Liūdna, bet taip jau yra- esu nuolat ribojama savo nepasitikėjimo...galėčiau gyventi kur kas geriau, bet tai kaip liga. Trukdo ką nors pradėt, trukdo pabaigt (ai, vistiek, viskas ką padarau- š....). Kaip su tuo kovoti? Gal yra koks nors būdas ugdyti pasitikėjimą savimi? Protu suvokiu, kad esu gabi, netgi daugiau nei pakankamai, bet niekaip nesugebu savęs prastumti, nesugebu pakovot už save, nes aš sau- pats paskutiniausias asmuo. Tai baisu, nes yra vaikas, yra šeima- nuo mano sugebėjimų save "parduoti" priklauso jų materialinė gėrovė ir ne tik. Ką gero galėsiu išmokyt savo vaiką, jei nesugebu susitvarkyt su savimi.

Juk pradėjai kovoti
Parašei į forumą ne šiaip atsakymą, o užvedei naują temą.

Na tėvų "nuopelnų" čia tikrai yra- nuolat mane durnele laikė- ką padarau- vis blogai. Esu menininkė kilus iš darbininkų šeimos, todėl nenuostabu, kad tėvams daugeliu atvėju buvau keistuolė. Šiaip , gyvenime jie niekuomet nieko už mane nedarė- greičiau atvirkščiai- nuo šešiolikos pradėjau dirbti ir rūpintis savimi. Pati save išleidau į mokslus, nors teko oi Kaiiip ir Kiiiek pavargti.

na va, o tu dar sakai viskas yra pypt mokslus baigei vadinasi sugebi dar daugiau.. tiesiog isankstine nuostata sugriauna uzmojus. Mesk lauk is galvos tas nesamones ir pasakyk sau " pypt, as sugebu viska!"

As tai kalusima pakreipciau kitaip. Ka tu nori konkreciai padaryt, bet truksta pasitikejimo? Ir kuo tas nepasitikejimas grindziamas? Juk jei suvoki, kad proto turi pakankamai, tai daugeliu atveju gali buti pakaknkamas motyvas kazka daryt.

As pypt!!! galeciau prisijungti prie taves kartais tas nepasitikejimas savimi islenda ir net laba istipriai, ir taip pat pasakyciau kaip tu kad cia greiciau siai tevu auklejimo problema, nes kiek pamenu tai nuolat mane durnele laikė- ką padarau- vis blogai, ypac tetis. Sakau gal pas psichologa reikia eiti ar kokius kursus lankyti, kad butu galima ta barjera perlipti

Gal Tavo vaikutis dar šviežutėlis ir tau dabar svarbiausia tik mamyte gera būti.....

As irgi nuolat kovoju su tuo nepasitikejimu. Zinau, kad daug kam esu gabi, bet nepasitikejimas savim oj koks stabdis, visose srityse... Man nebuvo sakoma, kad nieko nesugebu, priesingai, tevai visada labai manim didziavosi. Bet niekuomet nebuvau savarankiska, daug kas uz mane buvo daroma, ir budavau grieztai baudziama, jei pvz. parnesdavau gera pazymi vietoj labai gero, kokio is manes tikedavosi...
Nepasitikejimo savim saknys labai gilios. Net jei aplinkiniai puikiai ivertina kokia nors mano veikla, negaliu tuo patiket... Kaip matau, cia ne viena tokia likimo drauge...

Manau tai auklėjimo problema

Nugi, pypt, ir man panasiai - nuolankiai sutinku su kitu nuomone, o po to sirdis plysta, kad galejau papriestarauti. Man irgi su darbu ieskojimais sunkoka - labai save nuvertinu, o dar kai darbdavys tam tikroj situacijoj parazituojancia darbuotoja pavadino... mane - pacia kukliausia ir tyliausia!!! Bet aplinkiniu padedama pradedu kovoti su savim - pasikaustau teisiniais klausimais ir nesiledziu stumdoma.
As vaikysteje buvau tyli rubuiliuke. Aisku tevai visad sake, kad galiu pasiekti visko jei stengsiuos, bet pamenu kaip prie kitu uzsimindavo apie mano apkunuma ar apversta kambari.... Dabar mano vaikai patys patys patys....... Galiu juos pabarti, bet aplinkiniams pasakosiu tik kokie jie ypatingi ir geri, o kai paaugs - tuo labiau! Zinoma baisu ir persistengti

Liūdžiu drauge su jumis- winner ir Renarda Panašu, kad auklėjamos buvom skirtingai, bet vet kas gaunas....tad kadangi praeities jau nepakeisim- šturmuokim ateitį...Su psichologės pagelba ir kitų forumiečių.
Beja aš kaip ir Renarda, esu linkusi visą amžinybę dirbti už minimumą, kad tik nereiktų eit pas bosą algos padidinimo prašyti. Vat taip ir egzistuoju

nepasitikėjimas savim " apsireiškia" panašiai , tačiau priežastys gali būti skirtingos: Pypt!!! , greičiausiai, pritrūko supratimo ir moralinės paramos iš artimųjų ("tai vis kokiais niekais užsiimi");
winner - nebuvo palikta teisės suklysti, o lengviausias būdas nesuklysti - nadaryti nieko!
Renarda nuolat turi "sleptis" nuo svetimų žmonių, kad jie nepamatytų kokia ji "netobula"
Vaikystėje tokios "gudrybės" padėjo išgyventi, tačiau dabar tampa našta. Rezultatas - nuolatinis karas su savimi, kuriame niekas nelaimi.
Kurkit planus ir pasidalinkit jais su žmonėmis, kurie jus palaikys, pritars ir padrąsins (kai ir kitiems jūsų planas atrodys patraukliai, drąsiau imsitės pačios). Venkit skeptikų ir bambeklių!
Kasdien, bent truputėlį, padarykit ką nors neįprasto (pakeiskit kelionės į darbą maršrutą, ryškesnę drabužių detalę ir pan.)
Savo nerimu pasidalinkit su artimu draugu(e), vyru ar vaiku. Pats faktas, kad yra su kuo apie nerimą pakalbėti, jį sumažins;
Negalvokit labai toli į priekį. Tam, kad užliptumėt į laaaabai aukštą ir baaaaaisų kalną, pradžioje reikia žengti vieną žingsnį, po to - dar vieną ir t.t. O vienas žingsnis juk visai nebaisu!
tai tik keletas pavyzdžių, kaip galėtumėt sau padėti. O jei nepavyks, spjaukit ant visų baimių ir eikit pas psichologą - baisiau, galbūt, nebebus

Na, man turbūt jau būtų laikas pas psichologą...bet esu tikra, kad nenueisiu Neįsivaizduoju savęs rimtu veidu dėstančios nepažystamam žmogui savo įstoriją...Tikrai nenueisiu...Gal psichologė galėtų parekomenduoti kokios nors literatūros, kur butų aprašoma kaip ugdyti tą pasitikėjimą savimi. Esu linkus į savianalizę, paprastai daugelį problemų išsianalizuoju ir išsiaiškinu pati, bet reikėtų kokių nors metodų problemai spęsti, o vat jų aš ir nežinau

Na, jei vis dėlto nueitumėt, tai jau būtų didelis pliusas į jūsų krepšelį. O istorijas dėstyti galima ir nerimtu veidu . neužmirškit, kad psichologas tik dėl jūsų "istorijų ir bėdų" sėdi savo kabinete (ir dar algą uz tai gauna ).Maža to, jo tikslas ir yra padėti jums surasti patį trumpiausią , tik jums vienai skirtą, kelią iš labirinto. Žodžiu, jis ne šiaip svetimas, o "specialiai tam tikslui padarytas". Dar neįtikinau?
Knygos ir savianalizė yra gerai jei... netampa pretekstu atidėlioti realius veiksmus. O tai ir būdinga nepasitikinčių savimi žmonių elgesiui. Vis dėlto, bandykit , jei susipainiosit, pati susirasit psichologą. Konkrečių knygų nerekomenduosiu, nes jų yra daug ir įvairių stilių. knygynuose, bibliotekose, pas drauges ieškokite saviaktualizacijai, savirealizacijai, savipagalbai skirtos literatūros. Nemažai informacijos jums tiks iš straipsnių apie darbo santykius kolektyve.
Visa literatūra bus naudinga tiek, kiek sugebėsit atsirinkti "savus " dalykus ir ,svarbiausia, kiek juos taikysit praktikoje.

Nepasitikejimas savimi, drovumas ir t.t. yra daugiau ismoktas negu igimtas elgesys, todel tikrai galima "perlauzti" save, ismokti kitu elgesio formu ir tos problemoas atsikratyti. Geras psichologas tikrai pades.

Pvz. viena is savimi nepasitikejimo apraisku yra ta, kad tokie zmones i gyvenimiskas situacijas reaguoja pasyviai, tarsi pabega nuo ju i save. Pyksta del ko nors, bet to neparodo. Nepatinka kas nors, bet nutyli ir t.t. SVARBU i kiekviena situacija ismokti reaguoti AKTYVIAI. Pvz. nesinori eiti pas psichologa, bet vistiek nueisiu. Cia jau butu pirmas aktyvus zingsnis.

Cia pvz. vienas nekaltas pratimelis, tiems kurie nepasitiki savimi. Pabandykite kiekvienoje situacijoje reaguoti aktyviai, isasakykite savo jausmus. Pasakykit: "As nemegstu skersvejo. Gal galetumete pries atidarydami langa, paklausti ar man tai netrukdo?" Arba: "Man pikta , kad tu vel atejai pusvalandziu veliau. Kodel tu taip elgiesi?" ir t.t. Neuzsipulkite zmoniu, visada naudokite israiskos forma "nuo saves": "Man atrodo..." "Man pikta, nes..." "Mane erzina, nes..." "As manau, kad..."T.y. tiesiog VISADA issakykite, tai, ka jauciate, o nenutylekite. Tai VISADA pasakykite primygtinai, bet nekeldami balso ir BUTINAI ZIUREKITE PASNEKOVUI I AKIS! Nesvarbu, kad parausite, drebes balsas arba gniaus kvapa. Is pradziu tiesiog svarbu ismotki VISADA tai pasakyti, net jei tai aplinkiniams skambes nelabai itikinamai. Patikekite, po 2-3 savaiciu pamatysite, kad aplinkiniai i Jus reaguoja visai kitaip ir daug daugiau su Jumis skaitosi. Jus sudarysite daug daugiau savimi pasitikincio zmogaus vaizda.

Cia tik mazas niuansas. Geras psichologas tiksiau isanalizuos priezastis ir nurodys elgesio technikas. Manau, kad tikrai del tos problemos neverta kankintis, jei galima gauti specialisto pagalba.

Catina, cia tu kaip tik apie mane . As jei del ko nors pykstu - man labai nepatogu tai parodyti, tiesiog kazkaip "negrazu" pykti... Todel turiu ramios, visad besisypsancios gerietes ivaizdi. Negaliu sakyti, kad su manimi kas nors nesiskaito, nes tikrai samoningai stengiuosi su tuo kovoti ir matyt aplinkiniams neatrodau tokia nepasitikinti savimi, bet pati viduje labai pergyvenu, kai supykstu ir neissisakau. Zinau, kad kai kam net atrodau nenuosirdi, bet tai visai ne del to. As tiesiog nuo vaikystes buvau mokoma buti labai tolerantiska aplinkiniams, tai man ir atrodo - kas as tokia, kad galeciau kita teisti ar tiesiog nesu tikra, kad as esu teisi - gal tik man taip atrodo ir panasiai. Tiesa supykusi galiu ilgai nesikalbeti (su vyro seserim koki pusmeti istveriau ), bet aiskintis, o tuo labiau saukti ar kitaip issilieti man kazkaip zema, nepatogu, nekulturinga... Tarp kitko, kai vel viskas grizta i savo vezes - as daug geriau jauciuosi, negu kad buciau kazka issakiusi. O gal man tik taip atrodo, nes niekad kitaip nebuvo

Papildyta @ [mergetime]1080881859[/mergetime]
Tarp kitko - psichologe teisingai pastebejo - as tikriausiai nenoriu aplinkiniams parodyti savo "netobulumo". Niekada nebuvau paziurejusi i savo problema is tokios puses

Na, as is tu, kurioms nepasitikejimas - tik blogas sapnas, is kurio as ibeveik ssivadavau. Nors bet kas man galetu pasakyti - bepigu buti pasitikincia savimi, kai uzimi pareigas, apie kurias niekad nesvajojai, apie tokia alga, beje, taip pat. O us tai dekinga turiu buti tik savo vyrui, kuris "ikale", kad esu pati pati -ausia (pradedant graziausia, baigiant protingiausia).
Dabar man labai geda prisiminti, kai ejau prasyti darbo - svetima kalba mintinai ismokusi vyto uzrasyta teksta. Tada net nelabai supratau, ka mano dabartinis bosas man atsake. Supratau tik tiek, kad nepasake ne. Bet dabar suprantu, kad tai buvo luzis pasitikejimo savimi link. Nors, kai pagalvoju - jei buciau isjuokta ir isspirta, kazin kaip ten butu su tuo pasitikejimu.

Ir dar - labai gera mintis. Neigiama atsakyma tu visada turi, tereikia pasisitengti gauti teigiama.

As taip pat savim nelabai pasitikedavau. Tik gerai, kad likimas man mano vyreli atsiunte. Visko buna tarp musu, bet va viena gera darba jis man tikrai padare. Kai baigiau univerke, jis man pasiule kreiptis del darbo skelbima perskaites. As jam sakau, kad nei patirties, nei ziniu tam darbui neturiu, o jis: visi kadanors pradeda. Gavau ta darba vos ne ta pacia diena. Ir prasidejo. Baigiau studijas pries 6 metus. O jau 3 metai direktoriauju... Ir visa laika butent vyro deka. Jis mane palaikydavo, sakydavo kokia as protinga, kad be manes jokia firma neissivers, net sakydavo kokio atlyginimo reikalauti. As bijodavau, golvoju paprasysiu daugiau, isvarys is darbo. O darbdaviai sutikdavo.
Aisku, jis vargsas ant savo galvos ir uzsiaugino karjeriste, bet as jam uz tai labai dekinga. Manau, yra labai gerai, kai salia atsiranda zmogus, kuriuo tu pasitiki, o jis tiki tavo jegomis, sugebejimais.

Mielos forumieties, is karto pasakysiu, kad nesu specialiste. Esu tiesiog psichologe megeja, moteris su gyvenimiska patirtimi ir tiek. Bet vistiek noriu pasidalinti su jumis savo apmastymais, ziniomis, dalinai asmeniniais isgyvenimais sia tema. Gal tos mintys kam nors pades, nors spec. psichoterapijos ir neatstos. Jei kur nors busiu neteisi, prasau specialiste-konsultante mane pakoreguoti.

Taigi, mielosois, dabar issakysiu savo nuomone apie "gerietes". Dauguma is musu
buvome auklejamos taip, kad taptume geromis mergaitemis. Ir patapome. Einame per gyvemima tokios malonios, paslaugios, visiems besisypsancios, visiems nusileidziancios. Bet ar tai is tikruju yra gerai? Gerai yra aplinkiniams, nes tokie "gerieciai" yra labai patogus zmones. Juos galima nustumti i sona, lipant karjeros laiptais (jie juk vistiek nesipriesins), jiems galima uzkrauti nemaloniausius darbus (jie juk nepriestaraus), juos galima nuskriausti (jie juk nesiskus). "Gerieciu" apsimoketu buti tik tada, jei visi zmones laikytusi tu paciu taisykliu. Bet taip nera. Kiti zmones elgiasi kitaip - todel mes savo visada lojaliu, nuolaidziu, geranorisku elgesiu tik atveriame kelia visokiems intrigamtams, karjeristams, zulikams ir kitiems tipams be garbes ir sazines. Kita tos situacijos puse yra - kas is tikruju vyksta tokio "geriecio" viduje. Kaip jauciasi zmogus, kuris
visa laika pamina savo poreikius, nekelia savo reikalavimu ir t.t.?

"Gerieciu" didziausia problema yra ta, kad jie nemoka pasakyti "ne" ir bet kuriuo atveju stengiasi isvengti konfliktu.

Kiekvienas veiksmas turi trumpalaiki ir ilgalaiki poveiki. Zmogus pabeges nuo konflikto jaucia dvasini komforta. Jam gera. Jis isvenge barniu, pazeminimu, pykcio. Aplink vyrauja harmonija. Mes dziaugiames, kad neissakeme tai, ka galvojame, nesukeleme audros, neprisidareme sau nemalonumu. Sekanti karta, vel stengsimes nuo konflikto pabegti ir t.t. ir t.t.

O kos viso to ilgalaikis poveikis musu asmenybei? Mumyse kaupiasi neissakytos neigiamos emocijos, kurios retkarciais prasiverzia kaip agresija. Mes aprekiame nieko detus asmenis arba nekalbame su kuo nors (ta agresijos forma "gerieciams"
ypatingai priimtina, nes neatrodo tokia agresyvi).

Mes susiformuojame pasivu poziuri i viska. Mes juk niekada nieko negalesim pakeisti (nes niekada ir nebandem ka nors pakeisti, o tik begom ir begom ir begom...). Formuojasi beviltiskumo jausmas, nusivylimas, kuris gali nuvesti i giliausia depresija...

Galu gale mes nebegalime buti nuosirdus, iskreipiame savo asmenybe, nes musu poreikiai, norai galetu kam nors nepatikti. Mes trokstame vieno, o darome kita. Ir ryjame, ryjame, ryjame neigiamas emocijas. Negi tai gali privesti prie gero? Negi toks zmogus gali gyventi pilnaverti ir laiminga gyvenima?!

Konfliktai, nuomoniu skirtumai - nera joks siaubas. Jie priklauso prie gyvenimo, kaip darbas, poilsis, seksas ir kiti kasdieniniai dalykai. Konfliktai yra ne kas nors nemalonaus, ne katastrofa, ne gyvenimo pabaiga. Tai yra gyvenimo prieskoniai, kuri gyvenima daro idomesni. Tai yra pazangos varikliai ir t.t. KONFLIKTUS GALIMA ISMOKTI SPRESTI KONSTRUKTYVIAI! Tai yra didele palaima, zinoti, kad sugebi isspresti konflikta, tinkamai issiaiskinti santykius, susidoroti su problema ir t.t.

Patikekite, galima isspresti konflikta, issakyti savo nuomone ir vistiek likti geru zmogumi. Argi Jus pacios nepazystate principingu, grieztu bet teisingu zmoniu?

Viskas...Vaikas tempia nuo kompjuterio nes nori eiti i lauka...Galbut veliau, parasysiu daugiau...

Labai labai ačiū psichologei -patiko pasiūlyta įdėja susirast bendraminčių, ir dalintis patirtimi, kaip mums sekasi žingsniuot pasitikėjimo savimi link gal tikrai su kompanija drąsiau... o be to teks atsiskaitinėt ne tik prieš save, bet ir prieš "koleges".
O catinai norėčiau padėkot atskirai, kad sugaišai tiek brangaus savo laiko. Skaitydama tąvo komentarą-mačiau save. Vos neapsiverkiau. Esu būtent tokia tavo aprašyta gerietė, kuri nuolat vengia konfliktų...Esu daug gyvenusi bendrabučiuose, tai kambariokės man nuolat sakydavo, kad nėra sutikusios tokio žmogaus su kuriuo būtų taip lengva gyventi... Matyt tikrai esu patogi...kitiems...
Bėja- šiandien išėjau ką nors nusipirkti gražaus sau- ir rezultatas nulinis užtat eilinį kart pripirkau vaikui žaislų ir drabužėlių jau kuris laikas bandau nueiti į soliariuma...bet kojos vis kažkaip pro šalį nuneša...vadinas dar kolkas negyju
Tiesa, mano vyras mane palaiko, nors iki galo aš ir neatvirauju kas man yra. Lyg šiol jis nėra man pasakęs nei vieno blogo žodžio, ar kaip nors mane durninęs, bet klausimas, kiek laiko jis mane tokią savim nesirūpinančią dar toleruos Jaučiu netgi jo nežymų manęs skatinimą, bet ko gero man praverstų ir stipresnis stumtelėjimas...

Pypt, dabar keletas minciu asmeniskai Tau apmastymui. Man kazkodel atrodo, kad jos Tau gali buti aktualios, o gal ir naudingos.

NEIMANOMA ISMOKTI MYLETI SAVE, NESUSIFORMAVUS TEIGIAMO, OPTIMISTINIO POZIURIO I GYVENIMA !!!

Egzistuoja toks paradoksas - neigiamai mastantiesms zmoniems is tikruju dazniau atsitinka visokios nelaimes ir bedos, jiems labiau nesiseka gyventi. Taip yra todel, kad obektyviai tikroves nei vienas zmogus nemato. Tai ka mes jauciame, isgyvename yra tik musu asmenine tikroves interpretacija. Pesimistas masto neigiamai ir visur iesko savo neigiamu minciu patvirtinimo. Ir zinoma randa. Jis nebepastebi geru gyvenimo pusiu, akumulioja nesekmes ir taip tarsi "pritraukia" sau bedas. Susidaro uzburtas ratas - zmogus pergyvena, nes jam nesiseka, o jam nesiseka del to kad jis pernelyg pergyvena. Istrukti is to rato yra tik vienas sansas - reikia ismokti kitaip interpretuoti tikrove, pakeisti savo poziuri. Tai nera lengva, nes mes ta tikroves supratimo procesa esame automatizave. Bet tikrai norint VISKAS YRA IMANOMA!

Cia pesimistinis poziuris: pesimistas yra isitikines, kad jo nesekmes turi gilias priezastis (kaltas charakteris, auklejimas). Todel jos trunka ilgai ir yra sunkiai pasalinamos. Sunkumai pasimistui yra gresme, pralaimejimas, katastrofa, "pasaulio pabaiga". Pesimistas kiekvienoje neigiamoje situacijoje perreguoja, t.y. viska isivaizduoja gresmingiau negu tai yra is tikruju. Be to dauguma pesimistu tiesiog nepastebi geranoriskai jiems nusiteikusiu zmoniu palaikymo.

Cia optimistinis poziuris: i nesekmes optimistas ziuri kaip i praeinancia situacija ir sieja jas tik su konkreciu ivykiu. Neapibendrina (kaip pvz. "man visada nesiseka"). Nesekmes priezastys jiems visada konkrecios ("buvau pavarges", "nepavyko susikoncentruoti"ir t.t.). Sunkumai optimistui ne katastrofa, o issukis i kuri reikia reaguoti.

O dabar konkretus pratimas, skirtas poziurio performavimui. Pagyvenkite 2 savaites tik kaip optimistas! Uzsidekite rozinius akinius. Pasistenkite visur iziureti teigiama puse. Analizuokite visas savo mintis ir isgyvenimus. Jei tik atpazinsite nors menkiausia pesimistine minti, paklauskit konkreciai, kokia nauda ji jums duoda. Sukritikuokite ja, stenkites i tai sureaguoti kaip optimistas. Na gal tai atrodo truputi primityvu, bet daugeliui zmoniu tas pratimas suteikia nauja gyvenimiska energija. Gal ir Jums tai bus zingsnis i nauja meile gyvenimui ir sau paciai...

Catina, ačiū už išsamius paaiškinimus ir patarimus. Manau, kad forumietėm jie tikrai bus labai naudingi.
dar papildysiu:
Apie pesimistinių minčių fiksavimą. Svarbu, bet labai sunku pradžioje. Taip yra todėl, kad žmogus veikia kaip sistema (šiuo atveju pavadinkim ją "Nepilnavertiškumas"), o kiekviena sistema turi savybę pati save išsaugoti. Tam tikslui ji naudoja mūsų pačių psichinius procesus:
atmintį (esam labiau linkę atsiminti tuos atvejus, kai nesisekė, nesugebėjom ir ....),
suvokimą (pirmiausia fiksuojam tą informaciją, kuri "naudinga" sistemai, o priešingos dažniausiai nepastebim ir nesuvokiam),
mąstymą (naudojam logines mąstymo klaidas : "visi iš manęs juokiasi"; visi tiesiog negali juoktis, nes mūsų nepažįsta. žodį "visi" reiktų keisti į konkretų asmenį )
Žodžiu - apgauti sistemą sunku. Tam ir yra svarbu, kad mintys būtų fiksuojamos raštu. Tada mes negalime savęs apgauti, kad "to nebuvo". Svarbu kasdien fiksuoti net ir mažiausias sėkmes. Pav.: dienos pabaigoje sužymėti viską kas nutiko tą dieną gero (raštu, arba atsiskaityti forumietėms ) - Pamatysit, kad sėkmių per dieną patiriat ne mažiau už kitus.

Na, mes čia su Catina jums prisakėm daug teorijos, bet net nežinau ar reikia ją dar plėsti, nes teoriškai galima diskutuoti 10 m, o jei nedarysit praktikoje, tai nieko ir nesigaus. Stebėkit, kad savianalizė netaptų gyvenimo pakaitalu.

džiaugiuosi ir kartu liūdna pasidarė paskaičius šią temą... supratau, kad esu beviltiška "gerietė" pesimistė... nors mane dažniau vadina grubijanka, nerenkančia žodžių ir pan. mano nepasitikėjimas savimi dar nebuvo toks stiprus, kaip dabar... už jį turėčiau būt "dėkinga" savo vyrui. Nes 11 santuokos metų man tik įvarė dar daugiau kompleksų. galbūt tas ir yra sunkiausia, kad bet kokia iniciatyva yra žlugdoma, iš anksto pasmerkiama ... net ir sėkmė sudirbama žodžiais: pirmas ir paskutinis kartas pasisekė-kaip aklai vištai grūdas..... vat net nebgaliu rašyti, nes apižliumbiau..... esu iš tų, kurios viską kaupia savyje, pakol nesprogsta.... man jau 32m tuoj bus, o kai pagalvoju atsisukus atgal-tai vieninteliai mano pasiekimai du sūnūs... gyvenime padariau nemažai klaidų per savo nepasitikėjimą, bijojimą suklysti.... bet nežinau ir kaip atsitiesti.... buvo laikas, kai rašiau ir skaičiau savo eiles renginiuose, drąsiai eidavau į sceną ir žmones-komunikabilumo niekada netrūko, net ir dabar... bet dabar jau nesijaučiu tokia drąsi ir pasitikinti... nebegaliu daugiau rašyti.......................

Nusprendziau ir as issipasakoti. Kazkaip liudna labai pasidare perskaiciusi visa tai...ypac po Rigedoros zodziu.

Pas mus seimoj irgi yra tokiu problemu. Mano vyras "gerietis" ( jam kaip yra taip gerai; kartais negali pasakyti "ne"; dirba pas teva, is kurio issivaduoti negali; turi planu ikurti savo firma, bet tevas tuos planus zlugdo, sakydamas, ka tau blogai pas mane, jei iseisi negalesi atgal sugrizti;dar suprasciau, kad tame darbe butu kazkokios perspektyvos, gautu kazkoki deideli atlyginima; as tikiu, kad jis gali pasiekti ko nori, nes yra protingas savo srityje, ir as ji labai palaikau, skatinu, taciau mane zudo tas jo pasiruosimas psichologiskai, kuris nezinau kiek laiko gali trukti; toks pasiruosimas yra visose jo, musu gyvenimose situacijose, kur reikia kazka keisti ar daryti; kartais net pati pavargstu nuo tu skatinimu ir nematau prasmes toliau to daryti, taciau nepasiduodu; bet bijau, kad ateity man tai gali tikrai atsibosti ir galiu nuleisti rankas). Taciau jis optimistas. Net nezinau ar gerai. Pasak jo - viskas bus gerai. Kartais man jau bloga nuo jo sitos frazes. Nes as taip negalvoju, nes visada save laikiau realiste. Jei pateiktu irodymus gal tada ir patikeciau. Taciau pasiskaicius cia apie pesimisto aprasyma, nuo siol pradesiu save tokia laikyti, nes viskas atitinka. Tikra pesimiste. Gal kad tai pripazinau yra sioks toks zingsnis? Nezinau. Taip, nemoku saves myleti, i gyvenima neziuriu optimistiskai, manau , kad esu nevykele, kad pati nieko gyvenime taip ir nepasieksiu. Nors savyje turiu daug ryzto, galiu save apginti ir dar uz seima pastoveti (nors kai kuriems zmonems labai sunku papriestarauti, nors po truputi stengiuosi ir jiems issakyti savo nuomone, nes esu tokia, kad negaliu leisti, kad man uzliptu ant galvos). Zinau, kad kitiems atrodau grubijanka (kaip rase Rigenora), negerbianti kitu (ypac vyro tevu), pastoviai issakanti savo nuomone. Pastoviai blaskausi tarp siu dalyku: gal geriau kartais isklausyti ir nepriestarauti, bet kartais pagalvoju, kodel as turiu tyleti gal geriau isrezti visa tiesa i akis. Ir lik siol nezinau kaip protingiau ir teisingiau pasielgti. Gal visa tai yra del to, kad noriu visiems patikti, taciau zinau, kad taip niekada nebus, nes visiems neitiksi. Noriu viska pakeisti (kas liecia darba, santykius) ir pati pasikeisti, bet kazkaip sunku. Mane vyras labai palaiko, esu jam pati -iausia. Kartais tai padeda (ypac padejo pacioje pradzioje kai susipazinom), nors dabar kartais manau, kad jo nuomone nera objektyvi (ir pats taip sako).
Siaip po truputi stengiuosi save pradeti myleti. Pavasaris gal tam ikvepe. Stengiuosi graziai atrodyti ir sau patikti. Lankau aerobika su baseinu, pirtim, lankiausi grozio salone, kirpykloj ruosiuosi apsilankyti, batelius pavasarinius nusiziurejau. Bet ar tai pades? Gal ne nuo to pradedu?
Papildyta @ [mergetime]1081333695[/mergetime]
Kazkoks priplotas mano mazius logotipe gavosi

Savaitgaly kiniečių kabake pyragėlyje radau įkeptą juostelę- "Sekmė jus jau vejasi". labai apsidžiaugiau ir nusprendžiau, kad nuo pirmadienio pradedu gyventi sau...Bet... ištiko būrys svečių, butas pavirto panašus į bendrabutį, dėl vietos stokos kankina nuolatinis neišsimiegojimas, taip, kad planus gyventi sau teks atidėti dar savaitei, pakol svečiai neišsinešdins. Šiuo metu tiesiog esu per daug pavargus ir nebeturiu jėgų save mylėti....

Bandysiu raštu isdestyti savo problema. Kaip imanydama stengiuosi palaikyt pasitikejima savim, 'nepadat duxom', bet ismusa is pusiausvyros tokie dalykai kaip:
- i akis issakyta kritika, liecianti mano asmenybe, kai tau sako kad esi izuli ir staciokiska, kai as visomis jegomis stengiuosi buti supratinga ir lanksti...
- apskritai visa kritika savo atzvilgiu as priimu labai skausmingai, ilgai apie tai galvoju, stengiuos isanalizuoti priezastis, del ko kazkas man buvo pasakyta, bet svarbiausia - kad tai mane labai skaudina, menkina mano pasitikejima savim, as labai pergyvenu jei kazkas mano elgesi palaike netinkamu, nors as nei nemaniau kad elgiuosi 'ne taip'.
- kai suzinai kad tavo antros eiles pazystamas tave laiko akiplesa ir savanaudziu, nors apie tave nuomone galejo susidaryt tik is keliu kartu bendravimo. Tada pradedi galvot, ka as tokio sakau ir kokiu savo elgesiu skatinu tokia nuomone apie save. Ka as darau ne taip, kai tuo tarpu sitaip stengiuosi viska daryti 'taip' - garbingai, be sazines priekaistu?

Kaip ismokt i kritika reaguot ne taip skausmingai?
Kaip susitvarkyt su savigrauza?

Mielosios, kai visoms ikiyresiu iki gyvo kaulo, tai sakykit sviesiai tiesiai: "Catina, uzsiciaupk!!!" Tada eisiu issiliejinieti i kitus skyrelius...O tai va vel pasiskaiciau, kiek idomiu, gabiu, talentingu zmoniu jauciasi nelaimingais ir vel patrauke mane uz liezuvio. Vel norisi pasauli taisyti...

Dabar apie kritika. Kristale, kritika buna dvieju rusiu: DALYKISKA, geranoriska arba NEDALYKISKA, zeminanti. Jei Tave kritikuoja, svarbiausia yra atsirinkti ar ta kritika dalykiska (pasnekovas nori isspresti konkrecia problema, nori geranoriskai nurodyti Tau Tavo trukumus) arba nedalykiska (pasnekovas nori pazeminti Tave, iskeldamas savo reiksme, iskaudinti). Taigi, pabandyk atsirinkti. Jei kritika atrodo dalykiska, apmastyk, pagalvok, ka galetum pakeisti, jei nedalykiska, zeminanti - nesuk per daug sau galvos, "mesk ja uz borto". Geriau pamastyk apie ka nors malonaus, nes gyvenimas per trumpas, kad be reikalo gadintume sau nuotaika.

I kritika VISADA reikia reaguoti. Jei kritika draugiska, galima ja aptarti. Galima drauge su kritiku giliau isanalizuoti problema.

Deja kai kurie zmones (pavadinkime juos psichologiniais chuliganais) kritika naudoja kitu zmoniu pazeminimui, siekia tuo kitus ismusti is pusiausvyros ir t.t.
Tokiu momentu geriausia yra pasistengti atsipalaiduoti ir pasakyti sau: "As nepasiduosiu provokacijai" arba "Tu nori mane suerzinti, bet as liksiu dalykiska" ir pan. Galima bandyti provokatoriu nukreipti nuo jo agresyvaus elgesio i problemos esme. Galima pvz. pasakyti: "Tavo tonas mane taip ismusa is pusiausvyros, kad as negaliu koncentruotis i aptariama problema". Arba:"Galbut tu esi siek tiek teisus, bet juk gali pasakyti man tai ne tokiu pazeminanciu tonu". Beviltiskais atvejais, jei turi reikalu su tikru isteriku, pades tik saltas zvilgsnis arba abejingas nusigrezimas ir nuejimas salin.

Beja, nereikia pamirsti, kad visiems zmoniems itikti neimanoma. Visada atsiras zmoniu, kuriems kazkas atrodys ne taip. Reikia elgtis taip, kap paciam atrodo protinga ir teisinga, nezeminti kitu ir stengtis atsiriboti nuo zeminancios kritikos.

Jei Tave, Kristale, skaudina konkretus atvejas, manau kad galetum ji issamiau aprasyti. Tada isgirstum ir kitu forumo dalyviu nuomone. Gal tai suteiktu Tau
nauju minciu arba paziuretum i problema is ko tasko...
Papildyta @ [mergetime]1081448477[/mergetime]
Rigedora, Tavo zinutes tokia melancholija, nostalgija, nusivylimas dvelkia, kad tikrai graudu. Kartais man atrodo, kad Tu i sita skyreli tik atsitiktinai uzsukai ir ypatingu astriu problemu lyg ir neturi. Bet is kur tada sitoks nusivylimas? Neapciuopiu as dar Taves kazkaip konkreciai, nesuvokiu galutinai Tavo sunkumu. Jei tikrai liudna, sunku, nori pagalbos, gal galetumei sukonkretinti viena kita tema. Kas Tave slegia? Kas varo i nusivylima? Kodel? Ko Tau konkreciai truksta, kad butum laiminga? Aptartume konkreciai, gal tikrai palengvetu...
Papildyta @ [mergetime]1081449161[/mergetime]
Pypt!!!, va Tu nors ir labai savo sveciais uzsiemusi, bet vistiek Tave sutrukdysiu.
Uzstrigo man viena Tavo problema. Rasei, kad Tau tikras kosmaras, nes negali nusipirkti sau nei rubu, nei batu. Ar Tu kada nors apmastei, kodel taip yra? Kodel Tau nesinori, negali, vengi, pamirsti tai padaryti? Kadangi mintyse kartais tarsi "issilydai", gal ir cia nesamoningai nori istirpti pilkoje maseje, neissiskirti is minios? O gal Tu save nesamoningai baudi? Atseit, jei jau tokia nevykele, nepasiekia gyvenime to ko nori, tai ner cia ko puostis ir dabintis. O gal cia kas kita Tavo pasamoneje slypi? Butu idomu, kad parasytum, jei saus i galva kokia nors ideja...O po to galima ziureti toliau...

Liuks, Catina, dekui Peno teigiamiems apmastymams davei

Cristale, o ka gali pasakyti apie mane? Noreciau isgirsti teisybe nesvarbu kokia ji butu. Nuomone is salies.

Gugaicia,
susidarė įspūdis, kad jūs viską darot teisingai, kad nejaustumėt nepilnavertiškumo: turit vyro palaikymą, stengiatės apginti savo nuomonę, pradžiuginti save maloniom smulkmenom... ir vis dėlto esat nelaiminga. Sakot, kad norėtumėt pakeisti darbą, santykius ir save pačią. Ką konkrečiai? Ar žinot, kokio pasikeitimo norėtumėt, kas jums suteiks pasitenkinimą ir pilnatvės jausmą. Jeigu šiuos tikslus jau esat konkretizavusi, tai gal tą energiją, kurią dabar švaistot, bandydama atskirti vyrą nuo tėvų, skirkit savo planų realizavimui.

catina, mane apčiuopti galbūt sunku dėlto, kad nesu iš tų kurios neša šiukšles iš namų.... tiesiog kartais nesusivaldau ir išsilieju... o jei kalbant apie problemas-net nežinau nuo ko reiktų pradėti pokalbį pas psichologą... tų probemų ir nesusigaudymo savyje begalės... tiesiog kartais beprotiškai pavargstu gyventi... užeina begalinis noras prasmegti skradžiai žemėn spjovus į viską. smulkiai pasakoti savo problemų negaliu-tiesiog tai per daug vieša vieta... sorry... o užsukau čia neatsitiktinai... visada skaitau tokius skyrelius ir medicininius-tiesiog man tai įdomu, tai tarsi hobis, kuris kartais labai praverčia pačiai...

Sutinku su tom, kurios raso, jog "gerieciai" yra labai toleruojami visuomeneje. KAi as buvau tyli, rami - draugu turejau iki soties. Su visais sutikdavau, sokdavau pagal ju dudele. O kai vyras pagyromis islepino ir pradejau justi savo verte, kai asilui tenka papriekaistauti, arba neiti su visa banda ten kur tau tikrai nepatiks ar tu negerai jausies, staiga is vadinamu draugu liko keli!
Savim pasitikinciu zmoniu - nelabai kas megsta. Is karto yra priklijuojama etikete "pasikeles". Jei as zinau ka galiu ir ko noriu, tai ar tikrai esu pasikelusi? Ar daznai Jus darbdaviai yra pagyre uz gera darba? Is vieno tokio esu girdejusi atsakyma: o kam? po to pasikels, prasys didesnio atlyginimo. Geriau isugdyti zmoguje nepilnavertiskumo kompleksa. Toks ir dirbs uz dyka, ir nepriestaraus. Nekenciu tokiu asilu!!!!
Manau, kad jei zmogus tiki jog gali kazka padaryti daugiau nei kiti, tuomet pirmyn! Norite kurti firma - ok! Tereikia isanalizuoti istatymus, rinka ir finansus ir pirmyyyyyyyyyyyyyyn

RIGEDORA, atsiprasau. Tikrai nenorejau perzengti labai asmenisku ribu. Tiesiog visu problemu (tame tarpe ir psichologiniu) sprendimas prasideda nuo aiskaus ju suformulavimo. Tu teisi, cia forume problemas iki galo isspresti vistiek neimanoma. Galima tik pasamprotauti apie bendras tendencija. Be to psichologine analize daugeliu atveju yra labai jau asmeniskas ir intymus dalykas.

PYPT!!! Mes dar pasiliksime prie tos problemos apie rubus. Tu tikrai labai intensyviai apmastei savo elgesio priezasis. Sekantis zingsnis butu taip pat intensyviai apmastyti, ar elgiesi LOGISKAI ir kokia ASMENINE NAUDA Tu turi is tokio elgesio. Ar tai geriausias kelias paslepti savo asmenybe uniformoje , issilydyti pilkoje minioje? Ar negaila prarasti savo individualybe? Begdama nuo vulgariu komplimentu, pabegi ir nuo teigiamu. Uzkerti kelia zmoniems Tave teigiamai vertinti. Demesys, malonus komplimentai yra didelis dziaugsmo saltinis, ikvepia pasitikejima savimi. Tu to atsisakai, nuo to atsiriboji ir t.t. Pamastyk. Tikriausiai surasi dar daugybe kitu argumentu, bet galu gale greiciausiai teks sau prisipazinti, kad toks elgesys nera nei logiskas, nei Tau naudingas...

O po to BUTINAI pagalvok, kas pasikeistu i TEIGIAMA pusei, jei Tu pasielgtumei kitaip, negu yprasta. Jei nusipirktum nauja ruba, pasipuostum. Gal Tu tuo pradziugintum savo vaika. Jam galbut butu daug malonu eiti gatveje greta grazios, dailios, susitvarkiusios, siuolaikines mamytes. Galbut tai Tau atvertu naujas profesines perspektyvas, juk zmones palydi pagal prota, bet sutinka, deja, pagal ruba... Gal kokia nors Tavo konkurente ar seip Tau nemaloni asmenybe
"nusprogtu is pavydo" pamaciusi Tave tokia nauja, dailia, estetiska. Zinoma, Tau asmeniskai svarbias priezastis turi isanalizuoti pati. Intensyviai mastyk apie tai, kaip Tau tada butu MANLONU, kaip NAUDINGA, kaip PROTINGA butu taip pasielgti.
Sukoncentruok mintis ties tuo, su kokiu malonumu Tu atlieki ta veiksma. Ir svarbiausia PADARYK TAI!

Jei pavyks, pasidziauk Tuo, kad sugebejai nugaleti save, pasielgti protingai. Ir BUTINAI PARASYK MUMS.

Sitas metodas yra skirtas zmogaus yprasta veikimo buda perlauzti logisku mastymu. Ji naudoja profesionalus psichologai terapijoje pries nepasitikejima savimi. Pagal tokia schema reikia ismokti mastyti KIEKVIENOJE situacijoje, kuri yra nemaloni, sukelia nepasitikejima ir t.t. Metodas nera paprastas, todel, kad reikalauja labai intensyvaus mastymo ir dideliu dvasiniu pastangu. Pradzioje jis yra netgi siek tiek nemalonus. Bet malonumas ir dziaugsmas ateina veliau drauge su rezultatais.

Apie polinki viska atidelioti ir apie tai kas slepiasi uz baimes del demesio pasamprotausiu veliau arba rytoj, kai vel rasiu laiko prisest prie kompjuterio...

Visoms, skaitančioms
Pasikeisti tikrai nelengva (kaip jau minėjau, sistema veikia puikiai ). Maža to, pasikeitimas liečia ne tik mus asmeniškai, bet ir tuos žmones, su kuriais mes susiduriam. Aplinkiniai įprato jus matyti nuolankias, tylias, be nuomonės, be "išvaizdos", be "charakterio". Tarp jūsų ir kitų žmonių ilgainiui nusistovėjo pusiausvyra . Kai jūs bandot ką nors pakeisti šioje rutinoje, aplinkiniai patiria lengvą šoką (geriausiu atveju) ir ... taip pat reaguoja. Vieni jus pavadins akiplėša, kiti tyliai nuspręs, kad "stogas pavažiavo" tačiau bus ir tokių, kurie apsidžiaugs jūsų pasikeitimais ir paskatins eiti toliau. Tai puiki proga išsiaiškinti savo tikruosius draugus. Realiai suaugusio žmogaus gyvenime jų ir nebūna daugiau kaip 3-4.
... Ir žinoma yra skirtumas tarp Smurkos ir kitų šios temos "rašytojų". Smurka visada buvo pasitikinti (dar pridėkim ugnikalnio temperamentą ) ir būtent tokių žmonių ratas aplink ją susibūrė. Bet juk niekad nevėlu atrasti draugus išnaujo! Todėl, vietoj tų "pradingusių" atsiras tokie žmonės, kurie įvertins tikruosius jūsų gabumus, pastangas, asmenybę ir tt
Catina, atrodo, puikiai išstudijavusi kognityvinės psichoterapijos principus. Kas netingit, pasinaudokit jos komentarais, patarimais ir pastebėjimais.
Na, ir pagaliau.... supykit ant savęs taip, kad nors ką šiandien pradėtumėt daryti dėl savęs

Hm lengva pasakyti, kad reikia viska logiskai apgalvoti ir tada jau drasiai zengti gatve, bet realiai tai tiesiog nesigauna, taip sakant iki pirmos replikos, o kartais vos ir ne zvilgsnio per daug idemaus.....

Nu, Maskva irgi per viena diena nepasistate. Reik dirbti su savim.

Va dabar nesenia nusipirkau nepigios kosmetikos sau, tai toks atsirado kaltes jausmas, vis norisi patarnauti vyrui Va atseit kokis jis geras o as neverta, neverta.....