Nežinau net kaip apibūdinti dabartinę savo būsena.... Esu jauna (25 metų), studijuoju, turiu tėvus, brolius, draugą, kur gyventi, draugų, esu gana sveika, bet nesijaučiu laiminga. Atrodo turiu viską, dėl ko žmogus gali jaustis laimingas, bet tokia nesu. Jau senai viduje jaučiu tuštumą. Jaučiuosi pasimetusi....gyvenime. Nežinau ko noriu. Net nesu tikrai, kad studijuoju mėgiamą specialybę. Gerai pagalvojus, net nežinau ką kitą norėčiau mokytis.
Jaučiuosi vieniša, nors turiu draugų. Tiesiog, yra dalykų, kurių negaliu pasipasakoti kitiems.
Esu nepatenkinta savimi. Savo išvaizda, savo kai kuriomis savybėmis, kartais net mintimis.
Jaučiuosi pavargusi, tik nežinau nuo ko. Noriu permainų, bet kol kas jos neįgyvendinamos.
Aplinkiniai tikrai nepasakytų, kad esu nelaiminga, nes dažniausiai šypsausi. Bet viduje jaučiu tuštumą. Kol šalia yra dar bent vienas žmogus, aš šypsausi, kartais net pati save įtikinu, kad man viskas gerai. Bet vos tik lieku viena...jaučiuosi tuščia. Gana dažnai jaučiu visišką apatiją tikrai svarbiems dalykams.
Kartais pagalvoju, kad gal man depresija?

Sveikutė
Save prisimenu tavo metų....gal laikas ką nors radikaliai keisti gyvenime? pvz., susituokti, susilaukti vaikų ar darbą susirasti?
O gal tai egzistencinis nerimas?
Bet kokiu atveju nenusimink...kartais savaime atsiranda išeitis ir nuotaika pagerėja...

Su tais pasikeitimais... Su draugu pakalbame ir apie vestuves, ir apie vaikus. Jis to tikrai nori,bet... Dabar paprasčiausiai nėra galimybės. Aš mokausi dieniniam, liko dar vieni metai, gyvenu Kaune. O jis dirba Vilniuj. Jo specialybė gana specifinė, tad Kaune gautų darbą tik su perpus mažesniu atlyginimu ir ne kokiom perspektyvom. O aš nenoriu pereit į neakivaizdinį, nes mokslai prasitęs dar metais. Tad ir važinėju aš į tą Vilnių. Pusę savaitės praleidžiu Kaune, o kita pusę Vilniuje. Ir tas važinėjimas labai vargina, bet ne fiziškai. Tiesiog pavargau nuo tokių santykių per atstumą. Norisi pastovumo ir stabilumo.
Norisi turėti savo namus. Kur galėčiau grįžti. O dabar... tėvai išsiskyrė ir nusipirko kiekvienas po 1 kambario, nedidelį butuką, o senąjį pardavė (ten turėjau bent kažkokį savo kambarį), bendrabučio savo namais vadinti neapsiverčia liežuvis, o draugas nuomoja butą, bet ten irgi na nėra mano namai. Jaučiuosi kaip koks pamestinukas-benamis. Lyg ir turiu daug gyvenamųjų vietų, bet nėra nei vienos, kurią galėčiau vadinti namai. Na, gal labiausiai panašu į tai, draugo nuomojamas butas.
Beje, darbelį šiokį tokį turiu. Na, nevisai jis legalus, bet vis šis tas. Pagal specialybę, kol nebaigusi mokslų niekas nenori priimti.

Manau, jei mylėsite vienas kitą, viską ištversite Man panašiai buvo Tai irgi buvau nusivylusi ir telefonu savo draugui pasakiau, kad jeigu nori ,jis gali dirbti ir gyventi kitame mieste, bet ir aš noriu su draugėmis kur nors išeiti ir viena bendrabutyje tupėti neketinu... ( Bet tada jaučiau žiaurią krizę) Tai jis labai greitai kažkaip apsisprendė ir grįžo į tą patį miestą, kuriame aš mokiausi na, o paskui ir susituokėme...
Bet kiekvienam tinka tik tai, ką pats nusprendžia...todėl nenorėčiau nieko patarinėti...išsispręs vienaip ar kitaip

Tai čia tame ir yra problema, kad aš nenoriu, jog jis aukotų savo karjerą.
Na, mes bendraujam jau beveik 6 metus. Metus kartu ir gyvenom. Bet jau apie tris metus per atstumą. Iš pradžių pati įkalbėjau jį neatmesti gero ir perspektyvaus darbo pasiūlymo ir išvažiuoti į Estiją dirbti. Ten prabuvo 1,5 metų. Kartu būdavom 3 iš 4 savaitgalių. Dabar važinėju į Vilnių. Šiaip jis pats kartais atvažiuoja į Kauną manęs pasiimti. Ir tie mūsų santykiai nėra... kaip čia pasakius... "savaitgaliniai" kai jautiesi kaip į kokią stovyklą atvažiavęs. Na, yra ir ta buitis lyg kartu gyventumėm, o ir tiek laiko kartu praleidus, pažįstam vienas kita kartais geriau, nei kad patys save.
Prie prastos savijautos prisideda dar ir savigrauža, kad labiausiai dėl esamos situacijos kalta esu aš, nes dėl mano pernelyg užsitęsusių mokslų esam skirtinguose miestuose. O ir baimė, kad kai gyvensim kartu, kažkas pasikeis... Gal atsiras trintis ar kažkas tokio... Nors šeimos tikrai norėčiau. Vis tik jau nebeesam 20 metų. O ir jis už mane 4 metais vyresnis. O dar tas aplinkinių nuolatinis spaudimas... "Na tai kada gi jus zenysites?"


Žodžiu esu pasiklydusis savo jausmuose ir gyvenime. Kartais noriu dalykų, kurie vienas kitam yra visiškai priešingi...

O gal tiesiog esu pervargusi psichologiškai....

Manau gal tave veikia rutina. Kad pasikeistu poziuris, reikia radikaliu permainu gyvenime. Ir tikrai suprantu, kad jau atsibodo tu permainu laukti. Kai vis lauki lauki kazko, atrodo jau tuoj tuoj turesi, nu bet dar ne. Dar metelius palaukt reikia.
Tikrai suprantu kaip jautiesi. Pati si vakara leidziu namie ir galvoju, apie tai, kaip pasisuko mano gyvenimas, ir kaip as jo tokio nemegstu.
Reikia pradeti kazka naujo tokiais atvejais. Paemiau va knyga i rankas. Seniai skaiciau, o ir mintis padeda atitraukti. Noreciau piesti, bet savo reikmenis palikusi esu kitame bute (irgi be vietos esu.).
Va ir tu pabandyk rasti kazka, kas be galo sudomintu ir bent padetu pratemti sita sunku ir tuscia laika. Arba kuo greiciau isvyk atostogu, kad ir iki Klaipedos ar Nidos. Vietos pakeitimas irgi padeda.

Tikriausiai esi teisi... Aš pavargau laukti. Daugelis sako, kad liko TIK metai, o man tai yra DAR metai. Tiesiog, viskas taip nusikėlė... Studijas baigsiu kai busiu 26 metų. Tada vestuvės. Bent metus padirbsiu ir tik tada vaikutis... Man bus jau 30... Aš viso to noriu jau dabar. Nors žinoma suprantu, kad yra kaip yra. Ir pati dėl to esu kalta.
Vietos pakeitimas niekuo nepadeda. Su draugu mes dažnai kur nors važiuojam. Ir į pajūrį savaitgaliui nulekiam ar dar kur. O ir veiklų yra užtektinai. Tik vat ta tuštuma vis tiek yra. Bendrabutyje gyvenu su jaunesnėmis panelėmis, joms rūpi visai kiti dalykai ir paprasčiausiai manęs nesupranta. Nors aš pati savęs dažnai nesuprantu, o kartais ir bijau savo pačios minčių, apatijos. Tiesiog dažnai darau ne tai ką norėčiau, o tai ką turiu daryti. Kažkoks baisiai keistas jausmas ir jis man nepatinka.
Aš jaučiuosi vieniša, be vietos, be ateities (nors planai yra, bet jie bus KAŽKADA), noriu pastovumo, aiškumo, vidinės ramybės.

Gal ne taip, bet jaučiu, kad tu pyksti ant savęs... , dėl daug ko kaltini save..Gal reikėtų pamėginti sau atleisti ir priimti save tokią, kokią esi, situaciją tokią, kokia yra...tobulumo niekur nėra. Daug ką gali suplanuoti, bet gyvenime daug kas įvyksta ir spontaniškai, netikėtai, gal ir gerai kartais nusiteikti laukti kažko...netikėto,...gero,..laimingo

Gal ir pykstu... bet kaip išmokti sau atleisti?

labutis,
skaičiau apie tavo išgyvenimus ir tikrai užstrigo tuštumos jausmas ir kaltė, savikritika, ateities pilkokas ir nerimastingas vaizdas, ir mintys, kurių pati baiminiesi...kaip intuityviai pati spėjai, tai labai labai panašu į depresijos simptomus. Tai pakankamai paplitęs nuotaikos sutrikimas ir gydymo būdų sugalvota įvairių, taigi jei nuspręsi ką nors daryti, kad sau padėti - sėkmės tikimybė tikrai didelė. Jei nuspręsi laukti, tikimybė, kad viskas pasitaisys šiokia tokia yra, bet nedidelė, o ir pakeliui į tą "pasitaisymą" tuštuma eis kartu.
Esi protinga jauna moteris, sugebi gerai save suvokti ir analizuoti - kalbamoji (psichologinė) terapija tau tikrai padėtų. Depresija jau seniai nebėra tas dalykas, kurį madinga kentėti vienai , ieškok pagalbos

Radau keletą Jūsų pasisakymų. Kiek supratau Jūs dirbate psichologe ar panašiai... Tad gal galėtumėte duoti savo ar parekomenduoti keletą savo kolegų? Tikrai norėčiau pabendrauti. Ar pasikonsultuoti. Būčiau labai dėkinga