As myliu savo vaika, net negaleciau jo nemyleti

gal tau depresija?

ne depresija o tiesiog didelis pervargimas,mano nuomone. gal turite labai aktyvu vaika kurio visur pilna,labai judru?(yra vaiku RAMUOLIU kaip as vadinu-kur pastato ten ir stovi,tai toms mamytems tiesiog rojus-ne vaiku auginimas manau)o maniske tikras šėtoniukas - su ja per diena taip nusiplukiu,kad daugiau nieko nenoriu, bet vakare dar reikia i darba eiti..tai taip pavargstu kad atrodo nieko nebenoriu isvis....bet vistiek neisivaizduoju gyvenimo be jos per iseigines pailsiu-pasilepinu save ir nuotaika visai kitokia tada buna.pasikraunu jegu ateinanciai savaitei
beje daug ka reiskia ir antra puse mano nuomone..jeigu Jus pervargstate su vaikeliu per dienas budama, o dar vyras reikalauja TOBULOS zmonos su trim valgiais per diena,visada issisiepusios,issipusčiusios ir blizganciais namais- tai nenuostabu kad i galva gali sauti ir ne tokiu minciu apie savo vaika ir apie save..
o del meiles vaikui.. tai manau visos mamos be isimties savo vaikus daugiau ar maziau MYLI

graziai parasei

Ne, as apie tai, kad turiu 2. Pirmojo nekenciu ir jo neauginu.

labai atsiprasau, bet gal galit parasyt kodel nes toki atveji gimineje stebejau...bet nedrysau niekad paklaust, o dabar zmogus jau mires...

Pasikartosiu, kaip cia kazkas sake, kad per daug is saves reikalaujate... As ir nesu is tu leipstanciu myluojanciu mamu... Baisu, atrode, kad nesu svelni miela... Bet esu ruperstinga ir pareiginga. Mano vyresniajai 6 ir kartais sirdi grauzia, kad retai apkabinu buciuoju, o kai ji lenda buciuotis mane tai erzina. I psichologus kreipiaus. Manau, tai nuovargis visgi.. Nes auginau viena, reikejo islaikyt, dirbt ir girdyt vaistus, o cia dar zyziantis ir klausinejantis vaikas.. O ka jau kalbeti apie laika sau. Truputi gaila, nes save - mama visai kitokia isivaizdavau...
Dabar susilaukia 2 maziaus ir pradedu pastebeti, kad situacija keicias siek tiek, zinoma, daug reiskia, kad dabar situacija visiskai priesinga - yra seima, nera nepritekliaus. Jauciu meile savo mazyliui ir is pradedu atrasti vyresniaja, kai uzeina pyktis - kitoks, kai kazka iskrecia, o ne ja skirtas is nuovargio, pabandau paziuret kitomis akimis, kad si butybe yra laime... Ir tikiuos, kad ta laika bus galima istaisyt.. Tada tiesiog neisejo kitaip..
Todel, is tikruju, neprievartaukit saves ir neverskit jaustis kitaip nei jauciates - esate rupestinga ir pareiginga mama, tai jau daug, o pasilset irgi sau reikia leisti, tad, jei imanoma, pasinaudokit seneliais. Dabar sunkus metas, nes ir mazius visur begantis ir isdaigas kreciantis, reikalaujantis, klausinejantis, o gal ir isterikuojantis - visi sie dalykai musa is veziu, erzina ir sekina. Vaikai labai gerai jaucia priesiskuma ir arba prededa trauktis, arba prasyti meiles dar daugiau...

Sekmes!

Sveikos, labai artima man situacija aprasete del mamos nemeiles vienam vaikui ir kito dievinimas
ir pas mane tokia situacija, lyg siolei, man 32 m., laikiau nuoskauda ant mamos, bet dabar, kai turiu savo seima, esu mylima, jos meiles man ir nereikia
o mano brolis jos nemyli del to, kad ji tik jam atsidave ,o as visada buvau kaip bjaurusis anciukas, taigi lazda turi du galus ir motina dabar bando ieskoti su manimi kontaktu, kad atsigriebti uz prarasta laika
O del nemeiles vaikui,tai bijojau sau pripazinti, kad ir as nejauciu tokiu nezemisku jausmu savo vaikui, bet tai turbut nera blogai,as tikrai ji myliu, bet nedievinu ir beprasmiskai nelepinu, nes suprantu, kad jam tai bus tikrai ne i nauda. O dar esu girdejusi, kad del kazkokiu nuoskaudu, kurias yra palikes vyras kazkokiais savoveiksmais, lyg ir nesamoningai viska suvercia moterys vaikui, atseit va ir tu turbut busi toks kaip tavo tevas....

Nekenciamo vyro - nekenciamas vaikas. Labiausiai gaila del to, kad tuo metu buvau nepilnamete, ir negalejau savarankiskai atlikti aborto, o mano mama buvo sitam reikalui buvo per didele tyzena. Kentejau 9 metus, bet paskui truko, negalejau daugiau... Skiriu lesas jo islaikymui, bet matyti jo ne uz ka nenoriu.

žiauruma
nors... pliusiukas už drąsą prisipažint viešai.

o nebandet ieskoti profesionalios pagalbos? ar manot, kad per velu? liudna apie tokius dalykus skaityti, bandau ir jus suprasti, ir jusu vaiko be galo gaila

bent as, kiek esu gyvenime tokiu dalyku maciusi, tai paparastai mamu nemeile tenka patirt butent pirmagimiams ir auklejami jie daznai daug griezciau uz savo jaunesnius brolius ar seseris (cia jau savo asmenini pavyzdi rasau)

Dievuleliau, kokiu ziaurumu as cia prisiskaiciau, nes asaros reda! O kur gi to maziuku kalte, kad tevas nekenciamas, mama nemyli!! Ar tas zmogeliukas nusipelne buti paliktas ir nemylimas!!Bejegis atejas i si pasauli laukdamas mamos silumos, o ka gavo?? Siaubas!! Taip, gal as nezinau net puse tos istorijos, bet juk vaiko gyvenima pati mama sugriove neduodama jam silumos ir meiles. Ne gana to visai paliko! Man tai ziauriai skamba! Nenoriu nieko izeisti, bet nepritariu tokiems dalykams!!

Be abejo, kad kiekvienas suvokiame, jog vaikas nekaltas, bet nesmerkit, kol nebuvote tokioje situacijoje. Psichologija yra labai sudėtingas dalykas.

man meile vyriu ir santykiai su vyru nieko bendra neturi su mano santykiais su vaikais..manau, kad daugumai taip..nezinau, kazkokios keistos tos situacijos, tikrai turetumet susirupinti, kreiptis i specialistus, ar kazkaip gilintis i save..nemylet savo vaiko...net nezinau, kaip apibudint..

kaip galimo po 9metu atsisakyti savo vaiko? atleiskit bet nesuprantu tikrai,bet nesmerkiu jujsu nes nezinau ka pati buciau dariusi tokioje situacijoje stiprybes

as tai labai galiu isivaizduoti jusu situacija. kai nestumas buna tiesiog klaida, kad ir kaip bebutu del to gaila. isivaizduoju, kad tikrai sunku atsikratyti minties jog tas vaikelis yra TO vyro dalis, o jei dar panasus i ji vaikas, aisku, nekaltas..bet sirdziai neisakysi...

cia kuria tai diena maciau delfyje straipsi apie tai, kad medikai ragina gimdyti isprievartautas moteris. prisipazinsiu net neskaiciau to straipsio nes vien pavadinimas mane suerzino.. tokios moterys ir ju vaikai tikrai gali kenteti del meiles stokos... negalima daryti tokio spaudimo

Truputi papasakosiu. Nenoriu gilintis i tai.
Gime jis isprievartavimo pasekoje. Tevai senamadiski, todel tusprende, kad kas nekaltybe ateme, su tuo turiu likti visam gyvenimui. Su vaiku ir jo tevu gyvenome nepilnai 8 metus. O vaiko savo man ne kiek negaila. Nes kai jo tevas mane smaugdavo ar dauzydavo, tas stovedavo ir juokdavosi. Paskui, kai lanke mokykla, vogdavo, begdavo is pamoku, ju neruosdavo, nuolat meluodavo. Kaip ne mano vaikas. Mano kovos buvo bevaises, todel uzkniso, ir atidaviau ji jo tevui. Viskas.
O antraji beprotiskai myliu. Del jo ir savo gyvybe atiduociau, ir dar kieno nors, jei tik reiktu...

baisu tai, ka paraset manau, specialistu pagalbos savo laiku reikejo jums abiems - ir jums, ir vaikui. Apie vaiko teva jau nekalbu, tokiems kitokia "pagalba" reikalinga Nesmerkiu jusu, bandau suprasti, dabar man nuosirdziai gaila jusu abieju
Tik gal dar ne velu viska pakeist pagalvokit, kas uzaugs is jusu vaiko, kuris auga su smurtaujanciu tevu Galimas daiktas, kad kazkada atsiras dar viena tokia pati mama kaip jus. Suprantu, kad nesinori nesti sumaisties i gyvenima, kuris, kaip suprantu dabar tapo ramus, bet man norisi tiket, kad rasit savy jegu padet savo vaikui Jo elgesio problemos galbut kyla is to, kad gime ir augo nemylimas, vadinasi, nuo jusu priklauso labai daug

Aš nesakiau, kad ji nemyli. Bet mes mylimų žmonių sąmoningai nemušam ir neskaudinam.




Galbūt taip yra dėl to, kad pradžioje viskas daugiau idealizuojama, norisi užaugint, išauklėt "nepriekaištingai", todėl ir vaikui laikom "už trumpesnio pavadėlio"



Baisu. Gaila ir jūsų, ir vaiko. Be tokiu atveju vaikas tikrai nėra kaltas, net jeigu taip elgiasi. Kažin, ko kito buvo galima tikėtis, kai vaikas gimsta iš prievartos, auga matydamas smurtą, nepatiria meilės ir švelnumo iš jam artimiausio žmogaus, tokio kaipo auklėjimo turbūt irgi nelabai buvo. Nežinau, kiek gili ta jūsų nemeilė, bet labai skaudu matyt tokias situacijas. Jeigu laiku būtumėt kreipusis į specialistus, galbūt būtų viskas kitaip (negyventumėt su tuo gyvuliu, turėtumėt kitokius santykius su pirmagimiu), o dabar jums trūksta svarbiausio- noro. Bet aš iš tikrųjų nuoširdžiai tikiuosi, kad gal dar nevėlu. Laikas gydo ne visas žaizdas. Yra vaikas, jis niekur neišnyko, jis auga ir yra JŪSŲ.

na taip, turbut, be to, pirmagimiai paprastai gimsta jaunesnio amziaus tevams, kurie dar maziau tos kantrybes ir patirties turi, o su amzium ateina visai kitoks poziuris i vaika (ta labai gerai iliustruoja seneliu meile anukams, kuri, kaip sakoma, yra net didesne uz meile savo vaikams) . Ta labai gerai jauciu ir savo vaikus augindama
Labai daznai vyresniam amziuj vaiko susilauke tevai ji tiesiog dievina ir del to kartais per "silpnai" aukleja

Iš man pusės pastebėjimai tokie, kad vyresni tėvai daug labiau dėl visko jaudinasi, dėl visokių ligų, dėl nelaimingų atsitikimų. Ir kaip ir seneliai yra konservatyvesni vaiko auginimo klausimais. Turi daugiau kantrybės, bet ir lepina daugiau, ir dažniausiai ten, kur to visai nereikia.

tikrai taip nors del to jaudinimosi del ligu, tai man atrodo, kad ir internetas bei visokie mamu forumai tam labai pasitarnauja kai auginau pirmagimi, internetas dar buvo mazai prieinamas ir tos informacijos jame ne kazin kiek, tai kazkaip nesijaudindavau del kiekvieno sudniekio. O mazaji augindama ir visko prisiskaicius panikuoju del kiekvienos smulkmenos
sorry, jei labai jau nukrypstam nuo temos

Esme tame, kad pagalbos jam nereikia - tevas pries ji nesmurtauja. Mane jis vadino kaip tevas liepe - siuksle... Ir grazaus jam kazko mano siulyto nereikia - tik klausimai: papildyk saskaita, duok pinigu.

Aš daug skaičiau, bet labai mažai prisiminiau, kai reikėjo. Daugiau viskas iš intuicijos.
Papildyta:


Pagalba jam būtina, jeigu jis elgiasi taip, kaip jūs sakot. Vagia, įžeidinėja, reikalauja. Jis kitaip tiesiog nemoka, nes augdamas matė tik tokį pavyzdį. Ir su moterimis jis nesielgs kitaip nei elgėsi jūsų "vyras".

tik to betruktu, jei dar ir pries ji smurtautu vaikas mate, kaip tevas smurtauja pries jus - ar to negana? O ko jus tikites is vaiko? Siltu jausmu jums? Jeigu visa laika jaute jusu nemeile...
O kokie tevo ir sunaus tarpusavio santykiai?

zinot ka as pasakysiu kas ta mama motina terese? jai ir taip sunku...
pirmiausia visi galvoja apie vaika bet kas pagalvos apie motina? ar merginos tevai kurie priverte uzsisukti siam ratau nera atsakingi? ar pats tevas kuris atsiprasant padare vaika nera atsakingas? nejaugi tik viena motina turi nesti tokia nesta ir jausti sazines grauzati visa gyvenima? ji ir taip jaus visada grauzati nes tas vaikas yra...

na, gal ir per stipriai parasiau, nekaltinu ir nesmerkiu as jos, neturiu tam absoliuciai jokios teises - zinant visa situacija... Teoriskai, aisku, kad atsakomybe turetu tekti visiems, pirmiausia, moters tevams. Bet is to, ka ji raso, tai labai aisku, kad tevai ne tik kad neatsakingi, bet ir nerasysiu kokie, o vyras isvis . Kaip as suprantu is to, ka perskaiciau, blaiviausiai mastanti yra butent Griuk negyvas, todel ji galetu kazka pakeisti vaiko labui - SAVO vaiko. Motina Terese gelbejo visiskai svetimus, jei jau apie ja prakalbom Mano manymu, specialistu pagalba cia yra butina

Man įdomu, ką Griūk negyvas antrojo vaikučio tėvas apie visą šią situaciją ir apie pirmąjį vaiką galvoja?
Ir kiek tam pirmagimiui metų?
Papildyta:


Kaltų čia yra daug, kaltint vien mamą būtų absurdiška, nes tada daug kas nuo jos nepriklausė. O kas priklausė, ji paprasčiausiai nemokėjo, nesugebėjo. O ką galima atsinešti į savo šeimą augant pas tėvus, kurie SAVO dukrą atiduoda prievartautojui?

cia tai joo tikrai idomu, pries kiek metu visa tai buvo. Nes siaip jau galejo ir mokykla kazka naudingo sitoj situacijoj nuveikti (jei tuo metu buvo nepilnamete, tai turbut dar ir mokesi)

[quote=Griuk negyvas,2009 06 03, 23:37]
Nekenciamo vyro - nekenciamas vaikas.

Gime jis isprievartavimo pasekoje. Su vaiku ir jo tevu gyvenome nepilnai 8 metus. O vaiko savo man ne kiek negaila. Nes kai jo tevas mane smaugdavo ar dauzydavo, tas stovedavo ir juokdavosi. Paskui, kai lanke mokykla, vogdavo, begdavo is pamoku, ju neruosdavo, nuolat meluodavo. Kaip ne mano vaikas. Mano kovos buvo bevaises, todel uzkniso, ir atidaviau ji jo tevui. Viskas.


Esme tame, kad pagalbos jam nereikia - tevas pries ji nesmurtauja. Mane jis vadino kaip tevas liepe - siuksle... Ir grazaus jam kazko mano siulyto nereikia - tik klausimai: papildyk saskaita, duok pinigu.


Atsiprasau, kad kisuos
Man tai viskas aisku ir suprantama-dar isciose vaikas buvo uzprogramuotas gimt tokiu...atsiminkit, ka jautet, galvojot...jo laukdama. Jis dar negimes jaute priesiskuma jums.
Net tu mamu, kurios norejo pasidaryti aborta, o veliau persigalvojo ir vaikuti pasiliko, vaikai pasamoneje jaucia priesiskuma mamom ir veliau turi psichologiniu problemu yra saunkiau auklejami. Mintis turi didele galia.
galima net dabar viska pakeist vien juodu darbu su paciu savim...matau, kad vis dar giliai laikot pykti. reik ta pykti paleist. Kitaip niekad nesijausit laiminga. Vardan saves ir mylimo vaikelio tai reiktu padaryt

Baikit... Ką mokykla gali padaryt? Apsiimt nepilnametę su vaiku žiūrėt?

baikit, visai ne tai turejau omeny bent mano mokykloj jau pries 12 m buvo psichologo etatas, dabar kiek zinau, soc. darbuotojas arba psichologas yra praktiskai visose mokyklose. Jei ir nera, tai aukletoja, turedama klasej nescia nepilnamete, mano manymu tiesiog privalo i tai reaguoti - kalbeti, aiskintis, ar nereikalinga psichologine pagalba (o gal net ir materialine, jei, pvz., mokines tevai yra alkoholikai ar del kitu priezasciu nesugebantys tinkamai pasirupinti) Baisiausia, kai visiems viskas yra dzin, iskaitant ir mokytojus - atejau, atbeldziau savo pamoka kaip maldele ir eikit jus visi nuo mano biednos galvos cia net nereikia kalbet apie pastojima po isprievartavimo, nestumas nepilnametei merginai bet kokiu atveju yra milziniskas kruvis jos psichikai

Kai tai ivyko,man buvo 17,mokykla buvo baigta,univeras pries akis. Dabar jau virs 30. Motinai buvo viskas gerai tol,kol alaus turedavo. Gerdavo jie kartu su tuo,kuris mano gyvenima paverte kosmaru. Su vaiku jis puikiai sutaria,i boksa leidzia,cituoju: kad visiems snukius dauzytu. Slykstu. Dabar gyvenu kaip rojuj, turiu nuostabu vyra. Kosmarus dar sapnuoju,nes sumusimus visus prisimenu,jie iki dabar atsiliepia, ir moralinius pazeminimus irgi. Viskas,daugiau nenoriu pasakot,skaudu.

tikrai skaudu, laikykis isgyvenai jau labai daug, reiskia, esi stipri Puiku, kad sukurei grazia seima, ji pades uzmirst tas baisybes. Bet as budama tavo vietoj, vistiek nueiciau pas koki psichologa, ypac jei sakai, kad iki siol praeitis atsiliepia

Bėda rūpi tik jos savininkui. Psichologai yra beveik visur, tik ar jie atlieka savo funkciją- didelis klausimas. Pas mus irgi buvo, ir nėščių nepilnamečių buvo, tik vargu, ar kažkam jos rūpėjo, kaip jūs sakot, kad turi rūpėt. Viskas užsibaigia tuo "kaip sekasi?".



Jei ne dėl vaiko, tai bent dėl savęs (ir dabartinės šeimos) apsilankykit pas psichologą. Praėjo tiek metų, o jūs vis prisimenat ir jums skaudu. Negerai tai slėpt giliai savyje, reikia išleisti pyktį ir nuoskaudas, kad galėtumėt toliau ramiai gyvent.

ar psichologas istrins atminti? jokia psichoterapija neisvaduoja nuo nuoskaudu...
tas lapas jau uzverstas ir atverstas kitas

atminties neistrins, jos ir nereikia trinti. Pati nustebtumet suzinojusi, kiek gali psichoterapija atverstas naujas lapas gali buti su persigerusiomis is seno lapo dememis, bet tos demes gali buti tokios neryskios, beveik nepastebimos...jei nauja lapa prispausi prie senojo, jos taps ryskesnes

As ant svetimo vaiko negaleciau pasakyti, kad jo nekenciu-tiesiog ant jokio vaiko man taip nesisako....Cia aplamai. Net jei ir savajam jausmu neturit. Bet nekesti-tai jau daugiau nei stipru.

jus visus Griuk negyvas postus skaitet? Teisuole atsirado

Neįmanoma nemylėti savo vaiko Jis yra viskas,visur ir visada

Prisiskaičiau baisybių visokių. O galvoje viena-neįsivaizduoju, kaip galima nemylėti savo vaiko, niekaip nesuvokiu. Meilė gal tik skirtingai suvokiama, nes žmonės skirtingi. Iškeleto pavyzdžių aplink-tie tėvai (ar vieną iš jų)nemyli savo vaiko, kurių irgi nemylėjo. Ir savo ruožtu mylėt neišmokė. Baisu ir žiauru.
Man mano vaikas-stebuklas. Net žodžių nėra jausmams išreikšti. Dėkinga tėvams, kad mane mylėjo, nors kitose sritysenebuvo geri tėvai, bet mylėjo labai.

Aš manau, kad psichologas tiesiog padeda ramiai priimti ir suvokti tai, kad yra/buvo, kad praeitis nebetrukdytų gyventi, moko išspręsti (o ne pats sprendžia) problemas.
Na, esu girdėjus apie visokius navarotus su hipnoze, neva ir prisiminimus koreguot galima Nors nemanau, kad tai yra labai gerai. Gyvenime yra gėris ir blogis, ir žmogus nebūtų žmogus, jeigu nugyventų TIK pusę to.

Visai jau mes off'topinam

O aš suprantu ir nesmerkiu Griūk negyvas, jai teko daug išgyvent, o po to labai daug kas išsibalansuoja jausmų ir pasaulėžiūros srityje.

[quote=__snowflake,2009 06 04, 15:01]
Prisiskaičiau baisybių visokių. O galvoje viena-neįsivaizduoju, kaip galima nemylėti savo vaiko, niekaip nesuvokiu. Meilė gal tik skirtingai suvokiama, nes žmonės skirtingi.

O aš įsivaizduoju, net žinau, kad kai kurios motinos į savo vaikus žiūri kaip į daiktus, nuosavybę, kuri joms priklauso...( na tik jau neaiškinkit, kad Jonaitienė myli savo vaikus, jie tik įrankis jos poreikių tenkinimui) beje aš savo vaikus dievinu, nors kartais, kaip ir temos autoriai atrodo, kad NE, bet tada pabūnu kokį pusdienį, be savo " banditėlių" ir pastebiu, kaip pradedu gaminti jiems skanėstus, pirkinėti gražius daiktus, žaislus, o jei ilgiau jų nepamatau, tai vietos namie neberandu..., kaip šunytis slampinėju po kambarius ir jų daiktelius rankioju..., tai va, tada ir suprantu kokią vietą gyvenime jie užima, taip, kad ir temos autorei labai pravartu būtų padaryti "pauzę", pabūti vienai ir pagalvot kas ir kaip..., kartais buitinė rutina neleidžia suvokti esminių dalykų..., be to pirmas vaikas visada stresas - iš esmės pasikeičia visas šeimos gyvenimas, ( mes su vyru gimus pirmagimiui, labai lauktam ir norėtam, labai konfliktuodavom, buvom pervargę,nuo bemiegių naktų, atsakomybės ir etc.), Insomnia- pailsėkit ir pabūkit viena, o tada paaiškės ar mylit ar ne...
Papildyta:

Dar ir kaip įmanoma, jei būtų neįmanoma, nebūtų tiek paliktų vaikų vaikų namuose...

aš manau, kad temos autorė tiesiog pervargo, arba, kaip ragnez sako, kelia sau per didelius reikalavimus. O aplamai, kaip ta meilė turi atrodyti . Gerai, kai vaikutis ramutis, meilutis... tada ir apie meilę lengva kalbėti. O ne visus vaikus lengva auginti. Insomnijos vietoj bandyčiau pakalbėti su vyru - perleisti jam dalį buities, susitarti, kad jis ją kasdien kur nors vieną išleistų... Arba gryščiau į darbą kad ir kokiam ketvirčiui etato, kad galva prašviesėtų.
Griūk negyvas, labai užjaučiu, kad taip nesusiklostė gyvenimas, bet, gerai, kad nors dabar su nauja šeima jaučiates laiminga. Nors aš gal visgi nueičiau pas specialistus, o ilgainiui viskam nurimus, gal ir su vyresnėliu pradėsit bendraut ( ką gali žinot ).
Papildyta:

Anos moterys su problemom. Jeigu jau iš "normalių" šeimų moteros visokio plauko išpizdėjimų prisigalvoja, tai ką kalbėt apie tas. Neginu, smerkt negaliu, bet ir nesuprantu jų iš dalies.

O pasiilgus vaiko dėmesį rodykit ne daiktais ar pirkiniais, o žaidimais, buvimu kartu, bendravimu

GRIUK NEGYVAS nesuprantu -kodel tas tavo BUVES VYRAS pavadinkim,taves nekente,laike siuksles vietoj bet vistiek su tavim gyveno 9metus jei gerai supratau? tai galejo susirasti geresne,ko neieskojo? ot kaip tokiu vyru nekenciu tai negaliu butu palikes jus ramybej tai gal ir vaika butum pamilus, kitaip isauklejus(o ne -cituoju-,,lanko boksa,kad galetu snukius visiem isdauzyt......)
bet idomu ar tam vaikui paciam netruksta TIKROS motiniskos meiles?mamos iskeptu skaniu blynu su uogiene...? o gal turi pamote? ,...

jeigu tokios niekad nebuvo, kažin ar jam trūksta. tas vaikas subanditėjęs, blynai ir uogienė jam tikrai nepadės.
labai jo gaila, kad iš mažens jau programuojamas kalėjimui
kas galbūt padėtų, tai apgyvendint jį padorių globėjų šeimoj, kurie pasitelktų specialistus. bet kas tą darys? tik filmuose taip būna.
o šaudyt čia reikia tuos tėvus, kurie tekina dukras už prievartautojų.

ačiū, kad pamokei, be tavęs tikrai nebūčiau supratusi... ,
aš čia atvirauju, bandau parodyti kaip jaučiuosi kai nėra vaikų šalia, kaip gerai pailsiu kai jų nėra kokį pusdienį ir kaip prastai būna kai tas buvimas atskirai užsitęsia, tikrai ne dėl to, kad turiu kažkokių problemų, o todėl, kad noriu savo atvirumu padėti temos autorei...
beje, manau kiekvienai verta prisipažinti, kad būna dienų kai visas pasaulis juodai atrodo ir vaikas erzina ir nebežinome ar mylime ar nekenčiame, tai labai, labai žmogiška, beje manau, kad būna dienų kai ir tie mus dievinantys vaikeliai ant mūsų pyksta ir gal nekenčia...
dėl temos autorės tai aš visai rami, jei žmogus pateikia sau tokį klausimą, vadinasi jis nėra abejingas, o meilė ateis, o gal yra, tik buities užgošta...
Papildyta:


manau, neieškojo geresnės, nes na, gal jis tiesiog sadistas, kuriam patinka niekinti kitą žmogų..., o kokį vaiką gali toks individas paleisti į pasaulį?...