JOLITUKAS
2004 03 28, 21:58
Labas mazute, Labai tavęs laukėm, kai 2002 m. vasario pradžioj pasijutau kažkaip neįprastai, pagalvojau, ar tik aš nesilaukiu. Tetis nupirko nėstumo testą. Atsibudusi ryte, kol tevelis miegojo padariau nėštumo testą ir rezultatas teigiamas. Pasijutau labai keistai: džiaugsmas, baimė, jausmai susimaišė ir aš pravirkusi nubėgau į kambarį. Pažadinusi tėvelį tariau: sveikinu tėveli. Tėtis mane apsikabino ir pasakė, kad viskas bus gerai. Nuo tos dienos jaučiausi ypatinga, buvau labai laiminga. Po savaitės išvažiavom į kelione po Europa. Baiminausi, kad nieko nenutiktu, stengiausi saugotis ir nepavargti. Taip, kad tu dar negimus apkeliavai puse Europos. Aplankėm daug įžymių vietų ir kur tik galima buvo sugalvoti nora aš visada pagalvodavau apie tave ir norėjau, kad tik viskas būtų gerai. Pirmus tris mėnesius jaučiausi ne kaip, pykino visą laiką ir labai norėjosi miego, bet tai niekis. Pimą tavo spyrį pajutom kartu su tėveliu, buvo 18 sav. ir vakare mums gulint lovoj paprašiau tėvelio paklausyti, ką tu ten veiki. Tėvelis prisiglaudė prie pilvo ir tu pataikei tiesiai jam į ausį, jis net pašoko, truputį išsigandęs, bet labai laimingas. Pirmą kartą tave pamatėm, kai darė ehoskopą 16 sav. Tave matavo, žiūrėjo ar sveika širdelė, stuburas. Gydytojas aiškino tėveliui, kas kur yra, o kai aš pasilenkiau pasižūrėti į ekrana tu pradėjai judėti ir mojuoti rankutėmis, aiškiai matėm, kad turi penkis pirščiukus ir veido kontūrus, o po to dar kelias dienas abu vaikščiojom apimti euforijos. Nuo 20 sav. pradėjai spardytis ir tap stipriai, kad paskutiniais mėnesiais tėvelis stebėjosi, kaip aš galiu miegoti, nes tu labai maleisi ypač vakare ir naktį. 24-ą savaitę pasijaučiau nelabai gerai ir kai nuvažiavom į polikliniką, gydytoja iškarto nusiuntė į ligonine. Kaip aš išsigandau, bet net paverkti nespejau, atsidūrėm ligoninėj. Viskas baigėsi laimingai, savaite pagulėjom ir išleido į namus. Ligoninėj pirmą kartą išgirdau, kaip plaka tavo širdelė. Paskurinės savaitės labai prailgo, norėjosi greičiau tave paimti ant rankų, pamyluoti, pamatyti tave: kas tu, kaip atrodai. Bet tu neskubėjai ir gerai, nes kiekviena diena praleista mano pilvelyje tau tik i nauda. Spalio 8 diena, kaip ir buvo gydytoju numatyta, prasidėjo sarėmiai. 22.30 paskambinau gydytojai ir pasakiau, kad turbūt laikas. Nuvažiavom į ligonine, truputį bijojau, bet kartu ir džiaugiausi, kad pagaliau mes susitiksim. Tėvelis visą laiką buvo su manim ir palaikė. Spalio 9 d. Trečiadienį 4.20 įvyko mažas stebuklas - gimei Tu. Gydytoja pasake kokia smulkutė ir mes supratom, kad tai mergaitė. Tave padėjo man ant pilvo. Pajutusi mažą, šiltą, spurdantį tavo kūnelį ant savo pilvo, pasijutau laimingiausia pasaulyje, visas skausmas iškart užsimiršo. Tu tyliai pravirkai, o tėvelis nukirpo virkštelę. Tu svėrei 3183 g. ir buvai 53 cm. ūgio. Buvai susiraukusi, ilgais pirštukais ir pėdutėmis, labai panaši į mano močiute. Kol tave rengė, pradėjai labai čepsėti, turbut išalkai be proto po tokio sunkaus darbo. Greit pirmą kartą paragavai pienelio, tiesa, pradžioj nelabai mokėjai valgyti, bet po keleto dienų jau traukei, kaip reikiant..........
kaip grazu, net asara isspaudziau...
nuostabu labai,skaiciau tai net siurpuliukai malonus begiojo po kuna,nes taip graziai aprasei
Saunuole dukryte, spejo Europa pamatyt!!!  Kartais, skaitant knyga (ypac kai dar mokykloj mokiaus), apimdavo keista jausmas - as tai jau skaiciau. Arba pirmakart nuvaziavus i koki nors miesta, einu ir jau zinau, kas bus uz kampo (tiksliau - koks vaizdas bus)... As manau, kad mamai nesciai bunant, kazkas tikrai persiduoda i vaiko pasamone. Gal kada nors tavo dukryte, keliaudama po Europa, pasijus keitai - tarsi jau buvusi ten - ir tai bus tiesa
SuperBaba
2004 05 23, 16:00
Nu va...apsiverkiau
Noriu lialiaus  Noriu lialiaus  Noriuuuuuuuuuuu lialiauuuuuuuuuus ...
Wildberry
2006 09 18, 22:06
Nuostabi istorija
ruta_zalia
2006 09 19, 10:14
kaip graziai aprasyti teveliu jausmai, kudikelio judesiukai Sekmes
alviana
2009 02 12, 23:28
QUOTE(JOLITUKAS @ 2004 03 28, 22:58) Labas mazute, Labai tavęs laukėm, kai 2002 m. vasario pradžioj pasijutau kažkaip neįprastai, pagalvojau, ar tik aš nesilaukiu. Tetis nupirko nėstumo testą. Atsibudusi ryte, kol tevelis miegojo padariau nėštumo testą ir rezultatas teigiamas. Pasijutau labai keistai: džiaugsmas, baimė, jausmai susimaišė ir aš pravirkusi nubėgau į kambarį. Pažadinusi tėvelį tariau: sveikinu tėveli. Tėtis mane apsikabino ir pasakė, kad viskas bus gerai. Nuo tos dienos jaučiausi ypatinga, buvau labai laiminga. Po savaitės išvažiavom į kelione po Europa. Baiminausi, kad nieko nenutiktu, stengiausi saugotis ir nepavargti. Taip, kad tu dar negimus apkeliavai puse Europos. Aplankėm daug įžymių vietų ir kur tik galima buvo sugalvoti nora aš visada pagalvodavau apie tave ir norėjau, kad tik viskas būtų gerai. Pirmus tris mėnesius jaučiausi ne kaip, pykino visą laiką ir labai norėjosi miego, bet tai niekis. Pimą tavo spyrį pajutom kartu su tėveliu, buvo 18 sav. ir vakare mums gulint lovoj paprašiau tėvelio paklausyti, ką tu ten veiki. Tėvelis prisiglaudė prie pilvo ir tu pataikei tiesiai jam į ausį, jis net pašoko, truputį išsigandęs, bet labai laimingas. Pirmą kartą tave pamatėm, kai darė ehoskopą 16 sav. Tave matavo, žiūrėjo ar sveika širdelė, stuburas. Gydytojas aiškino tėveliui, kas kur yra, o kai aš pasilenkiau pasižūrėti į ekrana tu pradėjai judėti ir mojuoti rankutėmis, aiškiai matėm, kad turi penkis pirščiukus ir veido kontūrus, o po to dar kelias dienas abu vaikščiojom apimti euforijos. Nuo 20 sav. pradėjai spardytis ir tap stipriai, kad paskutiniais mėnesiais tėvelis stebėjosi, kaip aš galiu miegoti, nes tu labai maleisi ypač vakare ir naktį. 24-ą savaitę pasijaučiau nelabai gerai ir kai nuvažiavom į polikliniką, gydytoja iškarto nusiuntė į ligonine. Kaip aš išsigandau, bet net paverkti nespejau, atsidūrėm ligoninėj. Viskas baigėsi laimingai, savaite pagulėjom ir išleido į namus. Ligoninėj pirmą kartą išgirdau, kaip plaka tavo širdelė. Paskurinės savaitės labai prailgo, norėjosi greičiau tave paimti ant rankų, pamyluoti, pamatyti tave: kas tu, kaip atrodai. Bet tu neskubėjai ir gerai, nes kiekviena diena praleista mano pilvelyje tau tik i nauda. Spalio 8 diena, kaip ir buvo gydytoju numatyta, prasidėjo sarėmiai. 22.30 paskambinau gydytojai ir pasakiau, kad turbūt laikas. Nuvažiavom į ligonine, truputį bijojau, bet kartu ir džiaugiausi, kad pagaliau mes susitiksim. Tėvelis visą laiką buvo su manim ir palaikė. Spalio 9 d. Trečiadienį 4.20 įvyko mažas stebuklas - gimei Tu. Gydytoja pasake kokia smulkutė ir mes supratom, kad tai mergaitė. Tave padėjo man ant pilvo. Pajutusi mažą, šiltą, spurdantį tavo kūnelį ant savo pilvo, pasijutau laimingiausia pasaulyje, visas skausmas iškart užsimiršo. Tu tyliai pravirkai, o tėvelis nukirpo virkštelę. Tu svėrei 3183 g. ir buvai 53 cm. ūgio. Buvai susiraukusi, ilgais pirštukais ir pėdutėmis, labai panaši į mano močiute. Kol tave rengė, pradėjai labai čepsėti, turbut išalkai be proto po tokio sunkaus darbo. Greit pirmą kartą paragavai pienelio, tiesa, pradžioj nelabai mokėjai valgyti, bet po keleto dienų jau traukei, kaip reikiant.......... 
*Martyna*
2009 02 13, 14:34
Gražiai ir šiltai aprašyta  Sėkmės jums
cytrynka
2009 02 13, 18:28
Labai šilta istorija
|
|