Sveikos,

pasiskaitinejau apie pavyda sesems, broliams ir radau, kad tai tevu auklejimo spragos. Ir noreciau padiskutuoti sia tema.
Seimoje esame tryse. As vyriausia. Visa vaikyste, o po to paauglyste man buvo sakoma, kad va, viduriniajai sesei reikia ta ar ana nupirkti, o tu, kaip vyresne, gali suprasti ir gali palaukti. Sesei rado liga, nuo kurios ji gydosi iki siol. Tai jai staiga eme skirti dar daugiau demesio. Su mumis ji elgesi bjauriai, is tevu reikalavo visko, ko norejo. Niekad su ja nebuvom geros drauges ir dabar nesam. Ji kreipiasi i mus tik tada, kai jai kazko reikia. Su ja bendraudamos turim rinktis zodzius. Taciau man kazkodel atrodo, kad sesems nera butina buti draugemis, nes giminystes rysiai daug tvirtesni uz draugyste.
Taigi, mano sesuo mokesi geriau uz mane. Jai buvo samdomi papildomi mokytojai ir pan. Kai ji isvyko studijuoti, tevams pareiske - pasigimdet - islaikykit.
Po kiek laiko eme dirbti pati. As tuo metu dirbau ir mokiausi uzsienyje. Taciau nei mano istojimas i universiteta ten, nei tas faktas, kad save issilaikau nebuvo pakankamai geras, kad pralenkciau savo seseri.
Va dabar ji isteka. Turi idealu darba, siekia karjeros. Galvoja po truputi apie vaikus. Su busimu vyru nusipirko didziuli buta.
As esu meniskas zmogus, mano draugas Lietuvoj tik isikurineja. Kaip jau zinot - gyvenam tevu bute. Jauciuosi tokia prastesne uz ja! Nors ji ne nenori kad tevas ja prie altoriaus vestu, kai netraukia mamos i vestuviu rupescius, po to mama verkia kaip jai skaudu ir pan.
Ana diena susitarem su mama vaziuoti apsipirkti, bet paskambino jos mylimiausioji dukte ir ka - mama viska su manim atsauke, nes matai kitaip negali su viduriniaja buti.
Ziauriai skaudus tokie dalykai. Tada galvoju - turesiu kada savo vaikus - tikrai neskirstysiu ju.
Esu vyresne, bet jauciuosi tokia prasta ir tokia nevykele palyginus su sese.
Ar kas nors susiduret su panasia situacija? Kaip pakeisti poziuri?

deja nepakeisi nieko. privalu tik stengtis, kad kai savo vaikus turėsi, nepadaryti tos pačios nesąmonės.

Nesutinku. Poziuri ir savo pacios jausmus apie save galima pakeisti. Sesuo tikrai neturetu visa gyvenima likti viso ko atskaitos tasku.

bet nepakeisi nei tėvų pričiūdų, nei sesės charakterio.
o normaliausia būtų išsikraustyt iš tėvų ir užsiimti vien SAVO gyvenimu. o jų reikalai tegu jūsų neliečia.

Aš pati turiu brolį, kuris už mane vyresnis 4 metais. Jis tikras mamos numylėtinis. Visada jį mylėjo labiau. Net dabar, kai aš grįžau iš užsienio tam, kad jai padėčiau, o jis liko svetur, vistiek likau bloga. Nežinau, kartais manau, kad nieko čia nepakeisi ir geriausiai net nesistengti ką nors keisti. Persikėliau gyventi atskirai ir dabar dėl to sutariame šiek tiek geriau. Atstumas, tai geriausias dalykas, bent jau mano situacijoje.

kai gyvenau uzsienyje, tikrai nekildavo tokiu rupesciu. ar kai apskritai tiek su sese nebendravau. o dabar buvo pagalba vestuvese ir panasiai.
reikia parasciausiai gyventi sau, negalvojant apie seima ir kuo maziau is jos imti. nes per tas seses vestuves, kurioms ruostis tiek padejau, praradau pasitikejima saviskiais. deja pajutau, kad esu visiskai viena.
suzinojau, kad mano mama tikisi, kad issiskirsiu su savo draugu, nes tokiu atveju mazoji dukte gales gyventi su manimi.
taip pat suzinojau, kad tiek ruosto mergvakario vakara mano sesuo mane apkalbejo savo draugem. apkalbejo mano drauga, mano gyvenimo stiliu ir pan. ir be galo negraziai apkalbejo.
tai po vestuviu grizau nuleistom rankom ir siuo metu galvoju kaip cia susukti ta gyvenima taip, kad viskas susitvarkytu.

O gal pamėginti atleisti sesei ir mamai?

irgi variantas.
as kaip sakau yra keletas atleidimo budu:
1. atleidi ir pamirsti
2. atleidi, bet nepamirsti
3. neatleidi ir nepamirsti
4. neatleidi, bet pamirsti uz ka pykai.

pamirsti sunku, nes yra baisu nudegti 100taji karta. todel geriausias budas cia yra - atleisti ir nepamirsti. buti atsargiai taip sakant.

Kiek suprantu jus gyvanote kartu, o sesuo kitoj salyje, tai man visai suprantamas mamos elgias

Sesuo tikrai negyvena kitoje salyje. Neperseniausiai gyveno apie 10 min kelio nuo mamos. Dabar kiek toliau, bet tam paciam mieste.
Mano tevai turi du butus, tai mes gyvename viename is ju. Bet jokiu budu ne su tevais.

Tada motinos elgesys nepateisinamas Nesuprantu as tokiu tevu
As jauciu elgciausi su tokia kaip su mirusia Ziauriai skamba, bet manau, kad neverta skaudinti saves sitaip

Siaip tai paskutiniu metu labai nedaug su mama bendrauju. Jauniausioji sesuo jau grizo ir gyvenam kartu su ja. Mano draugas issikele pas saviskius.
Is pradziu buvo labai sunku, dabar pripratau. Mama dziaugiasi, nes jai sumazejo islaidos seseriai. Ir uz antra buta reikes maziau moket ir maista as dazniausiai nuperku. Bet as laukiu, kada atsistosiu ant koju ir tada, susirinkusi smutkeles issikelsiu i koki nuomojama kambariuka ar buta. Isiaizduoju kaip mama pyks del to, nes vel teks pilnai mazaja islaikyti, bet nu jau del ju as savo gyvenimo neaukosiu.
O su istekejusia sese tai dabar bendrauju visiskai kitaip. Pradejau ieskoti ir as sau naudos. Va, paprase padeti namuose po remonto apsitvarkyti, pagalvojau - mano suniui bus super issidukti su jos sunimi, tai sutikau. Ir ateity elgsiuosi panasiai.
Be to, supratau, kad niekad nebusim lygios, nes visu pirma, kad ir kaip ji susitvarke savo gyvenima niekur neisvykusi is salies, as i nieka neiskeisciau tu metu, praleistu uzsienyje. Kitas dalykas - as pati esu atviresne, labiau bendraujanti, susikalbu su bet kokio amziaus zmonemis - nuo vaiku iki senoliu. Esu gabi kalboms ir su manimi galima kalbeti beveik bet kokia tema.
Mano sesuo tuo tarpu yra ribota asmenybe. Nemoka bendrauti su jaunesniais ir vyresniais. Daznai neturi ka pasakyti aktualiomis temomis ir kalba tik apie savo darba ar giminaicius ar draugus. Visa gyvenima turejo kalti kalbas ir vis tiek nepasieke tinkamo lygio.
Taigi, kad ir kokia luzere esu, gyvenu idomesni ir pilnesni gyvenima.

labukas o kaip as tave suprantu tik pas manes atvirkcei esu jaunesne uz savo sese 8m bet visa laika ji buvo mamai sverbesne mama jai ir finansiskai padeda ir buta padovanojo ir vaikus augynt padeda o ji tik peri juos negalvodama kaip isleis i gyvenima o man mama nei karto ne pabuvo nei su vienu vaiku mano mazajai dabar 4men o mociute aplanke tik 3 kartus mus ir tai neturejo kur dinkt turejo butinai po tecio laidotuviu pas manes ateit nes dariau name gedulingus pietus. nors sesuo irs mama ir daugybe kartu iskaudinus ir kaip sakant prisikus i sirdi niekas nesikeicia tik kai juos susipiksta tada mama prisimena kad esu dar ir as .anksciau skaudedavo man vaikiska sirdele kai sukuriau savo seima tai nusprendziau nutolt no ju abeju tai dabar ir sako kad as gerai gyvenu ir t.t nuors nera taip kaip juos galvoja tesiok juos nera te zmones kure mane pagos kai man sunku todel nesipasakoju o visada sakau man viskas gerai .tai esu karta paklausus mamos kodel taip ji net nesugebejo atsakit manau todel kad as buvau neplanuotas vaikas o ji planuotas ir lauktas

O tu negali imti ir atvirai mamai pasakyti kaip jautiesi? juk sese jau vyra turi kuris ja rupinasi ir teveliai nebturi sokineti!!!! uzjauciu tave...laikykis!

Nu shakes, kaip as dziaugiuosi kad pas mane taip nera, esu 4 metais vyresne uz broli, bet nejauciu jokio skirstymo is tevu puses, va skirtumas tik tas kad as dirbu ir mokaus o brolis siuo metu nedirba, padeda tevams ten kanors prie namo statybos ir t.t. o as viena karta sugalvojau mama "uzparint ant juoko" kai ji paeme telefona is bites ir broliui atidave, sakau o mane tai pamirsai :lol: apsimeciau kad man irgi reikia, o paskui pamirsau ir isvaziavau su drauge prie ezero, tai 3 kartus skambino sako as tau galiu savo sena atiduot kur is uzsienio parsiveziau, o boze kol as jai irodziau kad as pajuokavau galvojau prazilsiu, mat jai sirdi baisiai suspaude, daugiau nebebandau apsimest kad pavydziu. o siaip tevukai uzsieny gyvena ir mes su broliu cia vienu du neskaitant seneliu :) gal todel ir sutariam gerai.

Sveikos mamos,

kazkaip prireike issikalbeti, tai galvoju parasysiu.
Siuo metu nesu geriausiam savo gyvenimo etape. Del sumazejusio darbo kiekio, netinkamo atlyginimo mokejimo budo ir pan., isejau is darbo. Zinau, kad dabar negeriausias laikas tai daryti, padetis salyje nekokia, bet aktyviai ieskausi naujos vietos, ir tikiuosi, viliuosi, kad man pasiseks.
Be viso to, parasiau pirmaja savo knyga, ir kol kas sulaukiau atsakymo tik is vienos leidyklos. Jis buvo neigiamas. Aisku be galo nusivyliau, o dar tos darbo paieskos. Bent keleta kartu per savaite jauciuosi visiskai sugniuzdyta. Pinigu mazeja, gyvenu su seserimi, nes nenoriu saves uzkrauti savo draugui. Bet kai pradedu galvoti, kad gal teks prasyti pinigu is tevu, apima panikos priepoliai. Jie skaiciuoja ir primena man kiekviena duota centa. Todel kai draugas pasiule vis tik keltis vel gyvent kartu su juo (mes gyvenome kartu, tada turejome problemu ir nusprendeme pagyventi atskirai, taciau issiaiskinome del santykiu ir jauciames laimingi) ir teige, kad nemato jokiu problemu mane paremti, kol rasti darbeli. Sita mintis man daug mielesne, nei grizimas i mano priekabiu tevu kisene. Taciau deja jie nemegsta mano draugo... Jie nesupranta musu draugavimo budo (vienas su kitu elgiames labai laisvai, net prie svetimu zmoniu - esame geriausi draugai, kurie kalba apie viska). Mama tai supranta tik kaip didziule jo nepagarba man. Man jau liezuvis paskaudo jai aiskinant, kad taip nera. Be to, ji man kartoja, kad as ale zeminuosi del jo, kad laikau save nepilnaverte ir panasiai, ir kad dar baisiai nusvilsiu.
Ziauru klausytis tokiu dalyku, kai tai netiesa. Jauciuosi kartais net geresne uz savo vaikina, tai kur ten zeminimasis? Nepagarba? Mes nuo pat pazinties pradzios buvome labai artimi ir atviri. Bet kaip ir visos poros turejome bedu, o as padariau didziule klaida apie jas papasakojusi mamai.
Ji iki siol man meto tokias uzuominas, kad va, tu su juo miegi, tegul jis tave ir islaiko.
Man tai is tikruju slykstu ir bjauru. Mano draugas nera blogas zmogus. Mano seimai ir man jis nieko blogo nepadare, bet jo baisiai nemegsta. Ir man jo del to gaila. O as dar savo seima labai aukstinau...
Tai va, dabar esu kryzkeleje - likti gyventi su sese ir prasyti tevu pinigu iki susirasiu darba ar keltis su draugu ir atitolus nuo savos seimos gyventi ramu gyvenima?
Kazkoks kosmaras, nes visad maniau, kad yra svarbu su seima palaikyti tvirtus rysius, bendrauti su mama, seserimis. Bet dabar visi yra pries mane ir mano, kad esu didziausia nevykele pasaulyje ne tik vaikino, bet ir darbu, mokslu ir t.t. atzvilgiu.

as isulyciau gyventi su draugu, ir leist jam tave islaikyti bent laikinai juk esi uzaugusi, protinga , issilavinusi. duok viena karta jiems suprasti, kad isejei is namu ir gyveni savo ir tik SAVO gyvenima.seima yra seima, tai labai svarbu siam gyvenime, ir uzima kone pas kiekviena auksta vieta tarp gyvenymo prioritetu. taciau, tu jau uzaugai, ir neleisk niekam tau nurodineti, tuo labiau juodinti tavo drauga, tu ji pasirinkai, reiskia jis tau labai brangus, jo niekinimas, tolygu taves nieki nimui

Tik pamąstysiu šia autorės tema.. Nežinau, gal aš kerštingas žmogus, gal toks mano charakteris, bet niekaip negalėčiau kažkam pridergus man širdį, atleisti, pamiršti ir gyventi vėl kaip niekur nieko. Sesei atleisti,kuri šitaip apkalbėjus mane, mano draugą, mano gyvenimą, pasijuokus ir toliau vaidina gerą...? Ne, nu aukščiau visko. Mama, kuri akivaizdžiai myli kitą labiau..? Nuolat ėda, gadina dukros laimę visokiais patarimais, kad tik jaunėlė gyventų su vyresniąja..?
Turiu brolį, kurio vertybės skiriasi nuo maniškių visiškai. Ilgai ir nuobodžiai galiu pasakoti, kaip tyčiotąsi iš manęs, kaip buvo neigiamos mano įtikėtos tiesos, gyvenimo stilius, pomėgiai, laisvalaikis.. Kaip atvirai juokiamąsi. Nutraukiau visus ryšius. Nes pavargau. Tiesiog pavargau. Ir visai neklausau tų patarimų, kad turiu kentėti, nes jis mano brolis....Broliai juk taip nedaro.

labutis,

o kaip manai, jei pasirinktum 3 išeitį? Neimti pinigų iš tėvų, tačiau ir nebūti išlaikoma iš draugo kišenės, o skolintis jų iš banko, iš draugų ar dar iš kur, kad turėtum motyvaciją juos uždirti, atiduoti, jausti pasitenkinimą savimi ir nepriklausomybės skonį?

Sveikos
aciu labai visoms uz patarimus! biteMaja99, kad ir kaip noretusi treciojo varianto, bet jis butu tikrai ne koks, nes neturint pajamu is banko skolintis labai rizikinga. be to yra sakoma - nori netekti draugo, paskolink jam pinigu. todel ir is draugu nesiskolinciau. kol kas radau tokia iseiti - gyvenu su draugu, tevai zino, kad finansine situacija pas mane ne kokia, bet as ju neprasau paramos. ir jie vis tiek, kartas nuo karto paklausia - ar turi pinigu, ar uztenka. ir tada pagal situacija atsakau. tai gaunasi, kad as pati neprasau, o jie siulo. gal kiek ir negrazu, bet man tai geriausia iseitis.
tik dabar va, viskas kaip ir vienodai, nes sedziu namie su be sustojimo tekancia nosimi. greiciausiai sinusitas koks, tai kai galva sitaip sopa, visi kiti dalykai gyvenime nublanksta.
bet manau, kad pasirinkau gerai. nesinori dziaugtis, todel tfu tfu tfu, su draugu niekad nebuvom tokie ramus ir tokie supantantys. ir su tevais bendrauju. va prastumiau mazosios sesers buto remonta, nes pati ji niekad nebutu tevu isprasius ji suremontuoti. tai padejau.
esu turbut durna del to, kad pamirstu skriaudas ir vel bendrauju ir padedu ir pan.
ismokau tik vieno per sita, kad pirmiausia reikia padeti sau, tada tik galvoti apie kitus.

Laba diena,

a6 esu mama ir turiu dvi suaugusias atskirai gyvenančias ir turinčias šeimas dukras. Abi aš jas tikrai myliu vienodai. Tačiau tarp jų pastoviai jaučiu įtampą. Jos viena kitai pastoviai pavydi.Ypač kažkodel pavydi mažoji dukra. Aš nesuprantu ko jai pavydėti?Tai ji šnekasi su savo vyru apie seserį apie mane. Po to kvieciasi sesers vyra ir prišneka jam nebutų dalykų. Anas grįžęs kaltina savo žmoną kad ji blogai augina vaiką, kad nesutvarko spintos, kad as su ja savo zentą vadiname asilu.Bet gi tai neteisybe. Manau mažoji mano dukra jaucia man ir sesei kazkokia pagiežą. Gaila man jos. Bet as neįsivaizduoju ka man daryti,Kaip padeti dukrai.Juk abi myliu vienodai. Jos abi dabar laukiasi antrųjų atžalų. Neįsivaizduoju kur padariau klaidą. Negi negaliu jai net pasakyti savo nuomones , ji iš karto kaltina savo seserį. Aisku ,matyt auklejime kalida , juk jas abi užauginau viena , vyras paliko mus kai abejoms buvo po 8-10 metu. Ar man eiti ir bandyti aiškinti kad aš jas myliu vienodai.Viska juk dalinu joms vienodai, nei vienos neišs
kyriu.

Labas Laikme,
labai faina, kai mama mato, kad yra beda tarp vaiku.
Manau, kad mazoji jaucia kazkokius nepilanvertiskumo kompleksus ir jauciasi prastesne uz vyresniaja. Gal ir bendraujate labiau su vyresniaja, gal labiau su ja tariates. Gal pati nejausdama mylite labiau vyresneles vaikuti, gal labiau megstat jos vyra. Gali buti labai daug rodikliu.
Patarciau Jums is sirdies susesti ir pakalbeti su jaunele ir paklausti, kur padarete klaida jas abi aukledama. Niekas geriau to nepasakys, negu vaikai patys.
Galit suzinoti labai idomiu ir stebinanciu dalyku, apie kuriuos ne nenutuoket. Tikrai pasikalbekite.
Linkiu sekmes!

Labas,
Dėkoju už patarimus.Aš visa tai labai gerai suprantu, tai ka man parašei. Nes jaučiu , kad mano jaunesnioji dukra jaucia lyg ir tai kad aš ją maziau myliu. Bet matau kad ji daug ką pamiršta, pvz.tai kad pirmiau jiems siūliau laikinai pagyventi iki įsirengs butą, bet jie nesutiko , tai vyresniąją priėmiau. Pas mane ir gyveno kai gimė anūkėlė. Savaime aišku ir šią anūkėlę ir myliu daugiau. Ji tariasi su manim, tuo labiau kad mažyle buvo labai nerami. O jaunesnioji man net neleido pervystyti savo vaiko, nei paimti ant ranku, atseit pripras.Jai sakiau , tai kad aš pamesiosiu kokias 5 min. ji tikrai nepripras prie ranku, o tik pajus mano meilę šo\iam mažam vaikiukui.
Bandziau su ja šnekėtis , bet ji nesileidzia į kalbas...........