytes diena!

Susitvarkysim! Ania ?...

taip sutinku kad kai buna tokia bloga nerimo nuotaika svarbiausia As, bet kazkaip mintys sussuka taip kad svarbiausia As nebepatampi o tik kazkokios berysio mintys, nei is sio bei to ilendancios i makaule ir isvyti ju neina:( beje ar tu vartojo kokius vaistukus ar tik homeopatines zolytes?

Puikiai suprantu! Man net mintys apie savizudybe kyla! O juk laukiuosi... Tureciau buti pati pati laimingiausia...Vartojau antidepresantus, bet dabar man nei gine, nei psichoterapeute nerekomendavo ju toliau vartoti. Tai teks palaukti, kol isnesiosiu ir ismaitinsiu...
Man skirtumas buvo nerealiai didelis - gyvenimo kokybe pagerejo 200 proc. Aplinkiniai net nesuprato, kas man darosi - speliojo ar isteku, ar laukiuosi...ir pan.

Pries kokius 5 metus lankiausi pas psichologe (terapija truko apie 2 metus) (ji vaistu israsyti negali, tai tik kalbedavome) - labai padejo, buvo nuolatine atrama. Bet pradzioje buvo labai sunku, nes kapste is paciu sielos gludumu visas imanomas nuoskaudas - neivardinciau, kiek kartu is kabineto iseidavau visa apsiverkusi ir prisiekinejanti, kad "daugiau cia niekada negrisiu". Nestumo metu toks stresas irgi nelabai geras...

Dabar mano gydytoja susitinka su manimi 1 karta per 2 svaites - pakalbam, paklausineja, jei reikia ir su vyru galiu ateiti...(kaip tik taip ir darysiu).

Dar variantas: girdejau, kad tokiais atvejais, kai negalili gydyti taves, terapija taiko tavo artimiausiam zmogui (vyrui, draugui ar pan.) ir jis savo besikeicianciu elgesiu padeda tau...
Jei idomu, galiu daugiau parasyti, nes sindien eisiu pas gydytoja?


Papildyta:

Man tik truputėlį keista, kad pastojot tokioje situacijoje kad be antidepresantų niekaip.

[/quote]

Na, depresija - ne narkomanija ar kita liga, kuria sergant negalima butu (ar butu nerekomenduojama) pastoto. Juolab, kad dazniausiai nestumas ir gimdymas su moterimis, kurios serga depresija, padaro stebuklus, t.y., depresija tiesiog praeina.. Bet visokiu atveju buna. Negali gi nuspeti, kaip bus - ar busi viena is 1000, kuriai bus blogiau, o ne geriau, kaip turetu buti...
Be to, geriau vaistus - gyvenimas tikrai atrode kitaip

Ir man kazkokia depresija prasidejo, net nzn kas tai, nzn ka daryt...

Sveika o kas tau darosi kokie simptomai ir del ko nerimas paemes

Nezinau, ar cia pataikiau ar ne, bet suprantu, kad kazkas negerai man darosi... As jau turiu vaika, kuriam nera 2 metuku ir laukiuosi vel. Nestumas nebuvo planuotas. O pirmasis vaikas labai judrus... Ir dar tas amzius dabar... Jauciu, kaip netenku kantrybes. Siandien pavyzdziui, kai jis apverte su masina gal koki trecia karta jaunesni uz save vaika, as neatlaikiau ir prilupau savaji taip, kad leke jis man ant grindu... aprekiau... Mamos buvo pakraupusios, o as atsitokejau tik po kokio pusvalandzio... Negaliu nieko su savim padaryt, kai mane uzvaldo pyktis, bejegiskumas ir nesusivaldymas. Po to paciai nuo saves bloga. O dar zinau, kad bus dar sunkiau, kai gims antras. Bijau. Bijau labai, kad nesusitvarkysiu, kad nesusivaldysiu ir tik pridarysiu zalos savo pirmam vaikui... O gal ir antram... Bijau pati saves.Neturiu kantrybes. Pavargau

Butinai, butinai kreipkis pagalbos pas psichologa...
As dabar nekenciu savo mamos uz tai, kad jai sunku buvo... vengiu bendravimo, bunu pikta...nepaisant to, kad pati vaiko laukiuosi..ir jau seniai suprantu, kaip sunku jai buvo mus (josvaikus auginti su nuolat gerianciu tevu.
Nepaisant to - as jau neatleidau ir neplanuoju. per didele nuoskauda.
Nedaryk to savo vaikams... Jiems dar ir daugiau problemu kils nuo tokio tavo elgsio
stiprybes tau!

Ar dar kas apsilankote?
Man taip bloga, nebegaliu.. Vemt vercia nuo 'ujujj, kokia as laiminga, budama nescia, kaip spindi akys bla bla bla'
jauciuos taip, lyg gyvenimas baigtusi: viskas, busiu priklausoma nuo kazko 24 val /d ir taip 365 d per metus.
baiges gyvenimas, kai darai tai, kas sauna i galva, dabar busi aplink koses ir sauskelnes besisukiojanti persona,.
Dieve mano, jei buciau RIMTAI suvokusi tai anksciau...
Kartais net tokios ziaurios mintys ateina, kaiop kad atiduoti vaika i kuri nors langeli ar pan, nors taip nepasielgsiu..
Isprotesiu

akvavute,jei anksciau esi sirgus depresija(o jei ir ne)-pasisnekek su gydytoja.mane ir tokios mintys aplankydavo,man labai padejo issikalbejimas kaip jauciuos su drauge..jei neturi kam isliet jausmu-ir sm tiks,svarbu nesijausk viena su savo jausmais.daugybe staripsniu prirasyta apie pogimdyvine depresija,taciau ji gali atsirasti ir nestumo metu.ir daznai tai ne depresija,o tik nuotaika,mintys
o sunku bus tik pradzioj,kol isivaziuosit i ritma su vaikuciu,o be to vaikai taip gret auga

sveikos mamyte. nesirgau depresija, bet man taip bloga, nezmoniskas liudesys norisi tik verkti, pasislepti kamputyje ir verkti. draugas 3 men nestumo paliko,su draugem apie tai negaliu pasikalbeti nes ju neperdaug liko ir nepasitikiu jomis. vaikuti myliu labai bet bijau kad jam tokiu savo elgesiu labai pakenksiu ;((((((((((

lengviau, kai zinai, jog ne viena tokai esi pasauly..
siuo metu esu kitoje salyje ir tokioje situacijoje, kad draugu dar mazai - studijos baigtos, todel nauji draugai jau sunkiau igyjami..
labai truksta socialiniu kontaktu - issikalbeti, kaip kad js. rasei.. labai padetu..
pas gydytoja tikrai eisiu, kuomet susitvrakysiu visus popierius del sveikatos draudimo.
manau, kad antidepesantai padetu (esu juos vartojusi ir pries nestuma, depresines bukles man, deja, ne naujiena..), bet nestumo metu nesinori pakenkti vaisiui (nors buna tokiu momentu, kai butent ji kaltinu del dabartiniu savo nuotaiku)..

blankute, labai uzjauciu
rasyk cia, kalbekimes, gal bus lengviau

Sveikos esamos ir busimos mamytes!

Pradejau sia tema, tad jauciuosi isipareigojusi parasyti, kaip sekasi po gimdymo...

Nestumo metu visko buvo, net tokiu isteriju, kad krisdavau ant zemes ir ne savu balsu raudodavau....Mano vyras ne per daug stendesi mane suprasti, tad tikrai pirmasis trimestras buvo kosmaras...

Sunku buvo ir paskutinem nestumo savaitem, bet kiek zinau, visom, ir neserganciom depresija, paskutines savaites buna labai sunkios...


Dabar auginu beveik 7 menesiu berniuka - jis labai judrus ir aktyvus nuo pat gimimo, tad per menesi niuo gimdymo numeciau visa priaugta svori ir dar daugiau

Depreijai nera laiko, o jei buna ir uzplusta liudnos mintys, jos tikrai nebuna tokios baisios, kokios budavo iki vaikiuko atsiradimo. Dabar nebegalvoju apie mirti, kaip apie iseiti. Dabar ji mane baugina (pagalvoju, o kaip mano leliukas tada gyventu...)

gyvenimas tikrai pasikeite 180 laipsniu kampu...ir jauciu, kad depresines mintys, jei griz (o kazkaip manau, kad griz), tai dar nergreitai, kai sunui bus daug metu.
Ir joks cia ne motinystes stebuklas, tiesiog demesi dabar turiu 100 proc. skirti savo vaikui.

Gyvenimas tik prasidejo. Ir auginti vaika labai smagu.

Linkiu visom pasijusti kaup as.

Laikykites, viskas bus gerai

bumburum,smagu kaip viskas pasikeite
akvavute,juk yra andidepresantu kurie nedaro poveikio zirniukui(kazkur skaiciau).o issikalbet ir cia gali,kartais lengviau su nepazystamais bendraut,nes zinai kad nepasmerks taves.o isklausys.del nauju pazinciu-pamatysi gimus mazyliui yra begale vietu susipazinti su naujom mamytem su jom paplepeti(as ir ne lt,tai nustebino visokiu uzsieminmu gausa svieziom mamom ir maziukam).

kokia paguodzianti zinia!! Mane visi draugai, jau vaiku turintys, gadina, kad 'jooo, nestumo metu sunku, bet jau kaip bus po gimimo, ujjj!!!!', nuo tokiu ir panasiu komentaru, maniau, nuprotesiu, nes jau dabar protarpiais ne pyragai, tai jei dar blogiau bus...
o va, yra tikimybe, kad gali buti ir geriau

js., o kurioje salyje apsistojusi esi? As Vokietijoje.
ir tu pazinciu rekia jau dabar , nes pastebejau, kad geriau jauciuosi net po menkucio pokalbio su nepazistamu zmogumi laukiant eiles biurokratineje istaigoje.. bendravimo BADAS!! ne kitaip

as uk.o gimus vaikuciui bus sunku tik pacioj prazioj,o paskui depresijai neliks vietos-tik susirask kur su mazyliu eit,manau ir vokietijoj yra panasiu mamyciu susitikimu
bendrauk sm

sveikutes as gydausi nuo depresijos jau apie 5metukus,buvo pagerejimu bet va su 3 nestumuku islindo dar sunkesni pablogejimai ir nuo pat pirmu savaiteliu geriu vaistukus ir nieko nepakeisiu nes be vaustuku negaliu ,na bet geriu tokius kurie nekenkia mano maziukui tad stiprybes visom

man vel blogeja. atsikrausciau galu gale i miesta, kuriame praleidau vienus geresniu doktoranturos metu, kuomet ir su savo tuoj-tapsianciu-vyru vyru susipazinau ir su kuriuo dabar vaikiuko laukiam.
veiksmas vyksta vokietijoje. tuos keleta metu jauciausi gerai, o dabar..
buve kolegos issiskirste i kitus miestus ar net kitas salis, senojoje laboratorijoje like vyrukai, su kuriais tada budavo labai linksma, bet tuomet as nei laukiausi, nei ka, o db jiems dar tas irgi ne galvoj, nors visi jau nebe -niolikiniai seniai.
taigi susumavus: jauciuos ziauriai ziauriai ziauriai vienisa su savo nestumu. atrodo, to nebutu, butu viskas zymiai lengviau: eiciau i darba, butu socialiniu kontaktu, penktadieniais vakareliai, vynas ir cigaretes (na jo, buvo mokslingas ir audringas gyvenimas..)
o dabar..
net i lauka nesinori iseiti. viskas erzina. ant slaunu atsirandantis celiulitas, apetito tramdymas, busimas vyras, kuris daug dirba ir nebuna su manim namie, karsciai, mano 100000 laipsniu zemiau izolinijos esanti nuotaika ir viskas viskas viskas. prisiregistravau i dabartinio miesto mamyciu foruma, bet pasirode, kad laaabai jau pavirsutinisks tas ju bendravimas.
klausau per youtube vilcinsko 'o mano meiles vasara' (nors paprastai vakareliuos housa klausydavau) ir zliumbiu

akvavute,ne 'o mano meiles vasara'klausyk,o ka nors linksmo-nors trumpam nuotaika pageretu.as nors ir dirbau bet vistiek jauciaus ne' tokia' kaip visos.saunuole kad prisiregistravai-gal veliau isivaziuosi i pokalbius..o nenori sm pas vokietijoje gyvenancias mamas ir ne mamas prisijunkt?kad ir ne tam paciam mieste,bet manau butu apie ka paplepet

Sveiki, man 10 sav. , savijauta klaiki, nuotaika keiciasi labai daznai, dazniausiai verkiu, visiskai nesivaldau, jauciuosi vienisa su savo nestumu, to dziaugsmo apie kuri kitos kalba nejauciu, nors suprantu, kad tureciau dziaugtis. Su vyru apie nestuma geriau nekalbeti. Atrodo, kad nuo tos minutes kai pasakiau, kad laukiuosi, jis tarsi manes vengia. Jei as kuo nors pasiskundziu ar paprasau, tai jis sako , kad per anksti apeliuoti, kad as apsakalejau visai. Zodziu mano savijauta klaiki, pastoviai uzverktos akys. Suvokiu, kad blogiausias dalykas yra saves gailetis, bet nieko negaliu padaryti. Vyras mane kaltina, kad as visai nesuprantu jumoro ir kad lelius bus isterikas kaip ir as. Kaip man nereaguoti i tokius komentarus? Sako maziau reikia isterikuoti, tai nei viduriai nekietes, nei nugaros neskaudes, ir aplamai per anksti tokiems simptomams. Gal kas nors ka nors man atsakys?

Cioma, labai gaila, kad tavo vyras toks asilas...(nepyk, kad taip sakau). Gal jis nori psiskaityti literaturos apie nestuma - www.supermama.lt tinklalapyje yra straipsnis - "Vyrams - apie nestuma. Suprantamai", apie tai, kaip jauciasi niescioji - http://supermama.lt/portal/content/view/2680/66/ stai nuoroda. Mano vyrui padare sioki toki ispudi... Gana su humoru parasyta, gal neatsisalys tavo vyras skaityti.

O tai, kad jis taves vengia, tai gali buti, juk jam irgi nauja buti busimu teciu... Jam irgi keista ir baugu... Padrasink ji sakydama, kad tikriausiai jis bus fantastiskas tetis ir jusu vaikelis ji beproiskai myles.

Netrukus, kai pasids II semestras tau turetu pasidaryti daug lenkviau! Man buvo energijos ir dziaugsmo anpludis.

Laikykis, viskas bus tikrai gerai

Labai, labai tau aciu uz palaikyma ir nuoroda.Maniau, kad niekas nieko neatsakys. Dar karta aciu.

sveikos, nezinau, ar dar kas uzeina i sia temele..
cioma, kaip laikais? ar vyras pasitaise bent siek tiek? bliamba, uz tokius jo komentarus jam i kaulus tik duot

as noriu su visom, kam depresija nestume aktualu, pasidalinti dabartine busena. nestumo metu zliumbiau kaip kibiras, kai dabar galvoju, visai be reikalo. jei buciau zinojus, koki stebukla savo pilve turiu, buciau visai kitaip jautusis.

na bet visi tie jausmai atejo tik gimus vaikeliui. depresijai ate ate!!! aisku, rozem nelijo, bet tokios busenos, kokia buvo nestumo metu, nebepatyriau (tpfu tpfu tpfu)

megaujuos kiekviena diena.

visoms linkiu kuo geresnes nuotaikos!
labai noreciau pagelbet, kam sunku. jei ka, rasykit i az

tikiuosi ir man praeis,nes vyras jau manes nebekesti pradejo, o as su savim nieko padaryti negaliu, kiekviena diena vis baisoiau ir baisiau

o del ko baisiau?
kad vyrams nestumo nuotaikos persiduoda, tas irgi tiesa. del ko konkreciai ta jo neapykanta reiskiasi?
laikykis

jam visai neidomu nei nestumas, nei varda koki desim, kazkaip jauciuosi viena....tolstam vienas nuo kito kiekviena diena, del to ir darosi labai baisu....

Man nuo negerų nuotaikų padėjo baseinas išsikapstyti. Jau galvojau stogas nuvažiuos, kasdien žliumbiau pasikukčiodama, priežasčių rasdavau milijoną. Vyras blogas, svoris auga kaip ant mielių, niekas manęs neužjaučia ir t.t. nieko negalėjau sau padaryti. Prašviesėdavo kartais ir atrodo supranti, kad be reikalo isterikuoji, kad vaikučiui kenki, nu bet kas suerzina ir prasideda. Geriau ir arbatas raminančias ir valerijono lašu, tai tik trumpam padėdavo. Pradėjau baseną lankyti, nueini, paplaukioji, išsikrauni, nuotaika kaip mat pakyla

Man lygiai taip pat atrodo kartais. Toks vaizdas, kad aš viena vaikelio laukiu, jam visiškai nusispjaut. Aš užsirašiau į kursus neščiųjų, paprašiau kad kartu su manim eitų. Tai jis pradėjo purkštaut, kam čia tau reikia, juk jau esi gimdžius, viską turėtum žinoti. Galiausiai sutiko eit kartu, bet paskutinę dieną atsirado neatidėliotinų reikalų ir į kursus viena ėjau. Taip supykau, sakiau ir per gimdyma man jo nereikės, man ten žiūrovų nereikia liks už durų laukt. Parsiunčiau tokį gražų filma apie vaikučio vystymąsį, kaip jis ten auga, kaip gimsta, tik kad rusiškai. Tai jis gal 15 min pažiūrėjo, ai sako, nelabai aš čia suprantu ką kalba, neįdomu. Rado prasmingesnių užsiėmimų.
Pasiunti pasiunti ir praeina. Nu jis kitaip laukia to vaikelio, rūpinasi šeimos finansais, kad dar vienai burnai šeimoj atsiradus duonos užtektų, plečia verslą, perkasi transportą, rūpesčių milijonai jį slegia šiuo metu. Čia per kokius akinius į viską žiūrėsi...

Tuk-tuk, ar yra besekančių ir galinčių patarti? Laukiuos antro vaiko, nors pirmagimei dar tik 1,5 m. Pastojau netyčia (Dieve, kaip durnai skamba ) , bet ovuliacija įvyko l. vėlai, vienu žodžiu mūs pagavo. Visiškai nebuvau tam pasiruošusi. Iš pradžių lyg ir apsidžiaugiau juo labiau, kad ir vyras labai džiaugėsi ir aplinkui visi sakė "kaip faina, toks mažas skirtumas tarp vaikučių bus". O dabar kuo toliau - tuo blogiau man. Kaip pagalvoju apie tai kas manęs laukia - pradeda žemė slysti iš po kojų, aišku suprantu kad kiekvienas vaikas kitoks, ir nebūtinai šis bus toks pat neramus kaip dukružė, bet jei gausis kas nors panašaus tai žinau, kad nesusitvarkysiu turiu pagalbos, bet neturiu savęs. Tiek nenoriu nieko, kad ........ pagelbėkit

Sveika, kaip dabar sekasi? Gal pasitaise kiek nuotaikos? As irgi laukiuosi antro vaikelio, o pirmas tik ta ir daro, kad visa diena sedi ant galvos, o jei uzsiima savarankiskai, tai neilgam, po to pradeda isdykauti ir visaip kenkti (meto zaislus i sunkiai pasiekiamas vietas, meto kamuoli i lempa, lenda prie rozeciu...) zinau, kad toks elgesys, tai demesio reikalavimas, bet persiplest negaliu, juk reikia ir namais pasirupinti ir valgyt padaryt O is vyro jokios pagalbos. NUo ryto iki vakaro, kol nepaguldau maziuko vis viena ir viena. Pradejau liudet, nuotaikos vis maziau, vaika vis dazniau apsaukiu... Vienintele iseitis, kuria sugalvojau, tai atiduot vaika i darzeli. Va pora dienu pabuvo darzely, truputi lengviau, nebe taip nervinuos...

mano situacija panaši... laukiuosi 10 savaitė... bijau pranešti darbe, kaip sureaguos, bijau pranešti giminėms jaučiuosi tragiskai ziauriai silpna, uzeina pykinimas... valgyt nieko nenoriu organizmas jau visiskai baigia nusilpt, atsistoju, tai atrodo, kad tuoj nugriusiu nepadeda niekas... nei artimuju palaikymas, nei draugo rupestis... situacija dar labiau blogina tai, kad pastojau neplanuotai ir visiskai nelauktai su draugu kartu nesame isbuve net metu... suzinojes apie nestuma, jis apsidziauge ir man pasipirso... taciau manes tai visiskai neguodzia... net neisivaizduoju, ka daryt man 25 metai ir paprasčiausiai jaučiuosi visiškai tam nesubrendusi... tiesiog nepavyksta džiaugtis manyje augančia gyvybe... asaru pakalnė kiekvieną vakarą ir rytą, kai reikia keltis iš lovos ir iš paskutinių jėgų eit į darbą... draugas nors ir labai rūpinasi, bet kartais irgi pratrūksta ir pasako, kad išprotės nuo mano elgesio...

Nagi nusiraminkit greičiau. Pagalvokit, kad siuo metu jumyse vyksta hormonu audros ir esate linkusios viska piesti ryskiom spalvom. Viskas pasimirs kai laikysit savo angelelius ant ranku. Bus ir sunkesniu dienu, bet bus ir tokiu nuostabiu, kokiu niekada nebutu, jei ne tie mazi stebukliukai musu gyvenime. Aš šiuo metu jau laikau savo angelėlį ant ranku ir man net verkt norisi del to, kad kai tik suzinojus jog laukiuosi, labai išsigandau ir svarsciau ar gimdyti net nenoriu pagalvoti apie tai, kaip as gyvenciau be savo mazytes.

Atsiprašau, nebesitikėjau, kad kas nors atsakys. Lygiai taip pat mano nuotaikos, turėjau daug vilčių dėl darželio, bet po trijų dienų lankymo jau visą mėnesi gydomes namuose: stogas važiuoja, vaiko gaila dar labiau negu savęs, bet negaliu susitvardyti. Ir tikai žinau, jog sulaukus antrojo bus tik blogiau... nebenoriu nieko, iš tiesų tai noriu, bet neturiu tam drąsos........ tikiuosi tau geriau, niekam nelinkėčiau tokios jausmų gamos

o gal tu pabandyk nueiti pas psichologa? manau, kad pades pakeisti savo mastyma o tai ir yra svarbiausia.. man psichologe padejo, kai kazkada pas ja lankiausi

Aciu, jau einu pora menesiu, matyt neverta tiketis greito rezultato, tik gaila jog auganciam pilvui sito nepaaiskinsi

Sveikos O as jauciu dideli nerima ir ateities baimes, vis panikuoju ar viskas bus gerai, ar sjusitvarkys problemos visos, ar galesiu normaliai uzaugint vaika, kaip reaguos tevai kai suzinos.... vakar buvau patenkinta kai suzinojau, kad laukiuosi, o snd del visko pradejau nerimaut ir liudet

zinok, kad visko bus, bet bendroj sumoj teigiamo bus zymiai daugiau. Kai vaikiskos rankytes apkabins tave per kakla ir pasakys "mama, myliu-myliu" arba ryte gausi seileta bucki tiesiai i aki ... visos bemieges naktys kaip ranka nuims.... tiek teigiamu jausmu ir silumos is nieko niekada negausi

Aciu uz paguoda, tikiu , kad vaikas dziugins pastoviai, bet dbr didziausias nerimas, kaip tevai reaguos ir ar viskas pavyks kaip planuota, nes su vaikinu tik zadame tuoktis, neisivazduoju kas butu jei tektu skirtis su juo...jau ir tai tevai oadejo sesiai uzaugint vaika nuo 17metu kuria vaikinas paliko...

Sveikos merginos jus net neisivaizduojat , kaip as jauciuosi, visad buvau linkusi i depresija, bet antidepresantus geriau , tik paauglysteje, o dabar stengiuosi suvaldyt savo emocijas pati , kaip itariu man lengvos formos depresija, galiu issiverst ir be vaistu, taciau dabar , kai laukiuosi, nors neaisku ar dar gyvas lelius pilve mano, nes vakar pasirode kraujo ir negaliu nueit pas daktarus per sventines dienas, tai kaip prasidejo nuotaikos sublogejimas. As tiesiog nebevaldau saves, visa taip pajautrejau, kad atrodo isprotesiu, asaru neina suvaldyt.Kartais be rimtos priezasties jos rieda,akys nuolaty slapios, o dar tik apie 5ta savaite....

Kaip Jūsų situacija?O kodėl tiesiai į ligoninės priėmimą nesikreipiat,gi dirba ir šventinėmis dienomis?Gal apie 5 savaitę čia tariamos mėnesinės?Man abu kartus taip buvo,važiavau į priėmimą,tai bent nuramino.Keletą šventinių dienų žinoma kad nelengva pralaukti

Aš irgi parstoje situacijoje. vaikiuką planavau, norėjau, o dabar kai jau viskas apsivertė aukštyn kojom, atrodo kaip neatsakingai nepagalvojus visko pasielgiau. Net nebesuprantu ar aš noriu vakiuko ar ne, bijau prileist minti, kad nenoriu, dėl vaikiuko. pati jaučiuosi bejėgė, nuolat pykina, silpnumas, nesusitvarkau nei su namais, nei su savo gyvūnais, nei normaliai su kitais savo vaikais. sau atrodau nevykėlė ir dar giliau igrmzdus į problemas. prieš kelias dienas ėmė trūkti oro, širdis permušinėjo, vyras nuvežė į ligoninę, nustatė, kad viskas absoliučiai gerai, tiesiog nervai. bijau panikos atakų, jų turėjau prieš 10 metų, o nerimas jau labai stipriai kabina. dažnai galvoju, kad nenoriu gyventi, nematau niekame prasmės, niekas nedžiugina, vien vargas ir problemos, ateis dar viena gyvybė, o ką aš jai duosiu? sveikatos būklė taip pat veda į depresiją, prie to, kad psichologiškai blogai, dar pykinimai. žodžiu, mintys mano destruktyvios,būna akimirkų, kai norėčiau pasirinkti mirtį. matyt reikia pasakyt ginekologei, tik kuo ji man padės?

Nusiramink,manau ir hormonai dar labai prisideda sioje situacijoje,atrodo lengva taip sakyti,kad bus vsas gerai,bet bus gerai,as labai isgyvu taip pat ir buna dienu,kada viskas buna liuks,o kita diena per asaras nieko nesimato,bet einu i prieki...tu esi stipri,tu jau esi mama,daug rupesciu aplink bet tu juos iveiksi tu tikek savim...sako po audros nusvinta saule,nusvis ji ir man tau tau saulele,laikykis,rasyk i az jei noresis daugiau palaikymo,drauge viska galima iveikti,neliuke,buk stipri buk sveika....

Mielosios, tai hormonai! Žinau, kad nuo to ne lengviau, bet reikia kažkaip save nukreipti, aš kai irg ipradėdavau galvoti apie "greitą pabaigą" - vietoj maldos kartodavau ir kartodavau (kartais net garsiai ) "tai tik hormonai greitai viskas praeis". Tiesa nežinau ar savitaiga padeda ar psichoterapija, ar viskas kartu , bet dabar jau lengviau kažkaip.. O dėl minčių - nesigėdyk, man tikrai tokių dienų buvo, kai sėdėjau ir kriokiau balsu, kad aš nenoriu šito nėštumo, ne vaiko, bet neštumo apskritai. Manau, kad mūsų mažyliai žino, jog juos mylime, tiesiog sunku susitvarkyti su savim, bet geriau dabar nei kai jau vaikiukas bus ant rankų. Laikykytės, stiprybės jums begalinės ir optimizmo

oi man dabar kazkaip vel sunku,galbut hormonai nes tuos valerdix geriu kieviena diena bet vistiek jautri labai,visa savaite iki 4 ar 5 neuzmiegu,nzn jauciuosi tokia apatiska,bijau visko,nzn kas darosi,manau reikia pas psichologa keliauti....