Dažnai vaikų grupelėje vienas yra vedlys, vienas skriaudžiamasis ir masė tų, kurie šaiposi, skriaudžia tą vieną. Jie gal to patys nesupranta, kad tam vienam daro skauda. Ar verta tėvams kištis į tokius santykius? Ar verta ginti tą skriaudžiamąjį? Ar nepablogės dėl tokio įsikišimo dar labiau padėtis?

Mano nuomone aiškinti būtina apie tai, kad šaipytis negalima. Kad jei esi grupės vadas, liūtas, tai kaip tik reiktų globoti tuos silpniausius, o ne šaipytis taip "stiprinant" savo pozicijas. Juo labiau šaipytis tik dėl to, kad būtum toj avių bandoj, kad tavęs neišstumtų kaip kitokio.
Kokia jūsų nuomonė? Kokia jūsų patirtis, sprendimai ir rezultatai?

darželinukai ir pradinukai visą laiką turėtų būti suaugusiųjų priežiūroje ir suaugę PRIVALO valdyti situacijas. nes vaikai bendrauti tarpusavyje tik mokosi ir dar labai daug ko nežino ar nesupranta. o jie turi išmokti bendrauti ir elgtis civilizuotai. ir jie išmoks taip, kaip suaugę leis ir toleruos.

aišku, neturi būti tas atvejis, kai Petriukas pastūmė Jonuką, o Jonuko tėvelis eina į darželį Petriukui "ausų nurauti"

Darželiuose pasitaiko ir tokių vaikelių, kurie turi laaabai platų rusiškų keiksmų asortimentą. Teko išgirsti ne viena kart, būnant sodelyje - stengiuosi sudrausmint, vaikas žino, kad kažkas negero, bet net neisivaizduoja.
Perspėjus auklėtoja, ji apsimeta, kad negirdejo.

tokiom auklėtojom diržo duot reikia

Mano aplinkoj daug žmonių, manančių, kad tai yra vaikų ginčas, ir kišdamasis tu kaip tik komplikuosi padėtį. Iš dalie sutinku, bet dažniausiai taip manantys patys vaikystėje buvo arba lyderiai, arba bent jau toj masėje, kurie šaipėsi. Net neįsivaizduoja iki ko gali davesti tas visų nusiteikimas "dėl linksmumo" prieš vieną. Aš manau, kad aiškinti būtina apie tai, kad iš viso šaipytis negalima, kad tai yra negražu ir kitam daro skauda. O šaipytis dėl to, kad visi šaiposi veda prie bandos jausmo. Dažnai lyderiai tokiose kompanijose išsiskiria ne kažkokiu ypatingu proto pasireiškimu, bet arba tai vyresni, arba tėvelių "su padėtim" vaikas, arba toks, kuris leidžia sau net ir vaikiškam amžiuje nusikeikti, nesiskaityti su tėvais, kitaip grubiai išsišokti. Yprasta, kad kokį toną paduos aviganis, taip ir pati banda elgsis. Aš savo vaikus skatinu nebūti toje bandoje.

tėvams svarbus ir teisus tik jų vaikas. jei susipešę vaikai galbūt tuoj pat susitaikys, tai kai susipjauna tėvai, tai taikos tikrai nebus.
dar neretai būna, kad tie kuriuos skriaudžia "už nieką" -- tyliai kenčia. o tokie kur nupelnytai "gavo atgal" -- sukelia triukšmą ir lekia skųstis, kaip juos muša.
ar tėvai teisybę ras? be šansų.


nė vieni tėvai nemoko vaikų tyčiotis ar skriausti silpnesnius, ar klausyti kvailų "draugų".
bet "didvyriai savo žygdarbiais nesigiria". net ir įžūliausias chuliganas nepasigirs tėvui, kad kažką apsjovė, negražiai išvadino, ar penkiese suspardė vieną.
mano kieme buvo toks baisus chamas. ne bernas, o tiesiog brudas. bet su mamyte -- pats mandagiausias ir paslaugiausias jaunuolis. tai jei tik kas skųsdavosi, tai mamytė akis išversdavo -- baikit, negali būti, mano sūnus juk toks kultūringas

Mes būtent taip ir auklėjame savo vaiką, kad reikia paguosti, apginti silpnesnius, kad negalima skriausti...
Bet labai dažnai tėvai, ypač mamos, mėgsta kištis į vaikų reikalus.Juk jie dažnai pykstasi, dažnai taikosi.Toks jau tas vaikų gyvenimas.Tėvams vertėtų įsikišti tik kritiniu atveju, kuomet matai, jog tikrai neišsivers vaikučiai be jų. Bet kiekviena mėgsta labai sureikšminti savo vaiką.
Papildyta:

Puikiai Jus suprantu. Teko patirt, kad per mamą per ne lyg aršiai gynusią savo vaiką, dabar nebendrauja giminės.

As nesuprantu kaip galima nesikisti juk jie vaikai ir jiems reikia dar daug ka suprasti, pazystu seima kurioje auga pametinukai berniukai ir jie nuolatos del ko nors pesasi, o tevai sako:"tegul, jie patys issiaiskins" taciau galiausiai tevai vistiek isikisa, nes ju aiskinimasis tesiasi tol kol abu apsikruvina taip iseina, kad jie priestarauja patys sau, nes be ju isikisimo jie nesiliauja.

O tas supratimas juk tik per mokymasi ir ateina.Nemanote taip?

1. Aš kalbėjau apie grupinį vieno puolimą, apie nuolatinį ujimą vien dėl to, kad jis yra lėtesnis, mažesnis. Į savo vaikų pykčius įsikišu tik tada, kai prasideda muštynės. Iki to laiko sudrausminu tik tiek kad nekeltų balso. Tikrai ne visi tėvai bet kurioje situacijoje skaito , kad jų vaikas geriausias, vienintelis vertas to ar kit žaislo ir t.t. Paprasta situacija: dukterėčia arti trijų metukų. Tikrai labai faina mergytė. Bet yra tame amžiaus periode, kur labai svarbu pasigirti savo žaisliniu telefonu, kad visi jo norėtų, bet niekas neimtų. Mama padarė kaip ir aš dažnai darau: nepasidalinat, vadinasi, negausit nei vienas. Mergytė pradėjo verkti. Mano vaikai stovi už nugaros "ant žemo starto" ir laukia, kuris čia jau iš jų gaus telefoną. Aš dukros paklausiau, ar jai tikrai reik to telefono? Ar neskada širdelės, kad pusseserė verkia. Juk jai tas telefonas labai reikalingas, o mes galime pasiimti ir kitą. Pavyko, pasirodo, iš tikro to telefono nelabai ir reikėjo..
2. Nemoko, bet ar aiškina, kad tai yra negražu? Aiškinti reikia dar tada, kai gali daryti įtaką savo vaikui. Juk tas laikas toks trumpas. O po to aiškinimas greičiausiia išverčiamas kardinaliai priešingai
3. Visą laiką savo vaikų neprižiūrėsi. Vistik pasilieku prie savo nuomonės, kad kol dar galima daryti įtaką savo vaikui, reikia koreguoti jo elgesį. Mano pačios patirtis yra tokia, kad kai jau prasideda santykių aiškinimasis, aš tyliai stebiu visą eigą, neskubėdama stabdyti. Tai naudinga ir tuo, kad pamatai, kaip vaikas sprendžia problemą vienu ar kitu klausimu, ko iš jo galima tikėtis. Nes juk tas problemos nematymas gali vėliau atsisukti prieš pačius tėvus. Jei ne tėvams pasakys, kur jiems eiti, tai va kaip jūs ir sakote, už akių bus tikras brudas. Po to būna labai daug nusistebėjimų, kai toks geras nuostabus vaikas įklimpsta į nusikaltimus
Papildyta:

ne tik per mokymąsi, bet ir per mokymą. Juk toks mažas vaikas gali susidaryti ir neteisingą nuomonę apie susidariusią padėtį. Jei vieną kartą jis jėga atims iš silpnesnio kaladėlę, gali susidaryti įspūdis, kad tai yra tinkamas kelias gauti tai, ko nori. Juk tai patirtis - norėjau, atėmiau, turiu... O ar reikia tikėtis iš vaiko teisingų išvadų, jei jam to niekas nepaaiškina?

kuo mažiau laiko vaikas praleidžia su šeima, tuo mažiau jam svarbu ko jį šeima mokina. dėl to viršų paima kitos taisyklės -- mokyklos arba gatvės.

na gal pasirodysiu keista, bet savo sūnų (nes mažoji tai dar nelabai ką supranta) auklėju taip, kad jis žinotų ir suprastų jog silpnesnių negalima skriausti, mergaičių išvis niekada nevalia liesti, nei pastumti, nei žodžiu įžeisti , na bet jei jį pradeda mušti kitas berniukas, tai visada mokau kad duotų atgal, o ne verktų atsistojęs.. juk ne visada bus pašonėj kas jį apgins.. ir manau kad esu teisi..
bet savaime suprantama, kad esant suaugusiems šalia (t.y. darželyje auklėtojoms, arba kokiam šeimų susibūrime tėvams) jie turėtų įsikišti į situaciją..
turiu draugę, kuri maža to kad pati nedrausmina savo vaikų (berniukai 8 ir 5 metų), tai jie net nesivargina jos klausyti.. jie savo mamai gali tokius žodžius pasakyti na ir mes buvom pas juos svečiuose, kai maniškis susipešė su tuo 5 metų berniuku.. nesikišau tol, kol maniškis kruvina lūpa neatbėgo pas mane apsiverkęs.. žodžiu pati atsistojau, nuėjau pas tuos vaikus, ir pasakiau, jei jūsų motina neaklėja, tai aš su tuo nesitaikstysiu ir jei dar kartą pasikartos tai pati diržo duosiu..
galit smerkti už tokį poelgį, net nežinau ką tuo metu pagalvojo mano draugė, bet man visai tas pats.. po kiek laiko (kai eilinį kartą jos sūnus ją visokiais žodžiais vadino) aš jai paskiau, žiūrėk kad pati po poros metų negautum į sn...

Žodžiu auklėkim savo vaikus, nes niekas kitas už mus to nepadarys.. ir manau kad kartais reikia ir suaugusiems įsikišti..

Na aš duoti atgal tikrai nemokinsiu, nieko nuostabaus, kad ir lūpa tada kruvina, juk tai gali privesti iki visiškų peštynių. Ne, fizine jėga, t.y. duot atgal, man nepriimtina auklėti vaiką....
Taip ir spręs konfliktus iki paauglystės, o gal ir vėliau tokiu būdu, nes taip buvo tėvų mokintas...
O parodyti 'kryptį', linkmę manau reikia suaugusiųjų įsikišimo, gal nelabai žymaus, bet, kad suprastų tas normas, ribas.

kad ir kaip norėtųsi auklėti vaikus pacifistiškai, visgi manau, kad reikia mokint pastovėt už save. Jeigu mažiukas to neišmoks, dideliam bus liūdna, ypač berniukui. aišku, suaugusių atsakomybė kad vaikai kuo mažiau pakliūtų į situacijas, kad reiktų gintis būtent kumščiais.

o kaip reagavo draugė į jūsų tokį jos sūnaus paauklėjimą? Turiu ir aš vieną tokią damą, kuri labai gera savo dukrai. Niekada pastabos neišgirsi. Aišku, tada labai ryškiai baubas pasirodo epizoinis tėvelis, kuris per jos gimtadienį pasako: gausi gimtadieninį diržiuką. Čia gal du kraštutinumai, bet iš kitos pusės, jei mama nebūtų gera kitų sąskaitą, gal ir tam epizodiniam tėvui nereikėtų vaidinti kietos rankos prie svečių. Mergaitė klauso tik motinos, bet kaip ji elgiasi su savo bendraamžiais, tai dažnai kyla toks nervas. Mamos filosofija: išsiaiškins patys... BET. Taip dažniausiai sakoma tada, kai jos dukra engia mažesnius. Nes kiekvieną kartą atbėga pas mamą su pilnom akim ašarų, jei kas nors nedavė lėlytės (net jei ta lėlytė ne jos). Tai yra auklėjimas: tu, tau, dėl tavęs. Tėvas ne kartą kalęs frazę: tu turi turėti viską ko tu tik nori. Vyresniam amžiuje gal tas ir duotų naudos, kai jau yra supratimas, kad turi viską pasiekti savo jėgomis. Dabar tai viskas per tokį atvirą terorą - jei tik suaugę nemato, prasideda net svečiuose (nekalbu, kaip būna jos namuose): negausi, neduosiu, aš vyresnė, todėl tau neduosiu... Jei tik sudrausmini, veidelis persimaino kaip lapės ir pradeda saldžiai suokti. Labai nemaloni tokia situacija, nes tokiam šiaip jau vargšam vaikui tu tampi baubas, nes mama juk taip nedrausmina... Pora kartų taip jau gavosi, kad mūsų namuose tokiu būdu engė už save mažesnius, šaipėsi, tai mano mama neiškentųsi paauklėjo. Sėdi tokia žiopla perkreiptu veidu, aiškiai nesupranta, ko čia ta pikta teta dabar ją prie kitų gėdina. Tokius dalykus turi daryti tėvai ir aišku, namie, o ne prie kitų. Nes bent jau man tikrai yra labai nemalonu auklėti svetimą vaiką

žiūriu daugiausiai debatų kyla dėl vaikų elgesio svečiuose. man atrodo, kad jeigu organizuojami "svečiai" su chebra vaikų, tai reikėtų tuos vaikus kažkuo užimt -- ar komandinį žaidimą sugalvot, ar kultūrinę programą. ir su suaugusiais susitart -- koks elgesys turėtų būti saugus ir priimtinas.
nes jeigu mamulės vyniuką gurkšnoja, paskalom dalinasi, o vaikai siaučia, tai incidentai garantuoti, netgi tarp mandagiausių vaikų.

Kad būtina aiškinti jog taip daryti negalima-sutinku. Sutinku, kad būtina įsikišti, kai situacija nevaldoma, kai visi prieš vieną... Bet, jei tai būtų tikra situacija , ką tu padarytum , kad darželinukas ''nebūtų toje bandoje''?

o čia jau turi ateiti iš šeimos. Vakar paprastas pavyzdys. Buvo dukros išleistuvės vasarai, vyko varžybos. Po varžybų visi vaikai po vieną turėjo pasakyti, kuri rungtis patiko labiausiai. Visi išskyrus maniškę net nepagalvoję: patiko visos. Tiesa, galėjo patikti visos, bet tai buvo akivaizdu, kad pasakė lyderiai ir visi kaip vienas pakartojo. Lygiai taip visa banda ėmė vienu metu juoktis iš vieno stambaus berniuko, kuriam sunkiai sekėsi šliaužimo užduotis. Maniškė nesijuokė, nes greičiausiai kad nespėjo sureaguoti . O jei kas nors iš tos grupės lyderių būtų tiesiog nusistebėjęs: ko čia juoktis? Įtariu, bandos reakcija būtų visai kitokia.
Nereiškia, kad visados turi nuomonė skirtis nuo bandos. Bet kuo daugiau individualybių, tuo sveikesnė aplinka, nes tada labiau toleruojami kitokie nei "dauguma".
Kartais tėveliams ta daugumos nuomonė tinka. Pvz., draugės sūnus mano sūnaus bendraamžis. Išsikalbėjome apie gėles, kad jai patinka namie augintos, visokios. Užkliuvo komentaras: jei rugsėjo pirmąją visi vaikai neš rožes, o mano vaikui bus gėda kad ne rožės, tai taip, aš eisiu ir pirksiu iš kiosko rožes, nors man asmeniškai daug vertingesnė puokštė iš pačios išauginto gėlyno. Viskas gerai, gal tam vaikui būtent rožės bus mėgstamiausios. Bet mama net neskatina susimastyti, kokios patinka, o rinktis tai, ką renkasi visi, nes kitaip, žiūrėk, bus gėda, dar KAŽKAS PAMANYS, KAD JIS KAIMIETIES...

Norna, o ar reikia įsikišti ir kažką daryti, kai daržely visi prieš vieną, geriausiai suprastumėt, jei tas vienas būtų jūsų vaikas. Ne vienas iš masės, o tas, kurį puola. Mano vaikai labai skirtingi - dukra lėta mastytoja, sūnus nors mažesnis, bet torpeda . Tenka kovoti su jo užsidegimu ginti sesę . Su pačiais ginybos metodais. Kol kas daugiausiai bendravimo vyksta giminėje. Bet net ir čia, jei vyresni atima ką nors iš sesės, tai reikia iš karto reaguoti, ne dėl to, kad sesė nuskriausta, o į tai, kad brolis jau bėga su kastuvėliu aiškintis santykių su skriaudėju...
Dukra priešingai. Kadangi jau jaučiasi pasėkmės, kai yra skriaudžiama dėl savo lėtumo, dėl to, kad mokyklėlėj mažiausia, kompanijoje, kur yra mažesnių jau pasigirsta jos pamastymai: aš tau neduosiu žaislo, nes mokyklėlėje man neduoda. Arba jei sueina su anksčiau minėtąja mamos nedrausminama mergaite, pati prisideda prie mažesnio engimo. Aš su tuo labai kovoju, bandydama išaiškinti, kad taip negalima, primindama jos nuoskaudas, kaip jai būna skauda mokyklėlėje ir kaip būtų jai geriau, jei toje mokyklėlėje atsirastų vaikų, neleidžiančių iš jos šaipytis. Mano nuomone, iš to mažo vaiko, iš kurio kiti šaiposi, gal ir išaugs individualybė, bet kas užgarantuos, kad jame neužaugs piktumas ant žmonijos, noras ne kurti savo pasaulį, o kovoti su visais. Ir iš viso, vaikystė trumpa, vaikai turi džiaugtis ja, o ne nuo pirmų žingsnių kovoti. Prisikovos dar į valias. Daug veiksnių mes net negalim įtakoti, tad kol galim, reikia stengtis

gerai kad mama apie tai pagalvoja. nes kartais šūdas niekas vaikų kolektyve gali priklijuot arba "prasčioko" arba "pasikėlusio" etiketę, jei mamelė persistengia su originalumo demonstravimu.
kažkada į vieną pradinės mokyklos šventę buvau aprengta kažkokia bobiška suknia. mamai atrodė elegantiška, santūru, o visos kitos mergaitės kaip "papūgos iš turgaus su visokiais blizgučiais". ir pati sau atrodžiau tragiškai, ir kiti žvengė. o mamai kai vėliau primindavau, tai sako -- džiaukis, išskirtinė buvai

visai nesupratot esmės. Aš už tai, kad vaikas pats spręstų, ką rengtis, ką valgyti, kokias gėles nešti. PATS, o ne tai, ką daro VISI, kad tik kas nors ko nors nepagalvotų. Dėl drabužių, tai aišku kad dažniausiai per kartas tas skonis ir supratimas keičiasi. Aš ir dabar jei užsidedu sijoną aukščiau kelių, tai mano senelis už galvos griebiasi kaip vulgaru... Todėl dažniausiai ką rengtis leidžiu išsirinkti savo damai. Pagaliau, jei vaikas pats išsirinks tai, ko jis, o ne mama, ne klasės draugai nori, jam bus lengviau pastovėt už savo nuomonę.
Dar norėjau konkrečiai jūsų paklausti, ką tada labiau rinktumėtės - kad jūsų vaikas būtų masėje, kad tik kas nors jo kaip nors nepavadintų, ar skatintumėte patį rinktis, galvoti, gal net daryti lepsusus?

Na, bet yra pradine riba, kada reikia parodyti, kas tinkama, dera, ir kas ne. Nukreipti. Jei as savo vaika iskart paleisiu i besipesanciu vaiku buri, tai kaip jis ismoks spresti konfliktus? Kumsciu
Taip ir mokomes pamazu, kol maziukai kieme, mamos parodom, kaip nedera elgtis, neduot per veida, kai vienas vaikas prieina kastuvelio, ir tt. Ir kai igys tuos deramus pamatus, gal ir lengviau bus ateity paciam issiaiskinti....

tikrai negaliu atsakyt vienareikšmiškai. aišku, kas liečia moralės klausimus, tai svarbu kad spręstų pats, kaip elgtis TEISINGAI.
nu bet tokios balabaikos kaip gėlės ar ką rengtis, nuo kurių kita vertus priklauso vaiko "imidžas", tai tikrai nepakenktų atsižvelgt į kontekstą.
galų gale kalba eina apie pakankamai dar mažus vaikus, kuriems daug ką parenka(nuperka) mamytės. o kai memytės išsidirbinėja, vaikai gali pakliūt į kvailą padėtį.

spresti paciam bus sunku, jei nuolat jaus mamos baime issiskirti is konteksto (kaip ir neadekvatu nora issiskirti). ar neatrodo, kad daznai vaiku elgesi reguliuojame galvodamos pirmiausia apie save, o ne apie vaika?

tas tiesa, tik dažniau priešingu atveju. mamytės iš kailio neriasi kad pademonstruot savo vaiko išskirtinumą. forume tokių pavyzdžių pilna.

čia kiekvienam savo. Man vaikas ne žaislas ir ne priemonė pasirodyti. Tikrai yra teisybės pasakyme, kad žiūrime į tai, ko patys norėtume. Bet tai juk labai naturalu. Nebūtinai iš egoistinės pusės žiūrim, o pvz., stengdamiesi apsaugoti nuo mūsų pačių ar tėvų darytų klaidų.
Nelabai suprantu, kodėl reikėtų atsižvelgti į bendrą kontekstą? Jokiu būdu neskaitau, kad visuomenės nuomonė yra tiktai blogai. Bet lygiai taip pat nesutinku, kad individuali nuomonė, besiskirianti nuo visuomenės (tiesa, visuomenę sudaro ir tie individualybės) yra blogai. Tik kažkodėl nuo mažens yra skiepijama, kad tai, kas yra daugumos nuomonė yra savaime suprantamas reiškinys. Bet neskatinama suprasti, kad ir ta individuali nuomonė turi būti priimama kaip naturalus reiškinys.
Mes šiek tiek nukrypom nuo temos

Mano bernelis baisus peštukas. Pas jį net kibinimo taktika - prieiti ir duoti su kuo nors. Dabar jau ir vyras sutinka, kad tokiam amžiuje mokyti duoti atgal, jei kas muša, neteisinga(čia vyro auklėjimo vaisiai. Kad ir kiek bandžiau piktuoju ir gražiuoju jam šitą situaciją nuspėti, tol kol pats akivaizdžiai nepamatė, tol nesutiko). Nes jis tai suprato, ne tik tada duot atgal, jei kas muša, bet ir šiaip, jei kas nepatinka. Paprasta situacija - užsilipo mano vaikis ant tokios grojančios mašinos. Vyresnė mergaitė bandė nustumti, jis atsilaikė. Tada ji stipriai trukt tą mašiną, suveikė fizikos dėsnis ir mano mažius atbulinis krito ant žemės. Na taip, ta mergaitė negerai padarė, nors nemanau, kad ji suprato, jog toks staigus truktelėjimas galėjo labai stipriai sužaloti krentantį ant galvos. Bet mano vaikio reakcija irgi ne ką geresnė - nudribęs jis ėmė klykti ir iš gulimos padėties spardyt tą skriaudikę. Tokių santykių vaikų tarpe NEGALI būti. Aišku, kaip jau anksčiau minėjau, tos mergaitės mama nedrausmina dukros, jai viskas galima. Bet man svarbiau, kad mano vaikas elgėsi negerai.

Kažkodėl vaikai labiau sureaguoja, jei juos drausmina svetimi žmonės. Bandžiau kažkaip šitą suprasti. Vienintelis paaiškinimas - tėvų tas nuolatinis tratėjimas: nedaryk, neimk, negerai, negalima... vaiko pasamonę tiek atbukina, kad jie jau nesugeba skirti kiek yra blogai. Atvažiavo brolis su dukra. Maniškis kaip visada "subtiliai" pažaidė įvairuodamas mergaitei su kažkokiu žaislu. Mano brolis ramiai jį barė. Tai vaikis gal kokias penkias minutes iš viso niekam nesirodė. Tokia reakcija mane nustebino, nes ne kartą už tą mušimąsi jis jau ir diržą yra gavęs, bet poveikis trumpalaikis

Mes tai leidziame savo vaikui pasipesti, issiaiskinti. Isikisame tik tuo atveju jei isties jau perzengia ribas.

Mes tai peštis nedaleidžiame ir visada įsikišame. Ir džiaugiuosi, jog ir draugų tarpe tuo požiūriu sutariame.
Bet būdavo tokių situacijų kai ateidavo kaimynės sūnus pas mūsiškį į namus pradėdavo reguliuoti "žaisim su tuo ir nežaisim su tuo", o kai maniškis paprieštaraudavo šis pradėdavo gąsdinti, jog išeis ir nebedraugaus, rezultate mano sūnus sutikdavo su juo arba apsiverkdavo kad draugas išėjo. Kalbėdavom su sūnum, jog jis tau ne draugas, jei taip elgiasi ir pan., bet barnio metu nesikišdavom. Kol vieną dieną truko kantrybė ir pasakiau ką galvoju, žinoma gražiai ir tolerantiškai . Nors nemanau, kad ši pastaba jam buvo naudinga .

Mes su vyru visada žiūrime pagal situaciją. Kartais įsikišame, kartais- ne. Jei sitacija iš "švelnesių', leidžiame patiems aiškintis, nes vaikams yra naudinga mokytis taikiai išspręsti nesutarimus, konfliktus.. Bet žinoma visada stebime iš po tolo

Manau, kad vaikai reaguoja į svetimus tik iki tam tikro amžiaus. Kiekvienam ta riba skirtinga.
Čia buvo diskutuota daugiausia apie darželinukus, kuriems svarbi suaugusiųjų nuomonė.
O ką daryti, kai jau į paauglius pretenduojantis berniukas nuolat skriaudžia mergaitę (mano dukrą)? Jau ne kartą su juo kalbėjau ir gražiuoju, ir piktuoju. Paskutiniu metu jis tiesiog šypsosi, kai aš jam ką nors sakau. Bandžiau kalbėtis su tėvais. Atsakymas mane parbloškė: jau tie vaikai, o ypač berniukai...
O tas chuliganizmas kaip tęsėsi, taip ir tebesitęsia.
Ir ką daryti? Kreiptis į policiją? Ar prilupti tą niekšelį už kampo nors tai ir nepedagogiška?

Aš irgi taip kartais pratrukstu. Nors ir labai diplomatiškai. Tokiais atvejais tiems vaikams mes atrodom kaip didžiausi baubai, kuriuos reiktų apeiti. Bet kaži ar tai duoda reikiamą rezultatą - apginti savo vaiką . Geriau mokyti savo vaiką pastovėt už save. Nors tai lengviau pasakyti kai kuriais atvejais. Pavyzdžiui mano . Mano mergaitė lėta, rami. Tai išvystė vieną gana bjaurią savybę visada skųstis. Kai pasako rimtus dalykus, tai aišku, labai gerai. Bet dažnai skundai būna, jei kas nors ko nedavė, ne taip pasakė ir t.t. Šią problemą sprendžiau susitarusi su ja, kad jei ji norės ką nors pasakyti, ateitų ir pasakytų man į ausį. Tokiu būdu neatstūmiau savo vaiko jo "didelėse problemose", o tuo pačiu mažiname tą bereikalingų skundų skaičių prie visų...



Ne tik kad nepedegogiška, bet ir neteisėta. Čia turbūt viena iš tų neišsprendžiamų problemų, kai iš vienos pusės turėtum ginti savo vaiką, bet iš kitos pusės nieko negali padaryti, nes skriaudėjo tėvų nuomone nieko čia tokio... pats skriaudėjas šypsosi ir daro savo...

Deja, dažnai tėvams vertėtų įsikišti. Klaikokų sitacijų, kai paaugliai (o kartais ir gerokai jaunesni) peržengia ribas vis daugėja... Čia vis tėvų negalėjimas (ar nenorėjimas) bendrauti su savo vaikais, juos auklėti - užkiša dovanomis ar pinigais ir prašo duot ramybę.... Galima ir tuos tėvus suprasti (pati taip kartais elgiuos) - juk dirbi dirbi dirbi.... Pavargsti kaip žvėris, norisi tik pailsėti, vaikutį apkabinti ir prisiglausti, o ne aiškintis kažkokius banalius (mano požiūriu) konfliktus, klausyti skundų ir pan....

Ai aš tai lieku prie tos minties, kad niekas kitas, o tik patys tėvai turi auklėti vaikus spręsti savo problemas ne kumščių pagalba. Va kad ir pas mus. Nežinau ką dėdė, paėjęs už visų akių, daro mano berneliui už tai, kad jis skriaudžia jo dukrą, bet vaikas dažniausiai po tokio kontakto ateina bliaudamas. Ar dėl to vaikas nustos muštis? Nemanau. Greičiau įsikals į galvą, kad tas dėdė yra blogas ir jo reikia vengti. Tai mūsų pareiga jį auklėti, aiškinti. Sakyčiau mes nereaguojam ir leidžiam muštis. Tikrai ne. Tik va manau patys esam dabar kalti dėl tokios situacijos, kad vaikų būryje, jei tik dukterėčia pradeda verkti , arba ateina pasiskųsti, iš karto puolamas mano vaikas. Mes visada jam draudžiam muštis, net prie kitų žmonių. Jie savo vaiko prie kitų nedrausmina. Tai nereiškia, kad ji velnių nepriėdus. Tai net situacijoje, kur ji pati kalta, arba duoda atgal ir po to ateina pasiskųsti, vistiek kalti mes. Dar blogiau, kad tėveliai net nedaleidžia minties, kad jų vaikas galėjo toje situacijoje būti kaltas. Taip kad auklėjimas turi būti namie, nepažeidžiant "mano šeima, mano tvirtovė" principo.

priklauso nuo situacijos

Manau kad reikia leisti vaikams aiškintis patiems iki tam tikros ribos kurias turėtų matyti stebintys tėvai

Na jusu mastyma steisingas, bet tai kad pavizdziui is situacijos su sese jusu sunus elgesi taip kaip ji elgesi su juo, kodel ji nepaprase kad jis nuliptu, kodel ji istrauke ta masinele ir tai kad ji nesuprato kad jis negrius , cia tik jusu pateisinimas mergaites.O uz tai visa ji gavo atgal ir nematau cia nieko blogo, o blogai yra tai kad cia normalus bendravimas jusu vaikams, todel atejus kitam vaikui sunus ir taip elgesi net nesigilindamas.Zimot va drauges sunus labai kandziojosi ir darzelyje jau visiem atsibodo, viena diena vel jis apkandziojo nemazai vaiku, tai aukletoja sustate tuos vaikus ir visi ejo kaddo jam , rezultatas - po tos dienos daugiau niekada nesikandziojo.Tai manyciau jum pabandyt ai jis sudauze kur vaikui tai lai tai jam pasakykite kad tai labai skauda ir blogai ir lai tas vaikas duoda jam atgal, tik jokiu budu ne jus patys.

O seip as manau kad daznai tevai kisasi bereikalo, vaikai pykstasi taikosi kas 5 min. bet aiskus jai vaikas jau nebesusitvarko ir praso pagalbos tai turi isikisti.Tik as visada pries tai issiaiskinu visa situacija, nes daznai jie net nesuvokia kodel ivyksta mustynes, mazdauig sedziu , manes kazko papraso, as neduodu ir musasi, o kai pradedi aiskintis tai pasirodo kad neduodamas dar pasijuokia ar ka nemalonaus pasake.Arba turejom situacija mokykloj, mokytoja sako zinot vieno vaiko mama atejo , sake berniukas verkia, nenori eit i sporta nes jusu sunus su juo nedraugauja, nepriema i zaidimus.Kai pradejau aiskintis, tai tas berniukas visada is visu juokiasi, aiskina kad visi pralaimetojai , nesugeba nieko sporte tik jis vienas viska moka ir zino, susnus sako o taip nera ir del to juos jis pykdo ir nenori jie su juo ziasti.
Tai va pries kaltinant ar barant vaika manau visada reikia issiaiskinti situacijas.
Ir dar niekada neleidziu kitiem tevam barti ar aiskint ka mano vaikam, galit pasakyt man ir as pati isisaiskinsiu , beje pati ir niekada nebaru svetimu vaiku, manau tai neturi teises daryt nei vienas zmogus apart tevu

Man rodos, čia jau priklauso nuo situacijos

Aš irgi esu už tai, kad nereikia kištis į barnius, bet kontroliuoti situaciją suaugusiems reiktų