Artėjant ilgai lauktai dienai vis labiau kankino nerimas - ar viskas bus gerai, ar musų mažulė pasaulį išvis sveika ir laiminga. Giedrą pirmadienio rytą dar neišlipus iš lovos, nuojauta kuždėjo, jog šią dieną reikia praleisti įpatingai - juk tai gali būti paskutinė diena su pilveliu, kartu paskutinė nerūpestinga mūdviejų su vyru diena. Ir štai su šia mintimi keliantis iš lovos pajutau pirmuosius sąrėmius - kūną nukrėtė nedideli šiurpuliukai, supratau, kad mūsų stebukliukas jau pakeliui........

objektyviai įvertinę esamą situaciją išvažiavome į gamtą atsipalaiduoti, pakvėpuoti grynu oru, susikaupti ir pasiruošti laukiančiam darbui

Visą dieną praleidome lauke, sąrėmiai stiprėjo, tačiau reguliariais netapo. Vakare apnikus nerimui, nuvykome pas medikus. Ir štai valioooo

jau 2 cm. Kadangi sąrėmiai buvo nereguliarūs ir nelabai skausmingi, gydytoja pasiūlė jei norime, vykti namo, mes sutikome, nes savo vaikučio kelionės į šį pasaulį prasidėjimo, kuo ilgiau norėjome laukti ne ligoninės aplinkoje, tuo labiau nes buvau nusprendusi gimdyti Antakalnyje. Nestiprūs sąrėmiai, nuostabi vakarienė restorane, pavertė šį laukimą nepakartojamu. Vakare pavargę nuo visgi kamuojančios įtampos pabandėme užmigti, tačiau pasirodo man tai buvo nebeįmanoma - sąrėmiai ėmė stiprėti, bet vis dar buvo nereguliarūs. Iš pradžių kruopščiai su vyru juos skaičiavome, bet jis netyčia užsnūdo

ir aš likau skaičiuoti viena. Leidau būsimam tėveliui paskutinę naktį ramiai išsimiegote, o mes su dukryte ruošėmės didžiajam susitikimui......
Ankstus antradienio rytas žadėjo džiaugsmingą dieną, sąrėmiai jau buvo stipresni, taigi nusprendėme, jog laikas... Klinikų priėmimo kambaryje darbas virte virė - tą dieną buvo gerokai pakeltas Lietuvos gimstamumas
Ligoninėje paaiškėjo, jog atsidarę jau 5 cm. ir laikas į gimdyklą. Kaip dabar atsimenu vyro veidą - jis tik ištarė, kad viskas bus gerai ir atrodo šiuos žodžius skyrė sau

Gymdykloje prabuvome 5 val. 2 iš jų buvo labai sunkios, tačiau tikrai to vertos. Vyro buvimas šalia ir paskutinėmis gimdymo minutėmis iš kažkur atsiradusios begalinės jėgos ir energija, padėjo gimti mūsų Gabijytei. Drebėjau iš euforijos ir susijaudinimo, o ausyse skambėjo vyro padėka - ĄČIŪ UŽ MŪSŲ ANGELIUKĄ.