Sunui 5 metai ir isai nemoka uz save pakovoti. Pavyzdiui. Net uz ji mazesnis vaikas meta i ji smeliu, ji stume, atima is ranku jio koki daikta o isai stovi ir nieko jam nesako. Kaip as jio paklausiu, kodel tu jam nieko nesakai kad isai sitaip daro? Tai vaikas man atcako, bijau. Klausiu ko tu bijai, atcako, nu bijau, ir pradeda verkti. Arba pareina is darzelio sako kad ji ar pastume, ar ka nors ateme,tai as vaikui sakau kad turi uz save pakovoti. Sakau kad man skaudu kad tave sriadzia,o isai man sako, tu vistiek nematai. Labai prasau patarkit kaip elktis,nes jau visai pasimetus. Ir dar viena problema prasidejo pries koki menesi ar du nepamenu. Kaip laukia jau sutemsta tai pradeda bijoti buti vienas net kitam kambari. Nueinam miegoti tai uzsikloja iki kaklo ir pradeda sneketi kad bijo,klausiu ko bijai, atcako visokiu gyvaciu, liutu. As jam aiskinu kiekviena karta kad jiu nera pas mus namuose, bet vistiek bijo. Guli po ta koldra visa susines, net slapes, ir neleidzia atloti. Net koja bijo iskisti. Patarkit ka daryti.

Ir dar pamirsau.Labai daznai spanuoja baisius sapnus. Nakti prabunda ,bijo to ka sapnavo,ir nori keltis nes bijo miegoti.

Ir mano mažius (jam 4) pradėjo naktį pabusti. Pabudęs sako, kad jam baisu, kad šiurpas krečia, kad mato kampe dureles praviras, už tų durelių - šiltnamį , o tame šiltnamyje didelio slibino šešėlį Aš jį raminu, kad nieko ten nėra, kad šalia mama ir tėtis, šuo namučius saugo. Aprimęs užmiega, bet tie dalykai kartojasi ir nežinau, kaip vaikui padėti
Vieną naktį pabudęs sako: Žinai, kodėl turiu naktį atmerkęs akis būti? Kai paklausiau kodėl, sako: "Kad Lietuvai ir visam pasauliui neatsitiktų nieko blogo" Sakau jam, kad ramiai užsimerktų ir miegotų, kad nieko blogo neatsitiks. Na, jis ir užmiega.
Patarkit, prašau, kaip dar galėčiau jį raminti. Ar tokios baimės normalu?

Psichologe, patarkit prašau, kaip elgtis, kad tos baimės neužaštrėtų

Atsiprasau, kad uzdelsiau su atsakymu.

Tai, kad vaikas neskriaudzia mazesnio vaiko, tai vienareiksmiskai rodo Jusu vaiko branduma. Vaikas nenori musti mazesnio del daugelio priezasciu- gal bijo, kad jis verks, gal zino, kad jam skaudes, jei muš. Gerai, kad vaikas neduoda atgal. Geriau tegul pasako suaugusiajam, jei jį skriaudžia. Jei paima iš jo daiktą- galite pasakyti, kad jis gali imti tą daiktą atgal iš kito vaiko. Kai vaikas guodziasi Jums, kad is jo kazka atima- tai ji butinai paguoskite. Vaikui padetu, jeigu Jus konkreciai pasakytumete, ka daryti (geriau sakyti ne "pakovok uz save", bet "laikyk stipriai", "neatiduok, jei is taves ima", arba "imk atgal", arba "pasakyk aukletojai").

Del tamsos baimes patarciau kreiptis i psichologa ar psichoterapeuta, kuris padirbetu su vaiko pykcio jausmais. Vaiko baimiu objektai- agresyvus (liutai, gyvates), tai gali rodyti vidinius pykcio impulsus, kuriuos vaikas perkelia i aplinka (ju nepriima kaip savo), ir tada ju bijo. Tai yra vietoje pykcio kazkam uz kazka, ima jausti baime. Visa tai yra pasąmoninga, dėl to klausti vaiko apie tai beprasmiska. Psichoterapinio darbo metu (zaidimu, piesiniu pagalba), atpalaidavus pykti, gali buti, kad vaikas taps drasesnis ir su kitais vaikais, kai reikia pakovoti uz save.

Zuza, man atrodo, kad Jus gerai vaikui padedate, nes jis nusiramina ir uzmiega. Gal jis baisu sapna susapnuoja, ir Jums apie ji pasakoja? Visada leiskite jam papasakoti apie tai, kas gasdina. Jeigu nera jokiu kitu problemu, man neatrodo, kad vaikui reiktu rimtesnes pagalbos. Be to, passistenkite pajausti, kai vaikas Jums pasakoja, ar is tikruju yra stipriai isgasdintas (panasiai kaip Airinga rase- uzsikolja, bijo net kojos iskisti)? Jei ne, tai vaikas gali paprasciausiai noreti su Jumis pasidalinti savo nedidelemis baimemis, kurios karts nuo karto kyla. Ikimokyklinukai gali tureti kokias tris nedideles baimes tai tikrai.

Ačiū už atsakymą

Laba diena, aš taip pat labai norėčiau patarimo iš psichologės. Mano sūnui 9 metai. Iki to, kol mano sūnelis prieš keletą metų (2002 m.) nebuvo pakliuvęs į auto įvykį, viskas lyg ir buvo gerai, nieko nebijojo, buvo drąsus. Po avarijos jam pradėjo sapnuotis baisūs sapnai. Dar po metų 2003 m. mūsų namo laiptinės koridoriuje jį užpuolė ir išgązdino kaimynų šuo. Tada jis susirgo cukriniu diabetu ( tai atsitiko pradėjus lankyti 1 klasę). Nuo to laiko jis visada bijo grįžti vienas iš mokyklos. Jam atrodo, kad laiptinėje jo laukia kažkok baisus juodulys, ir kai jis tik užlipa laiptais tas juodulys jį puola, tada jis ima bėgt, greit stengiasi atrakint buto duris ir pasprukt nuo jo. Jis išsigąsta, jam iškrenta buto raktai, jis pasimeta, ima verkt, neįstengia atrakint durų, verkia iki priepuolio. Panašiai atsitinka jam ir būnant namie. Jis pasakoja, kad jei tik namie jis būna vienas, tada pajunta, kad tas juodulys ar baubas kaip jis sako ( nes juodulys gyvena laiptinėj, o baubas namie) sėdint jam prie kompiuterio nori jį pagriebt iš paskos. Jis pašoka iš kėdės ir greit slepiasi po antklode visas, paliktadmas tik akis, kad matyt iš kurios pusės jį puls. Ir taip pasislėpęs guli, kol truputį preiena baimė, kol gryžta vyr. brolis iš mokyklos arba jei telefonas būna šalia tai skambina man į darbą, kad nors taip jį padrąsinčiau, paguosčiau. Kiekvieną vakarą vis klausinėja kas galės jį pasitikt laiptinėje, kad tas juodulys jo neliestų. Nes sako, kai eina su suaugusiu jis jį mato, bet juodulys nedrįsta prie jo artintis, jis taip ir lieka tame kampe kuriame visada būna. Ką daryti? Ar įmanoma kažkaip pagelbėt vaikui, kur patartumėt krieptis? Jau likau be minčių, pati išsimušiau iš vėžių, tuoj ir aš jau imsiu galvoti, kad tas juodulys egzistuoja. Padėkit prašau nors patarimais. Ačiū.

Gerai butu, jei su vaiku padirbetu psichologas. Jus galite padeti jam parasydama daugiau papasakoti apie juoduli, arba ji nupiesti (kuo labiau kalbama apie tai, ko bijo, tuo labiau baime mazeja, taip tas dalykas, kurio bijomasi, tarsi "prisijaukinamas"). Tegul Jums paskambina, kai pajaucia baime. O gal gali Jums paskambinti tuo momentu, kai reikia eiti laiptine, kada labiausiai bijo.
Po ivykusio streso, vaikai jaucia panasias baimes, tai vadinama potrauminio streso simptomais. Taciau Jusu vaikui jie isliko labai ilgai, jau 2 metai, del to rekomenduociau paieskoti psichologiniu/psichoterapiniu uzsiemimu vaikui, kur butu dirbama su jo baime.

Labai ačių Jums gerb. psichologe už patarimus, būtinai kreipsimės pagalbos.