Sveikos Super Mamos.

Turiu labai siaubinga klausimą. Kadangi Jūs čia labai malonios ir galit patart, todėl noriu paklausti būtent Jūsų.

Situacija tokia - aš nemyliu savo vaiko. Aš siaubinga mama?
Aš manau, kad taip.. Juk tai yra neįmanoma. Bet taip jau yra. Mano vaikui beveik du metukai, bet man iki šiol neatsirado tas motiniškas instinktas..
Man labai gėda ir aš nežinau ką daryt.
Aš esu prisirišus prie jo, ir jeigu jo nėra šalia jaudinuos ir tvarkingas jis ir gražus, bet nėra tos meilės, tos tokios šiltos meilės.. Gal aš kažko kito tikėjausi? Kartais jis mane labai sunervina.. Nemušu, ne, tai siaubinga aš manau. Pati baigiau socialinę pedagogiką ir žinau kaip ten būna kai vaiką mušą, bet taip pat žinau kas būna kai vaikas nejaučia meilės šeimoje, bet nieko negaliu padaryt
Vyras dievina sūnų, bet kadangi dirba negali su jio praleisti tiek laiko kiek aš su juo praleidžiu.
Gal nelabai aiškiai čia parašyta viskas, tiesiog vos neverkiu, nes nežinau ką daryti. Klauskite jeigu kas neaiškus, atsakysiu.
Super Mamos, patarkit ką nors.
Busiu labai dėkinga.

gal jūs tiesiog pavargstat?

Jūs panaši į mano mamą- manimi ji rūpinosi, bet meilės, švelnumo nejautė niekada. Ir pati tai pripažino. Kodėl- nežinau.
Ir ką- ogi nieko. Gyva ..
Jei turėsite dar vaikų, gali būti taip, kad kitą vaiką be proto mylėsite. O tada jau pirmajam bus ne kas.
Jeigu jis taip ir liks vienas- atrodys, kad taip turi būti.

O dėl vyro- neužsiciklinkit taip, negerai tatai... Mylėti reikia, bet dievinti- šiukštu

Gali būti. Nes esu viena kol vyras negrįžta namo, nereikalauju pagalbos iš senelių. Bet ir pailsėt nėra galimybės dabar
Papildyta:



Baisu net galvoti apie antrą vaiką, jeigu pirmam stipriu jausmų nėra.
O jus, ar pykstate ant savo mamos? Kokie dabar pas Jus santykiai?

Insomnia, meilė ne tik emocijos. Iš to ką parašei (jaudinies pvz. kai nėra šalia) matyti, kad myli. Emociškai ne visi esame vienodai apdovanoti. Taip kai kurios mažiau emocingos tikisi, kad vaikas tą jų emocingumą "pramuš" ir staiga emocijos sužydės nematyta gama. Ir kai tai nenutinka, matyt pasimetama. Myli tu tą savo vaikelį, tik gal nepatiri to pakylėtai per emocijas. Bet meilė ne tik emocijos, tai ir rūpestis ir prisirišimas ir t.t. ir pan. Nemylėtum, tokio net klausimo nekeltum
Papildyta:

Negalite iš kelių eilučių taip sakyti apie nepažįstamą žmogų Nebent itin gerai pažįstate.

Panaši tik tuo, kad ji irgi nemyli savo vaiko.

Jaučiu stiprią nuoskaudą. Nes brolis buvo ir yra dievinamas. Bandžiau kažkada išklaust, kodėl- gal tėvas ją išprievartavo, gal kas, nu maža ką... ne, atseit, nieko. Atseit, aš buvau labai kaprizinga nuo gimimo, baisiai bjauri,nepaklusni ir dėl to manęs nesinorėjo glausti... nesąmonė totali.
Juokas pro ašaras...

Dabar santykiai tokie- pasiskambinam kartą per mėnesį. Didžiąją laiko dalį to pokalbio pasakoja apie brolį, jo gyvenimo peripetijas, o gale paklausia..Nu, o kaip jūs? Gerai, a ne?
Nu gerai....

Čia buvo kartą , nevažiavau pas ją( dėl kitų priežasčių) o kviečiau ištisai pas save. Gyvenam Lietuvoj, mama dirbanti, sveika... 2 metus ruošėsi....atvažiavo tik kai jau žliumbti į telefoną pradėjau..

mano nuomone, jus tiesog persitempete, pervargote. O gal tiesiog jums taip atrodo, kad jo nemylite? Kiekviena juk myli skirtingai. Gal nereiketu taip isitikinus galvoti, kad kokia esat bloga mama, jog nemylite savo vaiko. Juk rupinates juo, norite gero, darote kas jam geriausia..tiesiog gal maziau analizuokite savo jausmus (yra jie ar ne), nesistenkite ju ivardinti: meile tai ar nemeile.

Viskas su jumis yra gerai, tik gal pavargote. Juk ir pasiilgstate savo vaiko, ir rupinates. Kaip kazkas cia rase, nekiltu jums net tokiu klausimu, jeigu jus nemyletumet savo vaiko.

O jus vyresne? Ar brolis?

o aš nemanau, kad ji nemyli

O kaip elgtis kai to nejauti visa savo esybe - elkis taip, lyg jaustum
Ir įvertint aplinkybes (kad ir nuovargį) bei neėst savęs.

Vairuoti išmokstama vairuojant.
Kantrybės.

Aš vyresnė.
+2009 06 01, 21:40-->

O aš tikiu, ką žmogus sako. Jei jis meluoja, tai ir aš meluoju

+2009 06 01, 22:40-->

Dėkui Jums.

Žmogus būna dar per stipriai įvertina savo veiksmus Ypač situacijose, kurios yra itin jautrios - šiuo atveju tai yra autorei jautru ir ji užsiima tiesiog savęs kaltinimais...jie toli gražu ne visada būna pagrįsti. Tik iš sujautrėjimo. Ta kuri nemyli, dėl savo meilės nemeilės vaikui nesigilina, nes dėl nemeilės jai tai šviečia VIENODAI. Jautriais kitam (tam, kuriam kažko jo nuomone trūksta) daro meilė.

Pasikartosiu, bet šiuo atveju klausimas mano manymu labiau apie emocinę meilės išraišką, bet ne apie meilę iš esmės, nes ji nėra tik emocijos.



Sėkmės Insomiai

meilė meilei nelygu. va pilna mamų forume kur kryžium gulasi kaip savo vaikus dievina, bet tuo pačiu advokatauja už vaikų mušimą.
manau jūs tą vaiką mylite, gal tik jums trūksta laiko sau, gal "užsisėdėjot" namuose.

Negaliu patiket,kad isvis taip yra .O kodel Tu sprendi,kad jo nemyli?Jai sunku be jo kai,tai vienas pozymiu,kad myli.O isvis,kaip Tu supranti zodi meile?

+2009 06 01, 21:51-->

Nesąmonė.

Ar žinote, ką reiškia nemylėti, kai visa aplinka garsiai arba pagal nutylėjimą sako, kad mylėti privalai?
Kai visi sako "nugi neįmanoma nemylėti", bet viduje jauti, kad ... nu nėr to jausmo... nėr.
Ir ką daryt?
Kai jauti pareigą mylėti, bet negali?
Ar žinote, koks tai jausmas?

Jei nežinot, tai gal geriau ir nekalbėkit

P.S.: Nežinau ar autorė myli, ar nemyli. Su savimi susitarti teks jai pačiai. Ir niekas nesako, kad tos "derybos" bus lengvos...

yra zmoniu, kurie isvis nesugeba nieko mylet. Nesakau, kad autore viena is ju, bet...
daznai matau, stebiu tevus, kaip jie elgiasi lauke, parduotuveje, renginiuose...su vaikais. Retas yra demesingas, meilus su savo vaikais. Bet jiem tai norma. Kazkam kitkas norma...
Nieko nematau baisaus tame, ka autore sako, net jei tai tiesa.
Manes mama ir nemylejo ir nieko, net dekinga as jai uz tai, kaip keistai tai beskambetu. Niakad motinos uz tai nekaltinau. Kitaip nebuciau tokia, kokia esu
Autorei linkiu atsipalaiduoti, o ne "grauzt" save.

Aš manau, kad jūs mylit savo vaiką, tik kitaip. Juk VISOS be išimties mamos savo vaikus myli, net ir tos pijokės paskutinės... Tik jos turi bėdų, todėl negali meilės parodyt.
Nemanau, kad būtina "svaigti" dėl vaiko. Gal jūs esat iš prigimties santūri ir daugiau apskaičiuojanti, o ne besivadovaujanti emocijomis? Juk rūpinatės juo, auginat, jaudinatės- ar jums tai ne pakankamas įrodymas, kad tikrai nesate baisi mama?

O vaika planavote del to, kad jo labai norejote, ar siaip, kad reikia seima kurt, gyvenant su vyru?

Nesmerkiu temos autorės, bet manau, kad ne visoms motiniškas instinktas duotas. Pas moterį jis lyg ir užprogramuotas, bet pasitaiko išimčių... turiu pažįstamą-normali išsilavinusi moteris, o savo vaiko neaugina... būna jis pas močiutę už kelių namų... mama grįžusi iš darbo ateina aplankyt ir grįžta namo be sūnaus-pavargusi ji... savaitgaliui parsiveda, tašytė su vaiko daiktais stovi prie durų, kol sekmadienį vėl iškeliauja pas močiutę.
Neduok D tokį jausmą patirt. baisu ir žiauru. pirmiausia prieš save.
Autorės atvejį sunku komentuoti, nes nežinom, kaip ir kas jos gyvenime vyksta. laikykitės

sioje pastraipoje matau atsakyma i klausima...
man atrodo, Insomnia, tiesiog turejo isankstini isivaizdavima apie tai, kokius jausmus "privalo" vaikui jausti "gera motina" ir jaucia nusivylima, kalte del to, kad jos patiriami jausmai neatitinka isivaizduojamo "standarto", sau keliamu reikalavimu, kad vaikas neatnese laimes ir pilnatves pojucio ar dar kokiu isivaizduojamos tobulos motinystes elementu...

man net teko matyti apklausu rezultatus, pagal kuriuos seima turinciu suaugusiuju laimes ir pasitenkinimo gyvenimu jausmas pasiekdavo zemiausia riba tada, kai jie susilaukdavo vaiku ir tada, kai ju vaikai izengdavo i paauglyste. tyrimo autoriai net daro isvada, kad visuomeneje gyvuojanti nuostata, jog vaikai yra laimes saltinis, yra labiau mitas su keliomis laimingomis isimtimis, negu realybe...

patikek, nuostabieji vaikuciai turi igimta talenta isvesti is kantrybes ir ismusti is pusiausvyros net labiausiai atsidavusias mamas ir tecius

manau, kad tereikia nuleisti reikalavimu kartele, leisti sau buti netobula, priimti tokius jausmus, kokie ateina - ir viskas stos i savo vietas.

jo, pas mane buvo panasus jausmai ar pamastymai, gal tiksliau issireiskus, kai gime dukra. nors ir labai laukem, norejom ir t.t. bet gimus vaikui pasaulis apsivercia, susiduri su begale sunkumu (bent jau as susiduriau). ir palaimos kad va tapau motina tikrai nejauciau..kartias savykdavau vyrui gal as bloga mama, gal man nederejo tureti vaiku tikra tiesa yra, kaip kazkaur teko girdeti toki pasakyma, "meile vaikui negimsta ant gimdymo stalo" reikia priprasti ir ismokti daugelio dalyku..man asmeniskai tik kur kas veliau atejo laikas kada as galejau megautis motinyste ir neliko tos grauzaties gal as bloga mama. o ta meile motinos vaikui tokia kitokia. tai ir yra motiniska meile, ji skiriasi nuo meiles draugui, vyrui ar pan.

Meilė kitokia, bet panaši tuo, kad ateina skirtingai ir jaučiama kiekvieno kitaip. Žiūrėk, vieni įsimyli "iš pirmo žvilgsnio", o kitiems reikia laiko, patikrinti ir įsitikinti, ir tik tada pasakyti, kad myli. Taip ir su meile vaikams. Jums atėjo po kurio laiko, kitos jau būdamos myli, trečios ilgai svajodamos apie vaikelį myli jį dar neatėjusį į šį pasaulį.

Manau jausmu ar jie pakankamai "stiprus", ar meile yra ar ne, niekas negali pamatuoti ir ivertinti ir nemanau, kad turetum sau uzduoti siuos klausimus. Bet jei uzduodi - tai tave slegia. galbut reiketu pamastyti apie kelis variantus: uzsitesusia depresija po gimdymo arba tiesiog susitaikyti... juk ne visos mes vienodai mylime, todel nesmerk saves ir nesigedyk to, elkis ir gyvenk naturaliai.

kad vaikui suduodi per uzpakali ar ji nubaudi tai nereiskia jog jo nemyli ar jis tau nerupi

bet cia yra skirtingi dalykai kaip myli savo vaika kol jis negimes ar yra pilvelyje ir kokie jausmai bei pojuciai uzplusta gimus vaikui ir auginant ji yra skirtingi dalykai tarp noro myleti arba noro tureti mylimaji ir is tikruju susidurti su tuo jausmu kai vaikas jau yra salia taves. daznai islenda nepateisinti lukesciai, kad isivaizdvau vienaip o gyvenime stai susikloste kitaip tai gal as tada nemyliu.. taciau kokia ta meile turi buti ir kiek jos niekas nepamatuos ir nepasakys.

ir apskritai juk negali zmogus visda gyventi tokia pilna meiles sirdimi cia panasiai kaip ir su laimes pojuciu - jis kartias aplanko. o kasdiena ir kas valanda negali gyventi euforija.

Ta pati didžioji mylėtoja. Šiaip jau paprastai nedarom skaudžių dalykų tiems, kuriuos mylim, nei vaikams, nei kitiems.

O as manau, kad meile aplamai toks jausmas, kai jis tiesiog arba yr, arba ner. Nepriklauso nuo nuotaikos, aplinkybiu ir pan.
Man meile skiriasi nuo laimes .

Kaip jau buvo rašyta, nuolatinės euforijos nejautimas nereiškia, kad nėra meilės. Meilė vaikui yra visada ir ji niekur nedingsta, tik yra lydima skirtingų kitų emocijų. Net kai pykstam ar subaram bet kur mylimą žmogų, nejaučiam jam nemeilės

taigi sakai, visos myli, net pijokes, tai ko ji nemyli savo vaiko?


siaip autorei pasakysiu tik viena, kad prisiverst myleti neimanoma, bet aprupinti vaika laiminga vaikyste ir graziais prisiminimais butina. Kazin, imanoma tai be meiles, ar vaikas vistiek jaus?

tokiu mamu, kurios nemyli yra ir daugiau, tik gal ne visos pasisako ir pergyvena del to...

Labutis, manau kiekviena mama myli savo vaika, tik kiekviena kitaip ta meile isivaizduoja. Jai jau jaudinies kai mazylio nera salia, jau sita galima ir pavadint kaip meile gal tau buvo gan sunkus gimdymas del to manai kad nemyli savo vaiko, bet viskas praeina ka jauti kai tau vaikas pasako: mama?

esat sauni mama ir nera tokio dalyko jog jus nemylite savo vaiko,tai tik nuovargis ir daugiau nieko buna ir man taip kartais nes vaikas visa dien buna su manimi vyras vis islekes kur su reikalais,buna sedziu ir verkiu ir galvoju kam man tas vaikas kam man tas vargas ir nervai,bet kita minute pagalvoju jog negaliu be savo dukrytes gyvent kad man ja reika rupintis,as jos negaliu niekur palikt nes galvoju jog ja niekas taip nepasirupins kaip as,nes kai ji dar daug nekalba tai niekas nesupranta ka ji sako tik as stiprybes jums ir kantrybes,atraskite savo meile vaikui ji pas jus gludi viduje bet negyliai labai tai zinau is jusu pasisakymu

ojetau, kaip galima suduot, tam, kuri myli, ir net tam, kurio nemyli

ŠIAIP jau skaitėt eilinę psichologiją? mes visi žaiszdoti, komplekstuoti, tad ir perduodam tokią pat žaizdotą meilę. dar ir kaip tikiu, kad vaiką savo sužeidžiu, net negimusio atsirpašydavau, ir db taip jo atsiprašau, kaip ir mano tėvai daug ko nežinojo...ir "mokėsi" ant manęs. taigi, nors meilė ir yra, bet tai nereiškia, kad vaikai nekentės nuo mūsų. tai neišvengiama.

beveik neisvengiama
manau, priklauso nuo tevu samoningumo.

labai paprastai,nes vaikas turi suprasti kad skauda,kai kazko negalima daryti,nes kalbom buna aiskinu ir nesupranta,o kai jau isvis prasideda isterija tada ir suduodu juk cia normalus dalykas ka akad as uzduodu per uzpakali tai jus man pasakysit kad as nemyliu savo vaiko?

ne, musti uz save silpnesni ir nuo taves priklausoma yra nenormalu.

nenormalu yra tai jog kiti kisasi kaip reikia auklet vaika

baikit, eikit pasibarti tema apie vaiku musima

jau visos temos apie ta pati, nors prasideda skirtingai

cia ne i ta tema mes snekam nes as nelabai turiu ir noro apie tai diskutuoti.jus vissiskai teisi.

niekas nepasakys kad nemylite. tiesiog vienos "nemylinčios" su vaikais geriau elgiasi negu kitos "mylinčios".

jus visiskai teisi,as savo dukra dievinu ir ja myliu be galo,ir ji nuo manes nesitraukia nei per zingsni,nemanau kad ji manes nemyli.mes visos mylim savo vaikus ir atiduodam jiems visa savo sirdy,bet kai sako musu tevai ar seneliai tai tie vaikai po to mums parodo dar tokiu dalyku kad oj oj oj

Dar ir kaip imanoma nemyleti. Vaikas vaikui nelygu. Labai gerai pazistamas jausmas....

tu apie tai kad taves nemylejo?

Pagal tai, kaip rašo autorė, manau, kad ta meilė ateina. Gal tiesiog reikia daugiau laiko... Dalis įsimyli vaiką dar ant gimdymo stalo, kitom reikia išmokti būti mama. Labai didelį spaudimą sudaro aplinkiniai, literatūra ir kt, kur tiesiog diegiama, kad motinos meilė yra įgimta, Tu privalai mylėti savo vaiką nuo jo užsimezgimo. Bet realybė dažnai kitokia, yra pogimdyminė depresija ir tt. Kai realybė neatitinka susikurto paveikslo, kad pamatysi, įsimylėsi, čia juk motinystė, viskas bus kaip paveiksliuke... Tada tikrai gali save kaltinti visom nebūtom nuodėmėm. Man sesuo, kuri pagimdė anksčiau nei aš 6 mėn labai realistiškai pasakė, kad meilė ateina pamažu, kuo toliau tuo labiau. Man palengvėjo, nes aš į savo pirmagimį žiūrėjau ir negalėjau patikėti, kad jis buvo pilve, kažkoks pasimetimas, tik žinojau, kad niekada niekam neduočiau jam nuskriausti, bet meilė... Meilė atėjo pamažu... Ir kuo toliau, tuo stipresnė. Be galo myliu savo vaikus. Ir sesė, draugės, su kuriom galėjom kalbėt atvirai tik patvirtino tai, kad mama mokomasi būti pamažu, retai kuri ja gimsta .

Na as nelabai noriu tiketi.kad jus nemylite savo vaiko.Tai paprasciausia nerealu,neimanoma.Jus tiesiok pavargusi ,jum reikia pailseti. pabukite atskirai nuo vaiko nors pora valandu ner diena,pamiegokite,pasilepinkit.Pamatysit viskas bus tarsi kitom spalvom nuspalvinta

Kas per nesąmonė- užploji vaikui už reikalą- jau nebemyli??
Mano mama manęs niekada nemušė, o meilės- nulis.
O tėvas yra kelis kartus taip sulupęs, kad kelnės buvo prileistos, ir jis man pats brangiausias visą gyvenimą buvo, ir mylėjo mane žiauriai, visą gyvenimą jo meilę jutau, už tuos lupimus jokios nuoskaudos nėra .
Ir paskutiniai jo žodžiai prieš mirtį buvo apie mane, nors manęs ten nebuvo.

uzuojau tau didele tu nuostabi dukra buvai savo teveliui saunuole jog apie ji mini tik geru zodziu

siulau susirasti per google Kudikelio laiskas mamai,visos paziurejusios supras koks brangus jai jos vaikelis ir kad ji mylim tikrai laaaaabai

Aha pazliumbkim prie kompo, o paskui jau auklekim saviski

Aisku kad galit nemylet. Man irgi taip buvo. Kai laukiausi bijojau kad nemylesiu. Kai pagimdziau - nemylejau, nes visas gyvenimas atrode suduzo. Vis laukiau kazkieno pagalbos, labai verkiau ir labai blogai galvojau ir apie save, ir apie vaika, ir apie vyra. (nerasysiu ka, nes pakraupsit) Taigi buvo gili depresija. Po metu laiko viskas pradejo tvarkytis. Pagaliau supratau kad turiu vaika, atradau motinystes dziaugsma, nors kai pasiuntu...OH!
Vienintele ragnez jums dave gera patarima - sumazinkit reikalavimus sau. As dar siulyciau kalbetis apie tai su vyru arba psichologu. Ir pailsekit.