Kiekvienas vaikas gimdamas atsineša savo duonos kriaukšlę, todėl mintys, kad neišeina daugiau vaikučių auginti dėl to, kad negalima jiems bus duoti VISKO, nežinau ar teisingos. Vaikams reikia daug meilės, kantrybės ir šilto bendravimo.
Žinoma, pasaulis pritaikytas šeimoms su max 2 vaikais, todėl daugiau jų iškart reiškia kad kils nenumatytų rūpesčių.
Bijojau dėl ketvirto mažylio, bet kai pamačiau, kaip vyresnieji vaikai laukia ''dar vieno gugučio'', manau, kad jiems bus smagu visiems kartu Svarbiausia, kad visi būtų sveiki, o toliau viskas pasiekiama Ir tikrai nereikia kažkokių super lėšų tiems vaikams - viena lėkšte sriubos daugiau ar mažiau - bendram katile net nesijaučia... Išaugti rūbeliai tinka jaunesniems, o patiems vaikams visiškai vienodai, kuo jie aprengti. O dėl žaislų - sūnus labai norėjo garažo mašinoms, mažylės sirgo, tiesiog nebuvo kada ištrūkti nuvažiuoti iki parduotuvės, suradau rūsy seną dėžę, iškarpiau, apipiešiau, buvo garažas. Kai pagaliau pasiekiau parduotuvę - nupirkau tikrą, dėžę išnešiau atgal prie makulatūros į rūsį... Vaikas žaidė žaidė, o po to ateina nusiminęs - o kur dingo mamos garažas...
Ir su išleidimu į mokslus lygiai tas pats - o ar būtina, kad visi baigtų aukštuosius? Kas tada keptų bandeles, taisytų kelius, vežiotų krovinius?
Pinigėlių daug ir sunkiai dirbant - visada atsiranda... Svarbiausia, kad būtų noro tuos mažius augint

Sveikos,
jungiuosi ir as su pamastymais....kai gime dvyniai, labai norejau dukrytes. Veliau tos mintys nublanko, pradejau dirbti po motinystes atostogu. Naujas darbas, santykiai su vyru paslijo, ant skyrybu ribos atsidurem ir pan. O ir vaiaki pradejo ismiegoti visa nakti prisiminiau ka reiskia atsigulti vakare ir atsikelti tik ryte Pradejau galvoti kad tikrai nebenoriu trecio. Na ir ka jus sau galvojat - po vieno vieninteio karto ta menesi pasijutau nescia Visko buvo. Bjauriausia tai turbut buvo istvert aplinkiniu "nuomone" ir pasisakymus del trecio vaiko seimoj. Visiems atrode kad butina pasisakyti tuo klausimu. Labiausiai skaudino artimiausiuju nesupratimas....gime dukrele. Gera menesi kankinausi su depresija ir bloga sveikata, kankino kaltes jausmas kad nejauciu savo dukrelei NIEKO....ji verkia o man NIEKO....meldziausi ir tikejau kad tai praeis. Praejo. Dukryte nuostabi auga grazi sveiak tik biskiuka alergiska.
Kai pagalvoju apie ketvirta....as noreciau...ko bijau - del sveikatos....nes labai prastai buvo po antro CP...vyras gal irgi is namu iseitu....o anyta isprotetu
mama mano pasmerktu turbut irgi. Jau kai suzinojo kad trecio laukiu taip idomiai sureagavo....dabar vis sneka kad vaikus ne tik gimdyt bet ir uzaugint reikia (suprask apie pinigus sneka)
O pazistu seima, kaime gyvena, bet is miesto atsikrauste, mokslus baige, zodziu sviesus zmones. Augina penkis vaikus. Na ir visiems duonos uztenka. Atsipute ten jie tokie na gal tvarkos nedaug, bet streso daug nepastebejau. Vaiaki auga sau, begioja. Visi pavalge apsirenge....nors nemanau kad jie pajamu labai daug turi.Vyriausias va i vilniu studijuot isvaziavo......
Zodziu....mane tai stabdo labiausiai sveikata mano ir aplinkiniu reakcija....nors jie tia butu nusispjaut zinoma jei pati labai noreciau.

Zhemuoge, nuostabūs žodžiai, gera buvo skaityti, nes ir aš lygiai taip pat mąstau.

Wytaute, man rodos, būtent paskutinis sakinys viską ir iliustruoja - kai norime, ieškome galimybių, kai nenorime - priežasčių bet linkiu "priaugti" tai ketvirto svajonei

aš pati pamąstau apie ketvirtą, bet ne dabar, kiek vėliau, apie "pagranduką" trečio laukimą mano artimieji (išskyrus vyrą, žinoma) sutiko irgi sunkiai - tos pačios kalbos apie pinigus. Bet iš esmės, mums tų vaikų augint nepadeda niekas, tad ir teisės kažką vertinti nelabai turi

Na tikrai, kazkodel mazu maziausiai keista buvo musu su vyru mamu reakcija; savo mamai viena vakara pasakiau, kad laukiam trecio-tai kazka tokio i telefono rageli kalbejo: "Jezau, Jezau..", o ryte dar pati atskambino perklausti ar nejuokauju; is vyro mamos - "taigi yra visokiu apsisaugojimo priemoniu dabar"..
Nors musu mamos savo gyvenimus gyvena, mes joms vaiku nekisam o ir pacios niekada nepuola pagalbon, tad dabar kaip "laukianti 29" zinociau ka atsakyti: "mums tų vaikų augint nepadeda niekas, tad ir teisės kažką vertinti nelabai turi", tuokart neisgeneravau tokios minties. O is visu kitu aplinkiniu nesulaukem jokios nuostabos-greiciausiai pasako, kad irgi galvojo apie trecia, bet sutrukde tas, anas ir dar tas, todel baltai pavydi

turiu 3....uztenka visiem visko,tai nemanau,kad atsiradus 4tam,ko nors kam nors pritruktu,svarbu meiles uztektu

Laba,

siuo metu laukiames trecio vaikelio ir 4 tikrai planuose Patiko man vyro zodziai - sitie vaikai paaugs ir taip noresis to mazo kudikelio namuose, ka darysim tada? Nors jau vienu metu galvojau, kad nebenores daugiau. jau reakcija i trecia buvo nelabai kokia. Tevai laikesi santuriai, bet zinau kad kada nors leptels taip kad ilgai prisiminsiu...dar labai daug kas nezino...tiesiog nenoriu kad zinotu. kazkoks idomus sis nestumas. Noreciau uzsidaryti ir po 9 men pasirodyti jau su isnesiotu produktu rankose. Tai apie pasakyma, kad planuojam ir ketvirta mazaji seimos nari net kalbos negali buti. pastaruoju metu nesulaukiu visai palaikymo, o tik "uzuojautos" kaip man bus sunku (vyras vazineja i uzsieni padirbeti). kaip sunku bus nesioti dabar dar mazaja, juk man negalima. O gyvenam nuosavam name, tai ir peciu kasdiena reiks kurti. Bet as nusiteikus optimistiskai galva aukstyn ir pirmyn, juk vaikai ir seima yra mano gyvenimas

Ir aciu uz grazias gyvenimiskas mintis ir padrasinima

Oi,mergytės,kaip smagu skaityti Jus,svajojančias apie ketvirtą atžalėlę

Aš irgi iš tų,lengvai(o gal sunkiai) pačiuožusių Bet man dzin (jau) aplinkinių nuomonė

Noriu ketvirto vaikelio


Planuojančių pašnekesiuose yra tokia temukė-"Auginu tris,planuoju ketvirtą"-pašom jungtis-planuojančias,besilaukiančias,palaikančias... Ten mes laaabai smagiai bendraujam,viena kitą palaikom

Kas,jei ne mamos širdis,gali atsakyti į klausimą apie vaikų skaičių...


Visokie aplinkiniai,materialiniai sunkumai...nieko verti...jei Tu,MAMA,jauti besišaukiantį žemėn vaikelį...


Linkiu klausyt širdies