sveikos ir as prie jusu.Na gal ir negerai pasakysiu,bet man dusioje lengviau paliko paskaicius,kad ne as viena tokia istizusi.As nuo vaikystes kazkiokia kompleksuota.Gal del to kad su mama niekada nepasikalbedavom ,svelnumo jos nejauciau tad visada viena buvau su savo problemom uzsidariusi savyje.Gal tik dabar pradejau stipriai dirbti su savimi(man 28m).Kazkaip man isejus i miesta atrodo kad visi i mane ziuri,kad as kazkaip idomiai atrodau,kad mano eisena negrazi,na zodziu visiems gyvenimas geras tik ne man.o jei kavos dar padauginu tai dar ir sirdis plaka kaip paselusi,kojos dreba baime zmoniu dar didesne palieka nu jausmas kosmariskas.tai db stengiuosi atrodyti taip kad sau patikciau ir tas truputi padeda, geriu vitaminus kuriuose yra b grupes vitaminu.be4ndrauti einasi geriau kazkaip.na kaip sakoma stengiuosi perlipti per save.Visa ziema kaip ir ok viskas jau buvo,bet db jau pastebiu kad vel stogas kai kurioms dienomis vaziuoja.Na psichologui savo problemu tikrai neisdrisciau pasakot,o be to jie tik zmones dirbantys savo darba,kuriems tai yra kasdienybe ir abejoju ar sugebetu mane suprasti.Stengiuosi labai su savo berniuku bendrauti kad jis toks nebutu gyvenime kaip ir as,nes tas jausmas ziauriai apsunkina gyvenima

[quote=ardnas,2010 03 12, 12:22]
sveikos ir as prie jusu.Na gal ir negerai pasakysiu,bet man dusioje lengviau paliko paskaicius,kad ne as viena tokia istizusi.As nuo vaikystes kazkiokia kompleksuota.Gal del to kad su mama niekada nepasikalbedavom ,svelnumo jos nejauciau tad visada viena buvau su savo problemom uzsidariusi savyje.Gal tik


pradėk rytą nuo trijų gražių minčių apie save:))

Bloga nuotaika,nepasitikėjimas savimi aplanko mus visus,aš ne išimtis.Stengiuosi padėt sau skaitydama grožinę literatūra,nevengiu psichologijos..Savitaiga turi didelę reikšmę mano gyvenime.Aptikau seną ,bet mano manymų,vertą dėmesio knygutę.Pacituosiu truputėlį,kad suprastumėte apie ką aš kalbu.Sibilė Patridž sukūrė programą,kuri vadinasi''Būtent šiandien".
1.Būtent šiandien aš tapsiu laimingas.Tai reiškia,jog vadovausiuosi Abraomo Linkolno žodžiais,kuris pasakė,jog''daugelis žmonių laimės patiria tiek,kiek turi ketinimų būti laimingas''.Laimė slypi mumyse;tai ne išorinių aplinkybių rezultatas.
2.Būtent šiandien aš pasistengsiu prisitaikyti prie to gyvenimo,kurį gyvenu,o ne bandysiu visus pritaikyti prie savo norų(...)
3.Būtent šiandien aš pasirūpinsiu savimi.Darysiu mankštą,rūpinsiuosi savo kūnu,tinkamai maitinsiuos(...)
4.Būtent šiandien aš pasistengsiu gyventi šia diena,nesistengsiu visų savo gyvenimo problemų išspręsti iš katro(...)
(...)
10.Būtent šiandien aš nebijosiu,ypač nebijosiu jaustis laimingu,žavėtis grožiu,mylėt ir tikėt,jog tie,kuriuos aš myliu,myli mane.
Nusiteikite gėriui,galvokite apie gėrį-būsite,linksmas,jausitės laimingas."
Tai tiek minčių pąmastymams...

Labu kad dusioj ramiau - nieko cia blogo neveltui psichologai kuria terapines grupes, zmones kvieciami dalintis ispudziai, pasikalbeti.



daugelis vaiku turi viena ar kita kompleksa, bet be abejo, nemalonu, kad nebuvai vaikysteje islaikyta... taciau dziugu, kad nesustojai ir dirbi su savimi dabar!



Sau patikti - vienas svarbiausiu dalyku. o jei taip neigiamai organizmas reaguoja i kava, gal laikas jos atsisakyti? Taip, psichologui jo darbas yra kasdienybe ir jis tikrai nesuprastu, kaip jautiesi... Nemanau, kad isvis kas nors suprastu. Juk kad ir kiek "skystas" ar kompleksuotas zmogus bebutu, jis yra asmenybe, o asmenybes kiekviena jausma isgyvena savitai ir nevalia jausmu lyginti, nes net budami patys empatiskiausi zmones, neilysim i kito zmogaus kaili ir jo jausmu ar skausmo nepasversim, nepamatuosim... Taciau psichologai zino puikiu budu, kaip padeti zmogui surasti jam paciam priimtiniausia kelia... Na, o pradet, zinoma, reiketu nuo pacios saves supratimo... Zinoma, tai nera lengva, bet dievai mato, kaip verta saves ieskotis! Ir kaip buna smagu save atrasti. Kad ir kasdien kitokia, bet save.

Ir, manau, kad puikus patarimas, pradeti ryta nuo 3 graziu minciu apie save! kad ir nuo vienos!

sekmes

Oi, merginos.. Studijuoju psichologiją ir galiu drąsiai pasakyt, kad psichologas jus kuo puikiausiai supras. Toks gi jų darbas - suprast ir padėti surasti geriausią būdą, kaip iš visų bėdelių 'išlipt' Taip kad jei tikrai jaučiat gyvenime nepatogumą, drąsiai eikit ir pasakokitės.


O mane tai užkabino ta idėja apie gražias mintis iš ryto. Super! pati seniau kankinausi dėl nepasitikėjimo savim ir kažkokiam žurnale perskaičiau, kad reik atsistot prieš veidrodį ir kartot sau "aš graži". Pagalvojau, kad nesąmonė, bet ėmiau ir pabandžiau. Tai turbūt kokią savaitę jausdavausi kaip visiška višta taip darydama, bet paskui vieną dieną kažkaip sutapo, kad tikrai gražiai sau atrodžiau ir kai pasakiau "aš graži", net pačiai smagiau pasidarė. Tai va iš to mano patarimas sektų toks: jei atsistojat prieš veidrodį ir jaučiat, kad tądien sau patinkat - nepatingėkit ir pasistaipykit ilgiau, ir dar visaip maloniai apie save pagalvokit Oi kaip nuotaiką pakelia

kas gali atsitikti tokiam zmogui, kuris viena diena suvokia, kad jis nuolatos save apgaudineja?

juk nesakau, kad reikia apgaudinėti tik labai smagu kartais šitaip sau įkvėpti geros nuotaikos nagi negali būti, kad taip jau visada visada jaustumėmės negražios ir nerastumėm kada sau gero žodžio pasakyti. Daugiau meilės sau!!

[Sveiki,as turiu problema,esu per daug prisirisus prie kompjuterio,labai daug laiko proleidziu uz kompo,ir visai neskiriu demesio vaikams,jie zaidzia sau kur nori,o kai nori demesio ir ateina pas mane,as pradedu nervuotis,pradedu saukt ant ju,kad nelistu prie manes,kad noriu paziuret filma,bet jie dar labiau rekia,o as tada dar labiau pykstu nervuojuos.Kartais man net baisu kad galiu sudot vaikui.Kai is darbo grizta vyras,as del to kad man vaikai sugadino nervus issilieju ant jo,nors jis visai nieko dietas,del to musu santikiai labai suprastejo.Nzn kur man kreiptis situ klausimu,pas psihologa ar psihiatra??? As kasdien duodu sau zodi kad nuo rytojaus visa demesi skirsiu vaikam.kad daugiau nesedesiu neziuresiu filmu o zaisiu su vaikais,bet sakau tai sau ir tuo paciu abejoju ar as pajegsiu taip daryt?Tikriausiai as visai savim nepasitikiu.
Papildyta:

Sakot kad pasitikejima priduoda tikslas,o jai as pati puikiai zinau kad tikslas yra neigivendinamas,tai kaip jis priduos pasitikejimo????As daleiskim turiu viena tiksla,noriu turet nuosava nama uzmestije,bet zinau kad tai yra neigivendinama,man reiktu dirbt 40metu ir nieko neleist kad sutaupit ant namo.

Man atrodo, kad jus Irina 1984 uzsisedejot namuose, uzsidepresavot ir issiliejat ant savo vaiku. jiems juk reikia jusu,jie dar labai mazi. prie kompo galit pasedet kai vaikai miega.

siūlau mažiau žiūrėt filmus o dirbt.. žiūrėdama filmus ne tik namui bet ir duonai neužsidirbsite..

..Tempiu temuke i virsu- man rodo tai kiek padoriau nei sukurti dar viena itin panasia....Nors tureciau moderaorei to i prasyma jei imanoma patalpinti sia temuke i " Kertele sielai" skilty.. ..


...Zinau kad yra ivairios literaturos sia tema..Nemazai teko apie tai paciai dar pauglei bunant paskaitineti, bet tuomet dar tiesa saknt nelabai as del tokio dalyko ir nerimavau..
..Deja metams begant ir keiciantis ivairiom gyvenimo salygom tas nepasitikejimas savo jegomis ne tik kad niekur nepradingo bet galeciau teigti ,kad isaugo i kazka neiveikiamo..

....Berasant man cianais ir beanalizuojant savo gyvenima tuo paciu, staiga i galva sove mintis: " Ar tai negali kazkaip buti susije su tom milziniskom gyvenimo permainom atejusiom man susituokus su MB"..??...
Kazkuri sioje temeleje yra klausiusi vienos mamamytes ar tik ne teveliai iprate viska dukrelei ant lekstutes patiekti del to kalti...!! ..Taip jau susikloste ,kad daug maz viskuom nuo maziausiu smulkmenu po musu santuokos MB turejo rupintis..Bet tuo paciu buten jisai mane iki sios dienos skatina tobuleti ir siekti tai ko man norisi...Bet stai cia ir isikisa tas mano nepasitikejima savimi ir nors ir kaip MB bando mane palaikyti , as visada save matau zemiau visu....

...Na nezinau ar visas mano pasisakymas nenusigrus kur cia giliai giliai..ar tai yra tap pat kuriai nors mamytei aktualu kap ir man...Butu labai saunu jei buten cia galetumem viena kitos situacijas panagrineti ir bandyti ispresti...

sveika as ir susidurusi esu su tokia problema nepasitikejimu savimi.jau net pati nzn ka daryti pavargau kovoti su visokiomis situacijomis neturiu jau jegu.pradejau netgi savimi nepasitiketi kaip ir tu

sweikos merginos wisos dingusios, reikia sia tema prikelti wel tu, kurios sawimi nepasitiki, buwo, yra ir bus. Tik wa, tas nepasitikejimas pasireiskia ywairiose situacijose. Kartais zmones, kurie sawimi nepasitiki, net patys to nesupranta, ir jauciasi blogai daugelyje situaciju. Tuo labaiu negali nieko pakeist na, taciau jei ,,diagnoze" sawyje jau rasta, reikia ilgai ir nuobodziai dirbt su sawimi.. reikia wengti zmoniu, kurie skatina ta nepasitikejima sawimi. Bent jau man taip buna - gzistuoja zmoniu tipai, su kuriais jauciuos lyg noreciau sletis po pernyksciais lapais... deja.. nors as dar jauna (man 23 metai), taciau tas nepasitikejimas kankina mane nuo pat waikystes, ir jauciuos nepajegi su tuo kovoti... kartais supykstu ant sawes, ir norisi kazkur pradingt, isgaruot, kad pati nieko nematyciau, ir kad netrukdyciau kitiems...
Taigi, merginos, susiwienykime, ir yweikime sawe padekime wienos kitoms

sweikos merginos wisos dingusios, reikia sia tema prikelti wel tu, kurios sawimi nepasitiki, buwo, yra ir bus. Tik wa, tas nepasitikejimas pasireiskia ywairiose situacijose. Kartais zmones, kurie sawimi nepasitiki, net patys to nesupranta, ir jauciasi blogai daugelyje situaciju. Tuo labaiu negali nieko pakeist na, taciau jei ,,diagnoze" sawyje jau rasta, reikia ilgai ir nuobodziai dirbt su sawimi.. reikia wengti zmoniu, kurie skatina ta nepasitikejima sawimi. Bent jau man taip buna - gzistuoja zmoniu tipai, su kuriais jauciuos lyg noreciau sletis po pernyksciais lapais... deja.. nors as dar jauna (man 23 metai), taciau tas nepasitikejimas kankina mane nuo pat waikystes, ir jauciuos nepajegi su tuo kovoti... kartais supykstu ant sawes, ir norisi kazkur pradingt, isgaruot, kad pati nieko nematyciau, ir kad netrukdyciau kitiems...
Taigi, merginos, susiwienykime, ir yweikime sawe padekime wienos kitoms

Ar dar veikia šita tema?

Nežinau, ar tai nepasitikėjimas savimi, bet labai dažnai jaučiu, kad nusišneku. Mano žodžiai dažnai būna pasakyti nelaiku ir ne vietoje. Kartais didesnėje žmonių grupėje atlieku juokdarės vaidmėnį, skaldau berniokiškus bajerius, ko moteriai kitąkart nereikėtų daryti.

Esu pasimetusi savyje. Lyg ir esu impulsyvios prigimties, o iš manęs visada buvo reikalaujama santūrumo, dabar jau matau, kad santūri būnu ne tada kai reikia, ir su impulsyvumu, atsipalaidavimu tas pats. Aplinkiniai man vis kaldavo, kad neapgalvoju žodžių, kad kai pykstu, man žodžiai teka kaip iš kokios kanalizacijos, kad baisiai atrodau (čia kai su tėvais kildavo konfliktai).

Po to ir šiaip tėtis dažnai sakydavo, kad mano kalbos yra bereikalingos, kad tiesiog, jei pasakoju apie kokius nors draugus, kažkokius įvykius, tai tauškiu niekus.
Augau, brendau, įstojau į universitetą, lankau chorą, turiu truputį draugų, bet pastebiu, kad tėčio sakyti žodžiai visai teisingi. Kartais mano komentarai būna absoliučiai kvaili. Kartais per daug pripasakoju to nevertiems žmonėms. Esu ganėtinai plepi ir atvira. Jau kai kurie man sako, kad būčiau atsargesnė, niekada nesuvokdavau, kokį pavojų gali sukelti atvirumas, ypač, jeigu kalbu apie save, o ne apie kitus. Bet dabar pamačiau, kad pats elgesio faktas, kai žmogus daug atvirauja apie save, padaro jį kažkokiu nerimtu, nepatikimu, mavaikišku.

Tarkime, grupiokėms nevengiu pasakoti apie savo santykius su vaikinais. Aišku, nekalbu iki tokio lygio, kas liečia intymius dalykus, tiesiog pasakoju, kaip sekasi, kaip as jaučiuosi ir pnš. Bet manau, kad tai nėra gerai, nes kai pasakoju, girdi beveik visa grupė, o man tuo metu dzin.

Nežinau, kas man darosi, bet dažnai taip knieti kam nors ką nors išsipasakoti, visus terorizuoju, turbūt esu energetinis vampyras :/ Namie mamą, o univere šiaip jau nejaučiu kaip išsipliurpiu.

Teta man sako, kad esu kaip atversta knyga ir aš visiškai su tuo sutinku. Manau tas mano atvirumas kuria kažkokį nelabai teisingą įspūdį apie mane.

Išvis, neįsivaizduoju, ką žmonės apie mane galvoja. Kodėl tarkime, lankau chorą, kurį lanko dar dvi mano grupiokės, ir nors universitete bendraujame vienodu intensyvumu, chore, kur lieka mažiau žmonių, kur susiaurėja, suintymėja žmonių bendravimas, jos būna dviese, kažkaip jaučiu, kad mane ignorina, lyg mes apskritai neturėtume jokių bendrų interesų. Manau, kad tokios problemos kyla dėl mano elgesio. Iš vienos pusės greitai adaptuojuosi, iš kitos viduje jaučiu diskomfortą, nes tampu kažkokia juokdare. Nuomonės pasakyti nebijau, tai čia lyg pasitikėjimo ir yra. Nežinau, gal moku super duper gerai save apgauti ir iš tikro visai savimi nepasitikiu? Gal tas mano plepumas rodo dėmesio trūkumą, norą būti pripažintai?

Na pirmas žingsnis padarytas - jūs sau pati pripažinote, kad per daug šnekate, kartais ne laiku ir ne vietoj ką pasakote.

Kitas žingsis būtų - išmokti tai kontroliuoti. Jei norisi vėl kažką taukšti nesustojant reikėtų prikąsti liežvį ir sakyti tik tai kas tuo metu aktualu ir svarbu.

Trečias žingsnis - Prieš kažką sakant gerai apgalvoti ir sutrumpinti kiek tik įmanoma.

Ketvirtas - išmokti klausytis. Klausytis kito reikia du kart daugiau nei pačiai kalbėti.

Nepasitikiu savimi ir del isvaizdos. Matau nemazai realiu minusu, kuriuos kiekviena diena bandau maskuoti, tai kazka itempti, tai kazka atleisti. Pagalvojau, kad noredama buti bent jau vidutiniskai patenkinta savimi tureciau padaryti koki nors viena kardinalu pasikeitima, nes dabar ziuriu i save ir tikrai nematau nieko, ka tureciau grazaus. Kazkaip zmonems lyg ir neatrodau bjauri, kai kam gal net grazi, bet keisciausia, kad visumoj, neturiu jokio kabliuko, kad butu patrauklu, kai jautiesi niekam tikus. Tiesiog nieko israiskingo.

Seniau galvojau, kad va, vidumi turbut zmones traukiu, bet paaiskejo, kad viduje irgi didziulis pasimetimas, saves nesuvokimas.

Kad tokios ir butu mano psichologines problemos - as sunkiai susitaikau su savo praeitimi. Atrodo, kad ant kazkada buvusios baltos drobes uzdrebta purvo deme, o daugiau vietos kazka grazinti, dailinti jau nebeliko.
Tarkime, grauziuosi del to, kad draugavau su netinkamais vaikinais. Buvo periodas, kai ziauriai savimi nepasitikejau ir jauciausi niekam tikusi, tai ir draugavau su bet kuo, kam atrodziau KAZKAS. Tarp mano eksu - vieni nevykeliai, nepatrauklus, jautrus, atsiskyreliai, apsileideliai... Keista, bet visi jie atrodantys kaip asocialai, taciau gana protingi zmones, baige aukstuosius, besidomintys kultura, filosofija, tiesiog pasauliu...

Nors buvo keletas ir profkiniu, su nuliu intelekto, gal jautrumas ir gyvenimo mokyklos vaisiais jie galetu pasigirti. Nezinau ka su kuo lyginu, turbut lyginu juos su vaikinu, su kuriuo dabar bendrauju, apsimesdama pati sauniausia, patraukliausia, protingiausia.

Geda ir pries save ir pries tevus, kokiu tik bernu neparsitempdavau i namus. Ir kokie mano tevai buvo tolerantiski. Netgi matydami su kokiais nevykeliais prasidedu, niekada neteisdavo. tada atrode nuostabu, o dabar geda ir pazeminimas grizta man.

Aš esu paauglė, gal biški ne toj svetainėj parašiau, bet mačiau, kad čia labai gerų patarimų yra, todėl norėčiau pasipasakoti.
O mano problema tokia, kad neturiu pakankamai draugų ir jaučiu įtampą būdama tarp žmonių. Net išėjus į gatvę įsijungia tas nerimo ir susikaustymo režimas. Labai sunku jį įveikti. Nes būdama su kitais aš lyg save sumenkinu, jaučiuosi kažkokia kitokia ar nepageidaujama. Pvz.: mano bendraamžiams didžiausia smagybė eiti išgerti, rūkyti ir jie yra nieko prieš šaipymąsi iš kitų, o aš esu prieš. Nors išties esu draugiška, graži ir protinga, bet kažkas mane stabdo. Kartoju pozityvias mintis, medituoju, atrodo namie esu pasitikinti savimi, bet va kai tik išeinu į žmones... Kai matau, kaip kiti paaugliai vaikšto su draugais, merginos flirtuoja su vaikinais, dar labiau suspaudžia širdį. Nežinau ką daryti, iš kur gauti jėgų, draugų ir to pasitikėjimo savim.

Evairem, manau esi daug geresnė už tuos kitus paauglius, kurie linkę išgėrinėti, rūko ir šaiposi iš kitų. Jie jums autoritetas būti neturėtų, tad tikrai nereikėtų dėl to griaužtis ir norėti pritapti Nesumenkinkit savęs, nes esate ypatingas žmogus, geras žmogus, kuriam tokie dalykai atrodo nešvarūs, nepriimtini, netoleruotini. Aš tik už jus džiaugiuosi Buvau lygiai tokia pat, nepriimdavau blogų dalykų, kovodavau su blogiu, suprantu, kaip sunku prisitaikyti prie tokios bendraamžių bendruomenės. Ir išvis ar reikia prie jos taikytis? Esame indivdualybės. Žiūrėkit kitur, surasit žmonių panašių į save ir visi bendravimo barjerai išnyks tarp jūsų.
Aukštyn nosytę, išaugus iš paauglystės, baigus mokyklą išeisit kitur, pamatysit, kad yra labai daug tokių žmonių kaip jūs. Žinokit jūs ne viena, tad gyvenkite taip kaip iki šiol, tai yra sveikintina

Evairem - nesinervuok. Aš buvau tokia pati. Negėriau, nerūkiau, per naktis nebaliavojau, turėjau vieną pačią pačiausią draugę, buvau protinga ir graži, bet visad galvojau, kad visi yra gražesni ir geresni už mane. Patikėk, nors man kartais atrodė, kad esu kažkokia netokia kaip kiti paaugliai, tačiau dar nesupratau, kad kuo toliau, tuo labiau visi mane gerbė už tai kad esu ir graži ir protinga, o ne "palaida bala". Patikėk, tik tada kai tau bus kokie 22m (gal daugiau) suprasi, kad nieko nepraradai, kad gali nebendrauti su tais, kuriem patinka tyčiotis iš kitų, galėsi bendraut ir draugaut su tais žmonėm kurie yra tokie pat protingi kaip ir tu, nes tokių tu dar tikrai sutiksi.

Dėkui už atsakymus Tas nerimas ne taip lengvai pasiduoda, bet aš irgi užsispyrus Atrodo smulkių problemų išlenda įvairiausių, bet visos jos kilo iš to pačio, - tai kritusios savivertės. Stengiuosi visaip ją kelti ir tikėti savim, bet tas nepasitikėjimas jau gan giliai įsišaknyjęs. Žodžiu galėčiau rašyti ir rašyti, kaip kiekvienoj situacijoj vis kitokios problemos kyla, vis kiti klausimai,bet svarbiausia norėjau sužinoti, lyg kokį patvirtinimą gauti, jog nieko neprarandu, kad viskas savu laiku, nes dabar sunkus metas ir kai pats sau tai pasakai, kažkaip sunkiai tikisi. Vis ta paauglystė (smagu, kai gali kažkam kaltę suverst ).

Jei kils daugiau klausimų ar norėsis išsipasakoti, rašykit

Noreciau ir as pasipasakoti,
mano beda yra ta jog nemoku is pavaldiniu issireikalauti to ko is manes reikalauja mano bosai.Gaunasi taip jog as noriu buti visiems gera,o taip gi nebuna.Noredama isvengti priekaistu jog blogai dirbame stengiuosi kuo daugiau padeti savo pavaldiniams padarydama kaikuriuos ju darbus.Deja galiausiai gaunu pylos kad as pati blogai dirbu.As bijau kad zmones ant manes neuzpyktu,todel verciuosi per galva save visai pamirsdama.Kaip man issiugdyti reiklios grieztos vadoves ivaizdy,kaip ismokti pasakyti zmonems kad mano zodis yra pagrindinis ir jo reikia paisyti.
P.S nepaminejau kad vadove tapau is to pacio kolektyvo kuriam dabar vadovauju.
Pasak mano vyro esu minkstasirde naivuole

turiu tave nuliūdinti, jei nepakeisi savo mąstymo ir visiems pavaldiniams nuolaidžiausi, teks išeiti iš darbo, tokią patirtį jau turiu

Patarimas - surask priežasčių atsisakyti dirbti kitų žmonių darbus, pvz pasakymu, kad pati užsikrovus darbais. Neprisiimk atsakomybės už kitus, to tu neprivalai. Kiekvienas už save. Arba tiesiog prie kavos puodelio aptark su kolektyvu vadovo pastabas, planus kas ką turėtų padaryti ir atsiskaityti.
Jei eisi keliu kaip rašei - teks išeiti iš darbo, patikėk.
Sėkmės tau naujų santykių su kolektyvu kūrime

Junijor, jūs, kaip įtariu, neseniai pradėjote dirbti vadovaujantį darbą?
Manau įdirbis ateina palaipsniui (čia kaip kiekviename darbe). Problema yra tame, jog pavaldiniai manau sąmoningai ar nelabai sąmoningai jumis manipuliuoja - žmonės pastebi silpnesnį ir stengiasi užlipti ant galvos - taigi ar ir tokiems žmonėms norite būti gera? Be to, kodėl gerumas jums asocijuojasi su nuolaidumu? Tai nėra tapatūs dalykai.
Betkokiu atveju - stiprybės jums.

pirma viska turi pradėti nuo to ko nemėgsti pvz aš nepasitikėjau savimi vien dėlto kad nemėgstu raudonos spalvos o raudona spalva man kelia nepasitikėjimo savimi taigi aš atsikračiau visais dalykais kurie man sukelia nepasitikėjimo savimi

man taip pat sunku pasitikėti savimi, turiu daug baimės kalbėdama su žmonėmis, išraustu , ankščiau maniau, jog išaugsiu iš to, bet niekas nesikeičia, nejauku žiūrėt kitiems žmonėms į akis, bet stengiuosi nuo to nebėgti, o kaip tik pratinu save prie to