Pažįstu moterį, kuri labai laukė sūnaus, o pagimdė dvi dukteris, niekaip negalėjo su tuo susitaikyti ir nuolat tai kartodavo Kokią meilę tos mergaitės galėjo jausti? Ir kokia mamos meilė? Visko būna

Na as irgi antro gal labiau noreciau berniuko, bet realiai suvokiu, kad tikimybe 50% ir neuzsiciklinu ant to, manau, mylesiu ir dvi, ir tris mergytes, jei jau taip gausis Siaip zmogus turetu buti visiskai bukas, kad sitaip estu vaikams gyvenima... labai liudna del to

Nezinau, skaitau ir kazkaip man keista... na nejau zmones planuoja susilaukti tik tam tikros lyties atstovo, bet ne savo kudikio??? Koks skirtumas, berniukas, mergaite??? Tai kudikis, TAVO KUDIKIS

100% koks skirtumas berniukas ar mergyte,svarbu,kad SVEIKAS vaikutis

Kai buvau jaunesnė, net įsivaizduoti buvo neįmanoma kaip MAMA gal;i nemylėti SAVO VAIKO.

Deja, kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau žmonių pažįstu. Ir mamų.

Tiesa tokia- tikrai yra moterų, kurių motiniškas instinktas yra užmigęs, nepakankamas arba... jo nėra...

Ne pervargime semė. Aš irgi kartais būnu pervargus, kartais nesinori nei bendraut su vaiku, ar sunervina dėl zyzimo, ar dar kas. Bet visad žinau- tai man dabar negera, o vaikiukas to dar negali suprasti. Ir po akimirkos kad ir išvargusi baisiausiai ar pikta- priglausiu mažylį, parodysiu, kad myliu jį nuoširdžiai, nesvarbu kaip jaučiuosi.

Deja, kitos mamos to negali. Tiesiog negali ir viskas.

Kaip vaikas jausis vėliau- tai turi didelės įtakos, tačiau dar priklauso ir nuo jo charakterio. jei vaikiukas turi tvirtą charakterį, jis jausis tvirčiau ir jam gyvenimas klostysis stabiliau nei vaikui, kuris jautrus, švelnesnės natūros...

Žodžiu apie tai galima daug kalbėti. O kai pamačiau, kad temutę užvedė kolegė- iš pradžių maniau net nekomentuosiu, nes suprantu kaip jai sunku

Jei skaitai ir seki savo temutę, širdele, galbūt pabandyti kreiptis į specialistą? Nuoširdžiai nuoširdžiai linkiu visa ko geriausia Tavo gyvenime

Musu trecioji ne tik kad neplanuota buvo bet pradzioj as jos ir nenorejau bet vos tik pamaciau ta 6sav. kruopelyte pasakiau ji gyvens ir ne kitaip ir db ji mylimiausia musu pagranduke

Myliu visus vienodai, nėra nei mylimiausio nei mažiausiai mylimo. Ir aplamai kaip gali motina sakyti, kad tai mano mylimiausias vaikas

Pritariu jums 100%,sekmes,tau,mamyte
P.S. Manau,kad jums labai sunku,bet turite save kazkaip priversti myleti,tai jusu kunas ir kraujas,jusu dalis.

gal taip gyvenime ir buna,nezinau nei ka pasakyti...

svarbiausia,sveikas...

Oiiiii sunki tema. Nera taip paprasta su tais jausmais. Kol nebuvo mazosios vyresnele dievinau, daug kur persistengdavau. Taciau jau tada matesi sunkus charakteris, bet kazkaip nekliuvo jis tada. Gime jaunele (vyresniajai buvo netoli 3 metu). Ir prasidejo...Vaikas pasikeite , o gal atsiskleide? Nuo tos kovos del demesio, hiperaktyvumo, oziu ir pan taip pervargom mes abi, kad jausmai labai atsalo. Ji prisilipde prie tecio as prie mazosios (jei tada demesio daugiau reikejo). Kartais uzeina tokie emociju protrukiai jai ar man - puolam "uzsibuciuojam", "uzsiglostom" , bet dazniausiai rekimas, asaros, mustynes . Pazistama psichologe pasake, kad tai vaikas "KOVOTOJAS" ir tai jauciasi. Pasake, kad bus sunku , ypac mamai. Isgyvenu irgi, kad jausmai jai daug daug saltesni nei buvo. Kartais kai isveda is saves nenoriu nei liestis nei labanakt pasakyti, po to nakti zliumbiu :verysad:Galvoju, kad nenormali mama esu. Zodziu sunku buna ir mamai ir vaikui. Dar kai mazoji na ypac svelnaus budo...tik glostyti ir sypsotis . Jauciu kai ateis vyresniosios paauglyste kas bus su musu jausmais tada?????
Na o pavyzdi zinau, kad viena mama pagimdziusi antra vaika, mazojo nemylejo net du metus. Dabar laukiasi 4to ir yra ,man asmeniskai, mamos idealas. Jausmai is leto grizo i savo vietas.
Manau ,brangios mamytes, nepaskeskim buityje, vaiku oziuose, o daugiau pailsekim, nueikim su seima i teatra ar prie ezeriuko i iskyla issiruoskim. Zodziu daugiau geru emociju As i tai dedu daug vilciu

Reiketu pridurti zodi DAZNAI,BET TIKRAI NEVISUOMET!Yra labai daug zmoniu kuriu mamos nemylejo,muse,nesirupino ir jie turedami savo vaikucius atsimena tai ir niekuomet taip nesielge.As manau myleti savo vaika Pamoku nereikia,viskas eina is vidaus ,kaip instinktas .

Zinau kelias mamas, kuriu motiniski jausmai uzmige matyt vienam is vaiku. Na kaip gali mama lengva ranka palikti viena vaika cia, o su kitu isvaziuoti pas teti dirbanti airijoje ir planuoti ten gyventi tryse 2-4 m? Siuo atveju paliktas vaikas pas teta, svetimam mieste, ten eis i kita mokykla
Kitas atvejis kai mama palikus vaika isvaziavo uzdarbiauti i UK, ten susirado antraja puse, gime maza sesute, bet vyresnis paliktas ir toliau pas senelius gyvena. Kokia tai motiniska meile neisivaziduoju.

Savo visus labai myliu, tai mano turtas Visokiu dienu buna, visokiu vargu tenka iskesti, bet nors viena sypsena ir atperka viska

Taip sako: labai labai myliu. O vaikas savo mama mato kaip Kaledu Seneli

O beje meiles israisku buna daug. Gal Jus tiesiog mylite, bet nemokate parodyti. Jus gal tiesiog tikrai mylite , bet To nesuprantate.
Bet kopkiu atveju linkiu dideles sekmes atrandant Save, nes akivaizdu kad jus ir pervargusi ir nelabai savyje gaudotes

negalejau neparasyt.. klausimas.. tave kaip buvai maza muse?
musdamas vaika suauges parodo, kokz silpnas jis yra..
manau jus baisiai elgiates. gaila mergaites.

Nieko nesmerkiu,bet tikiuosi,kad niekada ir neteks suprasti,kaip galima nemyleti savo vaiko As savo dukryte myliu visa sirdimi ir viskuo kitu,kuo tik galima myleti Sekmes visoms

Aš tokio kaip "nemeilė" savam vaikui neįsivaizduoju, bet beabejo yra moterų kurios tos meilės ir nejaučia (todėl vaikučiai ir vaikų namuose paliekami ar net dar baisiau).., bet čia jau kita kalba ir net nesinori plėtotis... Tikrai norisi tikėti kad tokių bejausmių mamų bus tik mažiau ir mažiau..

protu nesuvokiama kaip galima savo vaiko nemylet

pritariu 100%

As neisivaizduoju kaip galima nemyleti savo vaiko nesuvokiama bent jau as taip galvoju...Mano sunus gimdamas uzpilde visa mano sirdi meile, sirdis dauzosi jei kas netaip, negaliu jo nebuciuoti, nemyluoti...Pats nuostabiausias jausmas buti mama ir laikyti glebyje savo stebukla

Prirašykime dar keliolika puslapių apie tai, kaip nesuvokiama nemylėti savo vaiko ir bet kurią neviltyje esančią jauną mamą galutinai privesime prie depresijos.
Aš esu iš tų nelaimingųjų, kuriai teko patirti pačius baisiausius jausmus ir dievaži nesinori nei prisiminti, nei juo labiau pasakoti savo istorijos, nes gi būtinai kas nors lepters: "Oi, kaip jinai galėjo šitaip jaustis". Gaila, kad negalime savo savijautos kontroliuoti, galime valdytis, bet tai nereiškia kad imsim jaustis kitaip, nei iš tiesų jaučiamės.
Temos autoriai ir kitoms tokios bėdos ištiktoms mamytėms palinkėsiu daug daug stiprybės ir tikėjimo, kad viskas bus gerai, viskas susitvarkys. Meilė ateina pamažu, augant vaikui, besirūpinant juo.

Niekada nekilo tokių minčių kaip nemeilė vaikui

As irgi nesuprantu kaip galima savo vaikelio nemyleti??? Bet pavyzdziui nenoriu antro, nes neisivaizduoju, kaip reikes ir antra vaika myleti Dar nesubrendau antram. Norisi viska dukrelei duoti ir nesidalinti demesi, jausmus ir kitus dalykus per puse

neisivaizduoju kaip savo vaiko galima nemyleti..

Tai ir daroma sekmingai toliau -ateina,paaikscioja,pa`wub`ina
As manau,kad temos autore pervargus,gal dar ir pogimdyvine depresija moteri kamavo.Vien tas faktas,kad jai neramu del savo jausmu ,irodo,kad vaikutis jai tikrai svarbus.

myleti - nemyleti, cia kiekvienos mamytes busena, kuri ateina po gimdymo. autore gal netaip norejo issireiksti, paprasciausiai gal kankino depresija. o tos, kurios jos neturejo, tikriausiai negaletu teisti, nes neisivaizduoja, kas tuo metu vyksta. ne viena mamyte pazystu, kurios blogai jautesi po gimdymo, ir gal "nemylejo" pradzioj savo vaikucio, bet praejus kuriam laikui, pavartojus raminamuju zoleliu, viskas stojosi i savo vietas

Meilė su laiku ateina, aš pvz. vos gimusio savo vaiko nemylėjau dar, keista buvo, kad atsirado žmogelis, kuriam dabar manęs visos bent keletą metų reikės nuolat. Užteko savaitės. O tuomet ir budrios naktys nebaisios ir sveikatos nešiot per dieną atsirado ir pusbadžiu marintis, kad tik vaikui pilvuko diegliai nevarstytų, ir pasiryžimas gint nuo viso pasaulio negandų, žodžiu toks jėgų antplūdis ir kai tik pamatai giedrą vaiko veiduką-širdį suspaudžia ir tirpsti... tirpsti. Jau toks gerumas užeina. Geras dalykas ta meilė vaikui, bet skausmingas, kai matai sergantį ar kenčiantį ir niekuo negali padėt.
Būna depresijų po gimdymo, būna sunkumų buityje, kurie užgožia visa kita, būna neišsipildžiusių svajonių ir t.t. Kartais dingsta meilė vaikui jei staiga nebemyli vyras, juk ne veltui kūdikių namai pilni vaikų...
Visaip būna ir būna taip, kad mama nemyli savo vaiko.

Nežinau ar tai nemeilė ar kaip, bet man reikėjo apie 3 savaičių, kol širdim, o ne protu pajutau, kad tai mano vaikas, kad nuo dabar iki pat dienų pabaigos bus kažkas kitas kurį norėsiu saugot nuo visko, kurio vienos šypsenos užteks, kad diena pragiedrėtų ir pan.
Gal toms kurios pagimdo pačios tai greičiau ateina. Aš pabudau po operacijos ir man pasakė, kad mergytei viskas gerai, dar po 12 val. pamačiau kūdikėlį, kuris buvo toks pat kaip tūkstančiai kitų tik apregtas mano pirktais drabužėliais. Nebuvo sunku ja rūpintis, nuo pat gimimo rami, lengvai nusistovėjo mūsų dienos režimas. Bet lygiai taip pat būčiau rūpinusis bet kuriuo kūdikiu, ji man nebuvo išskirtinė.
Dabar mūsų panelei jau 2 metai su trupučiu ir ji yra mano vienintelė ir nepakartojama mylima dukra

Mylet savo mazyle pradejom dar jai negymus,o pamate negalejom atitraukti akiu mylim begalo.

Manau kad neimanoma nemyleti savo vaiko , nu nebent kas nors su galvele

Neisivizduoju kaip taip gali buti, vaikas tai tu pats...nebent nemyletum ir saves...

laisvai imanoma.
tai itakoja psicho susirgimai, negalavimai, depresijos. traumos is vaikystes. daug moteru, nemylinciu. ir nesiprisipazins (dazniausiai) tos, kurios ta patiria.

Kadangi esu mama,negaliu isivaizduoti,kaip galima nemyleti savo mazojo spindulelio!!!!!!!!!!! As ne minutes neisivaizduoju be jo. Mes tokie artimi, jog per metus ir du men.po jo gimimo buvom issiskyre tik kelias val.per kurias ejau is proto galvodama kaip jis . Raminau save tik tuo jog jis pas senelius, kurie ji myli ir jis juos myli!!!!!!!!!!!

Jei vaiko nemylet, tai vardan ko gyventi? Pats didziausias malonumas su meile padet vaikui pazinti pasauli ir padeti jam augti.

gal nemyli,nes ne nuo mylimo vyro susilaukia,o jei vaikas panasus i nemylima vyra,gal todel ir nera meiles.arba ne toks kokio tikejosi pvz.negrazus

Neisivaizduoju kaip galima nemyleti savo vaiko ar manyti, kad jis negrazus.

kad savas vaikas atrodytų negražus tereikia akis turėti. o nemeilė kaip ir meilė nėra paaiškinama logika, nes tai yra jausmas.

Perskaičiau visą temą. Laimingos tos mamos, kurios iš karto myli savo mažylius, ir kuriom niekada neteko suabejoti savimi, savo jausmais.
Papasakosiu apie save. Mano tėvai mane mylėjo ir tebemyli. Turiu labai mylimą vyrą, tuokėmės jau po visų mokslų, turėjom gerus darbus, svajojom apie šeimą. Be galo džiaugėmės, kai pastojau, laukėm, planavom ateitį.
Taip susiklostė, kad vaikiukas gimė dviem mėnesiais per anksti ir labai mažo svorio. Iš niekur nieko vieną dieną tik bac - ligoninė, reanimacija, Cezario pjūvis, inkubatorius, kūdikis, vos besimatantis iš po laidų raizgalynės, nežinomybė, pasimetimas. Nejaučiau nei baimės, nei šoko. Visgi buvo toks didžiulis šokas organizmui ir psichikai, kad kurį laiką užteko mobilizuotų jėgų ir organizmas kelias dienas dar saugojo mano psichiką nuo tokio krūvio. O paskui vožė visu stiprumu: staiga atsirado juoda depresija, į vaiką eidavau pažiūrėt kaip į kokį daiktą ir pieno nunešt, be proto norėjau namo, o ne su vaiku būti, bijojau, kad vyras paliks (nors tam visiškai nebuvo pagrindo), kaltinau save, kad nejaučiu meilės vaikui.
Grįžus namo lyg ir pagerėjo. O dar belankant sūnelį, kelis kartus leido ant krūtinės sau pasidėti - va tada tik aš suvokiau, kad turiu gyvą vaiką. Mėnesį mažasis išbuvo inkubatoriuje. Bet kai atsirado vieta šalia vaiko būti ligoninėje, verkiau, kad nenoriu ten, bijojau, kad nemokėsiu jo prižiūrėti (kas turi neišnešiotus vaikus - tas mane supras, kas tai yra jų priežiūra).
Kai vaiką parsivežėm namo, išvis prasidėjo tragedija - ašaros, baimė, pyktis ant savęs, abejonės, kaltė, griuvo visi įsivaizdavimai ir svajonės apie vaiką ir jo auginimą. O dar pienelį traukdavau kas 3 valandas visą parą, su vaiko pilveliu labai vargom - ištisai verkdavo, viskas sukosi apie vaiką - net pavalgyt nebuvo kada, jau nekalbu apie namus, valgį. Tą pirmą mėnesį namie mažai pamenu - lyg kokia juoda dėmė.
Paskui vis ėjos lengvyn. Kai mažajam buvo 4 mėnesiai, susirgau, teko nutraukt maitinimą. Atkrito pieno nusitraukinėjimas ir man palengvėjo. Kai baigės tie pilvo skausmai mažajam, atrodo, lyg kas vaiką pakeitė - taip gera su juo būti tapo. Ir tada staiga vieną dieną supratau, kad labai myliu savo vaiką, tik ta tokia sunki pradžia labai pakenkėm mum. Vaiku rūpinausi nuo pat pradžių, bet meilė ir džiaugsmas atėjo vėliau. Labiausiai man padėjo vyras: jam pasakojau viską, ką ir kaip jaučiu. Vyras labai mane palaikė, guodė, vaiką prižiūrėjo, - padėjo kuo tik išgalėjo.
Tad neskubėkit smerkt tų, kurios abejoja savimi, savo jausmais vaikui - jom reik pagalbos, o ne jūsų aikčiojimų "kaip galima nemylėti savo vaiko". Kartais patenkam į tokias situacijas, kai, atrodo, esi pasiruošęs, bet pasirodo, kad yra stipresnių dalykų už tave. Kas nepatyrė tokios situacijos kaip mano (ar panašios), tas niekada nesupras, kaip yra baisu, kai suvoki, jog savo vaikui jauti ne tą, ką turėtum jausti, kai nesidžiaugi būdama mama, - dėl viso to jauti didžiulę kaltę, bet nieko negali sau padaryti.

Tikrai zinau ne viena atveji, kai nera taip mylimi vaikai kaip turetu buti, nors kad visai nemyli nenoreciau tiketi..
Paskaiciusi tema esu be galo laiminga, kad myliu, dievinu savo mazaja princese, mes su vyru be jos jau neisivaizduojam gyvenimo, inai i musu seima tiek dziaugsmo inesa

sutinku. nebent nesveika mama gali nemyleti savo vaiko

nuo ne mylimo, galetu ir negimditi.
o negraziu vaikiuku nera, kiek vienai mamytei jos vaikas pats graziausiai

neimanoma kaip galima nemyleti to kas gimsta is taves ir ka 9 menesius nesioji po sirdele?

Ka reiskia NEIMANOMA? Ir dar taip uztikrintai VISKAS imanoma Juk kiek vaiku pametama, ismetama ir t.t., gal cia is MEILES? Anos ne tik, kad nemylejo, bet buvo ryskiai dar ir ne pilno proto.. Protingesnes gi pacios auginasi savo vaikus, nors begaline meile ir netryksta. Nu ir ka tu joms Tiesiog gal tokia natura, gal dar kazkas, kad nu nemyli ar nelabai myli ta savo vaika ir tirk

Gyvenime buna oooj dar ne tokiu dalyku, todel manau, kad tikrai viskas yra imanoma

sutinku
mano ginekologas su kuriuo gimdziau,sake:vaikus,kurie atejo i pasauli naturaliai,labau mylime, negu pagimdytu nenaturaliai- su narkoze ar daline narkoze
galiu pasakyti tik tai ,kad myliu abi dukras vienodai , bet kazkodel pirmajai, kur gimdziau nenaturaliai - manau, kad maziau demesio skiriau,dalis tiesos cia yra tikrai

bet gyvenime buna labai daug ivairiu kuriozu,gal tikrai ta mama skaudama sirdimi palieka savo vaikeli.jau geriau palikti negu gimusi nuzudyti