Oi, oi- dar vienas anekdotas. Anyta(švenčių proga) mane nusivedė į tokią parduotuvę ir įteikė dovanų čekį. Reikėjo pamatyt kaip aš blaškiaus bandydama ką nors reikalingo " prie ūkio" išsirinkti, ar vaikui ką ar vyrui išrinkti, bet, kad toj parduotuvėj tik kosmetika visokia buvo. Blaškaus blaškaus, pardavėja žiūri akis išvertus, anyta laukia- visai susisarmatijau- prisirinkau bile ko, šampūnų visokių- kad vis ne man vienai būtų... nu ar ne baubiakas?

Oj catina, tu taip protingai rasai! Tikrai kartais mes tiesiog per daug sureiksminame detales, ir nematome bendro vaizdo )) Aciu tau uz komentarus, kai kazkas padeda isanalizuoti situacija, tikrai lengviau pasidaro ir paciai pamastyti, nes kai viska matai is savo varpines tai vaizdas gaunasi siek tiek iskreiptas. Matai, o su anyta siek tiek kita problema, nes ji tokia butent moteris, kuri aukoja viska net ir savo sveikata del savo seimos ( vyro ir sunaus) lengvo gyvenimo Uz tai, bet koks pareiskimas, sorry , bet man reikia, jai skamba, kaip pasaulinio lygio tragedija, jai tai tiesiog nesuprantama. Zodziu man reikia jai neegzistuoja, egzistuoja tik sunaus ir vyro poreikiai deja, man net paciai jos gaila, taip noretusi, kad ji pati daugiau demesio skirtu sau, ir tada ne taip skaudziai reaguotu i mano pareiskimus Va tokie vat reikaliukai. Tikrai gerai, kai kas nors taip protingai pakomentuoja kaip tu. O apie demesio sureiksminima butinai parasyk, lauksiu !

Kai kurie zmones paprasciausiai turi polinki per daug sureiksminti aplinkiniu jiems skiriama demesi. Gatveje, kompanijoje ir t.t. jiems samoningai ar siek tiek pasamoneje pastoviai sukasi mintys: "visi ziuri i mane", "ka jie apie mane pagalvos", "ka jie apie mane pasakys"ir pan. Deja, dazniausiai mums taip tik atrodo, kad visi mus stebi ir vertina. Realybeje yra siek tiek kitaip. Beveik 80 % visu zmogaus minciu daugiau ar maziau tiesiogiai sukasi apie ji pati. Taip kad intensyviai apie kita konkretu zmogu jis masto ne taip ir daug. Daznai mes papuolam i kito zmogaus zvilgsnio lauka, trumpam uzfiksuojam jo zvilgsni ir nesukeliam jokiu minciu. Arba sukeliam mintis, pazadinam emocijas, bet daugelis ju buna tik trumpalaikes. Pvz., jei gatveje nepazystamas vyrukas mestelejo replika apie Tavo kojas, tai: 1. Tavo veido jis galbut ir is viso neisidemejo 2. Tavo kojas po keliu ar keliolikos minuciu jis taip pat pamirs, nes musu mintys pastoviai klajoja ir ilgai galvoti apie ta pati objekta yra sunku. Ar verta tada viska priimti taip asmeniskai, del to jaudintis ir pergyventi?
Jei labai sunku tarp zmoniu ir sudetinga pakelti ju demesi, galima bandyti elgtis taip. 1. Kiek galima dazniau ir ilgiau isivaizduok, kad esi tarp zmoniu, o jie Tave perdetai idemiai stebi ir vertina. Fiksuok savyje ta nemalonu jausma kiek galima ilgiau. Zmogaus psichika turi savybe persisotinti nuo intensyvaus jausmo. Po kurio laiko tokiu treniruociu turetum pastebeti, kad ta nemaloni itampa mazeja. Tada nuo minciu reikia pereiti prie darbu. 2.Kuo dazniau eik i gatve, zmoniu susiburimus.
Stenkis uzfisuoti savyje ta nemalonu jausma, kai Tave stebi ir kuo ilgiau savyje islaikyti sita itampa. Kuo dazniau tai darysi, tuo geriau. Po poros menesiu intensyvios treniruotes turetum pastebeti, kad stebintys zmoniu zvilgsniai nera jokia ypatinga tragedija...

Tai va- šiandien pamačiau skelbimą dėl darbo. Na ne pagal mano specialybę, bet tokio, apie kurį jau seniai svajoju. Manau, kad susitvarkyčiau. Na, bent pamėgint norėčiau....
BET....vos tik pradėjau įsivaizduoti save rašančią CV ir motyvacinį laišką- iš siaubo susuko vidurius.... Bandau įsivaizduoti kaip jausiuos jai nepasiseks. ..bet atrodo dar labiau baugina jei pasiseks. Dabar sėdžiu aš sau šiltnamio salygom, auginu vaikiuką...O staiga -bum! Viskas aukštyn kojom... Metų laiko vaikiuką palieku svetimiem ( dar niekad niekam nesu palikus)- stresas. Naujas darbas- stresas. Naujas kolektyvas- stresas. Reiks vairuot- velgi stresas, nes jau du metai, kaip tam nebuvo poreikio...Sudedu visus tuos stresus į vieną krūvą...ir ką gaunu? Gaunu tai, kad net nebandysiu to cv siūsti. Bat kaip tuomet aš ką nors savo gyvenime pakeisiu? Dirbti tikrai noriu. Juk negaliu visą gyvenimą sėdėt kam nors ant sprando- vistiek reiks kada nors pradėt.... Iki vaikelio gimimo pakeisti darbą man buvo vieni juokai. Vaikščioti į atrankas, buvo beveik pramoga...o vat dabar...kažkaip viskas pasikeitė...tai va sėdžiu ir trydalioju, taip sakant...o jei daugiau tokių skelbimų nebebus?

Tavo nepasitikejimas savo jegom kyla is uzsisedejimo namuose. Manau tau tereikia zengti pirma zingsni ir vel atgausi buvusia forma

Hm, vienas toks mažas pastebėjimas - Gyvenimo aprašymas vadinamas CV, o ne CW.

Ir kitas pastebėjimas - visas gyvenimas juk yra didžiulis egzaminas.... Ir niekada nebus taip, kad būtų ramu ramu... Amžinai reikia kažko siekti, kažką daryti... Reikia!

Kažkaip užsigalvojau- ir prisivėlė klaidų...vat jaip tik apsižiūrėjau, kad bile ką parašiau- ale matau jau pakomentuota...na bet vistiek pasitaisiau...

idomu nuo ko reiktu pradeti visada turejau kompleksu del nepilnavertiskumo, bet anksciau sugebedavau juos valdyti - cia jau aplinkiniu itaka buvo, nes is ju isgirsdavau daug pagyrimo ir komplimentu. Kai kuriems atrodo, kad ir dabar islikau tokia pati, bet is tikruju as kaip ir issisemiau - nesinori nieko.
Buvau uzsirasiusi pas psichiatra, bet nuejau tik i viena pokalbi, nes truksta laiko. Mazas vaikas, jam reikia surasti aukle, o jei dar moketi - kai pagalvoji, kad visa tai skirsi tik sau pasidaro labai gaila.
Pagirkit mane - va paskaiciau, pasisemiau stiprybes ir ketvirtadieniui uzsirasiau pas psichitra.

na, del isvaizdos man irgi yra problemu. Visa laime, kad yra netaktisku zmoniu ir pasako, jog nekaip atrodau (nemalonu tai girdeti, bet naudinga). 15 kg virssvorio, tai ne 5. Bet as viesai prisiekiu, kad po triju menesiu maziausiai 10 kg neliks. Ir taip atsitiks ne sedint namuose ir laukiant, kol kas nors ateis ir tuos riebalus nusiurbs, o intensyviai dirbant, t.y. sportuojant ir tvarkant mityba.

tai, kad Smurkele, buvusios isvaizdos vis tiek nesusigrazinsi - gimdymo trauma, strijos, plyse pilvo raumenys - viso to joks sportas, dieta ar valgio priziurejimas nepanaikins. IR kai pagalvoji, kad vis tiek tai liks, tai nebekyla joks noras ir lasinius salin mesti.
Ir pas mane yra netaktisku zmoniu, kurie pasako, kad ne kaip atrodau. Bet yra ir tokiu, kuriems patinku butent storesne - nu nors persiplesk, kad visiems itiktum.

Nu strijos ir plyses pilvo poodinis sluoksnis man jau buvo po pirmojo gimdymo. Bet tai imanoma paslept po rubais ir bendras ispudis bus - liekna.

O dabar as net ne stambi, o stora. KAd buciau stambi turiu numest 10 kg, kad buciau normali - 15, kad buciau liekna - 20. Bet as aukso viduriuka labioausiai megstu

Savo isvaizdos mylejimas irgi prisideda prie bendro pasitikejimo savimi

Ateina siandien jauna moteryte i darba prasytis. Sakau- "labai laiku ,kaip tik ieskom". Pasiziuriu jos popieriukus, pasisnekam, kaip ir tiktu. Pradedu pasakoti ko mes is jos noretume, o ji ir klausia "ar pas jus dirbti labai sunku?" Sakau- nelengva, o kur dabar lengva? Pasisnekam su ja, o atsakyma ji tik ryt ryte pasakys, sako, dar neapsisprendziau. Ir dirbti norisi, bet va, po vaikuciu auginimo baisu vel pradet dirbti

įdomiai čia perskaičiau.daug kas i man tinka, todėl ir aš pasinaudosiu patarimais

Per kazkokia rusu laida, maciau interviu su vienu turtingiausiu pasaulio vyruku. JHis pasakojo savo istorija. GAl bus ir jums idomi. Kai jam buvo 20m mire jo tevai ir paliko jam pinigeliu neperdaugiausia. Jis arabas. Isvaziavo tada i savo svajoniu sali Amerika. Po meteliu prasvaiste visus pinigus. Be darbo, be pinigu keliaudavo autostopu su "gerais zmonemis". Vasara taip pateko i viena sala (kad nesumaisyciau geriau neminesiu jos pavadinimo, kurio nelabai atsimenu). Eina jis vargsas papludimiu ir valgo ledus. Suvalges popieriu numeta ant smelio. Staiga balsas uz jo nugaros sako, nesiukslink mano salos. O jis: cia ne tavo sala, ji visu. Po to issiaiskino, jog tas balsas buvo tos salos savininko. Pasiprase jaunuolis darbo tenai: tvarke papludimius, rinko siuksles ir t.t. Kadangi pasirode esantis darbstus, neblogai uzdirbo, pradejo mokytis. O tas salos savininkas budamas jau senu zmogum , savo gyvenimiska patirti bande perduoti jaunuoliui, supazindino ji su turtingais zmonemis ir patapo jaunuolis naftos magnatu...
Tai va, cia sutrumpinta istorija. Bet viena to magnato mintis man patiko. Jis sako, noredami igyti daugiau pasitikejimo savo jegomis, o to pasekoja uzdirbti daugiau pinigu, savo nuopelnus uzrasykite sasiuvinyje ir nuolat juos skaitykite. Nuopelnas - tai ne tai, kad jus indus isplovete, bet pvz. atlikote svarbu darba firmoje (nebutinai siandien, gal tai buvo pires 10 metu...) ir pan. Sako, taip zmogus pradeda jausti savo verte visuomeneje, taip jis gali ivertinti savo galimybes.

Nezinau, man tas nuopelnu rasymas tai kazkoks svetimas dalykas. Girtis savo nuopelnais (kazkur skaiciau kad dar juos galima vos ne ant sienos susikabinti) sau ir kitiems kazkaip netikra. Ir kiti besigiriantys ("koks as saunus, koks as super") man nelabai patinka. Tarsi demonstravimas kazko ko nera.

Va, Silvute jau nepasitikejima savimi bando iveikti ir isidarbinti prekyboj

Na vat moteros- parašiau aš tą cv ir motyvacinį. Kadangi darbas ne pagal specialybę, tai visa tai atrodo kažkaip pokvailiai sakyčiau. Susibalamūtijau visai -siūst ar nesiūsti? Nenoriu atrodyt kvailai, nenoriu juokint žmonių...Tas mano cv atrodo maždaug taip: visą gyvenimą buvau balerina, bet dabar labai noriu pilotuoti Boingą. Bet labai labai noriu...nagi patarkit ką nors protingosios moteros....

Aisku, siusk. Blogiau gi nebus. Nepakvies i pokalbi tai nepakvies, o jei pakvies - tai Jei nesiusi - tai tikrai nepakvies
BTW mano CV irgi panasus, nes ieskau kitokio darbo

Siųsk, siųsk
Jei jiems tikrai reikia gero darbuotojo, atkreips į tave dėmesį, pamatysi
Kai įgyta specialybė sutampa su darbu - gerai, bet ne mažiau svarbu ir žmogaus noras DIRBTI - manau, tai žino rimti darbdaviai

Ir mane kamuoja nepasitikėjimas savimi. "Trumpai" aprašysiu problemą.
Vidurinę baigiau 1990 m. Lietuvos nepriklausomybė, euforija dėl gražaus naujo gyvenimo, idealizmas nuvedė mane į VDU katalikų telogijos fakultetą Ką tik atsikūrusį). Tikėjau, kad tokia specialybė leis man padėti žmonėms, ugdyti naująją kartą. Be to ir fakulteto dekanas žadėjo, jog be darbo tikrai neliksime. Dvidešimties ištekėjau, po 2 metų pagimdžiau sūnų. Gyvenom pas mano tėvus, kurie mus išlaikė. Tačiau mano tėvui nepasisekė verslas, šeima nuskurdo ir mums teko patiems "sėst ant savo užpakalio". Dar studijuodama susipažinau su žmonėmis, kurie padėjo įsidarbinti mano vyrui. Jau tada jis gaudavo labai gerą atlyginimą. Tačiau šeima gyveno skurdžiai. Tik po 9 metų, kai maniškis susirado kitą moterį, akys atsivėrė ir pamačiau, jog tuos visus metus jis gyveno sau ir dėl savęs. Po 5 bakalauro studijų metų, gerai nepagalvojusi įstojau į teologijos magistrantūrą, nors jau buvau gerokai nusivylusi bažnyčia ir jos tarnais ir giliai širdyje žinojau, kad normalaus darbo negausiu. Studijuodama ir augindama vaiką laiks nuo laiko užsidirbdavau versdama literatūrą iš anglų kalbos, kurią išmokau universitete. Tačiau mano pajamos buvo menkos. O sutuoktinis šaipydavosi iš manęs, kad jis, tik su viduriniu išsilavinimu uždirba kelis kart daugiau nei aš, magistrė. Po magistrantūros ėmiau ieškotis darbų - be tikybos mokytojos darbo vidurinėje mokykloje nieko geriau rasti nesisekė. Visus darbdavius atbaidydavo mano specialybė. Jaučiausi nepilnavertė, netikša. Vargais negalais ir visai atsitiktinai gavau rinkodaros vadybininkės-referentės darbą vienoje valstybinėje įmonėje, kur šefas patikino, jog jam užtenka to, ad dirbu kompiuteriu ir moku anglų kl., o viso kito išmoksiu. Dabar, kai persikėliau gyventi pas vyrą į Vilnių, teks ieškoti naujo darbo, nes į Kauną neprivažinėsiu. Ir aš panikuoju. Taip pat bijau siųsti CV, juolab rašyti motyvacinį. Rašyti, jog esu teologė, tačiau būčiau pvz. labai gera žurnalistė? Esu parašiusi keletą straipsnių, net trumpai dirbusi viename bulvariniame laikraštyje vyr. redaktore. Bet juk tai bulvarinis laikraštis. Negi tuo girsies? Vienas žmogus patarė pamėginti gauti sekretorės vietą viename užsienio šalies konsulate, bet aš, nors jau esu išvertusi apie 8 knygas iš anglų kalbos, bijau, kad primiršau šnekamąją kalbą ir apsijuoksiu, rašydama, jog puikiai moku anglų kalbą. Per nėštumą prisiauginau daug svorio, todėl netelpu į savo klasikinius kostiumėlius, o pinigų naujiems nėra. Kaip eisiu į pokalbį dėl sekretorės pozicijos? Su džinsais? Žodžiu, jaučiuosi niekam tikusi ir rankos nusvyra. Dabar pamačiau skelbimą su darbo pasiūlymu, kuris man labai patinka, bet vien pagalvojus, kad reikia rašyti CV ir motyvacinį...
Gal ir man, Smurkel, subinę atspardytum? O gal smegenis praplautum, kol jos dar visai neatrofavosi nuo sėdėjimo namie?

Marija, tokios turiningos (nejuokauju) biografijos daug kas galėtų jums pavydėti, tik, atrodo, jūs pati nemokat to įvertinti. Kaip puikų CV būtų galima išsiųsti ir jūsų laiškelį (paredagavus). kaip jums skambėtų pvz.:"turiu akštąjį humanitarinį išsilavinimą, magistro laipsnį. gilinausi į socialines, filosofines, filologines, religijotyros sritis. bendradarbiavau su ... leidiniais, rašiau ... tematika. Siekdama pagilinti savo praktines žinias, dirbau nedidelio leidinio redaktore" ir t.t, ir pan.
Marija, jūs tikrai neprivalot potencialiam ar realiam darbdaviui aiškinti apie savo finansines, šeimynines ar asmenines prblemas. taip pat ir apie tai, kad jūs svorio priaugot dabar, o ne buvot tokia visą laiką (jis to nežino! ir jam vienodai "šviečia"). Žodžiu, jums nereikia meluoti, ar kurti pasakų, tik pateikit tiek ir tokios informacijos apie save, kuri konkrečiam atvejui reikalinga.
... ir beje, tai turbūt, ne jūsų kaltė, kad žmonės su aukštuoju (ar dviem) išsilavinimu Lietuvoje uždirba mažiau už bemokslius. tiesiog leiskit savo gabumams (o jų turit pilną maišą) pasireikšti ir uždirbti jums pinigėlių.
"Perrašykit" iš naujo savo laiškelį, tik šį kartą pabandykit kiekvienoje savo išgyventoje istorijoje įžiūrėti naudos ir prasmės grūdą. kai pati tuo tikėsit, sugebėsit įtikinti ir darbdavį, kad teologijos studijos - privalumas, o ne trūkumas.
Sėkmės!

na,tikrai,kaip fainai atsake Jolanta

Pati esu nepasitikinti,visiska pesimiste,todel skaitau si skyreli ir priimu kaip vaistus..,kurie vel nebeveikia poryt.Nu,bet gal kaip nors...

Na, šiokių tokų poslinkių lyg ir įvyko:
1.Porą kartų apsilankiau soliariume(ko niekaip neprisiversdavau ankščiau).
2. Nusipirkau naujų rūbų, tuo pačiu atsispyriau pagundai ko nors pripirkti vaikui. tai ko gero ir buvo sunkiausia, nes reikėjo save tiesiog ištemti save už pakarpos iš vaikiškų rūbelių ar žaislų skyriaus. o tuo tarpu geras oras-miestas pilnas vaikų. vaikštinėju, pirkinėju kažką sau- na jaučiausi tiesiog nuodėmingai...Kasd taip širdiesnesopėtų, nors
simbolinių lauktuvių vyrui ir vaikui nupirkau...
3. Nusipirkau naujus batus, kas irgi man atrodo nedovanotina, nes senieji dar nenumirė...
4. Išsiunčiau keliatą cv...
Atrodo lyg ir viską darau gerai, bet vistiek jaučiu vidinį nepasitenkinimą. Ypač dėl darbo...Negaliu net teliko normaliai žiūrėt, nes jei filme rodo nedirbančią moterį- man gėda už ją. Jei rodo sėkmingai dirbančią- tik dar labiau pajuntu savo nepilnavertiškumą Marazmai aišku, bet kažkodėl taip yra...Kol gavau pinigėlius už vaiko auginimą (iki metų), kažkaip dar nesijaučiau tiek menkavartiškai...bet dabar- visiška krizė...Mano sąmonėj moteris nėra vien motina-patelė-vaikelių augintoja. Tai sugeba kiekviena katė, kalė, pelė. Mano supratimu- kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Kažkas kepa pyragus, kažkas stato namus. O aš tik tuos pyragus valgau ir gyvenu kažkieno pastatytuose namuose....Tranauju žodžiu...tai manęs netenkina. Šiaip tik vienas vyras palaiko mano poreikį dirbti- visi kiti- anyta, mano mama, žiūri į tai gana skeptiškai...tipo metukų vaikas eit į lopšelį per mažas...O ką daryt? Negaliu gi aš dirbt su vaiku ant kelių, auklėmis nepasitikiu. Giminiečiai netgi nusiteikę padėt mums finansiškai kol aš nedirbsiu. Bet man tai kažkas lyg išmalda, tik drauge su leidimu kištis ir kontroliuot mūsų šeimos gyvenimą. Pajutau tai iškart vos tik leidau anytai mus sušelpti- iš kart pradėjo patarinėt ir nurodinėt kaip kur turiu elgtis, nors lyg šiol nieko panašaus nebuvo. Daugiau pinigų neimsiu- geriau jau pabadausim, jei ką... tai štai kaip viskas klostosi...

Mane irgi kamuoja nepasitikėjimas savimi,savo jėgomis.Nežinau,gal tos problemos šaknys glūdi mamos auklėjime.Nuo vaikystės mama viską darydavo už mane,nes visada galvojo,kad už ją niekas geriau nepadarys.Visur eidavo kartu,viską tardavosi už mane.Ilgainiui pripratau prie to ir neįsivaizdavau,kad gali būti kitaip.Kai buvau paauglė norėjau šiek tiek būti savarankiška,bet kur tau,mama reguliavo gyvenimą:daryk taip,daryk anaip.Nors puikiai žinodavau be jos pasakymų,ką man daryti.Kartais padarydavau savaip,bet kur tau,mama pykdavo,kad jos neklausau,kad blogai padariau (nors viskas būdavo gerai,bet jai netiko.Mat jos nepaklausiau ir nedariau pagal ją).Imdavau maištauti,tada prasidėdavo moralinis šantažas:kad kas bus kai ji numirs,kad mes be jos neišsiversim,kaip ji stengiasi,kad nesugebu nieko padaryti be jos.Tai buvo jos ginklas ir pakankamai efektingas.Tad per daugiausiai nebemaištaudavau,bet buvau nuo jos visiškai priklausoma,nes kartais pagrasindavo,kas bus jei aš liksiu viena,iš kur gausiu pinigų,kaip pati tvarkysiu savo gyvenimą.Taip būdavo beveik kasdien ir labai bijojau,kad likusi viena nieko nesugebėsiu ir tylutėliai laukiau,kada baigsiu vidurinę ir išvažiuosiu mokytis į kitą miestą.Dar mane nervindavo ir iki šiol nervina jos absoliutus teisumas (ji visada teisi,nors ir klysta).
Taigi išvažiavau mokytis ir 4 metus galėjau pailsėti nuo jos.Visai susitvarkiau ir išsiverčiau.Mokėjau taupyti,nes pinigų ne per daugiausiai buvo.Pradėjau gyventi savarankiškai,bet mamos šešėlis nepalieka.Ji ir dabar labai svarbi,svarbi jos nuomonė.Atrodo,jei jos nebūtų nebežinočiau kaip be jos būtų.Per ją nebuvau aktyvi.Pati viskuo rūpinuosi tik todėl,kad reikia.Iniciatyvos irgi nėra kažkokiem poelgiam.
Susiradau vyrą,susilaukiau sūnaus.Tai dabar tas pats jausmas su vyru,jei jo nebūtų viskas sugriūtų.Nors jis žino,kad man sunku,bet skatina pasitikėti savimi.O aš tik pašneku,o kai reikia padaryt,tai sunkiai.Netikiu savo jėgomis nors tu ką.Netikiu,kad mane vyras myli,nes netikiu,kad ką nors priversčiau įsimylėti (nors jis kaip beįmanydamas tai įrodinėja,bet čia tikriausiai kompleksas dėl tėvų skyrybų),bijau ieškotis darbo,nes manau jog nesugebėsiu tinkamai atlikti,o jei dar ne pagal specialybę tai išvis nieko nenumanysiu,kažko dar mokytis nelabai traukia,nes nežinau ko pati noriu arba galvoju,kad nesugebėsiu.Kartais pažiūriu kiek kai kurios moterys daug pasiekia,juk ir aš galėčiau...bet negaliu,nes bijau,kad nepavyks,bijau sunkumų,nes iki šiol juos nugalėdavo mama,o dabar ir vyras (priverčiu jį,nes praskystu,kai su jais susiduriu.
Siaubas kokį romaną prirašiau.Perskaičiau ir pagalvojau,gal man kokį psichologą susirast,nes čia ne visos mano bėdos,o tik maža dalelė.Visų nesurašysi...
Pradžiai ir pasitikėjimas savimi būtų labai didelis laimėjimas.O dabar jaučiuosi niekam tikusi ir nieko nesugebanti (rūpinimasi namais,vyru ir vaiku neįeina į nesugebėjimus)

Perskaiciau viska Smagu, kad tiek mamyciu vis labiau puola myleti save ir gyvenima As kaip geruliuke (ne is prigimties, gyvenimas ismoke) su artimom i smurka paziurom (i gyvenima, arba taip pasirode) gal ir ne i ta tema rasau, bet skubiai reikia pagalbos, irgi del tam tikro pasitikejimo savimi. Gyvenime yra mazai dalyku, ko nemyliu, dar maziau, ko bijau, bet va KAMEROS bijau... Ir net labai. Ne tai kad bijau, bet galvoje viskas ishsijungia ir taip lieka tuscia, kad jei ko paklausia, aidas galvoj aidena ir tiek. Kai reikia siaipsau apie ka pasneketi, tai sneku ir tuscia galva. O dabar einu i TV ir reiks sneketi rimtai ir protingai. Ir PAGALVOTI pries kalbant. Buuuukit geros, receptuka duokit

HERTA, Tu esi issamiai apmasciusi nepasitikejimo savimi priezastis. Bet tai, zinok, nera jau taip svarbu. Nors mama savo perdetai didele meile suzalojo Tavo charakteri - dabar Tu esi suaugusi, samoninga asmenybe ir TIK TU PATI ESI UZ SAVE ATSAKINGA. Taigi, keisti save niekada nera per velu ir viskas priklauso tik nuo Taves! Pasitikejimo savimi ugdymas yra ilgai trunkantis ir ivairiapusiskas procesas. Cia forume neimanoma konkreciai padeti, galima tik bendrai apie tai pasamprotauti. Pabandyk elgtis taip: kas vakara apmastyk, ka nuveikei per diena. Sukoncentruok mintis ties tais poelgiais, kur buvai ypatingai savarankiska, kur paselgei, kaip pasitikintis savimi zmogus. Tai gali buti smulkmenos - pvz. neatideliodama pakeitei parduotuveje nekokybiska preke, isdrysai kur nors viesai issakyti savo nuomone ir t.t. Pasistenk del to pajausti malonumo jausma ir girk save uz tai:"Esu tikra saunuole, tai puikiai pavyko." Ir taip kasdiena - uz kiekviena toki poelgi GIRK GIRK IR GIRK save nesustodama. Apsilankyk sio forumo skyrelyje "Paplepejimai"-"Pasigirk apie save". Surasyk visas savo teigiamas puses. Galbut net pati nustebsi, kiek teigiamu savybiu ir gabumu turi.
Tu pati rasai, kad besimokydama sugebejai puikiai susitvarkyti su savo gyveminu be mamos ir be vyro. Reiskia esi pakankamai savarankiska ir pasitikinti savimi. Reikia tai tik pasistengti uzfiksuoti savyje. Sekmes!

GERULIUKE, turbut nera tokio universalaus patarimo, kuris padetu per diena atsikratyti baimes kamerai. Kai kurie laidu vedejai naudojasi tokiu metodu - jie mintyse keleta kartu permasto visa laidos eiga. Tuo metu labai teigiamai stengiasi isivaizduoti save pati - kaip ji (jis) dziaugsmingai, drasiai, pakilia nuotaika praveda visa laida. Tokiomis mintimis jie save lyg teigiamai uzprogramuoja. Sako, po to tikrai buna lengviau pries kamera. Gal tai ir Tau pades. Sekmes!

Dėkui,tau Catina,už patarimus.Kad didžiuojuosi savimi padariusi kokią smulkmeną,taip būna.Labai geras jausmas.Giriu ir didžiuojuosi savo tais poelgiais,kuriuos atlieku ar nusprendžiu pati,su niekuo nepasitarusi.Pvz:užrašiau vaiką į darželį,į muzikos mokyklą,nusipirkau ką nors sau ar namams nesigailėdama,jog nepasitariau su vyru.Vyras manęs neverčia ataskaitų duot,bet esu pripratus visada atsiskaitinėt ir tartis,tad visada galvoju,jog kažką negerai padarysiu jei nepasitarsiu su kuom nors.Dabar labai norėčiau susirasti darbą,manau,tada manyje daug kas pasikeis.Jausčiaus reikalinga,kažką galinti,nebijočiau būti palikta...Na vienu žodžiu man reikia gydytis ir suformuoti tokį dalyką,kaip ryžtingumas, tada psitikėjimas savimi ir tada pradėsiu normaliai gyventi

Kiek pamenu, tai labiausiai savimi nepasitikėjau paauglystėj, kažkoks košmaras. Atrodžiau sau labai baisi, nemokėjau bendrauti, rengtis ir aplamai vertinau save neigiamai. Bet paskui į rankas papuolė Karnegio knyga "KAIP SUSIRATI DRAUGŲ IR DARYTI ĮTAKĄ ŽMONĖMS". Tai va, man labai padėjo. Tiesiog vieną diena sau pasakiau, kad aš drąsi ir galiu labai daug. O jei kam nors nepatinka, tai čia jo asmeninė problema. Siūlau pypt!!! perskaityti šią knygą, gal pagelbėtų atrasti savy tokių sąvybių, kur maneisi, kad neturi.

Turiu didele beda,visiskai nepasitikiu savimi.Sitas jausmas veda iki beprotybes ,jau daug metu kamuoja mane ir pradejau net noreti ,kad viskas kuo greiciau baigtusi,ar liga kokia na ,kazka tokio kad manes greitai neliktu.Vien mintis ,kad nieko is manes nera,nieko nemoku priveda iki asaru,daznai verkiu.Nuo artimuju stengiuosi tas asaras slepti,bet...As dar niekur nesikreipiau,bet ar cia gali ka padeti psicholigas? Atrodo ir pati zinau atsakymus kuriuos galiu isgirsti,bet gal cia jau reikia ne tik zodiu,bet ir vaistu Cia tai greiciausiai susije ,kad daug metu nedirbu,pripratau prie vienatves,kartais pasvajoju ,kad galeciau gyventi vienkemyje,pabegti nuo visu,o gal man jau i beprotnamy taikyti?Ar gali taip normalus zmogus galvoti?Man turbut tikrai kazkas negerai su galvele ...

o man atrodo, kad uzsidarymas sodyboj ar siaip atsiskyrimas nuo zmoniu kaip tik pablogintu padeti... reikia bendrauti, ieskotis nauju draugu ar bent susirasti kazkokia veikla, kurioje susipazintum su bendraminciais...
as irgi kartais jauciuosi labai vienisa, neisgirsta, nesuprasta, o tada ir imu nebepasitiketi savimi, manau, kad gal as nemoku bendrauti, sudominti. vasara buvo galimybe pakeisti aplinka, tai viskas apvirto aukstyn kojom. svetimi zmones man ikvepe pasitikejimo, ir gyvenimas pasidare sviesesnis. tiesiog svetimoj vietoj nenorejau pasirodyti visiska nevykele - tylene
tik va, dabar vel kazkaip grimztu i visa ta jausena, kuri kamavo anksciau. speju vel reikia keisti aplinka, arba bent buti ten kur man buvo gerai.. deja, nera galimybiu...

Man tas pats kaip ir zirzliukei. Dar manau, kad pasitikėjimą savimi gali įkvėpti žmonės, kurie sakytų, kad tu pati geriausia, nuostabiausia ir tt. Man tai padeda, tik dabar kažkaip tokių žmonių trūksta... Kad vienas pasako, tai neužtenka, reikia tai nuolat girdėti.
Aš va pati manau, kad nieko gero iš manęs, kad kiti protingi, daro karjeras, na o aš... Gal kai kam atrodo, kad ir man visai neblogai, bet pati jaučiuosi tokia beviltiška, lyg gyvenimas dabar sustojo ir daugiau nejudės į priekį, kad aš liksiu kur esu dabar, o visi eis pro šalį ir mane lenks... Na paskutiniu metu toks beviltiškumo ir nepasitikėjimo jausmas apėmė
O dėl to aplinkos keitimo, tai manau, kad iš pradžių reikia pakeisti save, o pabėgimas tai tik toks trumpalaikis dalykas.

luju, tik tu negalvok apie gyvenimo pabaigą, o kas vaikučius augins?! Nebūk egoistė. Mano mama kartais kalba apie savižudybę, na jausmas tai ką žinau... Sako aš niekam nereikalinga ir t.t. ... Kaip šitaip gali žmonės galvot! Man irgi tas gyvenimas nėra toks jau mielas, na bet aš noriu gyvent. O dėl to nepasitikėjimo - gal tu be reikalo nepasitiki? Negali žmogus būti visiškai beviltiškas, vistiek jis kažką moka, kažką turi, kažkuo išsiskiria iš kitų. Čia sako padeda toks dalykas: surašai visas savo geras savybes, visokius ten sugebėjimus ir t.t., paskui paprašai, kad kiti irgi surašytų, na ir rezultatai gali pasirodyti visai neblogi! O paskui atsistoji prie veidrodžio ir sakai sau: Aš esu šauni, nes ... na ir vardini tuos gerus dalykus apie save. Ir gal bent truputėlis pasitikėjimo atsiras?

Dar manau, kad pasitikėjimą savimi gali įkvėpti žmonės, kurie sakytų, kad tu pati geriausia, nuostabiausia ir tt. Man tai padeda, tik dabar kažkaip tokių žmonių trūksta... Kad vienas pasako, tai neužtenka, reikia tai nuolat girdėti.

va butent, kad pas mus labai zmones bijo pasakyti kazka grazaus. geriau pakritikuos, nei pagirs. visi eina susirauke, pikti ir dar niurzga, tada ir isivarai nepilnavertiskumo kompleksa, nes atrodo kad kiti gali ir karjieras daryti ir grazius namus tureti, o tu kaip besistengtum niekaip neiseina....
o jus sakote savo artimiesiems, draugams ar siaip tik pazystamiems grazius zodzius, komplimentus?

luju .... tas pats ir man ...ir nezinau ka daryt