Aš irgi negaliu išsivaduoti..Iš amžino noro tobulėti, būti idealia ir kitus "lipdyti"..Iš tikrųjų pavargstu, bet negaliu sustoti..Vienos studijos baigtos, pradėtos antros studijos, bet nepasitenkinimas neapleidžia, smulkmenos labai greitai nuvilia ar vėl užvaldo kažkoks nepaaiškinamas maksimalizmas, norisi viską keisti.. figūrą, mokslus, įpročius, galų gale ir vyrui "trūkumų" randu (jei nerandu, tai išgalvoti netrunku...)... "Sunkia širdimi" priimu tokius sprendimus, nerandu ryžto. Galėčiau tą maksimalizmą pavadinti tuščiomis svajonėmis, jei nieko nedaryčiau..bet dabar bandau įgyvendinti viską, kas galvelėje "gimsta" ir kaip pačiai atrodo -šnipštas gaunasi...Visąlaik mąstau, visąlaik dėlioju, kaip gyventi, pasikliaunu protu..man taip ramiau. Ir vėl prieštaravimas: kai protas patenkintas, širdis vilku kaukia  ( per darbus, mokslus ir aktyvią veiklą gyvenimo normalaus nelieka..) Kai klausia "ar esi laiminga?", neabejodama atsakau "taip, esu labai laiminga" ir tuoj pat sugalvoju naujų tikslų, kad galėčiau būti dar laimingesnė..Vakar užsirašiau į anglų kalbos kursus, šiandien dar pridėjau galimybę išmokti masažo, rytoj vėl kas nors protą aptemdys.."Plėšausi"..juk dar yra namai, dukrytė, vyras (čia juk aš irgi norėčiau priartėti prie žmonos, mamos, draugės idealo..). Susidėlioju pagal prioritetus, bet tiek daug visko trokštamo, kad nebegaliu išsirinkti kas pirmiau..Aš ir miegu vos 5 val. per parą, nes man gaila laiko, kai guli "be reikalo".. Žmonėms atrodau išsiblaškiusi ir emocionali, todėl daugelis galvoja - esu vėjavaikė..Profesinėje srityje esu "aukštai", moksluose neatsilieku (turbūt bliaučiau 8 gavusi..), gyvenimas šeimoje šiaip sau, dėl mano reikalavimų ne tik sau, bet ir kitiems.. Tokia aktyvistė ir maksimalistė esu nuo vaikystės..Visada buvau labai aktyvi, judri, smalsi ir troškau pažinimo. Ar "išaugsiu"? Nes dabar "labiau patyrę", ilgiau pagyvenę sako, kad čia turbūt jaunatviškas maksimalizmas...
Zinai,Rasmut,as tau pavydziu...Kad man taip.Vis pagalvoju ,kad reiktu stoti kur nors mokytis vel,kad reiktu anglu kalbos mokytis,kad reiktu dar visko ir daug.Bet tai tik svajones,nes iskart sau uzduodu klausima ko ca man plesytis ir del ko? Blogai,kad taip galvoju, bet negaliu nieko su savim padaryti.Noriu kazko tobulo, taciau nesistengiu net...Kazkas su manim netaip daros..
lengvute
2004 03 31, 08:58
man panašiai kaip Rasmai  , todėl labai laukiu psichologės atsakymo  Ir dar klausimas-kaip išmokt tiesiog ilsėtis, džiaugtis jau pasiektu, o ne galvot nuolat apie ateitį, apie tai, kuo dar apsikraut
Jolanta Skrebiene
2004 03 31, 09:59
Rasma, deja... išsenkama, pervargstama, nusiviliama, bet neišaugama. ir pavadinčiau tai perfekcionizmu, o ne jaunatviniu maksimalizmu. Ar tikrai darot tai, ką norit? Gal jūs vis dar stengiatės įrodyti, kad esat šaunesnė už kitus, gal to reikia jūsų mamai, tėčiui ar pan., gal nesijaučiat verta artimųjų meilės ir nuolat priversta "uždirbinėti taškus"? Sakot, kad viską stengiatės sutvarkyti racionaliai, o aplinkiniams atrodot nestabilių emocijų, nenuosekli. Greičiausiai taip yra todėl, kad ignoruojate savo jausmus (bandot pasislėpti poracionalumu), nes nujaučiat - gali tekti kardinaliai keisti savo gyvenimą, vertybes ir t.t. Net jei šiai dienai dar nesat pasiruošusi keistis iš esmės, truputis poilsio jums nepamaišytų  . Ar pastebėjot, sritys, kuriose svarbiausia rezultatas (mokslas, darbas) - sekasi, o kur svarbiausia procesas (šeima, vaikas, draugai) -"šiaip sau". Gamtai patinka pusiausvyra, todėl ne pro šalį ją atstatyti. Geriausia mokytoja jums bus dukrytė. Pažiūrėkit su kokia koncentracija ji įsitraukia į bet kokią veiklą. Aplinkinis pasaulis nustoja egzistavęs, ji 100 proc. daro tai, ką daro ir nesirūpina rezultatais. Ar senai piešėt vandeniniais dažais, statėt smėlio pilis, vaikščiojot su guminiais batais po balas ? Tiks bet kokia veikla, kuri nereikalauja rezultatų. Kad pradžioje būtų drasiau "kvailioti", darykit kartu su vaiku. Reiks praktikos, kol išmoksit sustabdyti laiką. Sėkmės!
lengvute
2004 03 31, 10:12
jo, atsakymas gražus . O , gerb, psichologe, ką reikia daryt tokiems kaip aš, darboholikams, sunkumų ir išbandymų gyvenime mėgėjams, man nieko gyvenime kaip ir netrūksta, nieko nenoriu niekam (net sau įrodyt), tiesiog noriu gyvent prasmingai, turiningai, įdomiai, prabangiai (galbūt todėl nenustoju tobulint pirkinių) ir...ramiai.Kaip kas link nuolatinio tobulumo siekimo, kaip jaust saiką, sustot, nesinervint, nespaust iš savęs ir palinkinių visko, ar normalu visą gyvenimą visa esybe siekt tik tobulumo viskame?Manau, kad visus gyvenime pagrindinius dalykus susitvarkiau, tad belieka jį tobulint, gražint, bet matau, kad jo neįmanoma išgaut, vistiek tas netobulumas visa ko nervina
Jolanta Skrebiene
2004 03 31, 12:48
| QUOTE (lengvute @ 2004 03 31, 08:12) | jo, atsakymas gražus .
O , gerb, psichologe, ką reikia daryt tokiems kaip aš, darboholikams, sunkumų ir išbandymų gyvenime mėgėjams, man nieko gyvenime kaip ir netrūksta, nieko nenoriu niekam (net sau įrodyt), tiesiog noriu gyvent prasmingai, turiningai, įdomiai, prabangiai (galbūt todėl nenustoju tobulint pirkinių) ir...ramiai.Kaip kas link nuolatinio tobulumo siekimo, kaip jaust saiką, sustot, nesinervint, nespaust iš savęs ir palinkinių visko, ar normalu visą gyvenimą visa esybe siekt tik tobulumo viskame?Manau, kad visus gyvenime pagrindinius dalykus susitvarkiau, tad belieka jį tobulint, gražint, bet matau, kad jo neįmanoma išgaut, vistiek tas netobulumas visa ko nervina |
Lengvute, jei viskas jūsų gyvenime prasminga, turininga, įdomu ir prabangu... o vis dėlto nejaučiat ramybės, tai gal yra klaida pirmoje sakinio dalyje ? Ką jums reiškia "gyvenimo prasmė", kokiais (ir kieno) kriterijais ją vertinat, ar siekiant turiningumo (t.y. kiekybės) nenukenčia kokybė, o kokią ribą galite įsivaizduoti tobulinant prabangą ( manau, ji neegzistuoja, todėl rizikuojat save pasmerkti amžinai vergovei)? Norėčiau suabejot ir tuo, kad jau viską pasiekėt: deja, žmogaus amžius per trumpas, kad galėtume pilnai pažinti pasaulį. Jame nuolat liks neatskleistų stebuklų. Keisčiausia, kad ,dažniausiai, mes iki galo nepažįstame net pačios artimiausios aplinkos. Tai gal pabandykit ne tobulint, o, paprasčiausiai, pažint.
| QUOTE (Jolanta Skrebiene @ 2004 03 31, 07:59) |
Ar tikrai darot tai, ką norit? Gal jūs vis dar stengiatės įrodyti, kad esat šaunesnė už kitus, gal to reikia jūsų mamai, tėčiui ar pan., gal nesijaučiat verta artimųjų meilės ir nuolat priversta "uždirbinėti taškus"?
Sakot, kad viską stengiatės sutvarkyti racionaliai, o aplinkiniams atrodot nestabilių emocijų, nenuosekli. Greičiausiai taip yra todėl, kad ignoruojate savo jausmus (bandot pasislėpti poracionalumu), nes nujaučiat - gali tekti kardinaliai keisti savo gyvenimą, vertybes ir t.t.
Ar pastebėjot, sritys, kuriose svarbiausia rezultatas (mokslas, darbas) - sekasi, o kur svarbiausia procesas (šeima, vaikas, draugai) -"šiaip sau".
|
Labai ačiū, už komentarą..bet.. Tai vadinasi niekur nepabėgsiu ir neužaugsiu..jei būtų galima pasaulyje viskas, tai išvykčiau kur nors toliau pati nuo savęs Manau, kad darau viską ką pati noriu, o gal esu labai stipriai tuo įtikėjus, kad aš to noriu..Mamos ir tėčio viltis stengiausi pateisinti turbūt nuo vystyklų, nors jie man niekada nebuvo išsakę ko jie tikisi iš manęs, ar kad nusivils manimi, jei bus kitaip, nei jie norėtų..Kažkada papriekaištavau mamai, kad vaikystės netuėjau, nes nuolat gyvenau įtampoje dėl to, jog nepateisinsiu jų lūkesčių (bet kaip dabar pamenu mama pasakė "bet juk mes mylim, mylėjom ir mylėsim tave tokią, kokia esi, tau nereikia dėl mūsų stengtis, turi viską daryti dėl savęs pačios")..Niekada tuo netikėjau. Mano tėvai buvo griežti, ypač tėvas, bet tikrai, negaliu prisiminti nė vieno priekaišto mano atžvilgiu, visada buvau palaikoma šeimoje ir visada buvau "statoma pavyzdžiu" visai giminei.. Dabar irgi susimąsčiau, iš tikrųjų, aš visada galvoju, jog žmogaus šiaip sau turbūt niekas nemyli..Tiksliai pasakėte, nesijaučiu verta, todėl vis stengiuosi siekti daugiau ir tobuliau. Miela psichologe, žinokit, turbūt "šiaip sau" mažai ko yra mano gyvenime. Visi pastebi, kad žiauriai persistengiu dėl savo vyro, turbūt nėra labiau lepinamo žmogaus (o kaip kitaip, juk tobula žmona kepa, verda, tvarko, skalbia, lygina, plauna, šveičia ir dar po visų buities darbų bėga persirengt, nes vyras grįžęs namo neturi rast baidyklės..), dukra - šventas reikalas. Nuo gimimo nebuvau "numetus" tėvams per poilsio dienas ar šventes, mes jau 1,5 metų visą laisvą laiką kartu ir to paties reikalauju iš vyro.. va čia šeima ir susvyravo, nes vyrui norisi nors reto buvimo dviese (o dviese būti nebegaliu, nes jaučiuosi atimanti mamą iš vaiko, juk tobulos mamos, piešia, skaito, seka pasakas, dainuoja dainas ir šokuoja per tas pavasarines balas). Visa tai aš darau, bet nežinau ar "iš pašaukimo" ar "iš reikalo". Kyla abejonės. Visiškai nemoku atsipalaiduoti, kartais vyras mane ištraukia iš to blaškymosi, bet man nepatinka..jaučiuosi kaip nesavame kailyje, kai "veikla" betikslė..Spirgu, persipildau nepasitenkinimu, kažkokia neapykanta sau, pradedu neigiamai save vertinti ir nesusilaikau nuo priekaištų visam pasauliui. Kodėl taip viskas sudėtinga, kad net nebežinai ko nori: ar išmokti pailsėti ir sustabdyti laiką ar išmokti dar produktyviau veikti ir kuo daugiau tos veiklos savame pasaulėlyje sutalpinti.. O nueiti pas psichologą "realiai" verta?
Jolanta Skrebiene
2004 03 31, 20:43
Rasma, "šiaip sau" ir reiškia, kad susvyravo šeima, vyrui pradėjo trūkti jūsų, o ne karbonadų, o vaikui, greičiausiai, nebepaliekat asmeninio laiko užsiimti tiesiog savim. Nieko bloga neatsitiks jei truputį primiršit psichologų rekomendacijas, kaip turi atrodyti tobula žmona ir mama . Atkreipkit dėmesį į savo norus, nes būtent jie labiausiai nukentėjo... - nebelieka laiko, kol išpildot kitų norus. Įsivaizduokit, kad ant vienos svarstyklių lėkštės dedate išpildytus savo norus, ant kitos - privalomus darbus. Jos turėtų būti apyligios. Tik tokiu atveju jūs galit užtikrinti gerą savijautą. Jei nusveria "turiu", ilgainiui išsenka energija, jaučiamas nepasitenkinimas savim ir kitais, kraštutiniu atveju - apima apatija. Jei nusveria "noriu" galima tapti našta savo artimiesiems, pažeisti jų teises ir t.t. Iki persistengimo pildant savo norus jums dar toli , todėl nebijokit pabandyti. Jei nueitumėt pas psichologą "realiai", jis padėtų jums nepasimesti tame kelyje .
| QUOTE (Jolanta Skrebiene @ 2004 03 31, 18:43) | Rasma, "šiaip sau" ir reiškia, kad susvyravo šeima, vyrui pradėjo trūkti jūsų, o ne karbonadų, o vaikui, greičiausiai, nebepaliekat asmeninio laiko užsiimti tiesiog savim.
Atkreipkit dėmesį į savo norus, nes būtent jie labiausiai nukentėjo... - nebelieka laiko, kol išpildot kitų norus.
|
Man tai tikrai pati tikriausia apatija. Dėl tų mano norų, kurių atsižadėjau kažkada. Šiaip jau man vyras "leidžia" daryti viską, kas man patinka, ko man norisi (aišku, padorumo ribose ), bet vėliau, jis man primena kiekvieną veiklą, visą sau skirtą laiką..(prisėdau 1 val. prie kompo, tai žinau, kad max. per dvi dienas, man tai bus priminta..). Kai kepu karbonadus - blogai: trūksta dėmesio, kai karbonadų nebekepu, tai darausi žmona ne tokia, kokia turėtų kiekviena normali moteris tapti..Aš nebenoriu turėti kažkokių norų, nes už visus juos man po to reikia "atsiskaityti", atklausyti priekaištus, kurie mane jau iki koktumo veda. Jaučiu ilgai tos norų svarstyklės neras pusiausvyros. o aš nežinau nuo ko pradėti, vyras pas psichologus neis, kaip maro kratosi..Kodėl? Aš pati studijuoju psichologiją, tai jis taip ir pakomentuoja "pirma pati, psichologe, susitvarkyk su savimi"..O aš su mielu noru nueičiau, nes sunku jau rasti siūlo galą..ir su juo norėtųsi nueiti, nes jei pas psichologą einu viena, tai viena "kalta" dėl nesutarimo šeimoje ir lieku. Lyg tai tokiu būdu pripąžįstu, kad aš viena turiu sprendžiamų problemų. Kol kas vis dar esu perfekcionistė, bet keliai jau linksta, darosi vis sunkiau ir sunkiau
Jolanta Skrebiene
2004 04 05, 12:54
Aha, įklimpusi... Bet nėra padėties be išeities Vyras, greičiausiai, ir nenueis pas psichologą (nebent po 10m.), nes čia suveikia "apsauga nuo naminio psichologo". Dėl to nesijaudinkit - jūs ir viena galit kardinaliai pakeisti situaciją namie. Man pasirodė, kad jūsų vyras kelia gana prieštaringus reikalavimus jums:lyg ir neaišku, ko nori - žmonos virėjos ar visuomenininkės. Be to, lyg ir leidžia (žodžiu), bet iš esmės nenori jums duoti jokios laisvės. greičiausiai jis yra nuoširdus abiem atvejais, tik pats nejaučia prieštaravimo. Kadangi jūs vis tiek nesugebėsite būti dviejuose asmenyse vienu metu, tai teks rinktis kuo labiau norit būti :Veiklia moterim, kuri dirba mėgiamą darbą ir turi palaikančią šeimą, ar namų šeimininke, kuri graužiasi, kad kažko nepasiekė (vyras tikrai pagrauž). Manau I-as variantas Pažiūrėkit į savo šeimą kitu rakursu: ar jūsų vyras yra tas, kurį galėtumėt vadinti idealiu? Ar jis palaiko jus, kai patiriat bėdų? Ar paskatina? Ar didžiuojasi jumis? Ar vertina jus ir jūsų triūsą šeimos labui? Ar jis yra nepatenkintas, kad "sėdit jam ant galvos " ir dar turit kažkokių pretenzijų? O jųs pati, ar išsakot jam pageidavimus, ko iš jo norėtumėt kaip moteris, žmona, draugė? Iš jūsų istorijos susidaro įspūdis, kad vyras galvoja, kad tai jis yra " ponas tobulybė", o jūs - vis dar "per prasta"(todėl ir verčiatės per galvą). nepasikuklinkit ir po truputėlį grąžinkit vyrą ant žemės. Jam tikrai nepakenks, jei sužinos ką jis daro ne taip. Kalbėkit taktiškai (kad nevirstumėt ragana per vieną dieną) pav.:"jaučiuos pažeminta, kai tu grauži mane dėl to dalyko, kurį pats leidai". Jeigu pati jam leidžiat daug, tai parodykit jam analogus savo elgesyje (" kaip tu jaustumeis, jei aš tau dėl šito priekaištaučiau?" Neužmirškit humoro. Jis leis iš atstumo pažiūrėti į situaciją ir netgi pasišaipyti iš " pono tobulybės" Kadangi vyras jus myli (tokių nemylėt neįmanoma ), jis pasikoreguos, bet sąmoningai gal niekada ir nesuvoks, kaip jus skaudino. Sėkmės tampant netobula!
Turiu ir as yda viska susisemti i save, kiek galima daugiau apsiimti darbu ir truks plys juos igyvendinti. Negaleciau nueiti i egzamina nepasiruosus bet vienam klausimui, mane erzina, kad nezinau visu savo mokslui reikalingu istatymu, namu ruosus darbus taip pat uzsigriebiu padaryti viena (kiek tik imanoma). Bet as nejauciu del to kazkam priekaistu, tiesiog kazkoks kvailas noras tobuleti iki begalybes. Gerai, kad kai labai pavargstu, sugebu atsipalaiduoti.
Jolanta Skrebiene
2004 04 06, 10:06
Editai. žmogus yra subjektyvus ir pasaulį mato kiekvienas savaip. Išoriškai, gali matytis daug panašumų (siekis tobulėti, pastangos nudirbti visus darbus vienai, sužinoti naujausią informaciją ir tt), tačiau, ar tai yra problema, gali atsakyti tik pats žmogus. Todėl, jei jokio diskomforto nejaučiat, tai reiškia taip ir turi būti Nesusirkit svetimom bėdom
Aciu, mielai psichologei, stengsiuos sirgti daugiau savom bedom.
| QUOTE (Jolanta Skrebiene @ 2004 04 05, 10:54) |
Pažiūrėkit į savo šeimą kitu rakursu: ar jūsų vyras yra tas, kurį galėtumėt vadinti idealiu? Ar jis palaiko jus, kai patiriat bėdų? Ar paskatina? Ar didžiuojasi jumis? Ar vertina jus ir jūsų triūsą šeimos labui?
O jųs pati, ar išsakot jam pageidavimus, ko iš jo norėtumėt kaip moteris, žmona, draugė?
Iš jūsų istorijos susidaro įspūdis, kad vyras galvoja, kad tai jis yra " ponas tobulybė", o jūs - vis dar "per prasta"
Jeigu pati jam leidžiat daug, tai parodykit jam analogus savo elgesyje.
|
Galėčiau vyrą pavadinti "idealiu su vienu bet..." Viskas su juo gerai, jei ne amžinai bloga nuotaika (kuria aš turbūt būsiu per 5 santuokos metus užsikrėtusi..o Dieve, kaip aš baisiai pasikeičiau..net prisiminti gaila..) ir amžinas "nepagalvojimas" (nusiunčiau mėsos, parnešė marinuotų šonkaulių..klausimas ką ryt valgys dukra, niekada neiškils..lyg jam vienam viskas..)ir t.t., ir pan.). jei patiriu bėdų darbe visada didvyriškai pataria "neimti taip giliai širdin", jei moksle "tai ar dabar tau jis svarbus, juk turi jau diplomą" (vis dėl to, "paguoda" nuoširdži ir manau, kad palaiko kaip tik jis moka..). Neturi atjautos (kaip ir pats nežino ligų skonio), o aš pergyvenusi pakankamai, kad jam prieštarauti (jis teigia turįs jautrią širdį..o neturi..). Paskatinimo man ir nereikia (tačiau dažnai darydama sprendimus spaudžiu kitus man "padėti" apsispręsti, turbūt įkyriu. Sako, kad mano triūsą šeimos labui vertina, nors man kartais atrodo kitaip (priminsiu, kad esu užsikrėtusi kažkokia niūrybe..). Kaip "protingas" žmogus ėmiausi kalbėtis, išsakiau viską kas ant dūšios: norus, pageidavimus, ėjau pas psichologą, kad viską surikiuot, prašiau jo išsikalbėti..Tam kartui padeda, bet ilgainiui ir vėl "atkrenta" bei dar labiau recidyvuoja.. Sunku suvokti ką tas mano vyras mąsto, bet elgiasi tai tikrai kaip šventas ir tobulas..Aš vis rėkiu (būna, nesiginu..), mano nervai silpni (nes verkiu, kai mane šlykščia pavadina..), kontroliuoju (nes noriu su juo ir dukryte praleisti visą laiką..), varinėju (nes kai pervargstu leidžiu sau be "brangusis prašau" buitiškai ūkiškai pasakyt "nunešk stiklainį į balkoną"). Dažniausiai neįtinku dėl savo kalbos tono ir klausimo "ar viskas gerai?" (matyt vyrai išties alergiški tam klausimui, bet nepaklausti irgi nežmogiška, kai sėdi kaip smūtkelis...). Et, takto jau pritrūksta, laikiausi ilgai iš paskutiniųjų, o dabar pykčio pagauta, jau kloju be pagražinimų (stengsiuos valdytis Kol nebuvo dukros leidau daug, vėliau - daugiau reikalavau..Savo klaidas supratau ir vėl leidžiuosi į kompromisus, laikausi nuolankumo taktikos (o gal padės..), suprantu ir jo nuovargį, pasikeitusį gyvenimą bei žmoną.. O stebukle!!!Kuo aš jį labiau suprantu, tuo jis labiau "žvėrėja". Iš šalies žiūrint atrodo, kad tas mano gerumas jį dar labiau erzina. O taip norisi darnos, atrodo kalnus (anksčiau savo rankomis supiltus..) įveikčiau..tiek veiklos, tiek rūpesčių, o dar tas mano mylimas balvonas su mažo vaiko ambicijomis 
indreja
2004 04 07, 10:14
Man irgi tas perfekcionizmas (ar maksimalizmas) kartais gyventi taip trukdo  . Turbut plaukioju kazkur padebesyse,man vis maza to,ka jau turiu, noriu tobulinti save iki begalybes.Vis atrodo kazko negana,kazko dar nepadariau,sau reikalavimu kartele iskelta taaip aukstai, kad kartais pasijuntu visikai issekusi nuo reikalavimu sau. Kai paanalizuoju,turbut man norisi viska gyvenime ismokt,viska suzinot,bet juk aisku, kad tai-neimanoma . Gaila, kad tas perfekcionizmas nepaliecia buities,ten kaip tik jo truputi daugiau reiketu
Jolanta Skrebiene
2004 04 07, 20:30
oi oi, atrodo, šašą nukrapščiau...  ... ir kur gi dingo mūsų idealioji Rasma? Akivaizdu - internetas "per siauras", kad jo rėmuose sutvarkytumėm jūsų bėdas. Minėjot, kad lankėtės pas psichologą ir buvo poslinkių vyro elgesyje. Tai, kad jis "recidyvavo" gali reikšti, kad jūs pati užmiršot naujus elgesio modelius. Jei gerai sutarėt su psichologu, gal verta pas jį (ją) vėl apsilankyti ir šį kartą "sutvarkyti reikalus iki galo". Kad iš tiesų džiaugtumėtės stabiliais pasikeitimais teks praeiti keletą etapų: 1 Suvokti savo perfekcionizmo priežastis (kartais iki galo tai padaryti sunku, bet galutiniam rezultatui nesutrukdys ) 2 Išsiaiškinti savo vertybes, nuostatas, prioritetus . Gal būt kai ką teks pakeisti 3 Išsiaiškinti, ko tikitės iš santuokos, kas per "fruktas" yra jūsų vyras, kodėl jį mylit (ne visada lieka aišku ) ir tt 4 ieškoti naujų savo elgesio modelių, bandyti juos praktikoje. 5 pasiteisinusius (kai sulaukiat norimos vyro ar kt žmonių reakcijos) įtvirtinti. Pirmiem trim punktam įgyvendinti vidutiniškai gali reikti 3-6 konsultacijų (remiuosi asmenine darbo patirtim), kurios turi būti ne rečiau kaip kartą į sav. 4 ir 5 - reiks laiko (daug) ir nuolatinio jūsų dėmesio. Šiame periode konsultacijos gali būti retesnės (aktualu jei lankysitės privačiai), bet vis tiek būtinos, kad pasiekusi pirmas pergales "neužmigtumėt", o nuosekliai keistumėt savo elgesį toliau. Svarbu, kad tinkamas jūsų ir vyro elgesys taptų tokiu pat automatizmu, kaip šiuo metu - netinkamas. Beje, turbūt supratote, jūsų brangusis tame procese dalyvaus tik pusiau sąmoningai , bet jums tai tikrai nesutrukdys Santuoka - nuolatinis procesas ir vieno sutuoktinio pasikeitimai neišvengiamai įtakoja kito sutuoktinio pasikeitimus!
Niekur nedingo..Liko idealioji, bet tik ne nuosavam diedui Žinot juk kaip būna, pažįsti žmogų, bendrauji ir net nenutuoki kuom jis virsta namie Šeima ideali atrodo, o giliau parausus - peklą rasi.. Sąžiningai, kai buvau nuėjus pas psichologą, tai jis pasakė, kad mes labai skirtingi ir tie skirtumai mus išskirs, jei labai balą drumsime..Bet pokalbis nuramino..Tada ėjau dėl šeimos, tik viena..kai vaikščiojau dėl savęs pas kitą psichologę, tai nė velnio nepadėjo..tiesiog neturėjau ką pasakyti ir pokalbiai buvo sunkūs, betiksliai kažkokie.. Taip, perfekcionizmo priežastis man reiks ilgai krapštyti (nors gal tik taip atrodo..), išsiaiškinti vertybes, nuostatas ir prioritetus akimirkos reikalas (miegodama galiu išdėstyti ), bet kad kada nors ką nors truputį pakoreguosiu..nebent gyvenimas parklupdys skaudžiai Žinau ko tikiuosi iš santuokos, bet vyro turbūt niekaip iki galo nesuprasiu..pats "šeimos terapijon" neina, o kaip besistengčiau objektyviai apie kitą papasakot be proto sunku..Vis vien padarai išvadas ir kažką savo pritaikai, o tai jau nebe teisybė Jei eitume dviese, gal kiti pakomentuotų "konfliktų karą" - cirką..(kai narstai visus nesutarimus po vieną - menki ir juokingi, net nesupranti dėl ko tokie reikšmingi..). Kodėl myliu vyrą? Nes jis paprastas (vėliau paaiškės, kad paprastumas gali ir erzinti..), o kaip žinau dabar - labai geras tėvas (man svarbu koks yra vyras- tėvas..). Ojojoi, galiu viską keisti, stengtis, tobulėti, tik ne aš (mano "nuostatos" tokios nepajudinamos..)..Esu tokia nelanksti Ačiū už virtualias konsultacijas. Reik taupyt, gerai mokamas psichologų darbas visgi (bet žinant ką, kiek ir kaip reikia studijuoti, tai... )... O beje, kas čia per Antakalnio centras? Čia privačiai galima kreiptis ir kiek vid. kainuoja konsultacija "ale 45 min. ir apibendrinimas" - 50, 80, 100 Lt? (ot, visada, kai tik galiu pradėt šnekėt, tai jau reikėdavo baigt..  )
Jolanta Skrebiene
2004 04 14, 09:38
Apie centrą:
privatus, įkurtas prieš metus.
kol kas konsultacijos tik mokamos (ateity tikimės bendradarbiauti su ligonių kasomis)
psichologo konsultacija 70 Lt, po 9- os konsultacijos - 60 Lt. Jei atvykstate su šeimos gydytojo siuntimu - pirmom trim konsultacijom taikoma 30% nuolaida (jei problema situacinė, dažnai tiek ir užtenka)
psichiatro konsultacija: I-a - 100Lt (30% nuolaida su siuntimu), sekančios: 80-30 Lt. (priklausomai nuo problemos ir sunaudoto laiko). Vaistai nekompensuojami.
Jei reikia daugiau informacijos, teiraukitės žemiau esančiais registratūros telefonais.
|
|
