Sveikos mamos.
Mano sūneliui jau greit metai ir mastau apie grįžimą į darbą. Bėda ta, kad jis tikras "mamyčiukas" ir nuo manęs nesitraukia nei per žingsnį. Buna sudėtinga jį palikti net su vyru ar močiute. Kol tupi ant mano rankų, tai bendrauja ir su vyru, ir su močiute, bet kai jie bando imti mažiuką ant rankų, tada jau kyla audra.
Tad noriu paklausti mamų, auginančių tokius vaikučius, kaip joms sekėsi palikti mažius su auklėmis. Ar pripras vaikas prie auklės ar kas rytą stresuosime ir jis, ir aš?

Mano priprato, nors bijojau taip pat kaip ir Tu. Kažkur priskaičiau, kad labai daug priklauso nuo pačios mamos - pristatai auklę kaip dievo dovaną ir paaiškini, kad jam labai pasisekė - turės labai gerą draugę. Kaip savaime suprantama apsisuki ir išmauni į kitą kambarį be jokių atsigrežinėjimų su ašarom akyse, ir gink dieve jokių slapstymųsi ir sėlinimų. Išbandžiau, pavyko - ryte mano mažius tupi auklei ant rankų ir per langą man mojuoja.

Vakar šnekėjau su viena aukle, tai ji teigė, kad mamyčiukai greitai pripranta prie auklės, iš jos praktikos atseit užtekdavo 3 dienų. Kažkaip neįtikėtina. Ką manot mamyčiukų mamos? O gal geriau su tokiu vaiku pačiai likti namie?
Labai ačiū Mamairutei už išsakytą nuomonę. Visiškai sutinku, kad labai daug kas priklauso nuo mamos nusiteikimo. Bet kaip save įtikint, kad elgiuosi teisingai?

Klausyti savo širdies ir veikti geriausiais mamyčiuko interesais

Labai daug kas priklauso ir nuo mamos, ir nuo aukles. Metu laiko vaikiuka jau aukle turetu moketi kuomnors sudominti, kad vaikui nebebutu labai sunku skirtis su mama. Bet jei ir mamyte iseidama verks ir pan., tada nieks nepades
Sekmes

Mano mazius irgi labai prisirisęs buvo, ir as taip pat galvojau kaip man cia reikės jį palikti su aukle, jei net pas mociutes sunku palikti bet man pasisekė, dabar pats noriai pasilieka su aukle, kartais net praso kad ji ateitų pirmą dieną pasėdėjom1val. su aukle kartu, antrą dieną ji atėjo geram pusvalandziui, kad susipazintu kur kas padėta, o trecią dieną juos jau vienus palikau ir viskas buvo ( tik auklė ne visai dienai pas mus, ateina į savaitę kelis kartus, kai man reikia)

Skaitau, ir pavydas ima , nes mano tuomet turbūt mamyčiukė kvadratu . Nuo metų teks eiti į darbą, tai nusprendžiau jau dabar pratinti prie auklytės, nes ji su niekuo nelieka, net su tėčiu .
Pirmą dieną buvome valandą kartu, tai viskas aišku buvo gerai. Kitą dieną pusvalandį drauge, o kitą palikau vienas, tai visą laiką ėjo (tiksliau ropojo ) prie lauko durų ir klykė. Kitą dieną palikau valandai, tai sakė, nusiramina dviem minutėm ir vėl į ašaras . O kai mes kartu, tai net krykštaujas, kaip jai patinka su auklytę žaisti. Bandysiu toliau pratinti, bet gal žinot, gal kartais būna, kad iš viso nepripranta?

Pripras. NA mano vaikas nera "mamyciukas", netgi priesingai Jis "tevuciukas" jei taip galima pasakyti. Na mama jam kaip mama, bet tetis yra viskas. Atejus svetimam zmogui sunus ilga laika buna labai nedrasus, prisiglaudzia prie tecio ir taip gali sedeti kad ir 5 val. Na po to pamazu isidrasina. GAlvoja, kad ir mums bus labai sunku priprasti prie auklytes. Bet pirma diena jis tik pasiklause musu pokalbio ir net nesileido i jokias kalbas su ja. O antra diena po keliu valandu vyras trumpam isejes paliko juos dviese Is pat pradziu nusirito pora asareliu, o po to uzsizaide su aukle ir pamirso apie teti. Na po kurio laiko vel prisimine. Bet tai naturalu, nes ir lopselyje lygiai taip pat elgesiasi vaikuciai.
Pratinkit savo mazuosius "mamyciukus", jie tikrai pripras prie auklytes, tik tam reikalingas laikas ir aukles pastangos bei noras atrasti rysi su jusu mazyliu

mano mergina taip pat didelė mamičiukė jau savaitė kaip pusdieniui palikinėju su aukle, bet ji vis dar nelaiminga, be asaru dar nebuvo nei dienos. aisku ji paverkia tik pradžioj, po to lyg ir užsimiršta. kartais pagalvoju, gal maniškė niekad neapsipras su ta mintim, kad reikia būt ir be mamos laikas parodys

Vis gi ryžausi ir aš eiti į darbą nuo metukų. Rytoj ateina auklė, bandysim pratintis kol kas kartu. Labai tikiuosi, kad viskas bus gerai. Bet laaabai bijau.

Linkiu Tau sėkmės .

O va mūsų auklė pabėgo . Nepriprato manoji, vis verkė. Tai jai per sunku pasirodė . Dabar vėl teks ieškoti .

O tu, kaip radai: per pažįstamus, agentūrą, ar skelbimus?

Radau auklę šiame forume. Buvo ji pas mus dvi dienas, tai mano spirgas panašu, kad priima ją. Vakar išleidau juos vienus į lauką, tai mažius neprieštaravo ir greit užmigo. Bet vis gi jaučia jis stresą, nes šias dienas vis taikosi daugiau ant rankų būt, vis glaustosi.
Dar pagalvojau, gal Tavo mažylei toks laikotarpis, kad ypač mama reikalinga. Mums prieš pora mėnesių labai panašiai buvo, buvo nemielas nei tėtis, nei senelė. Aišku ir dabar mama jam pats mieliausias žmogus, bet ir su tėčiu pabuna. Nenusimink, gal po poros mėnesių ir jūsų situacija pasikeis į gerąją pusę. Linkiu sėkmės ir Tau.

Labai tikiuosi, kad pagerės . Ačiū už palinkėjimus .
O pas jus rytoj žiūriu šventė didelė , linkiu smagiai atšvęsti. sveikinimai nuo mūsų

Ačiū už sveikinimus. Vėliau būtinai parašysiu, kaip sekėsi mano mazgiui draugaut su aukle.

Oi, tikrai būtų įdomu
Gal ir kokių naudingų patarimų galėsi parašyti .

Kaip ir kitoj temoj isliejau pikti ..
Tai cia galiu tik pasakyti taip ...
Labai daug priklauso nuo pacios mamytes ...

Pas pirma seima kur auklejau maziukus buvo taip...
As atvykau is vakaro, o mamytei ryte jau reikejo i darba ...
Iseidama vyresneliui (5metukai) pasake ji bus nuo siol tavo ir tavo broliuko gereiausia drage ... Vaikas pasiziurejo i mane su tokiu nepasitenkinimu, bet as isitraukiau dydeli meskina ir saldainiu ir mes vienas kita greitai supratom ..
O kitas (1.8 m.) is pradziu labai verke, kad net as apsiverkiau su juo ..
Bet paskui as pamaciau kad jam labai patinka kai as ji paimu ant ranku ir visai ji kleckinu .. teko uzsiauginti raumenukus, ant ranku ..

O va kitoj veimoj kur irgi priziurejau du vaikiukus, niekaip jie prie manes nepriprato ... Nemiela as jiem buvau nors tu ka ... O ir pacia mama turedau pro duris istumti i darba, kad nesedetu ir nerektu ant vaiko pusvalandi, kad ji turi eiti i darba o jis cia sedi ir gaisina ja vargdamas ... Mano maynu jei ji butu paprasciausia davus bucki ir isejus i darba, tai po poros dienu ar savaites mes su jies butme susiciulbeje ...

Mamyciukas ar ne, reikia parasčiausiai išbandyti. Būna kad viš bpirmo karto su aukle sutaria.

va va svarbu sveikai maitintis ir nesijaudinti dėl nieko........

Jau ketvirta savaitė, kaip mano "mamyčiukas" draugauja su aukle, tad jau galiu papasakot, kaip jiems sekasi.
Šią auklę pasirinko pats vaikas: kai ji atėjo į pokalbį lelius pats priėjo prie jos, pradėjo kalbinti, patapšnojo per kelius. Tad vadovaudamasi mintim, kad maži vaikai jaučia gerus žmones, ją ir pasirinkau. Problemų aišku su ja turiu (ir nemažai), bet vaikas rytais likdamas su ja neverkia. Nežinau, gal dar viskas priešaky. Anksčiau auklei atėjus mažius šypsodavosi, o dabar jau tik stebi, o paklaustas, ar eis pas tetą, purto galvą. Bet mudu su vyru klecką pajuokinam, duodam butuką, pamojam atia ir išeinam. O jau vakare atsigriebiam už visą dieną.

Idomu, kaip jums sekasi su auklem dabar? Pas mus vos ne tokia pati situacija, mergina irgi ziauriai prisirisus prie mamos, su teciu buna kartais, bet daznai prie duru eina Uz menesiuko man i darba, ryt pradedu aukliu paieskas, idomu, kaip seksis
Tiesa, turejom valandine aukle, tai maze baisiai verkdavo su ja, tai auklyte neilgai kente pas mus, toks jausmas, kad ji bijojo to vaiko. Nors man atrodo, kad vaikas jaute nuo aukles sklindanti nepasitikejima savimi, kaip aukle..

Sveikos, mamyčiukų mamos, ir aš su jumis

Mano jautruolė apskritai labai jau santūri ir jautriai reaguoja ne tik į nepažįstamus žmones, bet net ir į didesnius neįprastus garsus
Bet jau kelios savaitės pratinamės prie auklės- auklė ateina kelioms valandoms, jau ir pamaitina, ir pamigdo mažąją. Kol kas daugiausia ašarų būna keičiant sauskelnes Bet paskui viskas pasimiršta ir vėl žaidžia abi.
Už savaitės išeinu į darbą, tai irgi šiek tiek neramu, kaip gi joms seksis, natūralu, kad visko bus. Raminu save tik tuo, kad mūsų auklė iš ties šiltas žmogus ir niego blogo Gytulei su ja nenutiks, o apsiprasti su tuo, kad maitina, rengia ir žaidžia su ja ne mama vis tiek reikia laiko.

Žodžiu, linkiu jums visoms (ir sau) sėkmės

P.S. Kažkurį vakarą pagalvojau, kad mano mamyčiukas gal todėl mamyčiukas, kad vis dar maitinu pati Bet aš irgi jos ilgiuosi, kai išeinu iš namų ilgesniam laikui

Tai va, su pirmaja aukle mes vis tik partinomės NET 1,5 mėn., kol galų gale vaikas visiškai prie jos priprato, leidosi užmigdoma ir pamaitinama. Dabar jau galiu ramiai išeiti, ji pamoja man atia atia. O kai auklytė išeidinėja, tai net kartais apsiverkia, kaip nenori, kad ji išeitų...
Žodžiu, padariau išvadą, kad net patį didžiausią mamyčiuką galiam pripratinti. Tik kartais tas kainuoja daug laiko, nervų , kantrybės ir žinoma pinigų

Auklė pas mus jau nebedirba, bet ne todėl, kad mažius nesusidraugavo su ja, bet man ji nepriimtina buvo. Dabar mano klecką senelė žiūri. Bet vis tiek Evulis mayčiukas liko: jei tik mes su vyru namie, tai nenori eit pas senelę. Apskritai neina pas nieką, išskyrus mamą ir tėtį. Dabar gerai tik tiek, kad vis dažniau jis buna labiau tėtučiukas, nei mamyčiukas.
Įdomi Darsės mintis, dėl to, kad mamyčiukai tokie prisirišę prie mūsų dėl žindymo. Gal ir yra tiesos, nes aš savajį vis dar tebežindau ...

Pasidalinsiu ir aš patirtim.. auklė pas mus buvo dar tik tris kartus, bet mažasis vakar pasiliko su ja žaist net nežiūrėdamas, kad išeinu. Ir nepasigedo. O vaikas irgi pats tikriausias mamyčiukas.
Daugiausia nerimo man kėlė, kaip auklytė mano kukulį užmigdys, nes aš irgi po šiai dienai žindau, o ir kliackas niekaip kitaip užmigt nemoka - tik prie papo Bet vakar vat ir užmigdė pati benešiodama. Tiesa, privargo nešiot, nes sveria maniškis nemažai. Bet tikiuosi, kad toliau viskas bus tik geriau.

Sveikos, mamytes
Auginu ir as mamyciuka. Jam dar kolkas 7 men, bet nuo metu tikrai su juo nebebusiu - eisiu i darba. Su baime galvoju apie ta laika, o kai paskaitau jusu mintis - manau, kad lengva nebus...

Dabar turbūt jau galiu drąsiai pasakyti, kad labai smarkiai nepergyvenk .
Man pats baisumas prasidėjo šešių mėnesių, o baigėsi vienuolikos. Nelikdavo su net su tėčiu, visą laiką praklykdavo. Aš net į tualetą negalėdavau be jos nueiti .
Tačiau rankų nenuleidau (nes žinojau, kad eisiu į darbą nuo metų) ir vis trumpam ją palikdavau. Aišku, per tą laiką, kol nebūdavau, širdis plyšdavo ir lėkdavau tekina namo. Galvojau, kad ji niekada nepripras ir man teks likti su ja namie. Lūžis įvyko visai netikėtai, tiesiog vieną dieną kuo puikiausiai dvi valandas išbuvo su tėčiu ir nenukrito nei viena ašarėlė . Bet prie auklės vis tiek pradėjau pratinti 1,5 mėn. prieš darbą.
Laikykis, Astull, tikėkis, kad viskas bus gerai. Tiesiog paskui sužinojau, kad tokio amžiaus vaikams taip būna. Jie jau pradeda bijoti svetimų ir labai jiems reikia mamų. Tik kai kurie ta išauga anksčiau, o kiti būna, net iki 1,5 metų taip būna.

ir aš turiu 7mėn mamyčiuką JUODĄ. Su tėčiu pabūna, nors teik gerai. Bet mano mama tai skelia man moralus, kad vaiką šiltnamio sąlygom auginu (nors nemanau, kad taip darau). Lauksim, gal išaugsim
O dabar tik džiaugtis reik mokėt, kad tokia svarbi kažkam esu

Aš irgi turiu mamyčiukę . Su tėčiu pasilieka mielai, bet kitų nė kiek neprisileidžia, o jeigu palieku, tai pasikeičia vaikas ne tas žodis Nuo balandžio į darbuką, iekšau auklės. Tikiuosi priprasim prie jos

Poshkyte, kaip tavo "mamyčiuikui" su aukle sekasi? Ar susidraugavo? Ar lengvai išleidžia?

aš turiu vienos mergaitės pavizdį kuri nuo mamos rankų nenulipo,uklė pratinosi savaite ir viskas gerai

Mano pirmoji irgi buvo "mamyčiukė", o jei dar tiksliau - "rankinukė" Na, ir maitinau aš ją 2,5 metus
Šiaip mamyčiukui labai svarbi pati pradžia - kad auklė leistų jam pačiam parodyti iniciatyvą arba bent nuspręsti, jog šitas žmogus "nepavojingas". Kiekvienam vaikui tai individualu. Dažniausiai pratinimasis ilgiau savaitės netrunka. Nors kartais iš tiesų būna keista - ir auklė labai patyrusi ir miela, ir mamai patinka, o vaikiukui - ne. Tenka keisti. Gerai, kad tokie atvejai reti.

tai teikia vilciu, nes as buvau garantuota, kad auginu komunikabilia mergica ir bus baika priprast prie aukles, o va i auklyte, kuria tarsi pati pasirinko reaguoja asaromis....
bet dar tik trecia diena

Tikrai viskas bus gerai, nepergyvenk Dar tik trecia diena
Mano mergyte nereali mamyciuke, ir maitinau as ja ilgai - iki pusantru metu.. galvojau - niekaip nepripras prie aukles, taip sirdis plysdavo, kai iseidavau ir palikdavau jas abi - net kieme girdedavosi mazes verksmai . Bet tik pirmaja savaite pasipykom. Stai jau puse metu, kaip ji graziai sutaria su aukle, ir jos klauso daug geriau nei manes Pati uzmiega savo loveleje ( as turiu migdyti ja supdama vezimelyje), nesioziuoja
Apsisarvuok kantrybe, tikrai viskas susitvarkys Sekmes

manau,kad vaikui turi buti draugas,nesvarbu kiek tau metu,tada jis greiciau prie taves pripras nes mamytes neatstos NIEKAS

pirma aukle turejom tikrai gera moteri - niekaip nepriprato, kita - labai nusivylem, nepriprato vienodai.. nuo rugsejo atkeliauja trecia...nezinau kaip bus, nes per 3 vasaros menesius ne minutei nebuvo niekur paliktas svetimam, tik mociutei pora valandu.

susidurem irmes su sia problema. kadangi kai mergytei sueis metukai turiu grizt i darba, tai susiradomaukle. labai ja patenkinta, moka ji su vaikais uzsiimt. pasitikiu ja. pradejau iseidinet po val is namu. keleta kartu (gal kokius 4) viskas buvo tiesiog puiku, bet paskutinius kartus vaikas verkia iki pasikukciojimo. buvau pas dantiste, tai kol grizau, ji praverke pusvalandi. po to karto nei 5min nebeisleidzia. jai dabar 9.5men.tik pamato kad pradedu rengtis ir i asaras. snd apsirengiau kol aukle buvo su ja kitam kambary, isejau, po 10min sulaukiau aukles skambuti, kad verkia labai. grizau, paemiau ant ranku, iskart ramu. as jau neisivaizduoju ka daryt, juk buvo viskas puiku, kodel dabar ji pasikeite ir nebepasilieka su aukle? gal dabar toks amzius, kai labai reikia mamos? as labai tikiuosi kad dar iki metuku mes priprasim prie aukles. dabar aukle ateidavo du kartus per savaite po 3val, nuo rugsejo ateis 4 kartus per savaite. as labai tikiuos kad viskas bus gerai. kai as esu namie, tai mergyte zaidzia su ja ir viskas yra gerai, bet isleist manes niekur nenori.

viskas pas mus dabar gerai pripratom pagaliau prie aukles, pasilieka su ja be problemu ir visaibe asaru. man parodo ate ir viskas pas aukle bega, rankas tiesia...

Pas mus tas pats
O galvojau, kad didelė bėda mums bus su aukle, nes mažoji tik ant rankų augo: migdyt- ant rankų, lauke- kitaip irgi neidavo išlaikyt, o ir namuose iki šliaužiojimo taipogi ištisai reikdavo nešiot
O dabar prie auklės priprato- mamai dažnai išeinant "ate-ate" parodo, su aukle draugauja, neša jai visus žaislus rodyt, vežime sėdi, tik kad užmiega dar vis ant rankų.
Man atrodo, kad man ją palikt buvo didesnė trauma negu jai

maniske irgi dar reikia ant ranku diena migdyt, bet vakare tik gulet su ja lovoj reikia, tada malasi koki pusvalandi ir pati uzmiga. o aukle ja uzvaiko gerai duksta nuolat, su ja begioja, ropoja... tai ji jai ir uzmiega per 5-10 min kai supa.miega tik viena karta diena 1-1,5val.
pirma diena kai isejau i darba, tai ir skambinau ir zinutem su aukle susirasynejom, o kadangi viskas buvo gerai ir be asaru, tai nusiraminau

Et...Pažįstama situacija... Aš irgi vyresnėlį turėjau palikti "kažkam", nes suėjus metams grįžau į darbą.
Bėda (na, gal daugiau džiaugsmas?), kad maitinau jį krūtimi iki 1 metų ir 8 mėnesių Prisirišęs buvo prie manęs tikrai stipriai.
Radom auklę. Rodos, normali moteriškė, užauginusi savo porą vaikų. Deja... Ar prigąsdino mažių, ar nuskriaudė - nežinia. Neišleisdavo vargšiukas manęs į darbą, klykdavo vos tik ją pamatęs. Dar visą pusmetį bijodavo bet kokių moterų užeinančiu pas mus į namus, mat ko gera galvodavo, kad tai - auklės.
Taigi saugojo jį mano mama. Su ja jam sekėsi gerai. Savas žmogus ir yra savas. Pažįsta vaiką, žino jo pomėgius, charakterį. Dėl to ir sutarti lengviau.
Šiandien buvęs "mamyčiukas" išaugo į didelį ir protingą vyruką

mums pirma savaitė pas auklę. kol pratinau, sėdėdavom kartu viskas puikiai, žaidžia, kalbina ją, bučkį duoda. bet va kai reik pasilikt visai dienai tai bėda šįryt praverkė visą valandą, paskui užmigo, tada visą laiką sėdėjo, stovėjo prie lauko durų su kepuryte rankose... atėjau pietų, linksmas, valgo, šnekina auklę, viskas gera, išeit vėl dūdos.. auklė labai faina, miela, užsiima juo, bet jis tiesiog įjungia "nieko nenoriu, nieko nematau" ir liūūūūūūūdi.. nuraminkit, kad greit praeis

Praeis,tikrai praeis...
Tik tegul reguliariai su auklyte bendrauja ir atsisveikinkit greitai ir trumpai,nes ilgi atsisveikinimai dar labiau liudina vaikuti

Žmogiuk,
neraminsiu, kad greit praeis, nes - niekad negali zinot, kokio greitumo tavo Zmogiukui tai praeis..

bet gal pades greiciau praeiti tokia vaikiska knygele, kuri labai padejo mums tokios pat tragedijos - kai mama iseina i darba - atveju. Dabar nepamenu autoriaus, bet pavadinimas "Peliuko Luko mama eina i darba" - ar kazkaip panasiai.

Siaip brangoka knyga, bet... nusipirkau, pavarciusi, ir pamaciusi, kaip peliukas liudi, kai jo mama iseina i darba, kaip peliuka guodzia draugai, ir kaip grizta mama ir buna viskas gerai

Ir zinok padejo ta knygute, nes - toliau perpasakosius savo maziuko zodzius - ir peliuko Luko, ir kitu vaikuciu mamos eina i darba, bet jos visada pareina. Ir jeigu vaikuciai liudi, tai - TIK TRUPUCIUKA, nes juk peliukas trupuciuka tai paliudi..

sekmes mokantis eiti i darba be asareliu

ačiū, o knygutė kokio amžiaus vaikiukams? maniškiui dar tik 1,2 metų.. mažas žiogas dar.. sesė nuėjo paimt anksčiau iš auklės, tai sakė vėl linksmas šūkaudamas traukia laukais. su sese mano ar vyru būna be problemų

is tiesu, tai nezinau kokio amziaus, nes neparasyta ant jos

bet kadangi paveiksliukai dideli, ir vieneriu mazylis jau supranta,kad cia nupiestas peliukas, o cia jo mamyte, tai galima, manau, pagal paveiksliukus papasakoti paciai jusu situacijai tinkamiausia varianta, kaip ten tam peliukui sekesi mama "isleidineti" i darbeli ir svarbiausia, kaip jam buvo smagu leisti laika, kol mamos nebuvo. Tegu jusu aukle taip pat padeda jums, pasiulydama jam nuveikti kazka tokio, kas atitrauktu demesi nuo liudesio, jog mama isejo. Gal iskart po atsisveikinimo eiti pazaist mylimiausiais zaislais, gal dar kazka, ka jusu vaikutis labiausiai megsta.

ir siaip dar labai padejo mums analogisku atveju isvardijimas (su pazistamais vaikais is draugu seimu, etc.). Mazdaug - ir Tomo mamyte eina i darbeli, ir Ugnes , ir etc, tada trupuciuka vaikuciai pabuna su auklytemis (mociutemis ar pan.). O mamytes visada pareina pas vaikucius.
Ir visada sugalvoju bei atsisveikinant pasakau, ka smagaus veiksim, kai grisiu po to, kai "trupuciuka nueisiu i darbeli". Ir visada ta smaguma ivykdau. Cia, manau, yra butiniausia salyga - visada ivykdyti tai, ka vaikui pazadejai.

Ir ne is karto, bet po trupuciuka, vis lengvejo tie atsisveikinimai
Viskas bus liuks, matysi

Laba,

žiūriu tema šiek tiek apmirus....

o mūsų situacija tokia, vaikas nėra mamičiukas, nuo pirmųjų mėn. pasilieka ir su tėčiu, ir su močiute. Turim nuostabią auklę, bet mažylė po kelių dienų su aukle pradėjo suprasti, kad čia ne šiaip sau ji yra.
Na, nežinau, ar metų vaikui tikrai jau taip suprantama - kad tai auklė, ir t.t. kad mamytę reikia į darbą išleisti. ir t.t. ir kad mama grįš, juk ir tėtis yra ir t.t.
taip kad ieškom būdų....gal iš tikro imsiu ir išeisiu visai dienai...pamatys, kad negrįžtu na ir teks susitaikyti...kaip sakant nusileisti, nes dabar ji kaip ir kovoja....